Vilniaus Katedros Patalpa Virš Zakristijos: Istorija, Architektūra ir Paslaptys

Vilniaus katedra - viena seniausių Lietuvos bažnyčių, per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta. Dabartinę išvaizdą katedra įgavo XIX a. pradžioje (arch. Laurynas Gucevičius). Nuo 1387 m. iki XX a. vidurio katedra be pertrūkio tarnavo tikintiesiems. Šiandieninė katedra yra ne tik architektūros šedevras, bet ir svarbus liudininkas, saugantis paslaptis apie Lietuvos valdovų, didikų ir vyskupų gyvenimą bei mirtį.

Sovietmečiu, 1949-1989 metais, katedra kaip maldos vieta buvo uždaryta, čia ilgą laiką veikė paveikslų galerija. Tik 1988 m. katedra sugrąžinta tikintiesiems, 1989 m. vasario 5 d. iškilmingai atšventinta. Straipsnyje aptariama katedros istorija, ypatingą dėmesį skiriant katedros patalpoms su kupolu virš zakristijos.

Katedros Ištakos ir Mindaugo Katedra

Pasak XV-XVI a. istorikų, iki krikščionybės įvedimo katedros vietoje galėjo būti pagonių šventykla, kurioje degė amžinoji ugnis arba stovėjo Perkūno šventykla. Yra žinoma, kad toje vietoje, kur šiandien stovi Katedra, senais laikais buvo didelė stabmeldžių Perkūno šventykla, anksčiau citavau atrastą metraščio fragmentą apie ją. Archeologiniai tyrimai, atlikti 1973-1976 m. ir vėliau, atskleidė naujų duomenų apie katedros požemių ankstyvąją istoriją ir jų pobūdį.

XIII a. viduryje, Pilies kalno vakarinėje papėdėje, Vilnios senosios vagos apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas, spėjama, Mindaugo katedra. Šio pastato pagrindinė dalis buvo kvadratinė (22,7 X 22,4 m), vakarinėje pusėje buvo bokštas, rytinėje pusėje - ilga presbiterija (15,9 X 112,5 m) su šiek tiek siauresne pusapvale apsida. Prie presbiterijos šiaurinės sienos glaudėsi dvi įvairaus pločio koplyčios, viena iš jų galėjo būti zakristija. Sienas ir kampus rėmė kontraforsai. Pamatų storis siekė 1,6-1,7 m.

Išlikusios šio pastato dalys sumūrytos iš lauko akmenų, dėtų horizontaliomis eilėmis ir surištų rusvai pilku skiediniu. Skiedinyje, be kalkių ir smėlio, yra hidraulinių priemaišų; tik presbiterijos mūro skiedinys be šių priemaišų, žalsvai baltos spalvos. Pastato viduje buvo dvi eilės piliorių. Grindys buvo išklotos glazūruotomis 17 X 117 cm ir 13 X 13 cm dydžio plytelėmis. Taip pat rasta glazūruotų lygiagretainio formos plytelių, kurios įrodo, kad kvadratinio pastato grindų vidurinėje dalyje buvo viena ar kelios puošnios rozetės.

Rūsiuose rasta glazūruotų grindų plytelių su įdubu augaliniu, geometrinių motyvų ornamentu, turinčių romaninės ir gotikinės puošybos bruožų. Glazūros spalva - tamsiai žalia, šviesiai žalsva, geltona, ruda, skaidriai bespalvė.

Kvadratinio pastato pamatų liekanos yra katedros vakarinės dalies rūsiuose, glazūruotų plytelių grindų du fragmentai rasti 2,5-2,7 m žemiau dabartinių grindų. Spėjamoji Mindaugo katedra buvo pereinamųjų iš romanikos į gotiką bruožų. Vėliau glazūruotų plytelių grindys buvo užpiltos smėliu, antžeminė pastato dalis degė.

Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263 m.) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla. Galimas daiktas, kad jai priklauso nenustatytos kilmės dviejų mūrinių laiptų liekanos, 1984 m. rastos po šiaurinės navos grindimis.

Jogailos Gotikinė Katedra

Vėliau kvadratinis pastatas buvo nugriautas ir ant jo pamatų pastatytos naujos gotikinės 1,4 m storio sienos, vakarinėje sienoje padarytas portalas, ~60 cm paaukštintos grindys (palyginti su XIII a. glazūruotų plytelių grindimis). Šį naują gotikinį pastatą 1387 m., įvedus Lietuvoje krikščionybę, statydino Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.

1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila nugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą. 1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, šv. Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo garbei. Vilniaus vyskupas Andrius prie zakristijos ir presbiterijos 1397 m. pristatydino mūrinę koplyčią. Ši katedra 1419 m. sudegė.

Ji taip pat buvo kvadratinio plano, apie 22.6X22,3 m dydžio, turėjo 4 aštuoniasienius piliorius. Be dviejų senesnių priestatų ir presbiterijos, šiaurinėje pusėje buvo vienas, pietinėje pusėje - du nauji priestatai. Rūsiuose yra Jogailos statytos katedros liekanų: 1.4 m storio šiaurinės ir vakarinės (su įėjimu) sienų fragmentai, šiaurinės priestato (galbūt zakristijos) sienų liekanos, dviejų pietinių priestatų pamatų likučiai.

Šio statybos laikotarpio plytos sudėtos gotikiniu būdu, su perdegtų plytų galų ornamentu išorėje, sienų vidinė pusė užglaistyta kalkių skiediniu. Mūrijimo skiedinys iš kalkių ir smėlio, be priemaišų. Viename pietinių priestatų esama kriptos liekanų. Per 1985 m. tyrimus nustatyta, kad kriptos sienos buvo dekoruotos XIV a. pab.-XV a. pr.

Vytauto Katedra

Tuoj po 1419 m. gaisro Vytautas pastatydino naują katedrą. Iš rašytinių šaltinių galima netiesiogiai spręsti, kad tai buvęs didelis, ilgas pastatas, nes XV a. prie jo šoninių sienų buvo pristatyta nemaža koplyčių: Montvydų (1423 m., dabar Lojolos), Kęsgailų pirmoji (1436 m.), Goštautų (1463 m.), Karališkoji (apie 1474 m., dabar Valavičių), Kęsgailų antroji (dabar šiaurinis įėjimas), Švč. Trejybės (apie 1462-82 m., dabar pietinis įėjimas), Senoji vyskupų (1495 m., fundatorius vyskupas Andrius Taboras, dabar švč. Marijos vardo), du šoniniai (pietiniai ir šiauriniai) įėjimai, zakristija. Po visomis koplyčiomis išmūrytos kriptos.

Flamandų keliautojas Gilberas de Lanua XV a. pr. yra nurodęs, jog ši katedra buvusi pastatyta pagal Varmės Fromborko gotikinės katedros pavyzdį. Remiantis architektūrinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad Vytauto statyta katedra buvo stačiakampio plano, trinavė, su navas baigiančia lygia rytine siena, vidus apytiksliai 23 m aukščio. Iš išorės sienas rėmė aukšti, masyvūs kontraforsai. Stogas buvo aukštas, dengtas čerpėmis, kai kurių koplyčių stogai, manoma, dengti švinu, kai kurie paauksuoti. Išliko šios katedros sienų, kai kurių XV a. koplyčių sienų apatinės dalys ir masyvūs keturkampiai pilioriai. Kontraforsų pėdsakų rasta po tinku dabartinių šiaurinės ir pietinės sienų viršuje ir kampe ties sandūra su šv.

Pasak rašytinių šaltinių, katedroje XV a. pr. buvo du dideli altoriai: Šventojo Kryžiaus (Vytauto), kuris stovėjęs iki XVII a. vid. tarp ketvirtos ir penktos piliorių poros, ir šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas (1430 m.) ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona (1418 m.).

Katedros požemiuose taip pat buvo palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392 m.) ir Karigaila (žuvęs 1390 m. kovoje su kryžiuočiais), kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (nužudytas Trakuose 1440 m. ir, anot Strijkovskio, palaidotas šalia brolio Vytauto), Jogailos brolis kunigaikštis Švitrigaila (mirė Lucke 1452 m.), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (mirė 1452 m. Maskvoje), Kazimiero IV Jogailos sūnus šv. Kazimieras (miręs 1484 m., kanonizuotas 1602 m.; jo karstas 1953 m. perkeltas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (miręs 1506 m.), didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta (mirusi 1545 m.) ir Barbora (mirusi 1551 m. Krokuvoje).

Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, katedros požemiuose buvo palaidota nemaža žymių didikų, vyskupų. Katedroje buvo iškilmingai vainikuoti ir paskelbti Lietuvos Didžiaisiais kunigaikščiais Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos Didieji kunigaikščiai, tarp jų devynerių metų Žygimantas Augustas.

Nuo 1498 m. katedrą remontavo architektas Jonas Skydelis. 1522 m. vyskupas Jono Žygimantaičio rūpesčiu kartu su katedra remontuotas ir gretimas bokštas. 1530 m. katedra degė. Anot Žygimanto Senojo 1534 m. gegužės 19 d. privilegijos, jau 1534 m. buvo pastatyta nauja Karališkoji koplyčia.

Renesansinė Katedra

XVI a. viduryje katedra perstatyta renesanso stiliumi. Darbus 1534 m. pradėjo architektas Bernardas da Džanotis. Po jo mirties (1541 m.) darbams vadovavo Džovanis Činis. Praėjus keletui metų, darbus vėl sutrukdė gaisras; remontas baigtas tik 1557 m. Buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą puošė frontonas ir raiškus portalas.

1596-98 m. mūrininkai Petras Pelgžimavičius ir Jonas Petravičius remontavo keliose vietose įskilusį pagrindinį fasadą.

Barokinė Katedra

1610 m. katedra vėl degė. Remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. Interjerą meniškai išdažė meistras Ferdinandas.

1624 m. katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti barokinė šv. Kazimiero koplyčia (seniau šioje vietoje buvo mažesnė, Sapiegoms, vėliau vyskupui Eustachijui Valavičiui priklausiusi koplyčia). Statybos ir apdailos darbuose, be kitų, dalyvavo Tenkala. Prie koplyčios vidinės sienos buvo pristatyta zakristija (nugriauta XVIII a. pab.). Šv. Zigmantas Vaza perleido vyskupui Eustachijui Valavičiui Karališkąją koplyčią (nuo tada ji vadinama Valavičių koplyčia). Ji buvo subarokinta, išpuošta stiuko ornamentais, freskomis, įrengtas barokinis altorius.

Šv. Kazimiero ir naujoji Valavičių koplyčios virš kupolų turėjo aštuoniasienius žibintus, abiejose buvo vargonai.

Po 1654-67 m. karo katedra liko be stogo, su vietomis įgriuvusiais skliautais, sužalotu interjeru. Nuo 1666 m. remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pab. vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVII a. pab. šv. Kazimiero koplyčia iš naujo dekoruota lipdiniais. XVIII a. pr. nukentėjusi nuo Švedijos kariuomenės katedra vėl remontuojama. Jie buvo barokiniai, juodai dryžuoti, su paauksuotais ir spalvotais drožiniais, daugeliu skulptūrų.

1769 m. nugriuvo pagrindinio fasado pietinis bokštas.

Klasicistinė Katedra

Katedra 1777 m. pradėta remontuoti pagal architekto Džiuzepės de Sako projektą. Visą katedros rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Darbai pradėti 1783 m. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Pastatas buvo paplatintas ir pailgintas į vidų, pastatyta zakristija, simetriška šv. Kazimiero koplyčiai, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras.

1782 m. šv. Kazimiero koplyčią remontavo architektas Karlas Spampanis ir skulptorius Kristupas Šneideris. 1786-92 m. ant katedros stogo virš fronto (vieta buvo numatyta Stuokos-Gucevičiaus projekte) buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros (pietinėje pusėje šv. Kazimieras, šiaurinėje pusėje šv. Stanislovas, viduryje šv. Elena), padarytos iš suklijuotų medžio trinkų, apkaltos vario skarda ir nudažytos aliejiniais dažais. 1950 m. nuimtos (neišliko).

XIX-XX a. Katedros Istorija

1810-11 m. ir 1824-29 m. buvo remontuojama ir keičiama stogų danga. 1836-38 m. restauracijai vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. Dailininkai Kanutas Ruseckas, Mykolas Jenuškevičius, Pranciškus Andriolis restauravo Valavičių koplyčios skulptūras ir lipdinius. 1876 m. pagal architekto Jono Levickio projektą šoninių koplyčių sienos metalinėmis konstrukcijomis buvo pritvirtintos prie pastato pagrindo dalies sienų. 1889 m. Juozapas Radavičius įrengė naujus vargonus, iš dalies išlikusius iki šių dienų. 1897 m. katedra buvo uždengta vario skarda; 1915 m. ją nuėmė vokiečių okupantų valdžia. Dėl sienose ir skliautuose atsiradusių įtrūkimų 1931 m. buvo uždaryta. 1931-32 m. ją tyrė Julijus Klosas.

1932-39 m. katedra restauruota; mediniai XVIII a. pab. pastatytų sienų poliai pagal architekto Henriko Vonsovičiaus projektą 1932-35 m. pakeisti 279 gelžbetoniniais poliais; pastogėje pastato sienos skersai surištos metalinėmis konstrukcijomis; po šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai Klosas, Vonsovičius, St. Bukovskis); į mauzoliejų atkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo Vazos širdimi, atrasti katedros rūsiuose; dailininkas Jurgis Hopenas išdekoravo keletą koplyčių.

1956 m. katedroje įrengta paveikslų galerija (pritaikė architektai Justinas Šeibotas, Bronislovas Krūminis, Vytautas Gabriūnas, Sigitas Lasavickas). 1974 m. įrengtas oro kondicionavimas. Nuo 1968 m. tiriama pastato konstrukcijų būklė, toliau daromi architektūriniai tyrimai, visas pastatas remontuojamas ir konservuojamas. Darbams vadovavo inžinierius Napoleonas Kitkauskas. 1980 m. stogas uždengtas vario skarda, perdažytas fasadas, restauruotos fasado skulptūros, nuo šv. Kazimiero koplyčios sienų nuvalyti dažai ir išryškinta jų pirminė smiltainio plokščių faktūra. 1982-84 m. restauruoti Valavičių koplyčios lipdiniai, skulptūros (restauratoriai Stasė Butikytė-Jonaitienė, Bronė Žemaitytė ir kiti), kupolo burių freskos (dailininkai Povilas Kuodis, Juozas Pilipavičius).

Katedros Eksterjeras

Katedros eksterjerą puošia aštuoniolika apvaliųjų skulptūrų ir šeši reljefai; yra šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lenta. Paminklai baroko ir rokoko stiliaus.

Pagrindinio Fasado Skulptūros

Vėlyvojo baroko stiliaus šešios apvalios skulptūros, penki stačiakampio formato horeljefai ir horeljefinė timpano kompozicija. Visi kūriniai iš stiuko. Pastato pagrindo dalies nišose, už portiko kolonų ant postamentų (h 0,45 m) stovi apvaliosios evangelistų šv. Mato ir šv. Morkaus, šv. Luko ir šv. Jono, o vakarinėse koplyčių nišose - Biblijos personažų Abraomo ir Mozės statulos (h 3,9 m). Skulptūros skirtos apžiūrėjimui iš priekio; proporcingos nišų dydžiams. Visos sudaro vientisą kompoziciją.

Evangelistai vaizduojami su mažesnėmis simbolinėmis angelo, liūto, jaučio ir erelio figūromis ir kitais tradiciniais atributais. Evangelistų kūnai stambūs. Figūras vienija panašios pozos, draperijos. Sienoje virš nišų yra šv. Petro ir Pauliaus gyvenimo tematikos penkios herojinės kompozicijos; vidurinė pailgo stačiakampio formato, kitos kvadratinės. Kompozicijos su daug figūrų, kelių planų. Jų ritmas koncentruotesnis negu kito pagrindinio fasado dekoro.

Fronto timpane yra horeljefas „Nojaus auka“ (aukštinė 4 m, pagrindo ilgis 27 m). Daugelio figūrų kompozicija vaizduoja Biblijos personažo Nojaus šeimos auką dievui po tvano. Kompozicijos ašis - aukuras su kylančiais dūmais. Abipus jos pagal timpano formą simetriškai sukomponuotos žmonių, tarpuose ir timpano šoniniuose kampuose - gyvulių figūros. Kompozicija dinamiška, atvira. Stuokos-Gucevičiaus 1778 m. parengtame katedros rekonstrukcijos projekte.

Šoninių Fasadų Skulptūros

Rokoko stiliaus dvylika apvaliųjų skulptūrų. Stovi koplyčių sienų išorinėse nišose, už kolonadų. Iš stiuko. Dydžiu, formų traktavimu ir psichologijos charakteristika nepritaikytos prie klasicizmo.

Katedros Lobynas

Per šimtmečius katedroje surinktas turtingas lobynas, kriptose po bažnyčia laidoti vyskupijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę asmenys. Šventovė garsėja šv.

Vasario 1 d. 14 val. - ekskursija „Katedros lobynas: slėptuvės ir rinkinys“. Jos metu apžiūrėsime garsiąją slėptuvę, į kurią 1939 m. vyskupas Romualdas Jalbžykovskis sudėjo katedros lobyno vertybes ir taip jas išgelbėjo ir kuri buvo netikėtai atrasta 1985 metais.

Šv. Kazimiero Koplyčia

Šv. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (valdė 1440-1492) antrasis sūnus Kazimieras (1458-1484) pagarsėjo sugebėjimu valdyti ir pamaldžiu gyvenimo būdu. Mirė dar visai jaunas, buvo palaidotas Vilniaus katedroje, kur veikiai tikintieji ėmė patirti įvairias malones. Netrukus po mirties buvo pradėtas karalaičio kanonizacijos procesas. XVII a. pradžioje karalaitis oficialiai patvirtintas šventuoju, 1604 m. Vilniuje tai paminėta didelėmis iškilmėmis.

Dabartinė koplyčia statyta 1623-1636 metais valdovų Vazų - šv. Kazimiero brolio anūko Zigmanto ir proanūkio Vladislovo - iniciatyva. Ją projektavo ir statė puikūs italų architektai Matteo Castello ir Costante Tencalla. Tai buvo pirmasis (ir labai retas) pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurio puošyboje vyrauja marmuras. Koplyčios išorė dekoruota mūsų kraštuose taip pat reto smiltainio plokštėmis. 1636 m. į koplyčią iškilmingai buvo perkeltos karalaičio relikvijos.

XVII a. Šv. Kazimiero sarkofagas pagamintas XVIII a. vid., manoma, Vilniaus auksakalio Jono Kristupo Gronemano. Skulptūroje pavaizduotas karalaitis dešinėje rankoje laiko kryžių - tikėjimo simbolį, kairėje - leliją, simbolizuojančią skaistumą. Stiuko lipdinių kompozicija už sarkofago (aut. Giovanni Pietro Perti) vaizduoja šventojo triumfą danguje: angelai ir debesys supa Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi, pasitinkančius šv.

Koplyčios kupolo dekoras pasakoja apie šv. Kazimiero pamaldumą ir dorybes. Freska (aut. Michelangelo Palloni), nutapyta ant koplyčios rytinės sienos, pasakoja apie 1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykius. Praėjus 120 metų po karalaičio mirties buvo atidarytas jo karstas, palaikai rasti nesuirę ir net skleidžiantys malonų kvapą. O karstas atvertas dėl 1602 m. pradėtos karalaičio kanonizacijos bylos.

Vakarinę šv. Kazimiero koplyčios sieną puošia Michelangelo Palloni tapyta scena, vaizduojanti pirmą žinomą šv. Kazimiero stebuklą - prie šventojo karsto atsigavusią mergaitę Uršulę, kurią, laikytą mirusia, tėvai pavedė šv.

Kitos Koplyčios

• Karališkoji (Valavičių) koplyčia, pastatyta XV a. pabaigoje Kazimiero Jogailaičio, buvo dedikuota Švč. M. Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui.
• Koplyčią 1476 m. fundavo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis iš Kęsgailų giminės.
• Šv. Stanislovo koplyčia - viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos.
• Istorinėje Šv. Petro koplyčioje nuo 2018 m. gerbiamos dviejų Lietuvos palaimintųjų vyskupų - pal. Jurgio Matulaičio (1871-1927 ir pal. Teofiliaus Matulionio (1873-1962) - relikvijos.
• Didžiausia Šv. Ignaco Lojolos koplyčios (dabartinės katedros raštinės) puošmena - zakristijos spinta.
• Pirmąją Manvydų koplyčią Vilniaus katedroje 1423 m. fundavo Albertas Manvydas.
• Koplyčią puošia Karolio Rafalavičiaus nutapyta Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija.
• Koplyčios puošmena - „Šv. Mykolo Dievo Motinos“, dažniau vadinamos „Sapiegų Madona“, paveikslas.

Kauno Arkikatedra Bazilika

Kauno arkikatedra bazilika, kurios istorija apima beveik 600 metų laikotarpį, yra vertingas sakralinio meno paminklas (1413 m., XVII a. II ketv., XVII a. pab., XVIII a. II p., XIX a. pab.). Arkikatedros bazilikos išorės architektūroje ryškiai atsiskleidžia gotikos, renesanso ir neogotikos darna.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kauno parapijos bažnyčia minima 1413 m. balandžio 22 d. rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus Borkovskis (1408-1414) suteikė jai atlaidus; tuomet ši šventovė priklausė Vilniaus arkivyskupijos diecezijai. XVII a. pradžioje miesto parapijos bažnyčią sudarė tik dabartinė presbiterija ir prie jos šiaurinės sienos prigludusi dviaukštė zakristija.

Arkikatedroje bazilikoje apstu vertingų bažnytinio meno paveldo objektų. Presbiterijos tinklinio skliauto, sumūryto XV a., dalis (skliauto briaunos sudaro dekoratyvų šešiakampių ir aštuoniakampių žvaigždžių piešinį) ir itin savitas dviaukštės zakristijos lubas dengiantis vėlyvosios gotikos krištolinis skliautas, suskliaustas apie XVI a. pradžią (skliauto piešinio pagrindas - gilios keturkampės žvaigždės) - tai vieninteliai interjero elementai, menantys gotikos laikus.

tags: #katedros #patalpa #virs #zakristijos