Kaukai lietuvių mitologijoje: tarp gerovės ir anapusinio pasaulio

Kaukai lietuvių mitologijoje užima ypatingą vietą. Tai nedidukės, vos sprindžio dydžio būtybės, dažniausiai vaizduojamos kaip maži žmogeliukai. Remiantis istoriniais šaltiniais, jie aprašomi kaip kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms skalsą, dauginantys javus ir šieną. Kaukai - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės, - sako mokslininkas.

Mūsų protėviai puikiai pažinojo kaukus, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo šalin. Ar gali būti, kad šios mūsų laikais jau primirštos būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogais, tik dabar juos vadiname naminukais, bildukais, poltergeistais ar dar bala žino kokiais vardais? Iš tiesų, viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas.

Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti. Dabartinis mažybinis naminuko įvaizdis yra daugiau paveiktas populiariosios kultūros, tačiau atsirasti jis būtų galėjęs ir lietuvių atitinkamų mitinių būtybių pagrindu.

Krikščionių autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus.

Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu. XV ir XVII a. Mitologinėje prasmėje kaukas turi aiškų ryšį su žemės grumsteliu. „Kaukas yra didumo kaip dvi kumštelės sugulęs“, teigiama liaudies žodyne.

Kaukų etimologija yra įdomi ir sudėtinga. Manoma, kad žodis „kaukas“ galimai susijęs su kiaulės pažande (kaukos - tai liaukos), su liaukų ir voties etimologija bei kiaule (kuiliu), kuri buvo šventas Žemynos gyvulys. Įdomu tai, kad lietuvių kalbos žodžiai kiaulė ir kuilys nėra indoeuropietiški, o paveldėti iš Senosios Europos substrato.

Kaukų buveinė, kaip teigiama mitologiniuose šaltiniuose, yra miške, po žeme. Kitas kaukų vardas - bezdukai - bus atsiradęs iš bezdų (šeivamedžio), Puškaičio medžio, kuris skleidžia savotišką kvapą (daugmaž primenantį liaukų, vočių ir kitų žmogaus organų kvapą).

Dažniausiai kaukai pasirodo poromis. Išvaizda kaukai panašūs į mažus žmogeliukus.

Kaukas berzdukas, tautodailininkas Linas Saladis, Išlestakiai, Jurbarko rj.

Ryšys su mirusiųjų pasauliu

Tenka išgirsti nuomonių, kad kaukai yra susiję su mirusiųjų pasauliu. Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui.

Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą.

Taigi viena vertus, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai, kita vertus, jie yra teigiamos būtybės, žmonėms nešančios derlių ir gerovę, o tai kaip tik būdinga protėvių vėlėms.

Kaukų funkcijos ir savybės

Vis dėlto kauko tikslai ar atsiradimo aplinkybės yra gana miglotos. Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus.

Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus. Tarkime, skalsą nešantys kaukai pasirodo pliki ir, jeigu žmonės jiems pasiuva rūbelius, nuliūsta, nes priima tai kaip galutinį užmokestį, o tai reiškia, kad jiems reikia pasitraukti. Ir dingsta.

Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija). Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo.

Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų.

Norint užmegzti ryšį su kaukais, reikia juos išperinti iš kuilio pauto arba sukultūrinti laukinius kaukus - barzdukus, kuriuos valdo po šeivamedžiu gyvenantis Puškaitis. Pirmu atveju imami 7 metų kuilio kiaušiniai ir duodami vištai perėti arba įdedami į durų staktoje padarytą skylę, išklotą pūkais.

Antru atveju barzdukams gaminami specialūs marškinėliai, kurie turi būti pasiūti per naktį, atliekant visas lino kančios procedūras (pasėti linus, nurauti, nubraukti, išminti, pasiūti marškinius). Aprengus barzdukus, jie tampa kaukais ir ima didinti turtus. Šeimininkė privalo kaukus maitinti augaliniu maistu.

Anot Mato Pretorijaus, kauko prijaukinimo ritualą atlikdavo kaukučionys (vaidilos), kurių buvo gausu XVII amžiuje.

Kaip jau minėjau, tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų norint jį išvyti lauk. Kita vertus, vėliau čia prisideda krikščioniškas požiūris, esą už bet kokią anapusinę pagalbą turėsi sielą velniui atiduoti, bet ir tai veikiau taikoma aitvarui, kuris yra pavojingesnė, kerštinga būtybė.

Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis.

Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.

Iš tikrųjų, jie gali pasireikšti kaip kokie bildukai, skleisti tam tikrą garsą. Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti. Bet tai veikiau tėra antrinė, vėliau pagal žodžių panašumą atsiradusi sąsaja. Pirminė kauko vardo etimologija veikiau susijusi su veiksmažodžiu kukti, reiškiančiu linkimą, gaubimą. Taigi kaukas būtų kas sukukęs, kuktelėjęs arba reikštų tam tikrą gaubiantį paviršių, kaip kad kaukolė.

Bilduko terminas taip pat nėra senas. Ar tik nebus jis tiesiog vokiečių mokslinio termino “Poltergeist” (pažodžiui, besibaldanti dvasia) vertimas. Tai tik abstraktus pavadinimas pagal atliekamą veiksmą - beldimąsi. Tačiau kas būtent bilda, šis terminas nepatikslina. Gal tai mirusiojo vėlė, naktį grįžusi į namus? O gal vėjas? Vėjas, beje, irgi yra ne tik fizinis reiškinys, bet ir mitinė būtybė. Baladotis, bildėti gali ir kai kurios kitos lietuvių mitinės būtybės, tarp jų gal ir kaukai.

Lietuvoje pripažinta dainininkė Giedrė KAUKAITĖ prašo jos nevadinti moksliniais titulais, kurie tėra visų laikų pramanas. Sako: “Juk turiu vardą ir pavardę - esu Giedrė Kaukaitė. Mano pavardė pati gražiausia, bet tai ne mano nuopelnas - mano tėvelis Kazys Kaukas. (Kodėl gražiausia?) Nes prasmingiausia, mitologinė... Kaukas, kaip sako mitologija, - būtybė, esanti po slenksčiu ir namiškiams nešanti turtus. Bet tai greičiausia tik iliuzija, įsivaizduojant, kad turtai - tik laimė, džiaugsmai ir atradimai... Man kaukas atnešė viską: laimę, džiaugsmus, laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus.

Taip pat ir patirtį, viltį, amžiną troškulį. Tai jau būtų kaita. (O kaip suderinti tą kaitą?) Tai jau vadintųsi išmintimi. Bet kaukas - išmintingas. Todėl jį tebesijaukinu, tikėdamasi ir pati tapti išmintinga. Mano kaukas visada po mano slenksčiu, kad ir kur būčiau - ant peties, kišenėje, šalia, virš galvos, po paranke ar kitoj gatvės pusėje, toje pačioje pievoje ar miške, palaukėje ar paupy. Aš jį įsivaizduoju kaip šiltą pūkuotą gumuliuką, panašų į mano kalytę Bertą, kuri visada atsiliepia šaukiama, miega tiek pat ilgai kaip ir aš. Nerimauja arba džiūgauja kartu su manimi, nekreipia dėmesio į apsimestinį liūdesį ar dirbtines provokacijas. Nes kaukas visuomet diktuoja pusiausvyrą”.

Vienas iš Žemaitijos kilusios dainininkės giminaitis, sudarydamas genealoginį medį, išsiaiškino, kad pirmasis šios pavardės atstovas - Jonas Kaukas iš prūsų atsikėlė maždaug 1712 m., išsikirto mišką ir toje vietoje pasistatė trobą. Ten dar tebestovi jo sodintas ąžuolas, Suvalkijoje jis yra saugomas gamtos paminklas.

“Prieš porą metų organizuodami Kaukų giminės suvažiavimą aplankėme ir tą ąžuolą. Ir ką jūs manote - penkiese rankomis jo neapglėbėme”, - prisimena G.Kaukaitė.

“Taigi mitai, mitai, mitai, kurie žmoniją sieja daug giliau ir plačiau, nei įsivaizduotume. Konkrečiai - rašytojas Kostas Kaukas, su kuriuo visą gyvenimą aiškinamės, kodėl mes abu esame Kaukai, nors tikrai nesame giminės. Bet kodėl mes Kaukai, tikriausiai pats kaukas tik ir žino. Ir mano tėvo pusseserė revoliucionierė, pogrindininkė Marija Kaukaitė. Ji nugyveno labai ilgą amžių, bet niekada nesu su ja susitikusi”.

“Olialia Models” agentūrai priklausančią Astą KAUKAITĘ daugelis įsidėmėjo tuomet, kai “Mis Lietuva” konkurse iš Nemenčinės kilusi aštuoniolikmetė iškovojo “Mis gracija” titulą. Kai kam tuomet užstrigo labai reta ir išskirtinė gražuolės pavardė: “Žinau, kad kaukas yra tarsi laimę, sėkmę nešantis naminukas. Prisimenu, tėtis vis sakydavo: “Ar žinai, kas toks kaukas?” Jis labai didžiuojasi savo pavarde, todėl kiekvienąkart, kai pasirodau viešumoje - nusifilmuoju ar pelnau kokį titulą, vis primena: “Va, nebūtum Kaukaitė”. Kiek domėjausi, Lietuvoje yra labai nedaug Kauko pavardę turinčių žmonių, ir šie tikriausiai būtų mano giminaičiai”.

“Esu labai savikritiška, todėl dalyvaudama konkurse “Mis Lietuva” nieko nesitikėjau, tačiau merginos man prognozavo “Mis gracijos” arba “Mis elegancijos” titulą. Gerai pamenu tą momentą, kai skelbė nugalėtojas, stovėjau ir galvojau: “O Dieve, tegul ištaria “Asta Kaukaitė”. O kai išgirdau savo pavardę, mane apėmė tokia palaima, tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs”.

“Užkalbinau vieną metro važiuojantį keleivį, kuris labai sunkiai kalbėjo angliškai. Tas žmogus manęs ir klausia: tu modelis? O iš kur? Iš Lietuvos? Taigi ir aš esu lietuvis. Jis man nupirko bilietą, paaiškino, kaip reikia su tais metro važinėti. Tautietis mane išgelbėjo - nežinau, ką būčiau dariusi”.

“Su vaikinu jau šnekėjome šia tema. Galbūt priimčiau jo pavardę, tačiau norėčiau, kad bent vienas mūsų vaikas gautų mano pavardę.

Apibendrinant, galime teigti, kad kaukas išlieka svarbia lietuvių mitologinio paveldo dalimi. Šios mažos būtybės, nešančios skalsą ir derlių, simbolizuoja žmogaus ir gamtos harmoniją, pagarbą žemei ir darbui. Jie simbolizuoja tautos ryšį su žeme, derlingumu ir namų gerove.

Senovės lietuvių deivės ir dievai atgyja XX amžiaus lietuvių poezijoje (pvz., K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės), šiuolaikinėse istorinėse nuotykių apysakose (pvz. Skomanto kronikose Belaisvis, Vilkė, Užkeiktas lobis, Dievų valia ir kt.), apysakose-pasakose (pvz., J.).

tags: #kaukas #nesa #turtus