Kazys Binkis - vienas iš originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgęs iššūkius ir eksperimentus, jautęs būtinybę atnaujinti poezijos žodyną, įkvėpęs „Keturių vėjų“ sąjūdį, tačiau nesikratęs ir liaudies švietėjo misijos, ir populiarios eiliuotos žurnalistikos.
Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, Biržų apskrityje. Nuo mažumės garsėjo išdaigomis ir išradingumu, sodiečiai jį praminė vėjavaikiu. Anksti mirus tėvui, trylikametį paauglį prislėgė ūkio darbai, tačiau tai nesumažino jo troškimo lavintis, šviestis. Mokėsi mokytojų seminaruose ir kursuose Papilyje, Kaune, Biržuose. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje (baigė 1908m.
Slapyvardžiai K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis.
Jo kūryba daugiažanrė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. Jai būdingas vitališkas temperamentas, atidus savo epochos stebėjimas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonėms.
1912 m. rudenį Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, ėmė suktis jaunų, ambicingų lietuvių inteligentų būryje, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas, pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale Vaivorykštė. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido mokytojaudamas Papilyje.
Karui baigiantis įsitraukė į politinę veiklą ir, jausdamas, kad artėja palankus metas krašto nepriklausomybei, svajojo apie demokratinėmis vertybėmis grįstą santvarką, buvo įsitraukęs į eseriškos (socialdemokratinės) krypties Biržų apylinkės tarybą, tačiau nuolat keičiantis valdžioms jautėsi nesaugus ir 1919 m. vėl persikėlė į Vilnių. Čia buvo leidžiama lietuvių spauda, rengiami teatrų spektakliai, kuriuose aktyvios prigimties poetas noriai dalyvavo. Vilniuje Binkis įstojo į aukštuosius mokslo kursus, susipažino su modernistine, avangardine literatūra.
Akiratį itin išplėtė išvykos į Berlyną, kur 1920 m. pradžioje poetas įstojo į universitetą laisvojo klausytojo teisėmis. Viešnagė Vakarų didmiestyje svaigino Binkį, įspūdį darė ne vien universiteto profesūra, bet ir plačios, ryškiai apšviestos gatvės, iki tol nematyti technikos stebuklai, bohemiška kavinių atmosfera, avangardinio meno pasaulis, pažintys su vokiečių ekspresionistais - tuomet maištingiausio meninio sąjūdžio atstovais. Neramiais ekonominės krizės ir socialinių bruzdėjimų laikais Berlynas Binkiui atrodė dinamiškas, gyvastingas, daug kuo stebinantis organizmas. Nervingas miesto ritmas buvo ekspresionistine maniera įamžintas eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“.
Kūryba
Nors kūrybinis Kazio Binkio palikimas nėra didelis, tačiau jis reikšmingai paveikė lietuvių literatūrą.
Populiariausia autoriaus kūryba: „Eilėraščiai” (1920).
1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai, į kurį sudėjo improvizacijas liaudies dainų temomis („Gėlės iš šieno“, „Dukružėlė“), trioleto forma parašytus grynosios poezijos šedevrus („Utas“), gamtinę lyriką apie šilkasparnius debesėlius, pavasarinę žalumo bangą, užplūstančią laukus. Eilėraščiuose įamžintas technologinės pažangos dar nepaveiktas idiliškas kaimas, kur skamba romansai apie bernelio ir mergelės meilę ir aiškiai juntamas gamtos laikas. Ryškių socialinių kontrastų nejaučiama, tik retkarčiais pereinama į prozinę, donelaitiškai rupią kalbą, teikiančią peizažui vėjavaikiškos energijos. Dažnas pirmojo rinkinio eilėraštis - lyg dailus ornamentas: juo įamžinama subtili emocija, grožimasi žodžių skambesiu, išgrynintomis gamtos spalvomis.
Kazys Binkis
1921 m. nurimus Lietuvos ir Lenkijos mūšiams dėl Vilniaus Binkis grįžo iš savanoriškos tarnybos „menininkų batalione“ (kartu su dainininku Kipru Petrausku, kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir keliais kitais scenos žmonėmis jis rengė koncertus besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose). Netrukus išvyko į Leipcigą, menininkų pamėgtose aludėse ir kavinėse susipažino su neramiais maištininkais, godžiai skaitė ekspresionistų manifestus ir kovingus tekstus. Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkosi jaunų literatų draugija, vėliau sudariusi žurnalo Keturi vėjai branduolį. Save jie vadino „broliais paldieninkais“, o Binkį, kuris tarp jų buvo vyriausias, titulavo „Maestro“.
1922 m. pasirodė naujos literatų grupuotės idėjas skleidžiantis Keturių vėjų pranašas, kurį pradėjo Binkio eilėraštis „Salem Aleikum!“. Gana palankiai kritika įvertino Binkio rinkinį 100 pavasarių (1923). Šio laikotarpio Binkio poezija daiktiškai konkreti, pilna prozaizmų, stačiokiškos intonacijos šūksnių. Greta vakarietiško didmiesčio su jo prijaukinta, sukultūrinta gamta vėl švystelėjo lietuviškas sodžiaus peizažas, stebinantis pavasarinio sprogimo ekspresyvumu. Eksperimentuojama radikalaus modernizmo išraiškos priemonėmis, kaip tai buvo įprasta Vakarų poezijoje, konstruojamas karščiuojančio ligonio pasąmonės impulsų, dialoginių nuotrupų koliažas, smagiai žaidžiama nesąvokinės kalbos sąskambiais.
Binkis mokėjo meistriškai prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos, keisti stilių ir tematiką. Vykstant kovoms su lenkais (1920), eiliavo karo maršus, nuo 1927 m., bendradarbiaudamas su Mūsų rytojaus laikraščio redakcija, užsiėmė tuo, ką pats juokais vadino „perdirbamąja pramone“: rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki šmaikščių poemų apie Tamošių Bekepurį, kriaučių Motiejų, Raulą keliauninką ir kitus neramios sielos herojus. Alijošiaus vardu skelbti tekstai pasižymėjo skambumu, minties paprastumu, pagaulia sodiečio psichologijos jausena.
1928 m. Mūsų rytojuje Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. Visos Kazio Binkio originalios poemėlės vaikams yra pašiepiančios kūdikystės metams būdingus įpročius. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: Meškeriotojas (1935), Dirbk ir baiki (1936), Kiškių sukilimas (1937) ir kt.
Kiaurai grotas. Ar kalėjime yra vietos žmogiškumui?
1937 m. Valstybės teatrui įteikė pjesę iš moksleivijos gyvenimo Atžalynas (1938). Pirmoji meniškai brandi pjesė jaunimui lietuvių literatūroje pasižymi nesudėtingu siužetu, joje sprendžiamas moralinis konfliktas, linkstama į didaktizmą. Išskirtinę vertę pjesei suteikia psichologiškai motyvuotai plėtojama intriga, spalvingi tipažai, gyvi dialogai, jaunų žmonių gyvenimo tikroviškumas. Atžalyno tikslas - parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi, nes, pasak Binkio, gero žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės.
Pjesė Generalinė repeticija buvo rašoma 1939-1940 m. sandūroje, ją inspiravo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tačiau „dėl sąlygiškos formos konkrečios ano meto realijos čia įgyja apibendrinantį turinį“ (Reda Pabarčienė). Generalinė repeticija parašyta moderniosios dramos ir teatro kalba, sukurta rašytojui orientuojantis į naujausią pasaulio dramaturgijos kontekstą. Sarkazmo ir lyrizmo derinys - vienas originaliausių Binkio pjesės Generalinė repeticija bruožų.
K. Binkis lietuvių poezijos kryžkelėse
K. Binkis - vienas pirmųjų lietuvių poetų, kurį viliojo XX a. lyrika. XX a. lietuvių poezija, atsižvelgiant į jos turinio ir formos kitimą, antrajame etape naujosios kartos literatų (o taip pat - aktyvaus atkurtos Lietuvos valstybės jaunimo) maištingumas prasiveržia intensyviu poezijos formos laisvinimu, naujų išraiškos priemonių ieškojimu. Turinys pasitraukia į antrąjį planą, nes eilėraštis susikoncentruoja ne tiek į poeto asmenybės ar minties išraišką, kiek į pastangas atskleisti jo, kaip kūrėjo ir formos virtuozo, galimybę.
Istoriškai sudėtingais laikotarpiais (pirmasis etapas) lietuvių poezijoje viršų ima turinio dominantė, nes poetai jaučia pareigą atsiliepti į visuomenės nuotaikas, kūryba įgyja savotišką agitacinį pobūdį, formos požiūriu - grįžtama prie klasikinių poezijos kanonų. Galima teigti, kad noras būti išgirstam ir suprastam, priimtam publikos varžo kūrybinės laisvės poreikį.
XX a. pirmosios pusės lietuvių poezijos raida to meto literatūros apžvalgininkų įvardijama skirtingai: tai nuolatinė tikrovės ir netikrovės priešprieša (Anglickis, 1939), tezės ir antitezės atsikartojimai (Vaičiulaitis, 1938), nepaliaujami literatūros pulsavimai (Korsakas-Radžvilas, 1939). Visus šiuos apibūdinimus sieja tai, kad akcentuojama aktyvi poezijos kaita, kurią galima įvardinti kaip nepertraukiamą tobulėjimą.
Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą. Poetas mirė 1942 m. balandžio 27 d. nacių okupuotame Kaune.
„Vokiškas pavasaris“ analizė
Kazys Binkis buvo avangardistas, literatūros maištininkų keturvėjininkų vadas. Dažnai apibūdinamas kaip nerimtas poetas, bohemos žmogus. Jis buvo nepastovi asmenybė, o jo kūrybos pagrindas - novatoriškumas. Kūrinio pavadinimas yra tarsi nuoroda, kad eilėraštis bus urbanistinis ir miestas bus lyginamas su gamta. Vienas iš keturvėjininkų kūrybos bruožų - ryškus miesto kultas.
K.Binkis jau pirmu eilėraščio žodžiu nukreipia mus, jog bus kalbama apie Berlyną. Autorius šaiposi iš miesto gyvenimo ttempo („aukštyn kojom drybso“) ir jo būsenos: „Užliejo knarkiantį Berlyną“. Žodžiai „elektros viela“, „tramvajai ir automobiliai“ parodo, kad autorius orientuojasi į modernią civilizaciją, būdingą avangardistams. Avangardistai nesilaikė tradicijų, ieškojo naujų formų ir nepripažino iki tol egzistavusio meno.
Kazys Binkis eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“ paniekina romantikus, jų vertybes. Romantikai kuria svajingą mėnulio vaizdą, jiems jis yra tarsi romantiškumo ssimbolis. O keturvėjininkų vadas išjuokia tokį mėnulio vaizdavimą ir kuria visišką kontrastą: „Paraudo senis ir už bokštų/ Užrito savo veidą plokštų.“ Poetas mus šokiruoja, nes mini mėnulio „veidą plokštų“.
Kazys Binkis suartino aukšto ir žemo stiliaus žodžius, galima teigti, nesuderinamus dalykus. Jis drąsiai apibūdina gamtos vaizdą („Gatvėje medžiai apkarpyti/ Nežino, ar jiems sprogt ar ne.“) ir techniką: „Tramvajai ir automobiliai,/ Pabaigę gatvėse kadrilį,/ Seniai po urvus išsislapstė.“ Aprašydamas mėnulį, autorius pavartoja daug veiksmažodžių, kurie suteikia dinamiškumo: „pakreipęs“, „išsižiojo“, „atsiduso“, „pūstelėjo“, „paraudo“, „užrito“.
Eilėraštis „Vokiškas pavasaris“ yra tipiškas keturvėjininkų kūrinys. Jame galima rasti būdingiausių avangardistų kūrybos bruožų.
Trioleto „Vandens lelija” analizė
Lyrinio subjekto jausmai, išgyvenimai - ramybė.
Ištrauka:
Obelų žiedai Žiūrim - krinta patylomis Obelų žiedai.
Tulpės Raudonos margos.
Aguonėlės Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojas.
Rugiagėlės Vien tik mėlyna.
Vandens lelija Mauruoto liekno viduryje Baltesnė už balčiausią sniegą Pražydo kažkuomet lelija.