Kazys Binkis: Kūrybos analizė

Keturių vėjų sumanytojas Kazys Binkis siekė atverti lietuvių literatūrai naujus kelius, būdamas nenuorama, amžinai naujomis idėjomis degantis, kartais kandus, dažnai išdykėliškai žaismingas poetas, dramaturgas, publicistas.

Su keturvėjininkais lietuvių literatūroje įsitvirtino avangardizmas. Įvykių sparta, nuolatinis visuomenės judėjimas staiga pagimdė naują Lietuvos inteligentų kartą, panorusią „gaivių vėjų“ ir dėl atsivėrusių valstybės sienų įgijusią galimybę studijuoti Europoje.

Šio rašytojo kūrybą analizuoti pasirinkta neatsitiktinai. Visą šią medžiaga būtų galima klasifikuoti į kelias grupes: amžininkų (B. Sruogos, B. Railos, J.A. Greimo) prisiminimai apie poeto, jo biografijos faktai; Binkio bendražygių keturvėjininkų (J. Žlabio-Žengės, S. Šmerausko-Šemerio, T. Tilvyčio) straipsniai bei prisiminimai apie poetą, kartu analizuojantys ir jo kūrybą; šiuolaikinių tyrinėtojų žodis apie Kazį Binkį.

Apie Binkio gyvenimą ir kūrybą rašė G. Aleksandravičiūtė, M. Tamašauskas, K. Saldžiūnas, A. Ruseckaitė, A.J. Greimas, A. Juršėnas, J. Riškus ir kt. Iš pastarųjų šioje srityje paminėtini V. Kubilius, L. Gudaitis, kurių publikacijos apie Binkį spaudoje ir reikšmingos įžvalgos knygose buvo solidi atspara rašant šį darbą. Daug dėmesio keturvėjininkams (o kartu ir K.Binkiui), jų kūrybai skiria ir Ch.Zurcheris.

Bene visur akcentuojamas Kazio Binkio poezijos naujumas, kitoniškumas, pabrėžiama, kad eilėraščių rinkinys 100 pavasarių (1923, 2-asis leid. 1926) suvaidino ledlaužio vaidmenį lietuvių poetikos raidoje. Vis dėlto išsamesnės studijos apie poeto kūrybos žaismingumą dar nebuvo.

Taigi šio tyrimo objektas - žaidybos elementai Binkio poetinėje kūryboje. Žaidimo kaip universalaus ir sykiu moderniosios poezijos naujai įsisavinto principo nusakymui svarbi Hanso Georgo Gadamerio samprata („judėjimas pirmyn atgal, nesusietas su kokiu nors tikslu, kuris jį užbaigtų“; žaidimas kaip pertekliaus bei kartojimosi fenomenas).

Pra­vartus ir Wolfgango Iserio žaidimo suvokimas iškėlus fiktyvumo ir įsivaizda­vimo sąveiką ar tokius šio principo po­žymius: priešpriešinę nesuderinamybių tėkmę kaip pagrindinį žaidimo pirmyn atgal impulsą, sąmonės nuostatų permai­nas ir tai, kad „teksto žaidimas vyksta kaip jo referencinių pasaulių transfor­mavimas“.

Studijoje atsisakyta visos Binkio poezijos tyrinėjimo ir iškelti tik tie kūriniai, kuriuose žaidybos elementai aiškiausi bei jų yra daugiausia.

Ankstyvoji lyrika

Leisdamas pirmąjį poezijos rinkinį (1920) ir paskirdamas jį kaimui, Binkis taip apibūdina savo kūrinius: Gimė jie sodžiuj, tenai norėtų ir grįžt. Jaunystės lyrikoje vyrauja gamtos ir meilės motyvai. Poetas neskuba per daug nutolti nei nuo liaudiškosios, nei nuo rašytinės mūsų poezijos tradicijos. Kaip teigia E.Mieže­laitis, „nauja dar nerasta, sena dar ne­prarasta“.

Vis dėlto klasikinio eilėraš­čio spalvų monotonijos nebėra. Spalvi­nė gama papildoma dažais įvairiais. Pa­vasariniame fone poetas mato lietų smul­kiais sidabriniais lašais, ant lapų rasa dei­mantinė, jau žybčioja tarp medžių šakų įsipynę saulės žalsvi spinduliai. Spindu­lių žaisme visi daiktai atrodo nepatva­rūs: šių akimirką jie egzistuoja, o kitą gal jų nebus.

Binkis siekia atnaujinti sustabarėjusį lietuvių poezijos žodyną, metaforų, hiperbolių, epitetų ir kitų meninių formų arsenalą. Stilistikos ieškojimų kelyje daug dėmesio kreipiama į gamtą, į jos dermę kaip poezijos tikslą. Poetinė kalba ku­riama naujais žodžių ryšiais, siejamais su metafora, palyginimu, įvairiomis sin­taksinėmis figūromis. Poetas pavasarį tapo stambiais, drąsiais ir spalvingais potėpiais. Poetinė jo tapymo maniera priartėja prie impresionistinės.

Eilėraščio spalvos suskyla į daugybę atspalvių, to­nai - į daugybę pustonių. Antagonisti­nis šviesos ir šešėlių kontrastingumas užleidžia vietą šviesotamsos žaismui - kinematografinei šviesos ir šešėlio kombinacijai. Spalvinės gamos įvairovė suponuoja gyvybingumą, žmogiškų pojūčių galią ir ekspresiją, tuo suteikdama kūriniui žaismės.

Tai ryškiausiai matyti garsia­jame trioletų cikle Ūtos. Lietuvių poeti­nis žodis čia pirmą kartą įgavo tokio lengvumo, vaizdinis štrichas - perregi­mo skaidrumo. Iš pirmo žvilgsnio rodos, jog tai pa­prasta meilės lyrika, kurios nemaža mūsų poezijoje. Tačiau poetas santū­rus, vengia romantiškos patetikos ir po­zos. Jis kalba užuominomis. Vengia net paties žodžio meilė, slepiasi už spalvų.

Galime tik spėlioti, ką slepia vienos ar kitos spal­vos šifras. Atskleidę mėlyną pavasario žibuoklių spalvą, randame gal begali­nio petrarkiško ilgesio pėdsakus, o at­skleidę baltą obels žiedų spalvą - tą ty­rą ir skaistų jausmą, kuris mus aplanko išaušus gyvenimo pavasariui. Šitą pa­vasarį turbūt simbolizuoja ir tradicinis rūtos žiedas.

Vieningą nuotaiką kuria kiekviena emociškai informatyvi teksto detalė. Sa­kysim, mėlynos rugiagėlių spalvos, už­pildžiusios visą erdvę, motyvas, jo pa­sikartojimas ir skirtingos verbalinės for­mos, veriamos viena ant kitos, triolete Rugiagėlės žadina emocinę įtampą:

„Žodis neturi vienos apibrėžtos pras­mės. Jis - chameleonas, kuriame kas­kart iškyla ne tik skirtingi atspalviai, bet kartais ir skirtingos spalvos“.

Muzikalumas

Binkis niekada neišmoko skambinti iš natų, bet turėjo gerą muzikinę klausą, muziką suprato ir mėgo. Muzikos garsus jis bando perkelti į poetinį lyrikos žodį. Melodingas garsų derinys sutei­kia lygioms eilučių dalims vaiskaus grakštumo ir žaismės žavesio.

Kai kuriuose Binkio jaunystės eilėraščiuose tiesiog per aliteracijų ir asonansų derinius girdime muziką. Vėliau šioje sri­tyje jis žengia dar vieną žingsnį, sukur­damas Augnelijų ariją, kur dominuoja žo­dis ne kaip kalbinis tam tikros sąvokos raktas, bet kaip muzikinis elementas, gar­sų derinys.

Eilėraščių meninė prasmė ir estetika gyvenimiškos logikos požiūriu kyla tar­si iš nieko, t.y. iš muzikinio skambėji­mo. Eilėraščio rit­mika daro jį lengvą ir lakų, nuotaikingą ir žaismingą. Muzikinės sanda­ros elementai, reikšdami emocinių būsenų kaitą, o ne sąvokų turinį, suteikia lyrikai prasmių neapibrėžtumo ir gilu­mos perspektyvą.

Eilėraščių meninei formai būdingas gausus mažybinių ir maloninių žodžių vartojimas, poetinės raiškos priemonių paprastumas ir eiliavimo dainiškumas, artimas lietuvių liaudies dainų poeti­kai. Eilėraščio kompozicija nuosekli, gerai pergalvota, poetas eilėraščio lyrinio sub­jekto išgyvenimus perteikia jautriai, įtiki­namai, atskleidžia jo jausmų ir minčių vingius.

Pakartojimų grandinė, taip pat paveldėta iš dainos, tarsi išstumia lo­giškąsias prasmes. Liaudies dainų me­ninės priemonės randamos ir eilėraščiuo­se Dukružėlė, Mano rūtos baigia džiūti... ir t.t. Rodos, patys paprasčiausi žodžiai. K.Binkio poetinė kalba dar daugeliu atvejų nenutolusi nuo paprasto, nuošir­daus pokalbio intonacijos. Poetas žymiai ištobulina lietuvių poezijos ritmiką, pasiekdamas didelio jos lankstumo ir įvai­rumo.

Ritminį įvairumą dar labiau su­stiprina poeto sumaniai vartojamos įvai­rios sintaksinės konstrukcijos. Kartais lyrikos kūrinys sąmoningai ra­šomas kaip daina, imituojant eilutės siūbavimą pagal melodijos taktą, darnią sa­kinių pusiausvyrą pagal paralelizmo li­niją, trumpą refreną ir atsikartojantį kup­letą. Svarbi kūrinio simetrijos priemonė yra paralelizmas.

Paralelizmo konstrukcija, į lietuvių poeziją patekusi iš liau­dies dainos, tapo pagrindine ašimi, jun­giančia artimus ir tolimus poetinio teksto prasminius akcentus į vieningą seman­tinę visumą. Paralelizmas, pakartojimas, anafora, epanalepsė, epifora ir kitos poeti­kos figūros dažnam Binkio eilėraščiui suteikia kompozicinę ašį (Dukružėlė).

Ryšys su gamta, pilnatvė ar būties iš­tuštėjimas, jausmai (meilė, atjauta, pasiaukojimas) - visų laikų literatūros cent­ras, svarbiausiais savo parametrais iš esmės nekintantis žmogaus buvimas. Gamtinės lyrikos eilėraščiuose poetui gamta daugiausia yra tik išeities taškas, fonas savo jausmams ir mintims išreikš­ti. Vis dėlto Binkis žaidžia ir čia.

Poetas į eilėraščius prideda ir tokių anomalijų, kurios niekada neišsitektų elementarios logikos rėmuose. Nei iš šio, nei iš to liūdnumas Binkiui kažkodėl tampa sal­dus, nors pagal logikos dėsnius turėtų būti priešingai. Debesys dangumi ne plaukia, bet mauroja. Jam sniegas ne tiktai baltas, bet tampa taip tylus, taip šypsomai baltas.

Poetas mėgina kurti naujos poetinės logikos konstrukcijas. Savita kūrinio lo­gika reiškiasi ne tik metaforine įprastų žodžių prasmių transformacija, neįpras­tais personažų poelgiais (paradoksas, ale­gorija), bet ir ištisa vaizdine kūrinio struk­tūra, dažnai kuriama alogizmo poetikos priemonėmis. Alogizmas kaip viena iš aktyvių priemonių poetiniam vaizdui su­kurti yra natūrali poetinio teksto dalis.

Binkis dosnia ranka paže­ria ligi tol niekieno nematytų negirdėtų dalykų: miškų ilgesys, atsikvėpimai vėsu­moje sapnų, garbanoti kalnai, laukimų su­temos, nežinios kalnai, šilkų plevenimas dū­lančia šviesa ir daugybę kitų, vis dėlto žavinčių savo grakštumu, skambumu, tuo lyg priartėdamas prie tradicinių ro­mantikų.

Kita vertus, poetui tinka ir tokie šiurkš­tumai, kokių tradicinis romantikas ar simbolistas už jokius pinigus į savo kū­rybą neįsileistų; Binkio akį žavi ir mar­guojanti drūtasprandžių galvijų banda, ir apvilkta plačia rudine piemenaitė, kuri griu­vinėdama gainiojasi pakluonėmis karves, ir kelniūkštės lig kelių vaikai atsiraitę, kurie krykštaudami valkoje suvirsta į ištisą klykiančių krūvų, ir išėjęs iš svirno pasi­vaikščioti kažkodėl rimtas katinas, ir vy­turys, kuris jau nebe gieda, o tik kažin kų triliuliuoja, ir kiti panašūs tradiciniam poetui nepriimtini „vulgarumai“.

Binkis savo jaunystės lyrika ne tik praple­čia lietuviško lyrizmo horizontus, su­poetina iš pažiūros pačius proziškiausius reiškinius, bet ir patobulina garsi­nę instrumentuotę, jo muzikinį skambe­sį. Esti ir eiliuotos kalbos, ir prozinės kalbos hibridų. Taip poezija nuleidžia­ma į žemiškąjį konkretumą.

Gamta ir metų laikai

Tema Binkio kūryboje dažniausiai tam­pa vis besikeičiančios, žūstančios ir vėl atgimstančios gamtos jėgos. Binkio pa­vasaris - vitalinės energijos mostas. Pavasario eilėraščiams priskir­tini tokie eilėraščiai, kaip Kaime, Pavasa­riška, Lenda į akį papieviai ir t.t. Poetas kuria gy­vą pavasario paveikslą. Eilėraščio vaiz­dai plastiški, nutapyti tarsi dailininko teptuku, juos aiškiai regi prieš akis. Vis­kas čia konkretu, tiesiog daiktiška: pie­menaitė, apvilkta plačia rudine, vaikai, atsiraitę lig kelių kelniūkštės...

Ankstyvojoje Binkio lyrikoje yra daug spalvingų gamtos vaizdų. Po pavasa­riškų Utų ateina ruduo. Visuose rudens motyvais rašytuose Binkio eilėraščiuo­se dominuoja elegiška (kančios, liūde­sio motyvai) nuotaika ir minorinės gai­dos. Džiugią nuotaiką ir pa­vasarinį siutą išstumia rudens susimąs­tymas. Margą pavasarinių spalvų ga­mą pakeičia spalvinė monotonija. Suke­liama švelnaus liūdesio nuotaika.

Jo balse da­bar skamba nebe pavasarinis vyturių si­dabras, o rudeninis vėjo stygų varis. Binkiui nesvetimas ir skausmas, ir ilgesys, ir kančia, taigi žaismės čia ne­daug. Rudeninių variantų dramatizmas tik pagilina jo poetinį išgyvenimą, tik praturtina...

Dramaturgija: "Atžalynas"

Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose (Biržų apskritis) - 1942 m. balandžio 27 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) - poetas, dramaturgas, vertėjas, publicistas. Buvo avangardistinės keturvėjininkų literatūrinės grupuotės iniciatorius ir vadovas.

Nors kūrybinis jo palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Svarbesni kūrybos leidiniai: poezijos rinkiniai „Eilėraščiai" (1920), „100 pavasarių..." (1923, 1926), humoristinės poemos, feljetonai „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos" (1928), pjesės „Atžalynas" (1937), „Generalinė repeticija" (1940, išsp. 1958). Nepakartojami Binkio impresionistiniai trioletai, jo paties vadinti „utomis" (terminas iš japonų poezijos).

K. Binkis parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas, išvertė Aleksandro Puškino, Aleksandro Bloko, Stefano Zweigo, Luigi Pirandello ir kt.

K. Binkis apie „Atžalyną" sakė: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati - maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint.

Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja. Tad iškilo reikalas pjesėje paliesti jaunuolio gyvenimą šeimoje, jo auklėtojus, globėjus, mokslo ir praktiškojo darbo mokytojus. Pjesėje lygiomis teisėmis dalyvauja moksleiviai, darbo jaunimas, auklėtojai, mokytojai ir nagingi dirbtuvių meisteriai - mokytojai. Be to, paimtas jaunimas lietuviškas, išaugęs mūsų aplinkumoje.

K. Binkio „Atžalynas“ - tai drama apie moksleivių gyvenimą. Jau pavadinimas atžalynas reiškia autoriaus šviesų požiūrį į jaunuomenę. Petras - tai našlaitis gimnazistas. Jis gyvena pas dėdę inžinierių ir draugauja su neturtingo kupriaus sūnumi jasiumi - gabiu, darbščiu jaunuoliu, svajojančiu apie lėktuvus.

Dingus auklėtojo 100 litų, petras, norėdamas išgelbėti apkaltintą draugą ir klasės garbę, netikėtai prisipažįsta paėmęs pinigus. Po šio įvykio dėdė jį išvaro iš namų. Vaikiną priglaudžia siuvėjas žiogas, kur jis dirba ir mokosi savarankiškai. Petras įsitikinęs, kad kiekvienas darbas yra gražus, kad mokslas kaip vanduo, kaip oras turi būti visiems mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti .

Jis kuklus, santūrus, nes niekam apie savo poelgį nesako. Paaiškėjus, kad jis nekaltas, nesijaučia didvyris. Jaunuolio manymu, visa, kas daroma iš įsitikinimų, yra paprasta, o ne herojiška. Jo poelgis - tai tikrosios draugystės ir tikrojo taurumo pavyzdys. į petrą panašus jasius, kuris labai sunkiai gyvena, bet siekia mokslo, turi svajonę, yra geras draugas. Sunkią valandą petrui padeda ir aldona (ji atsiunčia laiškelį: aš netikiu). Auklėtojas tijūnas myli savo mokinius, jiems padeda (net ir petrui po tariamos vagystės). Bet daugiausiai petrui padeda gerasis siuvėjas žiogas, nepabūgęs priimti vagies .

Autorius, parodydamas keraičių šeimą, atskleidė tariamąsias vertybes. Tai tikra miesčioniška šeima: jie nemoka gerbto doro, darbštaus žmogaus, nė nemano ginti pakliuvusio į bėdą petro.

tags: #kazys #binkis #ir #butu #jis #visas