Kėdainių "Aruodai" Krekenavos Filialas: Istorija, Prisiminimai ir Veikla

Šiame straipsnyje panagrinėsime Kėdainių "Aruodai" Krekenavos filialo veiklą, remiantis istoriniais faktais bei asmeniniais prisiminimais. Taip pat apžvelgsime "Vikonda" grupės, kuriai priklauso "Aruodai", veiklą ir svarbiausius aspektus.

Kėdainių senamiestis.

Prisiminimai apie gimtinę ir tremtį

Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“. Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...

Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą - ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą. Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.

Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980-1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais.

Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju - likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju - teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju - išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia...

Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas. Viskas Dievulio valioje. Planų aibės, jų visų gal ir neteks įgyvendinti, paliksiu juos užbaigti kitiems, nes paprastai taip jau žmogaus gyvenime nutinka: ateina ta nelauktoji „X“ valanda ir tu lieki bejėgis, kad ir kaip dar norėtum prieiti prie atviro lango ir pažvelgti į rytuose tekančią saulutę, o tau užmerkia akis ir tyliai pasako: „Gana! Nuoširdžiausiai dėkingas - žmonai, dukroms ir visiems, kurie mane pažinojo ir manimi rūpinosi. 2013 m.

MANO GIMTINĖ. Gimimo datos, vietovės, šeimos narių aprašymai būna pati nuobodžiausia ir pati neįdomiausia bet kokių prisiminimų dalis, bet be jų irgi neapsieisi. Aš gi ne iš dangaus nukritau ir ne gandrai mane atnešė, aš gimiau 1944 m. birželio 8 d. Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai, vokiečiai traukėsi atgal į savo faterlandą, o rusų raudonoji armija, pamaitinta amerikoniškais konservais, apauta ir aprengta amerikoniškomis „telogreikomis“, apginkluota naujausiais tankais T-34 su nepermušamais amerikoniško plieno šarvais, pergalingai veržėsi į Vakarus.

Dėdė Vitaldas juokavo, kad frontui traukiantis į Vakarus, Buivydžių kaime per mėnesį valdžios keitėsi aštuonis kartus. Vokiečiai ateina - rusai išeina, rusai ateina - vokiečiai išeina ir taip aštuonis kartus. Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas. Mano tėvai „akopą“ buvo išsikasę šalia kaimyno Povilo Kesiūno žemės rubežiaus. Atėjo trys vokiečiai ir įsakė visiems išeit iš „akopo“. Tėvas su motina išėjo, o mane paliko. Kada vokietis paklausė, ar visi išėjo, mama pasakė, kad liko vaikas. Vokietis iškart įšoko į duobę, pagriebė mane ir, išnešęs į lauką, ėmė kilnoti džiaugsmingai šūkaudamas: „Knabe Knabe! Sohne Sohne!“, o man tik baltos putos vertėsi iš burnos. Vokietis gestais rodė ir vieną kitą žodį lietuviškai tardamas aiškino, kad vaiko ilgiau „akope“ laikyti negalima, vaikas mirs be saulės...

Dėdė Vitaldas pasakojo, kad atsitraukiantys vokiečiai buvo jau visai kitokie nei 1941 metais, kada pergalingai žygiavo į Rytus. Tada jie sėdėjo ant tankų ir grojo lūpinėmis armonikėlėmis, o vejami rusų bolševikų raudonosios armijos atgal, buvo pikti ir nervingi, nors su daugeliu jau buvo galima susikalbėti ir rusiškai, per ketverius karo metus pramoko tos kalbos. Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių. Netoli mūsų namų pievoje buvo pririštas ir metaliniais pančiais supančiotas ganėsi dėdės Povilo Kesiūno arklys. Tie vokiečiai atėjo pas mūsų tėtį ir pareikalavo atpančioti tą arklį, jie manė, kad arklys mūsų, o tėtis tai neturi rakto, nes pančiai užrakinami specialiu raktu.

Tėtis nubėgo pas Kesiūną, bet jo nerado namuose. Vokiečiai jau ėmė burnoti, matėsi, kad smarkiai įpykę, tėčiui tik automato vamzdį suka palei nosį. Ką daryti? Nupjauti pančius? Bet tada kaime metalui pjauti pjūkliuką ne bet kas turėjo. Atėjusi Kesiūno sesuo Šinskienė pasakė, kad tokį pjūkliuką turi Jonas Dūda, kuris gyvena maždaug už kilometro, kitam kaimo gale. Tėtis paaiškino vokiečiams, kad pjūkliukas metalui pjauti yra pas kaimyną, reiktų nueit pas jį ir atsinešt. Tada vokiečiai leido nueit kažkuriai moteriškei pas Dūdą Joną ir atsinešt tą pjūkliuką. Netrukus atsirado ir pats arklio šeimininkas dėdė Povilas, kažkada 1914 m. kariavęs rusų fronte, buvęs neblogas šaulys ir namuose laikęs karišką šautuvą.

Pasirodo, pamatęs pas mus atėjusius vokiečius, suprato, kad anie gali paimt jo arklį, jį prirakino metaliniais pančiais, o pats pasiėmė šautuvą, įlipo į eglę ir iš jos jau taikėsi nušauti tuos vokiečius, bet jam sutrukdė ten kartu buvę mano tėtis, mama, jo paties sesuo Adelė Šinskienė. Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą.

Krikšto tėvas Vytautas Jakučionis pasakojo ir daugiau visokių atsitikimų iš tų dienų, kada jau atėjo rusai, kaip juos apvogė, na, žinoma, ir ne tik juos, bet ir kaimynus. Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt - ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams. Mama man kažkada yra pasakojusi, jog Petro Stašio namuose buvo įsikūręs jų štabas. Tai iš to štabo atėjęs rusų kareivis, prisigėręs samagono, užpuolęs ją ir matyt norėjęs išprievartaut, bet ji ištrūkusi iš jo, pasičiupusi mane ir nubėgusi pas kaimyną Povilą Kesiūną. Kadangi šis gerai mokėjo rusiškai, pasikvietė Dūdos Joną ir abu, nuėję pas mus, kalba rusiškai, vienas kitą vadindami kapitonu, neva ieško iš štabo pabėgusio kareivio.

O kareivis užsiglaudęs stovi už durų, tik kojos matosi. Tada jie atidarė duris ir čiupo kareivėlį už sprando. Nuginklavo, atėmė šautuvą ir, nuvedę į štabą, atidavė viršininkams. Tie padėkojo ir pasakė, kad už tokį savivaliavimą jis bus perduotas karo lauko teismui. O kada paaugau, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenu, kad labai bijodavau, kai broliukas pradėdavo verkti.

PO TĖVŲ TREMTIES. 1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras. Neva mums reikės prižiūrėt, kad pakura neužgestų, o ryte jie ateisią mūsų parsivesti. Pirtis stovėjo netoli Apaščios upelio, kitoje pusėje buvo Atažalynės (Puodžialaukės) miškas,- taip mudu dėdė Vitaldas paliko šitoje pirtyje.

Pirty rūkėsi mėsa, o priepirtyje ant pakreiktų šiaudų mudu su Danuku pasišnekėdami leidome laiką. Danukas už mane buvo dvejais metais vyresnis, todėl privalėjau jo klausyt ir dariau viską, ką jis liepė. Naktis praėjo ramiai. Mūsų užmigta priepirtyje ant šiaudų, atsibudom jau su šviesa. Danukas dar paskaldė malkų, įdėjo į pakurą, užmetėm kadagio šakelių, atsirado šviežių dūmų... Lūkuriavom, bet mūsų parsivest niekas neskubėjo. Aš jau sunerimau, sunerimo ir Danukas, bet kaip vyresnis apramino mane. Sėdim toliau, žvalgomės per lentų plyšelius - nieko nematyt, niekas neateina. Praėjo diena, jau ir vakaras, stojo prieblanda. Danukas sako: „Gal einam į namus, gal dėdė pamiršo mus?“. Aš patenkintas - jei tik Danukas eina, mielai sutikau su jo pasiūlymu. Abu parėjom į namus, pas Jakučionį.

Gryčios duris radom užrakintas. Susiradom raktą, įėjom į vidų - tuščia, nieko nėra. Na, tada ir prasidėjo „vargonų muzika“. Pirmiausia aš paleidau „dūdas“, Danukas dar kiek ramino mane, paskui ir jis ėmė verkti. Sėdim abu vidury aslos ir patys nežinom, ko verkiam. Aišku, verkiam, kad mus vienus suaugusieji paliko, nežinom, kur jie yra, gal kokia bėda atsitiko... Nežinau, kiek mudu verkėm, tik išgirdau jau ryte, kaip teta Edvarda kelia mus nuo aslos. Pasirodo, beverkdami taip mes asloje ir užmigom. Pakėlė mus, matome, kad visi vaikšto po gryčią kaip nesavi - dėdė Vitaldas, Jakučionis. Taip praėjo savaitė, gal mėnuo. Man nieko nesako: kur mano tėvai, kodėl manęs į namus neveda. Širdutėje kažką negero jaučiau, bet kvailučio viltimi raminau save. Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus. To, matyt, man ir tetrūko. Apsiraminau, čia man buvo nenuobodu, su Danuku Jakučionio karvutes, avytes ganydavom, o ganydami lauželius susikurdavom, bulvių ant anglių pasikepindavom, tuščioje patrankos gilzėje žirnių išsivirdavome, žodžiu, buvome užsiėmę savais reikalais ir niekas daugiau mums nerūpėjo, net tėvus pamiršome.

Danuko tėvai gyveno Molėtų rajone, Padvarniuose. Jo irgi dažnai nelankė, augome abu tarsi našlaičiai. Rudenį baigėsi ganymai ir visos mūsų pramogos. Danukas pradėjo eiti į mokyklą, o aš pašalėmis žaidžiau iš medžio išdrožtais traktoriukais. Kaimynystėje atsirado dar vienas mano bendraamžis - Vincukas. Jis gyveno pas savo senelius Blažius, buvo Blažių dukros Alkos (Alytės) Šeškienės sūnus. Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir mane. Kaip man patikdavo važinėtis rogėmis! Per dieną padarydavo apie dešimt reisų. Būdavo, nuvažiuoja į žvyrkalnį, prisipila žvyro ir veža ant kelio Pandėlys-Rokiškis.

Jakučionio ir Dūdos namai buvo kaip kokia prieglauda. Kurį laiką pas juos gyveno kunigo Vinkšnelio motina, nes jų šeima po karo buvo išblaškyta: kunigas išvežtas į Rusijos lagerius, namai karo metu buvo sudeginti, todėl Grasilda Vinkšnelienė glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, gyveno pas Kilių Antaną. Čia kurį laiką gyveno ir Petronėlė (Petrusia, Petrusytė) Stakėnaitė iš Sipelių kaimo. Ji buvo invalidė, 1941 m. birželio 14 d. su brolio žmona Uršule Stakėniene, jos vaikais Algiuku ir Dalyte buvo ištremta į Sibirą, 1946 m. spalio mėn. iš ten pabėgusi į Lietuvą, slapstėsi. Jos brolis Romualdas, buvęs Panemunio vlsč. viršaitis, trėmimo metu buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Rešiotų lagerį ir ten 1943 m. sausio 2 d. sušaudytas.

Slapstėsi nuo tremties ir Vinkšnelienės sūnūs Petras ir Anupras. Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Ta slėptuvė buvo iš visų pusių apkrauta malkomis ir kapotų žabų kūleliais. Iš pradžių Jakučioniai ir mane toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio. Kurį laiką aš buvau paieškomas, nes, kai vežė tėvus Sibiran, paklausė, kur sūnus Romas. Tėvai pasakė, kad guli Rokiškyje ligoninėje. Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame mano motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik aš neverkiau. Man buvo labai baisu, kuomet išgirdau žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojau, kad mano tėvai Sibire, o ne Kaune. Žodį Sibiras išgirdus man dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo.

Kartą Jakučionis nusivedė mane į laukus netoli mūsų beržynėlio. Sustojom vidury dirvono, o ten tokios gilios ratų vėžės likusios dar nuo pavasario. - Va, čia tos vėžės, kuriomis tavo tėvai į Sibirą išvažiavo... Kol kas saugau aš jas. Neilgai išliko lauko dirvone tos vėžės, pati gamta negailestingai po metų jas užlygino. Liko jos tik mano širdy amžinai, liko skausmo ir ašarų vėžės, liko klaiki nežinomybė, ilgesys, blaškymasis gyvenimo upėje - nei išbrist, nei išplaukt...

Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir aš nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Iš mūsų kaimo Blažytė buvo ištekėjusi už Žėgliūno Pandėlyje, o Žėgliūnas dirbo stribynėje vairuotoju, susitikę kartais juodu pasišnekėdavo su mano tėčiu. Jis ir pasakė tėčiui, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Tad tėvai jau iš anksto ruošėsi važiuoti į Sibirą, nors vis dar netikėjo, kad juos veš, kadangi „buožinius“ mokesčius buvo sumokėję. Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime. Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir soviet...

Lietuvių tremtis į Sibirą.

"Vikonda" Grupės Apžvalga

"Vikonda" grupė jungia keletą skirtingose srityse veikiančių verslų, kurie yra įsikūrę Lietuvos viduryje esančiame Kėdainių rajone arba aplink jį. Mūsų verslai augo kartu su besiformuojančia ir besivystančia nepriklausomos Lietuvos valstybe. Sparčiai kintančioje aplinkoje patyrėme tiek itin sėkmingų laikotarpių, tiek sunkesnių atkarpų, ne kartą koregavome veiklos kryptis, strategiją. Šiuo metu pagrindinės „Vikonda“ grupės veiklos kryptys yra agroverslas bei maisto pramonė.

Kiekvienais metais įmonių apyvarta auga dėl nuolatinių investicijų į naujų produktų kūrimą, eksporto plėtrą ir gamybos bei vadybos optimizavimą. „Vikonda“ grupės konsoliduoti pardavimai 2022 m. - 84,3 mln. Eur.

Pagrindinės "Vikonda" grupės veiklos sritys:

• Agroverslas
• Maisto pramonė

Kitos įmonės veikiančios regione:

• Oro Parko g. Hollister Incorporated- nepriklausoma, darbuotojų valdoma įmonė, kuri kuria, gamina ir platina sveikatos priežiūros produktus visame pasaulyje. Kompanija gamina priemones, skirtas stomos, šlapimo šalinimo sutrikimų ir kritinės būklės pacientų priežiūrai. Pramonės g.
• UAB Lithutec (by PIT Group) - yra greitai auganti ir dinamiška elektronikos gamykla. Teikiame aukštos kokybės elektronikos komponentų, elektroninės įrangos gamybos, kabelių modulių surinkimo ir prekių žymėjimo paslaugas. Taikos pr.
• Micro Matic - Danijos tarptautinė bendrovė, alaus išpilstymo įrengimų rinkos lyderė pasaulyje, savo veiklą vykdanti globaliu mastu. Liepų g.
• Kaunakiemio g. „Volfas Engelman“, AB - alaus, sidro, giros, kitų nealkoholinių gėrimų gamintoja, istorinis bravoras bei gamyba ir didmeninės prekybos įmonė Kaune. Turimos baro - renginių erdvės Studija ir Galerija bei nauja erdvė „Panorama Skybar“.

Prekybos ir logistikos įmonės regione:

• Maisto produktai, kasdieninės paklausos ir buities prekės, cigaretės, tabako gaminiai, alus, alkoholiniai gėrimai, raštinės prekės, žaislai, indai - mažmeninė prekyba. Prekybos centras. Ukmergės g. 18, Panevėžio m., Panevėžio m.
• Pašarai, krakmolas, glitimas, sėlenos - gamyba, didmeninė, mažmeninė prekyba. Grūdų valymas, saugojimas, supirkimas, džiovinimas, sandėliavimas. Malūnas. J. Janonio g. 12, Panevėžio m., Panevėžio m.
• Logistikos, sandėliavimo paslaugos. Prekių, krovinių gabenimas vietiniais (Lietuvoje) maršrutais. Logistikos, sandėliavimo paslaugos. J. Janonio g. 9, Panevėžio m., Panevėžio m.
• Grūdinių kultūrų sėklos - didmeninė prekyba. Mineralinės, azotinės, kompleksinės trąšos, siloso konservantai - didmeninė, mažmeninė prekyba. Baltijos Kelio g. 5, Maksvytiškių k., Panevėžio sen., Panevėžio r.
• Žemės ūkio mašinų, sunkvežimių padangos ir akumuliatoriai, naftos produktai - didmeninė, mažmeninė prekyba. Naftos produktų saugojimo, sandėliavimo paslaugos. Tiekimo g. 5, Panevėžio m., Panevėžio m.
• Logistikos centras. Sandėliavimo paslaugos, krovimo darbai. Panevėžio aplinkl. 10, Šilagalio k., Velžio sen., Panevėžio r. Logistikos paslaugos. Sandėliavimo paslaugos. Patalpų nuoma.
• Logistikos paslaugos. Sandėliavimo paslaugos. Patalpų nuoma. J. Janonio g. 1, Panevėžio m., Panevėžio m.
• Žemės dirbimas. Augalininkystė: javų, rapsų ir kt. auginimas. Sandėliavimo paslaugos.
• Žemės dirbimas. Augalininkystė: javų, rapsų ir kt. auginimas. Sandėliavimo paslaugos. Upytės g. 4, Ramygalos m., Ramygalos sen., Panevėžio r.

Ši įmonė 2021 m. įsigijo 13 automobilių (2 priklauso, 11 išperkamų/nuomojamų, 2026 m.

Lietuva žemėlapyje.

tags: #kedainiu #aruodai #krekenavos #filialas