Keturių brolių sodybų istorijos Lietuvoje

Lietuvos istorija yra turtinga ir įvairi, o sodybos, kuriose gyveno keturi broliai, dažnai tampa svarbiais kultūros ir istorijos paminklais. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias tokias sodybas, įskaitant Gudakiemį, Pikteikius ir vieną sodybą Šilalės rajone, atskleisdami jų unikalumą ir svarbą.

Gudakiemio kaimo istorija

Knyga pasakoja apie žymų Varėnos rajono Merkinės seniūnijos kaimą - Gudakiemį. Neseniai beveik 300 gyventojų turėjęs kaimas, šiandien labai ištuštėjęs. Jame neliko pašto, pradinės mokyklos, net bibliotekos. Kaimas davė Lietuvai garsius knygnešius Kazį Barysą, Scholastiką ir Martyną Milius, 17 savanorių, ginusių Lietuvos nepriklausomybę, keturis partizanus brolius Ivanauskus, pokaryje žuvusius nelygioje kovoje su okupantu.

Iš keturių brolių Vincas Ivanauskas-Gegutis buvo Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas. Gudakiemio kaime ne kartą lankėsi garsusis partizanų vadas. Apie Gudakiemį, brolius Ivanauskas A.Ramanauskas-Vanagas ne kartą pasakoja savo rašytame dienoraštyje „Daugel krito sūnų..." Partizanų apsilankymą Gudakiemio kaime pas Naujalius mena jų atžala vilnietis Jonas Naujalis. Jis pamena, kaip partizanai klausėsi jų name patefono grojamos muzikos.

Lietuvoje daugelis yra girdėjęs apie garsų knygnešį iš Gudakiemio Kazį Barysą. Taip pat savanorius gudakiemiškius Julių Žėką, Morkų Žalnerauską - jie buvo tarp pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanorių. Julius - vienas pirmųjų savanorių, žuvusių pirmosiose Lietuvos kariuomenės kautynėse su bolševikais 1919 m. vasario mėn. 1918 m. gruodžio 26 d. tapęs savanoriu karininko A.Juozapavičiaus vadovaujamame pirmajame pėstininkų pulke, 1919 m. vasario 13 d. buvo mirtinai sužeistas, t. y. tą pačią dieną, kai žuvo pirmasis Lietuvos karininkas - pulko vadas A. Juozapavičius.

Taip pat senąją gyvenvietę išgarsino ir poetas, 2001 m. Poezijos pavasario laureatas, Stasys Stacevičius, kurio tėvų sodyba ribojasi su Gudakiemiu. Būsimasis poetas lankė šio kaimo pradinę mokyklą, biblioteką, bičiuliavosi su vietos žmonėmis. Šiame kaime gimė ir užaugo garsi dainininkė Ona Pašukonytė-Jauneikienė.

Merkinės bažnyčia netoli Gudakiemio kaimo.

Pikteikių kaimo istorija

Abipus, sulig Minijos upe, Kartenos kryptimi tįstančio žvyro dangos rajoninio kelio Nr.2230 susiformavęs gatvinės-vienkieminės struktūros Pikteikių kaimas. Visa gyvenvietės teritorija patenka į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį. Sutvarkytos ir iki šiol prižiūrimos dvi senosios kapinaitės. Pikteikių senosios kapinės, vadinamos Kapais, Maro, Marų kapeliais - valstybės saugoma kultūros vertybė. Neveikiančios kapinės įrengtos Minijos slėnio pirmosios terasos pakilumoje.

Netaisyklingos trapecijos plano, pailgos šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 35 m ilgio, 30 m pločio. 0,52 km į pietryčius yra antrosios senosios kapinės. Šios kapinės veikė XVI-XIX a., laidoti Pikteikių kaimo gyventojai. 1935 m. medžiagą apie kapines surinko ir žemės savininką jas saugoti įpareigojo Valstybės archeologijos komisija. 1979 m. žvalgė Ignas Jablonskis. 1997 m. įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą, 1985 m. S.Kuprelis pirmąją savo sugalvotą ir pastatytą kompoziciją paskyrė Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui ir savo šeimos pagerbimui. Vėliau jo sodyboje iškilo kitas statinys - trys kryžiai, kuriuos menininkas skiria šeimai, kaimui ir Lietuvai.

„Mes dabartiniu metu esame šiek tiek dvasiškai sunykę, materialiniai dalykai yra labiau svarbūs. Pagalvojau, kad kaime nėra Rūpintojėlio. Pikteikiai yra ribinis Klaipėdos rajono kaimas, už kurio prasideda Kretingos rajonas. Pikteikiškiai neatsigina klausimų, kodėl draugiškų gyventojų kaimas pavadintas „piktu“ pavadinimu. Apylinkėse kalbama, kad čia gyvena geriausiai bendruomeniškumą išsaugoję žmonės. Apie tai, kad Pikteikių vietovė buvo nuo seno apgyvendinta, byloja archeologų radiniai.

Mokslininkai Pikteikiuose yra aptikę Neolito epochos akmeninį Fatjanovo tipo laivinį kovos kirvį iš diabazo. „Prieš keletą metų iš Lietuvos valstybinio archyvo gavau Onos Šlimaitės Kuprelienės malūno braižinius, sudarytus 1923 metais. Dokumentuose matyti, kad Pikteikių malūnas oficiliai įregistruotas 1905 metais. Malūnui priklausė mediniai trobesiai, vienerios girnos, šalia malūno buvo įrengta kalvė. Pikteikių malūnas buvo 16 kilometrų nutolęs nuo artimiausios geležinkelio stoties, o per metus buvo sumalama apie 1000 centnerių grūdų.

Šeimos archyve saugau keturių brolių Šlimų fotografiją iš Amerikos. Iš pasakojimų žinau, kad vienas iš brolių grįžo į Pikteikius ir pastatė malūną. Jo dukrą Oną Šlimaitę vedė pikteikiškis Kuprelis. Mano tėvas Kazimieras Kuprelis jų šeimoje gimė 1910 metais. Vedęs mano mamą Elena Kerpaitę jis prižiūrėjo maūną. Tėvo brolis Stasys išėjo į mokslus. „1951 metais parėjau į Pikteikius, nes reikėjo žmogaus į malūną. Striaukas buvo malūno vedėjas. Ans pats buvo neraštingas, vaikai dar maži, reikėjo popierius tvarkyti, aš ir atėjau. Buvau baigęs IV skyrius Pažvelsio mokykloje pas Šakinį.

Pikteikių malūnas buvo vandeninis, prie užtvenktos pylos. Buvo didelis dviejų aukštų pastatas pastatytas, vienas galas - ant vandens, ant stulpų įtaisytas. Kai atėjau, malūnas priklausė "Promkombinatui", skaitėsi valdiškas. Net elektrą turėjome. Buvo generatorius toks, vakare prijungdavome ir sukdavo, gamindavo elektrą. Buvo ir gateris, pjaudavome lentas. Mano uošvis iš Klaipėdos krašto parėjo dirbti prie malūno, ans buvo gerų nagų vyrs, daug ką buvo įtaisęs malūne.

Malūne dar peklius buvo, grūdus pikliavojo, arčiausiai toks tik Gargžduose pas Stončių buvo. Už malimą iš žmonių ėmėme grūdais. Jei mali, nuo 50 kilogramų duoninių grūdų, turėjai atsverti 4,5 kg valstybei, kaip užmokestį, o už pašarinių grūdų malimą pinigais atsiskaitydavo. Kai "Promkombinatas" naikinosi, malūnas nebeveikė, gaterį kažkur išvežė, pradėjo griauti ir nugriovė. "Kaime prieš Naujus metus buvo rengiama eglutė. Prie Butkaus susirinkdavome, dainuodavome, švęsdavome. Net ženoti liuobam sueiti į šokius kumetyne. Dabar taip nebėr.

Mano uošviai 32 ha žemės čia turėjo. Žinau, kad per karą kareivis su parašiutu buvo nusileidęs į Miniją, prie Kontautų. Nuskendo. Ir apie baidymus esu girdėjusi. Prie Butkaus Praniaus baidydavosi, ten Maro kapeliai arti. Pasakodavo, kad ėjo per kiemą, kirvis į sieną - tykšt - ir įsimigo. Senoji Petrė Butkienė man pati yr pasakojusi, kad susapnavo sapną, jog reik nugriauti pečių, nes ten yr pakavoti pinigai. Ir griovė tą pečių. Žinau, kad Gervinas nugriauti padėjo. Turėjo jie raktą nuo valties, katra per upę visi keldavosi iš Pikteikių į kitą pusę.

Nu ir prisikasė tas Gervinas po pečiumi, buvo toks puods, kažkas ant to puodo viršaus buvę užrašyta. Bet užėjo žmogus rakto paprašyt, tai grimzo ir nugrimzdo tas lobis - neliko. Nebuvo rami ta vieta. Žmonės girdėdavo, kad lyg žirnius kas į sieną beria, su kastuvu grūdus žarsto, vaiką verkiantį. Senais laikais daug žmonės apie tuos baidymus šnekėjo.

Minijos upės slėnis netoli Kartenos.

Bendikų giminės sodyba Šilalės rajone

Pajėrubynio vienkiemio, nuo senovės soda vadinamoje vietoje gal nuo 1800 m gyveno Tado, vėliau Antano ir jo vaikų Kazimiero ir Povilo Bendikų šeimos. Duomenų apie seniausius randame Lietuvos Valstybinio Istorijos archyve(LVIA) saugomose, Šilalės parapijos bažnytinėse knygose, gimimo, santuokų ir mirties registruose. LVIA sudarytoje genealoginėje lentelėje. Bendikų giminės genealogija(lentelėje paryškinta). Vyriškoji Bendikų giminės linija per dvi giminės kartas išplito per jauniausiūjų sūnų palikuonis.

Lietuvos Valstybinio Istorijos archyvo duomenimis prosenelis Antanas Bendikas (1816-1875m) kilęs iš Tado Bendiko ir Juditos Šlažaitės 8 asmenų (4 brolių ir 4 seserų). šeimos. Abu jie dokumentuose minimi kaip Kiaukų kaimo gyventojai. Vyriausias sūnus Tadas g. 1814 metais, gyveno tik 45 metus, mirė 1860 metais. Apsivedęs Apoloniją Brazauskaitę 1852 metais, paliko dukrą Ameliją, ir tik 2021m. pavyko aptikti, kad paliko ir sūnų. Spėjama, kad Apolonija neteko savo vyro jau būdama nėščia. 1883 m. Laukuvos bažnyčioje Tado Bendiko(s. Tado) 24 m. sūnus(vardas kunigo neįrašytas) susituokė su 35 m. Ežerskyte iš Palokysčio. Daugiau duomenų šiuo metu nėra, galbūt emigravo, jo likimas nežinomas. Trečiasis proprosenelio Tado sūnus Aleksandras g.

Archyvo pateikta genealoginė lentelė liūdija, kad Tado sūnus Antanas 1843-aisiais metais vedė Eleonorą Jacevičiūtę. Povilo Bendiko gimimo registravimo įrašas padarytas 1867 m. Didelė šeimyna gyvenusi Pajėrubynio vienkiemyje užfiksuota Šilalės Valsčiaus statistikoje 1867-ais metais. Šilalės parapijos gyvenviečių ir gyventojų katalikų surašyme, gyvenamoji vieta prie Jerubino upelio aprašyta kaip Pajerubinio vienkiemis, kuriame gyveno 15 gyventojų. Vaikų amžius surašymo metu buvo: Povilas 1m, Pranciškus 3m, Pranciška 7m, Liudvika 9m, Kazimieras 11m, Antanas 14m, Ona 17m, Marijona 19m, Ieva 22m.

Iš dokumentų sužinome, kad: vyriausias sūnus Vincentas gimęs 1846 metais, mirė nesulaukęs nė metų. Povilas, gimęs 1867m, šeimoje buvo jauniausias sūnus. Viso pilnametystės sulaukė 4 broliai: Antanas, Pranciškus, Kazimieras ir Povilas. Antanas mirė 1880 metų lapkričio 28d. nesulaukęs nė trisdešimties. Šios, senūjų Bendikų brolių nuotraukos originalas labai neryškus. Blankiame fone daugiau kaip prieš 135m užfiksuotos figūros buvo vos matomos, todėl retai užkliūdavo mums Povilo anūkams. Tikrasis vaizdas atsiskleidė tik 2015 m, paryškinus šiuolaikinėmis priemonėmis. Akis užkliūva už Povilo liemenės kilpoje užtvirtintos kišeninio laikrodžio grandinės, kuri randama ir kitose senose nuotraukose. Tuo laiku laikrodžio nešiojimas galėjo pabrėžti brolių ir tam tikrą visuomeninę padėtį.

Pranciškus Bendikas(1864-1917). Bendiks Amerikoje! Taip tvirtino, vyriausia iš giminės amžiumi, virš 90-ties metų sulaukusi Povilo Bendiko anūkė Bronė Mačaitienė, senojoje Bendikų sodyboje išsaugojusi šią istorinę nuotrauką. Žemiau paryškintas analogiškos Emigrantų iš Kiaukų nuotraukos darytos Čikagoje atelje spaudas. Kadangi jos formatas ir popierius toks pat, nemaža tikimybė, kad Pranciškaus nuotrauka daryta būtent CHICAGO , 1810 W. 4-7 TH ST. Populiarus aprangos aksesuaras, matomas XVIII a. Ši nuotrauka jau turi 135 metus. Ji gerokai nukentėjusi nuo metų naštos, tačiau, kitoje pusėje išsaugoti visi foto studijos rekvizitai. Pagal juos nebuvo sunku išsiaiškinti, kad nuotrauka pagaminta tarp 1886 ir 1888m. Būtent šiame laiko tarpe J.B.Scholl studija veikė St Halsted gatvėje Nr. 547.

Pagal pasakojimus trys broliai keliavo į Ameriką. Emigrantus vežusių laivų keleivių registravimo duomenimis, Povilas turėjo net 5-ias, Kazimieras dvi keliones į Ameriką. Pranciškaus užfiksuotų kelionių dokumentuose kol kas neaptikta. Užrašas ant akmeninio kryžiaus Tūbinių kapinėse skelbia, kad čia palaidoti: "Kazimieras ir Pranciškus Bendikai", 1918 m. Kazimieros Vištartaitės ir Povilo Bendiko sutuoktuvės, 1899 m. Apie 1906-uosius metus Povilas, sodybos kieme pastatė ir pašventino iki šių dienų dar tebestovintį kryžių. P. Bendiko šeima apie 1925 m. 1927 m. jis iškeliaus į Kanadą ir bendrauti su šeima galės tik laiškais.

Jurgio, g. 1847m ir Petronėlės Gudauskaitės, g. 1860m Vištartų šeima Amerikoje, apie 1890. Nuotrauka daryta Amerikos Vakarų Virdžinijos valstijos Clarksburgo miesto atelje, išsaugota Pajerubinio kaimo sodyboje, kur gyveno Povilo Bendiko šeima. Panašu, kad tai Povilo Bendiko uošvių Vyštartų šeima. Vyriausioji dukra , stovinti dešinėje Kazimiera Vyštartaitė, g. 1881m. 1899m. Čikagoje susituokusi su P. Bendiku. Berniukas stovintis kairėje paauglys brolis Jurgis, g. Manoma, kad prosenelis Jurgis Vištartas (vyresnysis) su šeima Ameriką išvyko apie 1890 - 95-uosius. Vyriausiąjai dukrai Kazimierai tuo laiku buvo apie 10-15 metų. Sūnus Jurgis, g. 1885m, į Ameriką vyko du kartus, 1905 ir 1910 metais. Kelionių tikslas Westvilės miestelis, Ilinojaus valstijoje.

Povilas, su žmona Kazimiera, pasistatęs savo naująjį ūkį Brokštėnuose, pagal 1920 m. Gimusi Amerikoje, netikėtai kartu su šeima Zofija atsidūrė tėviškėje Pajerubinio kaime. Povilo tėvai jau buvo mirę, atitinkamai prieš 11 ir prieš 26 metus, seserys sukūrusios savo šeimas. Povilui su šeima sugrįžus iš emigracijos, čia tuo metu dar gyveno Povilo broliai: viengungis Pranciškus ir šeimą sukūręs, bet vaikų nesusilaukęs Kazimieras su žmona Ona. Sutarties dokumentas, kuriam 95 metai, tarp Povilo ir būsimojo žento Albino Kauliaus, išlikęs iki šių dienų. Jo turinys pagrindžia faktą, kad Povilas, būdamas jauniausias iš brolių šeimoje, nuosavybę Pajerubinio kaime įgijo iš savo tėvo Antano kaip įpėdinis. Jame, be kita ko, nurodoma, kad Povilas dukros šeimai perduoda savo iš tėvų paveldėto ūkio dalį: 9.5 dešimtinės žemės, trobą, didelį tvartą gyvuliams, tvartą su daržine, svirną, jaują, sklepą ir kepyklą.

Povilo Bendiko 4 vaikai: antra iš kairės Bronislava, trečias Jonas, ketvirta Marija, penktas Alfonsas. Pajerubinio kaime. P. Nuotraukoje nesimato suaugusių vyrų. P. Moksleiviai prie Šilalės vidurines mokyklos. Ši nuotrauka, draugo dovanota Bronytei(Fetingėnei, g. 1909m), gal visus 90 metų buvo saugoma Brokštėnuose. Moksleiviai, kartu su savo mokytojais Šilalėje. Susituokę 1920-taisiais metais, jaunieji apsigyveno gamtos prieglobstyje, Zofijos protėvių Bendikų ūkyje, kur prabėgo visas jų gyvenimas. Pažvelgus į šias nuotraukas, kurioms jau per 70 metų, ausyse skamba vaikų klegesys, susiliejęs su gamtos garsais. Nuotraukoje Zofija su dukra Kazimiera prie šulinio apie 1938 m. Senovinis šiaudais dengtas namas neišliko, pie 1980 m, senasis namas buvo apmūrytas ir perstatytas.

Zofijos ir Albino Kaulių šeima apie 1932-1933 metus. Šilalės vidurinė, 1944 m. Albinas Kaulius su dukromis pakeliui į atlaidus Tūbinėse. Kazimieros Kauliūtės ir Vytauto Zarankos vestuvės, 1958 m. Sutuoktuvės vyko Tūbinių bažnyčioje. Kaulių šeimos vyrai. Bronė Mačaitienė(1924 - 2018 m.) giminės susitikime, 2012 m. Nuo ankstyvos vaikystės patyrusi sveikatos negalavimų Bronė Mačaitienė savo pavyzdžiu sveikiesiems parodė, kaip reikia kovoti už gyvenimą ir svarbiausia, neišduoti principų ir įsitikinimų.

Vaikystėje stipriai susirgusi, Bronė, dažnai svečiuodavosi pas senelius Brokštėnuose. Kai visa šeimyna išeidavo prie ūkio darbų, ją sergančią palikdavo dviese su seneliu Povilu. Pasikeitus laikmečiui ir gražinant žemę savininkams Bronė daug padėjo pastangų kad žemė nebūtų išdalyta svetimiems, kovojo visais įmanomais būdais kad galėtų savarankiškai ūkininkauti. Pradėjus griūti seniesiems pastatams, ėmėsi naujo namo statybos. Dėl šių principų ją gerbė ir dėdė Alfonsas dažnai ją lankęs, kaimynai ir vietinė valdžia. Tarp gyvenime sutiktų žmonių buvo ir tokių kurių Bronė nenorėtų daugiau sutikti.

Sodybos kieme tebestovi šeimos relikvija tapęs, apie 1906 metus Povilo statytas medinis kryžius, netoliese jau Povilo žento Albino Kauliaus sodinta eglė. 1972 metais čia, Pajėrubynio kaime Zofija ir Albinas laimingai sulaukė savo auksinių vestuvių, kurios vyko kartu su jauniausios dukros Salomėjos vestuvėmis. Visiems dalyvavusiems tai buvo nepamirštama šventė. Deja neužilgo po šių vestuvių Zofija paliko šį pasaulį. Albinas Kaulius šiuose namuose dar dešimtmetį pragyveno vienas. Skaudus likimas, kad jauniausioji Salomėja išėjo a. Rasti dokumentai apie gimines Pajerubinio k. 1890 m. Keleivių saraše grazi kompanija 3 is Balsiu ir 1 is Kaltinenu.

Šios sodybos istorija atspindi ne tik šeimos likimą, bet ir visos Lietuvos istoriją, su emigracija, karų ir pokario sunkumais. Šios sodybos išsaugojimas yra svarbus, nes jis primena apie praeitį ir perduoda vertybes ateities kartoms.

Štai keletas svarbių datų ir įvykių iš Bendikų giminės istorijos:

Šilalės rajono žemėlapis.

Šios sodybos istorijos yra svarbios Lietuvos kultūros paveldo dalys. Jos atspindi praeitį, perduoda vertybes ir primena apie mūsų šaknis. Būtina jas saugoti ir puoselėti, kad ateities kartos galėtų pažinti savo istoriją.

tags: #keturiu #broliu #sodyba