KGB pasiklausymo įranga butuose Lietuvoje

Sovietų Sąjungos laikais KGB (Valstybės saugumo komitetas) vykdė intensyvų gyventojų sekimą. Pasiklausymo įranga buvo vienas iš pagrindinių įrankių, skirtų kontroliuoti ir rinkti informaciją apie disidentus, intelektualus ir kitus asmenis, kurie galėjo kelti grėsmę režimui. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip KGB įrenginėjo pasiklausymo įrangą butuose Lietuvoje.

KGB pastatas Maskvoje

Operatyvinis techninis skyrius

Operatyvinis techninis skyrius (OTO) Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų. Šis skyrius buvo atsakingas už įvairių techninių priemonių, įskaitant pasiklausymo įrangą, įrengimą ir aptarnavimą. KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidžių kodus.

Personalo apmokymas ir funkcijos

Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą. Veikusi Centrinė laboratorija atlikdavo ekspertizes. Kiekvienais metais tokių ekspertizių buvo atliekama apie šimtą: tiriami dokumentai, jų popierius, rankraštiniai ir mašinraščio tekstai, dokumentų dauginimo technika. Tam labiausiai pasitarnavo ekspertai V. Žalinas ir Z. Liauksminas.

• Kariniai vertėjai
• Operatyviniai kontrolieriai
• Inžinieriai
• Vairuotojai
• Mašininkės

Pasiklausymo technika ir metodai

Technikos klasifikacija

Operatyvinė technika tuo metu buvo skirstoma į:

• Slapto pasiklausymo įrangą
• Slaptos kontrolės ir telefoninių pokalbių įrašymo įrangą
• Slapto vizualaus stebėjimo uždarose patalpose įrangą
• Objekto fotografavimo ir filmavimo įrangą
• Objekto stebėjimo nematomais spinduliais įrangą
• Radijo kontržvalgybos priemones

Stacionari ir kilnojama technika

Pasiklausymo technika buvo stacionari ir kilnojama. Stacionarią įmontuodavo įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas. Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais - virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus.

Pavyzdžiui, pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone „T“ (KGB darbuotojų žargonu „Tatjana“ - pasiklausymas, o „Sergej“ - sekimas). Slaptus pokalbių pasiklausymus nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus (OTO, rus. operativno-techničeskij otdel) 2-asis poskyris.

Viešbučiai ir restoranai

Pirmiausia objektuose „50“ (taip vadino viešbučius, o numeriai buvo skirti dokumentuose užšifruotoms operatyvinių-techninių priemonių vykdymo vietoms nurodyti: Nr. 10 reiškė restoranus, kavines, barus, Nr. 20 - atviras vietas (parkus, skverus, gatves ir t. t.), Nr. 25 - viešas vietas (teatrus, muziejus, vestibiulius, holus, skaityklas ir pan.), Nr. 50 - viešbučius, Nr. 100 a - transporto priemones) buvo nuolat įrengiami numeriai su „T“, „S“ ir „O“ priemonėmis. Tai buvo telefoninis pasiklausymas (priemonė „T“ vykdoma per laidines priemones, teikiant informaciją ir į centrinį kontrolės punktą KGB pastate), slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos.

Viešbutis Lietuvoje sovietmečiu

Pavyzdžiai

• Viešbutyje „Turistas“ buvo 3 numeriai su pasiklausymo aparatūra.
• Viešbutyje „Astorija“ - 8 numeriai (visuose - liukso) su „T-50“ ir 4 numeriai su „O-50“.
• Restorane „Neringa“ - pasiklausymo aparatūra 6 „boksuose“ ir prie 5 kavinės staliukų.

Reikia pasakyti, kad pasiklausymo „blakės“ buvo įrengiamos taip, kad jų nebūtų galima aptikti ir vizualiai apžiūrėjus staliukus.

Slaptos kratos

Į Lietuvą atvažiuodavę užsienio turistai beveik visada tapdavo slaptųjų kratų aukomis. Pastarasis metodas buvo užšifruotas raide „D“ (rus. dosmotr). Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų. Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti. Jei nepavykdavo slaptos kratos metu pabaigti perfotografuoti reikalingų dokumentų - juos pagrobdavo.

Taip atsitiko Lietuvoje 1977 m. apsilankiusiam „Financial Times“ korespondentui D.Satteriui. Jis pasakojo, kad užrašų bloknotą įsidėjo į lagaminą, užrakino savo viešbučio kambaryje, o raktą atidavė portjė. Grįžęs iš susitikimo kambario rakto registracijoje jis neberado. Sugrįžęs į savo kambarį ir apžiūrėjęs lagaminą korespondentas pamatė, kad iš Vilniaus atsivežtas bloknotas buvo savo vietoje, o prie jo daiktų niekas nebuvo prisilietęs. Tačiau vykdamas traukiniu jis naktį prarado savo lagaminą - šis buvo pagrobtas.

Agentai ir sekimas

Vis dėlto technikos panaudojimas sekimui tebuvo svarbi, tačiau papildoma priemonė, šalia agentų panaudojimo. Štai 1987 m. gegužės mėn. iš JAV atvykus grupei turistų visus atvykėlius numatyta sekti nuo pirmosios pasirodymo akimirkos. Ieškota antisovietinės literatūros. „Inturist“ gidai, tuo pačiu metu ir KGB agentai, „Daiva“, „Belka“, „Anna“ ir „Bronte“, „Tėviškės“ draugijos darbuotojai ir agentai „Žemaitis“, „Juodupis“, „Tichonova“, „Justina“ ir „Kairys“ turėjo tirti atvykėlių elgesį.

Techninis lygis ir priemonės

Lietuvoje veikęs KGB 8-9 dešimtmečiais buvo geriau apsirūpinęs techninėmis priemonėmis negu ankstesniais metais. Operatyvinis-techninis skyrius 1972 m. atliko 1488 užduotis. 1975-1976 m. priemonių „T“ buvo įvykdoma apie 340, „S“ - daugiau kaip 500, slapta padaryta ir apie 5 tūkst. operatyvinių fotonuotraukų.

Antenų stiprintuvai

1986 m. buvo įrengta 10 anteninių stiprintuvų „MAK-75s“ priemonei „Zakaz“: 4 - fojė, po du - restorane „22 aukštas“, „šviesiojoje salėje“, „Seklyčioje“.

Šis straipsnis suteikia išsamų vaizdą apie KGB pasiklausymo praktiką Lietuvoje sovietmečiu, atskleidžiant techninius metodus ir priemones, kurias naudojo sovietų saugumo tarnybos.

tags: #kgb #pasiklausimas #butuose