Kokia turi būti oro temperatūra darbo vietoje Lietuvoje?

Kiekvienas darbuotojas anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu apie teisę į poilsį darbo metu.

Prasidėjus itin karštoms dienoms, Valstybinė darbo inspekcija (VDI) atkreipia darbdavių ir darbuotojų dėmesį dėl karščio keliamo pavojaus dirbant. Vyraujant karštiems orams didėja ir nelaimingų atsitikimų darbe rizika, taip pat atidžiau reikėtų rūpintis sveikata.

Karšti orai sukuria naują pavojų darbo vietose - organizmo perkaitimą, todėl darbdaviai privalo įvertinti galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai.

Įprastai perkaistama, kai yra:

• aukšta oro temperatūra,
• didelė santykinė oro drėgmė,
• kai būnama nevėdinamose patalpose,
• ar labai daug ir sunkiai dirbama karštos aplinkos sąlygomis, pavyzdžiui, šiltnamyje, lauke saulėkaitoje.

Siekiant išvengti karščio sukeliamų pavojų darbuotojų sveikatai, uždaros patalpos turėtų būti tinkamai kondicionuojamos, vėdinamos. Oro kondicionieriai turėtų būti įrengti atokiau nuo patalpoje dirbančių žmonių ir sureguliuoti taip, kad oro srovė nebūtų pučiama tiesiai į juos: nuo to oda ir gleivinės išsausėja ir praranda drėgmę, odą niežti, parausta akys.

Netinkamai išvalyti kondicionieriaus filtrai yra gera terpė įvairiems mikroorganizmas ir grybeliams, kurie sukelia ligas, alergines reakcijas. Temperatūros skirtumas sėdint po vėsaus oro srove ir išėjus karštą vasaros dieną į lauką būna labai didelis, o staigūs temperatūrų skirtumai neigiamai veikia organizmą.

Perteklinei šilumai pašalinti gali būti taikomas natūralus (per stoglangius, langus) patalpų vėdinimas. Jei neįmanoma tinkamai vėsinti patalpų, darbuotojams turi būti suteikiamos pertraukos, per kurias jie palikę darbo vietą eitų atsivėsinti. Rekomenduojama po darbo patalpą palikti užtemdytais langais.

Leistina oro temperatūros riba darbo vietoje

Leistina oro temperatūros riba darbo vietoje priklauso nuo darbo fizinio sunkumo. Dirbant biure, kai darbas nereikalauja didelės fizinės įtampos, šiltuoju metų laikotarpiu temperatūra turi būti ne didesnė nei 28 laipsniai Celsijaus, tačiau jeigu darbas yra fiziškai sunkus, temperatūra negali siekti daugiau nei 26 laipsnių Celsijaus.

Ypatingą dėmesį darbdaviai privalėtų skirti lauko sąlygomis dirbantiems darbuotojams: jų apranga turėtų būti natūralaus pluošto, šviesi, lengvai ir gerai praleidžianti prakaitą, galva pridengta natūralaus pluošto apdangalu, o akys apsaugotos akiniais. Statybvietėse darbuotojams neleistina dirbti išsirengus iki pusės, ir net karštymečiu - be šalmų.

Darbo inspekcija rekomenduoja, esant galimybei, darbus organizuoti taip, kad kuo daugiau būtų dirbama pavėsyje, taip pat atsižvelgti į aplinkybę, kad pavojingiausias tarpsnis vasarą būna nuo 11 iki 17 val. Darbo vietose, kuriose darbuotojams gresia perkaitimo pavojus nerekomenduojama vykdyti fiziškai sunkių darbų.

Darbuotojams dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra aukštesnė kaip +28 laipsnių Celsijaus, ne rečiau kaip kas pusantros valandos turi būti suteikiamos specialios pertraukos. Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo pamainą turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Esant kitai darbo pamainos trukmei, specialių pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui.

Karščiui jautresni yra 65 metų amžiaus ir vyresni darbuotojai, taip pat darbuotojai, turintys antsvorį, padidėjusį kraujospūdį, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, vartojantys vaistus.

Dirbantys po tiesioginiais saulės spinduliais gali patirti saulės smūgį, ultravioletiniai spinduliai gali pažeisti odą ir akis, dirbant karštyje, dėl organizmo patiriamo šiluminio streso, padidėja traumų tikimybė. Jei saulėje darbuotojas būna ilgesnį laiką nepridengta galva, jam gali pradėti skaudėti galvą, atsiranda spengimas ausyse, pykinimas, žmogus vemia, pasidaro apatiškas, suglemba ir vėliau gali netekti sąmonės. Negaivinamas žmogus gali mirti nuo smegenų paburkimo.

Nereikėtų pamiršti įvertinti ir tokių tarpusavyje susijusių bei sveikatai ir gyvybei kartais pavojingų gamtos veiksnių, kaip galimų vėjo gūsių, liūčių, žaibavimo ir pan.

Patarimai darbdaviams:

• Stebėkite sinoptikų prognozes ir, jei įmanoma, karštomis vasaros dienomis venkite organizuoti fiziškai sunkius darbus.
• Organizuokite darbą taip, kad darbuotojams kuo mažiau tektų dirbti karštyje ir saulės atokaitoje.
• Stebėkite, kad darbuotojai, dirbdami karštyje, būtų apsirengę lengvais, laisvais, šviesiais, natūralaus pluošto rūbais, gerai atspindinčiais saulės šilumą ir šviesą.
• Stebėkite, kad saulėje dirbantys darbuotojai būtinai dėvėtų galvos apdangalą ir, jei reikia, akinius nuo saulės.
• Pasistenkite, kad darbuotojai, dirbantys karštyje, visada būtų aprūpinti vėsiu geriamuoju vandeniu.
• Įrenkite atsivėsinimo vietas.
• Pasistenkite kuo dažniau, maždaug kas 1 val., darbuotojams suteikti papildomas pertraukėles, kurių metu būtu galima pailsėti ir atsivėsinti.
• Prieš pradėdami darbus karštyje, informuokite darbuotojus apie žalingą šilumos ir saulės poveikį bei pirmosios pagalbos priemones.

Patarimai darbuotojams:

• Kiek įmanoma venkite didelio karščio bei tiesioginių saulės spindulių poveikio.
• Apsirenkite lengvais, laisvais ir šviesiais rūbais, kurie yra natūralaus pluošto ir lengvai praleidžia orą.
• Dirbdami saulėje dėvėkite galvos apdangalą ir akinius nuo saulės, atviras kūno vietas pasitepkite kremu nuo saulės.
• Dirbdami fizinį krūvį didinkite iš lėto. Nesiimkite sunkių darbų esant didžiausiam karščiui.
• Dirbdami karštyje darykite pertraukėles, kuriu metu galėtumėte atsivėsinti.
• Dažnai, po stiklinę kas 15-20 minučių, gerkite vandenį. Nevartokite alkoholio ir kofeino turinčių gėrimų.
• Dirbdami stebėkite savo ir kitų kolegų savijautą.

- Iš esmės dirbti lauke galima bet kada - ir žiemą, ir esant žemesnei nei nulio temperatūrai. Tačiau reikia laikytis tam tikrų reikalavimų ir įsivertinti riziką. Prieš pradedant darbą darbuotojas turi pasitikrinti sveikatą. Jei tam tikri rizikos veiksniai darbą draustų, jis jo dirbti negalėtų.

- Teisės aktai tokios temperatūros, kuri apskritai draustų dirbti lauke, nenumato. Tačiau, kaip minėjau, kai temperatūra žemesnė nei 10 laipsnių šalčio, būtinos specialios pertraukos.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, pavyzdžiui, lengvam, ofisiniam darbui nustatyta ne žemesnė nei 20 laipsnių temperatūra. Jei tai darbas, susijęs su judėjimu, pavyzdžiui, salėse ar siuvyklose, temperatūra gali būti žemesnė. Priklausomai nuo temperatūros, visais atvejais turi būti įvertinta rizika, o pertraukos - suteiktos.

Žiemą žmonės dažniau kreipiasi dėl per žemos temperatūros, vasarą - dėl per aukštos, nes teisės aktai numato ir ribines temperatūras, kai yra karšta ir pertraukos taip pat yra reikalingos.

Tai yra darbdavio pareiga. Darbdavys privalo pasirūpinti tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis - tiek vasarą, tiek žiemą, organizuoti jų valymą, skalbimą, keitimą joms nusidėvėjus. Teisės aktai numato, kad tinkama temperatūra darbo vietoje priklauso nuo to, kokio sunkumo yra darbas ir kokiu metų laiku jis dirbamas. Jeigu darbuotojui netinka temperatūra darbo vietoje, darbdavys jį gali perkelti į kitas patalpas arba pakeisti darbo grafiką. Bendrai temperatūra gali svyruoti nuo 16 iki 27 laipsnių šilumos.

Kaip informavo Valstybinė darbo inspekcija (VDI) pagrindinius reikalavimus darbo patalpų vėdinimui reglamentuoja Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai. Šiame teisės akte teigiama: atsižvelgiant į darbo pobūdį ir darbuotojų fizinį krūvį, uždarose patalpose darbovietėse turi būti pakankamai grynas oras, atitinkantis parametrus, nustatytus atitinkamoje higienos normoje (HN 23:2011), kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose.

Jei įrengta dirbtinė vėdinimo sistema, ji turi veikti bet kuriuo metu. Vėdinimo įranga, ypač svarbi darbuotojų saugai ir sveikatai, privalo turėti kontrolės sistemą, rodančią bet kokį vėdinimo įrangos gedimą. Oro kondicionieriai ar mechaninio vėdinimo įrenginiai turi veikti taip, kad darbuotojams netrukdytų skersvėjai. Langai, stoglangiai ir stiklo pertvaros turi būti įrengti taip, kad apsaugotų darbo vietas nuo intensyvių saulės spindulių atsižvelgiant į darbo pobūdį ir darbo vietų išdėstymą.

Darbo patalpose darbo metu temperatūra, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir darbuotojų fizinį krūvį, turi būti tinkama darbuotojams ir atitikti parametrus, nustatytus kitoje Lietuvos higienos normoje (HN 69:2003). Ši higienos norma reglamentuoja darbo vietų šiluminės aplinkos darbo vietose parametrus, jų vertes bei matavimo reikalavimus. Šiluminės aplinkos parametrai yra oro temperatūra, oro santykinis drėgnumas ir oro judėjimo greitis.

Šiluminės aplinkos parametrų vertės yra nustatomos atsižvelgiant į metų laikotarpį ir atliekamų darbų sunkumo kategoriją (lengvas, vidutinio sunkumo ir sunkus fizinis darbas). Pavyzdžiui, dirbant vidutinio sunkumo darbus (kai nuolat keliami 1-10 kilogramų svorio kroviniai) komfortinė darbo patalpų oro temperatūra yra 20-23 laipsniai, pakankamos šiluminės aplinkos parametrai - 16-27 laipsniai.

Inspekcijos specialistai atkreipia dėmesį, kad pagal įstatymą, darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, taip pat ir užtikrinant tinkamą vėdinimą ir oro temperatūrą darbo vietose.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, organizacinių ir kitų), įgyvendinimą ir apie tai informuoja darbuotojus. Tais atvejais kai darbdavys darbo vietose užtikrina higienos normoje reglamentuotą temperatūrą, tačiau dalis darbuotojų turi individualių poreikių, įmonė gali taikyti organizacines priemones, pvz. perkeldama dalį darbuotojų į kitas patalpas, suteikdama kitą darbo grafiką ir pan.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 260 straipsnis reglamentuoja, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, o užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo įvertinti riziką darbuotojų saugai ir sveikatai, įrengti kolektyvines apsaugos priemones.

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnis nustato darbuotojo teises. Darbuotojas turi teisę:

• reikalauti, kad darbdavys sudarytų saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas;
• įrengtų kolektyvines apsaugos priemones;
• pats tartis su padalinio vadovu, darbdaviui atstovaujančiu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo arba tam įgalioti darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai, darbuotojų atstovą.

Pramonės įmonėse, apskaitant darbo laiką, be LR Darbo kodekse (DK) numatytų darbo ir poilsio laiko apibrėžčių, taikomos ir kituose teisės aktuose numatytos nuostatos, taip pat vadovaujamasi ir teismine praktika. Darbo laikas - bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį.

Vadovaujantis Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. 2018 m. liepos 18 d. LR Vyriausybės nutarime nr. 715 dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. Birželio 21 d. Nutarimo nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo Kodekso įgyvendinimo“ pakeitimo įstatymo patvirtintame “Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse apraše” numatyta, kad “energetikos įmonių, dirbančių nepertraukiamu režimu, darbuotojams gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, kurios apskaitinio laikotarpio trukmė - ne ilgesnė kaip vieni metai. Konkreti apskaitinio laikotarpio trukmė nustatoma darbo, kolektyvinėje sutartyse arba darbo tvarkos taisyklėse.

Darbuotojų darbo laikas per 7 dienų laikotarpį neturi viršyti 48 valandų. Darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki jų įsigaliojimo. Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio.

Pagal Europos Teisingumo Teismo sprendimus, siekiant taikyti Europos Sąjungos direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau - Direktyva), visas budėjimo laikas turi būti visiškai įskaitomas kaip darbo laikas. Per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Maksimali viršvalandžių trukmė per metus - vienas šimtas aštuoniasdešimt valandų.

Dirbant viršvalandžius, negali būti pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai. Minėtoje Direktyvoje dėl darbo laiko nustatytos griežtesnės naktimis dirbančių darbuotojų apsaugos nuostatos: jiems negalima dirbti daugiau negu vidutiniškai 8 valandas per dieną, o kai naktinis darbas yra itin pavojingas ar įtemptas - daugiau negu 8 valandas bet kurią konkrečią dieną. Dirbančio naktį darbuotojo darbo laikas vidutiniškai negali viršyti aštuonių valandų per darbo dieną (pamainą) per apskaitinį trijų mėnesių laikotarpį, jeigu aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse nesusitarta kitaip.

Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 122 straipsnis nustato, kad „ne vėliau kaip po penkių valandų darbo darbuotojams turi būti suteikta pietų pertrauka, skirta pailsėti ir pavalgyti. Darbo kodeksas aiškiai nurodo, kad „per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę”. Pietų pertrauka neįskaitoma į darbo laiką, todėl už ją nemokamas darbo užmokestis.

Darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių metu dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku. Skirtingai nei pietų pertrauka, fiziologinės ir specialios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, todėl už jas mokamas darbo užmokestis.

Teisės aktuose nėra tikslaus fiziologinių pertraukų apibrėžimo ar sąrašo. Rūkymas nėra fiziologinis poreikis biologine prasme - tai priklausomybė. Praktikoje darbdaviai skirtingai interpretuoja šį klausimą. Kai kurie leidžia rūkymo pertraukas ir įskaito jas į darbo laiką, kiti reikalauja, kad darbuotojai rūkytų tik per pietų pertrauką.

Specialių pertraukų trukmę nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo dieną turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Darbuotojams, nepertraukiamai dirbantiems prie kompiuterių, taikoma Lietuvos higienos norma, numatanti taisykles darbui su videoterminalais.

Efektyviausias būdas - kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją (VDI), kuri yra atsakinga už darbo įstatymų laikymosi priežiūrą Lietuvoje. Kitas svarbus gynybos mechanizmas - kreipimasis į darbo ginčų komisiją (DGK). DGK nagrinėja ginčus nemokamai, procesas įprastai trunka iki 30 dienų, o įsiteisėję komisijos sprendimai yra privalomi vykdyti.

Darbo kodeksas aiškiai nurodo, kad per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę. Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas liktų darbo vietoje, būtų pasiekiamas telefonu ar informuotų, kur eina pertraukos metu. Specialių ir fiziologinių pertraukų metu darbuotojas vis dar laikomas esančiu darbdavio žinioje, nes šios pertraukos įskaitomos į darbo laiką.

Pagrindinė priežastis, kodėl darbuotojai vengia naudotis pertraukomis darbe, yra baimė prarasti darbą. Nors įstatymas draudžia atleisti darbuotoją už teisėtą naudojimąsi savo teisėmis, praktikoje darbdaviai gali rasti kitų priežasčių atleidimui. Toks spaudimas gali turėti rimtų pasekmių psichinei sveikatai, todėl daugelis renkasi prisitaikyti.

Pertraukos darbe - tai ne privilegija, o įstatyme įtvirtinta darbuotojo teisė, užtikrinanti sveikatą ir darbingumą. Tinkamas poilsis darbo metu padeda išvengti profesinių ligų, mažina stresą ir didina produktyvumą.

Darbo vietose, kuriose darbuotojams gresia perkaitimo pavojus, yra svarbu mechanizuoti fiziškai sunkius darbus.

Temperatūros režimas darbo vietoje pagal darbo sunkumo kategoriją:

Taip pat svarbu, kad kondicionieriaus oro srovė nepūstų tiesiai į žmogų: nuo to oda ir gleivinės išsausėja ir praranda drėgmę odą niežti, parausta akys. Netinkamai išvalyti kondicionieriaus filtrai yra gera terpė įvairiems mikroorganizmas ir grybeliams, kurie sukelia ligas, alergines reakcijas.

Vyraujant karštiems orams didėja ir nelaimingų atsitikimų darbe rizika. V.Ščiavinsko nuotr.

tags: #kiek #laipsniu #turiu #buti #darbia