Vienatvė - tai individo psichologinė būsena. Retai sutiksime žmogų, gyvenantį visiškai vieną. Todėl individas, gyvenantis apsuptas žmonių, vis tiek gali pajusti vienatvę. Žmonės dažniausiai bando vienatvei pasipriešinti ir nepriima jos kaip natūralios žmogaus būsenos. Dėja, sunku džiaugtis vienatve ar ja gerėtis. Daugelis vienatvę tapatina su negatyviais jausmais, todėl jos bijo ir bando pabėgti nuo vienatvės sukeliamų problemų. Norint, kad vienatvė sukeltų teigiamus jausmus, reikia įsigilinti į jos prasmę, o tai padarius, galima labiau pažinti save.
Rašytojai Jurgai Ivašauskaitei vienatvė siejasi su teigiamu jausmu ir interviu yra sakiusi : „Būna, kad ir mane, kaip kiekvieną žmogų ar gyvūną, apima absoliučios vienulystės nuotaika. Nors kuo toliau, tuo labiau vienatvė man reiškia pilnatvę, ir ne tik todėl, kad šie žodžiai taip puikiai rimuojasi“.
Vienatvė kaip kūrybiškumo šaltinis
Be to, vienatvė - puikus būdas pasireikšti kūrybiškumui. Mažai kas taip skatina griebtis tuščio popieriaus lapo ir pradėti rašyti kaip neigiami išgyvenimai ir vienatvės jausmas. Todėl nereikia stengtis pabėgti nuo kiekvieno vienumos išgyvenimo, priešingai - jei negali nuo jos pabėgti, turi su ja susidraugauti. Vienatvės valandą atsivėrusią skausmo kupiną širdį matome iškilaus romantizmo poeto Jono Mačiulio-Maironio eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“.
Anot žinomo užsienio rašytojo Paulo Coelho, vienatvė dar labiau sustiprėja, kai bandai ją įveikti, bet pamažu pranyksta, kai paprasčiausiai jos nepastebime. Deja, ne visada lengva vienatvę priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kaip natūralią ir būtiną žmogaus būseną, o juo labiau ja gerėtis. Daugelis tapatina vienatvę su negatyviais jausmais ir paprasčiausiai jos bijo. Norint, kad vienatvė būtų patraukli reikia įsigilinti į jos prasmę, o tai padarius atsiveria platesnės savęs pažinimo galimybės, kurios gali paraginti žmogų kurti.
Mes žinome kokie žmonės ieško vienatvės: atgailaujantys nusidėjėliai, nevykėliai, šventieji arba pranašai. paprastai pasitraukia į dykumas ir gyvena ten misdami skėriais ir laukinių bičių medumi. (Kvepalai. Pasinerk į save, ypač tada, kai esi priverstas būti tarp žmonių. Kiekvienas žmogus sau - vienas vienintelis pasaulyje. Nieko nėra baisiau už visišką vienatvę. Vienas žmogus - niekas. Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. neateis tau į pagalbą. bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. kad mėgsta vienatvę. Jis vienišas todėl, kad nors ne kartą mėgino pritapti prie pasaulio, žmonės jį nuolatos apvildavo.
Šatrijos Ragana: tarp tarnavimo ir vienatvės
Šatrijõs Rãgana tikr. Kilusi iš dvarininkų šeimos, tėvų namuose (Labūnavoje, vėliau Užventyje) auklėta lenkų kultūros dvasia, išmokyta muzikos bei užsienio kalbų. Jos brolį mokiusio P. Višinskio paveikta įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį, patriotizmą siedama su giliu religingumu išsiugdė humanizmo ir tarnavimo visuomenei nuostatą, kuria grindė savo gyvenimą ir kūrybą.
Apskritai, XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių tautos literatūra - tai laisvėjanti literatūra, kurios nuostata - tarnauti, šviesti, mokyti, kelti. Ši literatūra susitelkia į individualų žmogaus rūpestį: į būties nerimą, ilgesį, prasmės ieškojimą, dievybės nuojautą ar abejonę, į kūrybos paslaptis. Neatsisakoma tautai, visuomenei svarbių idėjų, bet ne mažiau, o kartais ir labiau svarbi atrodo kūrėjo asmenybė, jos atsiskleidimas. Ši XIX ir XX a. nuostatų takoskyra Lietuvoje pirmiausiai eina per tokius meno veikėjus, kaip M. K. Čiurlionis, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, J. A. Herbačiauskas, O. Pleirytė-Puidienė, ir, be abejo, Šatrijos Ragana (Daujotytė, 1997).
Na, o Šatrijos Ragana kaip tik ir žymi perėjimą iš didaktinės, moralistinės į modernistinę, šiuolaikinę kūrybą (Mikelaitis, 2012). Praėjusio amžiaus romantikė, humanistė bei švietėja žemiškąjį pasaulį laikė keliu į krikščioniškąjį idealą ir turėjo metodiką, kaip šio idealo siekti. Savo grožinėje kūryboje, pedagoginiuose straipsniuose, vaizdeliuose, kurie dažną kartą įvilkti į proziškojo meno rūbą, ji beldžiasi į skaitytojų širdis, kviesdama juos į ilgą ir gan sunkią kelionę link sielos išganymo.
Pirmiausia reiktų paminėti, jog visas žemiškasis žmogaus gyvenimas, regimas rašytojos kūriniuose su visa konkrečių reiškinių įvairove, yra paliestas laikinumo nuojautos. Autorė į individo gyvenimą žiūri iš krikščioniškosios amžinybės perspektyvos, ji yra persiėmusi Šventojo Rašto dvasia, trokšta geresnės Tėvynės (pgl. Žyd 11, 16). Šiuo požiūriu, Šatrijos Ragana yra nuoseklios krikščioniškos pasaulėžiūros reiškėja.
Rašytoja suvokia, jog amžinybės perspektyvoje žmogui duotas laikas įgauna visai kitą reikšmę, jis yra skirtas tam, kad paruoštume savo sielas dangiškajai tikrovei. Laikas - tai Dievo dovana, kurią mes galime panaudoti dvejopai - arba jį iššvaistyti, arba įprasminti. Ji skelbia: „Mūsų gyvenamojoje materialinėje tvarkoje laikas yra tvirtas karalius, galingas viešpats, kuriam niekas neįstengia pasipriešinti. Realus ir praktiškas anglas sako: Times is money - laikas yra pinigai [...]. Bet aš norėčiau mesti jums [...] kitą obalsį, lietuvišką, kurs man atrodo daug realesnis ir praktiškesnis už aną angliškąjį: laikas yra sielos išganymas“ (Raštai III, 2008, 553 p.).
Tad jeigu sielos išganymas yra mums visuomet prieš akis, vadinasi, laiką leidžiame gerai. Kiti tikslai - turtai, žemiška laimė, šlovė - privalo trauktis į antrą eilę ir yra priimtini tiek, kiek nekliudo siekti šio pagrindinio tikslo.
Kaip į save ir savo kūrybą žiūrėjo pati rašytoja Šatrijos Ragana? Jos laiškuose jaučiamas ypatingai žemas savęs vertinimas, netgi šioks toks nusivylimas savimi. Savo raštus ji vertino kaip labai „menkus veikalus“ ir liūdėjo, jog lietuvių tauta tokia „biedna“, taip nieko neturi, kad taip aukštai vertina jos rašymą.
Šatrijos Raganos kūriniuose vaizduojama siela - žiedas, kuris pasižymi charakterio, valios tobulumu, dorybėmis, tautiniu sąmoningumu, sugebėjimu daryti teisingus sprendimus, sąmoninga moteryste ir motinyste, dievotumu, tikėjimu ir t. t. Ugdytis šias vertybes M. Pečkauskaitei reiškia „krautis turtus, kurių negadina nei rūdis, nei kandis“ (Raštai III, 2008, 609 p.) - tai, ko nepaliečia šio pasaulio laikinumas.
Kad siektume šio idealo, Šatrijos Ragana pabrėžė, jog turime nuolatos tyrinėti savo charakterį pagal tai, kaip mes elgiamės kasdienybėje. Rašydama jaunoms mergaitėms, ji pataria kasdien žiūrėti į savo sielos veidrodį ir klausti savęs: „Ar esu šiandien geresnė, tvirtesnė, išmintingesnė, negu vakar? Ar lengviau man kovoti su piktomis pagundomis? Ar mano namiškiai randa, kad maloniau su manimi gyventi, kad mano apsiėjimas meilesnis ir mano žodžiai švelnesni? Ar kasdien stipriau valdausi, ar labiau užjaučiu kitus? Ar dienos nuotykiai, rūpesčiai, neramumai ir nemalonumai padeda man švelninti ir tobulinti charakterį, ar atvirkščiai - gyžina jį ir kietina? Taip žiūrėti į savo sielą ir klausti reikia kasdien, lig pat gyvenimo galo, lig tos valandos, kuri sutrauks į krūvą visas mūsų pastangas“ (Raštai III, 2008, 573 p.).
Savo gyvenime rašytoja atsisakė asmeninės laimės - to, ko kiekvienas žmogus taip trokšta ir stato gyvenimo tikslu, nematydamas tame jokios savanaudiškumo kruopelytės. Ji buvo įsitikinusi, jog kas nori nuveikti didelius darbus, „kas nori aukštai išlėkti, kieno akys lyg ereli...