Gražus yra užjūrio hieroglifų skaitymo menas, tačiau ne mažiau gražus yra tas sugebėjimas skaityti ir pajusti tiesą iš mūrų ir plytų, jų matmenų, rišimo ir sudėliojimo, nors jokių užrašų ant savęs jie neturi.
Vytautas Didysis - viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Deja, tačiau šio valdovo kapo likimą ir šiandien gaubia paslaptis. Prielaidų, kur ir kada šis kapas „dingo“ istorinių įvykių verpetuose, būta ir yra įvairių.
Paskutinįjį dešimtmetį apie Vytauto Didžiojo kapą publikuota nemažai straipsnių - šiuo klausimu buvo kalbinami istorikai.
Vytautas Didysis Jano Mateikos paveiksle
Istorikų Nuomonės Apie Vytauto Kapo Likimą
- Tomas Baranauskas: Vytauto kapas Vilniaus katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapai, buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nebėra žinomi.
- Napalys Kitkauskas: Per karus lietuviai slėpdavo savo iškilių valdovų palaikus, kad šie nebūtų išniekinti, ir pergabendavo juos į saugesnes vietas. Buvo svarstoma ir tai, kad per XVII a. viduryje vykusį karą su Maskva Vytauto palaikai galėjo būti laikinai išgabenti iš Vilniaus. Pavyzdžiui, Kazimiero karstas tuomet buvo išvežtas ir paslėptas Karaliaučiuje.
- Napalys Kitkauskas: Per karus Vytauto palaikai galėjo būti ne išvežti į užsienį, o įmūryti į kokią nišą sienoje ar kolonoje katedroje. Kai kur kolonų storis siekia 2-3 metrus, taigi visai tikėtina, kad Vytauto Didžiojo kapvietė dabar ten kur nors ir yra.
- Domininkas Burba: Vytauto palaikai galėjo pasimesti: Juk karstas per marus, karus ir potvynius buvo ne vieną kartą perkraustytas iš vienos vietos į kitą. Žmonių kaulų katedroje buvo rasta labai daug ir Vytauto Didžiojo palaikai tarp jų galėjo tiesiog pasimesti. Juk net XIX a., kai nebuvo tokių didelių neramumų, pasimetė vieno žymiausių dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus palaikai.
- Vydas Dolinskas: Esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir katedros viduryje, ant presbiterijos ir didžiosios navos ribos, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu. Prie jo turėjo būti palaidotas vyskupas Valerijonas Protasevičius, o XVII a. pradžioje po altoriumi esančioje kriptoje buvo sudėti ir 1931 m. rastų Lietuvos bei Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės - palaikai.
1931 m. sklido kalbos, kad Lenkijai priklausančiame Vilniuje kartu su kitų valdovų kapais galėjo būti surasti ir Vytauto palaikai. Iš esmės po XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą. Tiesa, nelabai patikimas XVIII a. šaltinis pamini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį.
Šio straipsnio tikslas - patikrinti prielaidą, ar katedros tyrimų metu 1931 m. Šią prielaidą tirti pradėjau dar 2008-2009 m., perskaitęs Romo Kazlausko straipsnius, rašytus prieš 20 metų įvairiuose to meto leidiniuose, kuriuose autorius citavo karalių kriptos atradimo liudininkus bei tuo metu sklandžiusius gandus.
Visgi jau tuo metu šmėstelėdavo mintis, jog didžiausi šansai rasti šiuos palaikus buvo tarpukario restauratoriams-konservatoriams, kurie pirmieji kompleksiškai tyrė katedros požemius. Išties ir šiandien „keistai ir politiškai“ atrodo tai, jog tarpukariu tiriant katedrą atrasti tik tų valdovų palaikai, kurie buvo susiję su Lenkijos karūna, o išskirtinai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai neatrasti nei vieni.
Išties tarpukario spaudoje sklandė kalbos apie Vytauto kapo atradimą gelbstint Vilniaus katedrą nuo 1931 m. potvynio padarinių. Tačiau gandai (jei tokie ir buvo) apie šio kapo atradimą ne kur kitur katedroje, o būtent greta kitų valdovų - karalių kriptoje, spaudoje nepasirodė.
Bene vienas pirmųjų, kuris kalbėjo apie Vytauto kapo atradimą karalių kriptoje, buvo mano minėtasis architektas Romas Kazlauskas, 10 metų ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų. Tikrai negaliu sutikti su visomis jo straipsniuose pateiktomis išvadomis, spėjimais, tačiau ypač atkreipiau dėmesį į šią prielaidą aiškinančius teiginius. Jis teigė, jog Vilniaus kultūros veikėjai - istorikas J. Maceika, kunigas K. Čibiras, skulptorius R. Jakimavičius, buvo įsitikinę, kad lenkai rado Vytauto palaikus ir katedroje juos paslėpė.
Štai ką jis rašė savo straipsniuose:
<…>istorikas J. Maceika pasakojo: „Tą dieną (kai buvo rasti valdovų palaikai 1931 m. rugsėjo 21 d. - aut. past.) M. Morelovskiui pietaujant dabartinėje literatų svetainėje atbėgo darbininkas, nuvalęs dulkes ir kalkes nuo atrastų palaikų: „Pone, rastas Vytautas!” Morelovskis tuoj pat nubėgo į katedrą. Kitą dieną jis svetainės lankytojams pabrėžtinai pasakojo, kad atsiklaupęs prieš Vytautą melstis, žiūri: „guli dviejų metrų ilgio griaučiai.“ O Vytautas, kaip žinia, buvo nedidelio ūgio.
Ką šiuo klausimu žinojo ar manė kunigas K. Čibiras, jokių žinių aptikti nepavyko (aut. past.).
R. Kazlauskas pasakojo ir apie R. Jakimavičių: Skulptorius R. Jakimavičius savo mokinei Dailės instituto studentei pasakojo, kad lenkai 1931 m. surado Vytautą ir, Vilniaus vaivadijos valdžiai reikalaujant, paslėpė jį kitur.
Deja, bet R. Kazlauskas šiais straipsniais dar 1990-ųjų pradžioje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ažiotažo visuomenėje nesukėlė. Per šiuos du dešimtmečius neatsirado istorikų-archeologų, kurie būtų bandę tikrinti šią versiją, o savo tyrimų rezultatus publikuoti.
Kalbant šia tema su ilgamečiu Vilniaus pilių komplekso tyrinėtoju, architektu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku, jis teigė, jog apie R. Jakimavičiaus kalbas taip pat yra girdėjęs iš Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio lūpų, o R. Jakimavičius sužinojęs apie tai iš F. Ruščico.
Paklausus apie R. Jakimavičių paties R. Budrio, jis straipsnio autoriui asmeniškai teigė: R. Jakimavičius visą likusį gyvenimą uždavinėjo sau klausimą: kodėl Katedros gelbėjimo komitetas visuomenei nepasakė tikrosios tiesos apie Vytauto Didžiojo palaikus?
Dokumentų, susijusių su katedroje vykdytais darbais, archyvuose išlikę nemažai, tačiau pabandžius juos surinkti į visumą išryškėjo dideli jų trūkumai. Trūksta kriptose atrastų palaikų aprašų, ataskaitų, didžiosios dalies su požemių tyrimais susijusių protokolų.
Išties, sunku patikėti, kad taip skrupulingai atliktas Katedros gelbėjimo komiteto (toliau - KGK) darbas, susijęs su katedros pamatų tvirtinimu, geologiniais tyrimais ir jos restauracija, atliekant archeologinius tyrimus, nebuvo stropiai fiksuojamas. Kaip paaiškėjo vėliau, archyvuose nėra būtent tų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti šią hipotezę. Nepavyko aptikti nei vieno KGK dokumento, kuriame būtų parašyta, jog Vytauto Didžiojo palaikai yra surasti.
1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respublika šventė Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejų. Apie šią šventę daug rašė to meto spauda, Kaune buvo įsteigtas Vytauto Didžiojo vardu pavadintas komitetas, kuris rūpinosi jubiliejaus organizaciniais klausimais (Vyriausiasis Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komitetas - red. past.). Buvo rengiami banketai, statomi paminklai, organizuojama dainų šventė, sodinami medžiai, leidžiami atvirukai su kunigaikščio atvaizdu, per Lietuvą nešamas Vytauto Didžiojo paveikslas. Nebuvo nė dienos, jog spaudoje nebūtų minimas didžiojo kunigaikščio vardas.
Išties, tetrūko tik vieno - nuoseklaus lietuvių mokslininkų darbo dar kartą renkant informaciją apie šio didžiavyrio palaikų likimą Vilniaus katedroje ir galimą jų vietą. Deja, tačiau to atlikti neleido diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos nutraukimas.
Pasikliaujama buvo tik Nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko iškelta versija, jog Vytauto Didžiojo palaikai kartu su vysk. V. Protasevičiaus jau yra surasti 1910 m.
Štai ką to meto spauda pasakojo apie signataro D. Nežinau, ar beturime dar nors vieną mums brangesnę tautos relikviją už didžiausio mūsų monarcho Vytauto kaulus, palaidotus jo paties pastatindytoje Vilniaus katedroje? […] (Vytautas - aut. past.) įsakė patį save palaidoti nebe vyskupų kriptoje, bet Vytauto karsto rūsy.
Protasevičiaus papėdiniai baigė tą naikinimo darbą lig pat galo ir taip rūpestingai nutrynė visas Didžiojo Vytauto atminties žymes, kad pereitą šimtmetį jau tik iš juodos marmurinės lentos sienoje tegalėjai patirti, kad kadaise kažkur apie tą vietą kaulų palaidotų būta, nes įėjimas į rūsį buvo taip rūpestingai grindimis uždengtas, kad niekas jau nebegalėjo jo rasti.
Visai atsitiktinai tiktai senelis Jonas Gira, daug nusipelnęs katedros zakristijonas, kuo rūpestingiausiai ėjęs tas pareigas penkiasdešimt kelis metus, dasiprotėjo, kurioje būtent vietoje turi būti įėjimas, ir patikėjo tai savo viršininkui - katedros kustušui kun. Kurčiauskiui [Kurčevskis], kuris tuojau pasidalino ta naujiena su savo draugu gydytoju Zahorskiu.
Tatai buvo neilgai prieš pradedant ruoštis švęsti Žalgirio laimėjimo 500 metų sukaktuves. Ir šit, vieną dieną po pietų staiga atvyko į katedrą kun. Kurčiauskis, su ponu Zahorskiu, kun. Savickiu ir keletu darbininkų ir, įsakęs uždaryti bažnyčią ir pašalinti visus jos tarnautojus, paliekant tiktai zakristijono sūnų, kuriam uždraudė išeiti iš zakristijos, pasiėmė senelį Girą, pradėjo laužtis į karsto rūsį.
Zakristijonui protestuojant, kad exhumacia tegalima daryti tik tam tikromis aplinkybėmis, būtinai laikantis tam tikrų formalumų, su tam tikru ceremonialu ir prie liudininkų, bet ne vogčia ir slaptai, - jam buvo atsakyta, kad ne jo dalykas mokyti kunigą prelatą ir kustošą, o slaptai tai daryti esą reikalinga, atsižvelgiant į maskolių caro valdžią, kuri galinti neleisti.
Nesuvokdamas, kaip dar būtų galėjęs daugiau priešintis savo vyriausybei, tas doras žmogelis turėjo palikti tiktai nebyliu liudininku to plėšikiško užpuolimo, įsilaužiant į karsto rūsį, iki pagaliau neteko jėgų. Mat, kai tikrai įėjo į rūsį, jis kuo aiškiausiai pamatė du šalia viens kito stovėjusius karstus, bet jam nė iš akių jų neišleidžiant, staiga abu karstai išnyko, nes jiedu buvo jau taip sutrūniję, kad nuo įsiveržusio oro bematant abu į dulkes subyrėjo.
Tatai taip jį išgąsdino, kad iš rūsio teko jį apalpusį išnešti. Vėliau jis tematė, kaip buvo surinkti į medinę nuo makaronų dėžę kaulai ir išnešti paskum į rūsį, esantį už didžiojo altoriaus, ir kaip p. Zahorskis, pasiėmęs iš zakristijos seną kamžą, įsirišo į ją iš karsto rūsio išneštus į laikraščius įvyniotus kažkokius metalinius daiktus, kuriuos pasiėmė su savim, išeidamas apie 11 val. naktį iš bažnyčios.
Be paliovos sąžinės graužiamam, kas toliau gali atsitikti su iš Vytauto karsto išneštais jo kaulais, tam doram zakristijonui taip suiro nervai, kad bemaž visiškai nebegalėjęs daugiau miegoti nei valgyti. Negalėdamas nusiraminti, jis atėjo vieną dieną pas p. Donatą Malinauską, kuriuo visiškai pasitikėjo, ypač po to, kai šis sugebėjo priversti pirmą buvusį katedros kustušą prelatą Gerasimavičių sugrąžinti į tą pat katedrą jau buvusi išvežtą iš jos Vytauto portretą, - ir prašė išklausyti tą baisią paslaptį, kurią ir jam tesiryžo patikėti tiktai su sąlyga, kad iškilmingai būtų pažadėta laikyti tatai paslapty bent iki jo mirties, kurios jis netrukus tikėjosi.
Gavęs sutikimą, jam viską kuo smulkiausiai papasakojo, prašydamas rytojaus dieną sutartą valandą susitikti su juo suodely prie katedros, kad galėtų jam parodyti viską, kas dar buvo likę. P. Malinauskas tuo būdu matė Vytauto ir Protasevičiaus kaulus, supiltus jau į dėžę, ir išilgai visos Vytauto kaktos, truputį įžambiai, tebebuvo dar liekana jau sutrūnijusio papuošalo šniūrelio, ant kurio aiškiai buvo matyti dar tebeblizganti, be abejojimo, nuimtos karūnos žymė. Tuo tarpu ant Protasevičiaus galvos buvo nedidelė ir nevisai sutrūnijusi tiktai jo vyskupiška kepurėlė.
Baisiausiai viso to, ką savo akimis pamatė, sujaudintas, p. Malinauskas tiesiog bėgte išbėgo iš katedros toli už miesto, stengdamasis bent fiziškai nuvargti ir nuo žmonių pasišalinti. Sugrįžęs nebeiškentė nepasidalinęs tatai su d-ru Basanavičium, įprašęs jį garbės žodžiu laikyti paslaptį, iki numirs Gira.
Gira netrukus, maždaug po metų, ir pasimirė. Ir kai netrukus po jo mirties pasklido žinia apie kažkokią paslaptigą karūną ir šalmą, padėtus Krokuvos Vavelio skarbyne, d-ras Basanavičius pareikalavo iš p. Malinausko leisti jam nebelaikyti ilgiau paslapties ir, gavęs sutikimą, kreipėsi į prokurorą, prašydamas ištirti tą bylą ir nusikaltėlius patraukti tieson.
Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo prokuroras, kažkoks Akermanas, pavedė tą bylą taip, kad kuo greičiausiai patyrė apie ją asmenys, iš kurių galima buvo tikėtis už pėdsakų nutrynimo didelio atlyginimo. Kiek jis už tai gavo, nelengva pasakyti, bet žinoma tėra, kad tas jo biznis labai blogai jam teapsimokėjo.
Nes, kai jis atsiuntė pas p. Malinauską kažkokį ponelį, kuris prisistatė kriminalinės policijos viršininku Tiškevičium ir paprašė duoti jam toj byloj savo parodymą, tai p. Malinauskas pareiškė, kad po to visko, kas įvyko, ne tik nesuteiks jam jokių žinių, bet dar prašys aukštesnę vyresnybę ištirti pono prokuroro bešališkumą ir kad į jo atsiųstus paklausimus atsakys tiesiog tiktai aukštiems teismo valdininkams.
Netrukus po to Akermanas, stengdamasis išsisukt iš tos bylos, turėjo baigti savo teismo karjerą ir eiti savanoriu į frontą. Tuo tarpu Vytauto karsto apiplėšėjai buvo taip pasitikėję tuo savo protektoriu, kad paskutinėmis dienomis, jam dar tebesant prokuroru, vienas labiausiai toje byloje įsivėlusių - p. Zahorskis pagrasė vienam Vilniaus lenkų laikraštėly, net p. Malinauską trauksiąs tieson, į ką tačiau šis atsakė valdžios organe, kad tatai telaiko tik bergždžiu pasigyrimu, ir įrodymui, kad Zahorskis neišdrįs tuo reikalu traukti jį į bet kurį teismą, pasisiūlė eiti lažybų iš gana didelės pinigų sumos visuomenės tikslams. P. Zahorskis tačiau turėjo po to nutilti, nes gerai žinojo, kad dar tebegyvena Vytauto kaulų kuklaus gynėjo Giros sūnus, kuris taip pat buvo ne mažai matęs.
Būtent šiems, o ne jokiems kitiems kaulams D. Malinauskas Čekijoje buvo užsakęs karstą, kuris turėjo būt įkeltas į pagal pagal V. Grybo projektą pagamintą sarkofagą taip pat Čekijoje. Sarkofagas turėjo būt pastatytas Vilniaus katedroje, o karstas su didžiojo kunigaikščio relikvijomis į jį įkeltas.
1930 m. kovo mėnesį Vilniaus bazilikos kapitula atsisakė duoti leidimą sarkofagą statyti Vilniaus katedroje, motyvuodama tuo, jog paminklas Vytautui jau esąs katedroje, o apie sarkofagą net nenorinti kalbėti, nes nežinanti, kurioje Bazilikos vietoje yra kunigaikščio palaikai, o D. Malinausko kalbos apie tariamą jų atradimą neturi nei menkiausio pagrindo.
Karstas sarkofagui po jo pagaminimo Čekijoje 1933 m. buvo atgabentas į Vilnių ir laikytas Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Panašu, jog šia versija apie neva „autentiškus“ didžiojo kunigaikščio Vytauto kaulus, surastus katedroje 1910 m., D. Malinauskas tikėjo visą likusį gyvenimą. Dar 1939 m., būdamas 70 metų, D. Malinauskas pagerėjus sv...