Bostonas - didžiausias Naujosios Anglijos miestas, kuriame galima patirti viską, kas šiam regionui būdinga. Bostono raudonų plytų senamiestis slepia daugybę istorijų ir legendų. JAV patriotai čia didžiuojasi šalies drąsa kovoti už laisvę prieš Britaniją.
Išvykus iš Bostono centro į vakarus, pasitinka Harvardo universiteto mūrai. Jis - seniausias iš „Ivy League“ prestižiškiausių JAV aukštųjų mokyklų. Visa Ivy League - šiaurės rytų JAV ir visos vienas už kitą gražesnės, puošnesnės, tarsi kokios proto šventovės.
Pasukus iš Bostono centro į pietus, laukia šimtametis Lietuvių rajonas. Mažai lietuvių ten begyvena šiandien, bet sekmadieniais tebesirenka į Šv. Petro lietuvių bažnyčią su lietuviškais vitražais, trispalve. Virš 100 metų čia ne tik lietuviškai meldžiasi, bet ir didžiulėje rūsio salėje užsiima tautinėmis veiklomis.
Pasukus iš Bostono centro į vakarus, pasiekiama Christian Science Plaza, kurią įkūrė XIX a. religinė „sekta“, teigianti, kad geriausiai pagydo ne medicina, o malda. Vienas iš daugelio „marginalių“ religinių judėjimų, „sudygusių“ Naujojoje Anglijoje, kur niekados nebuvo oficialios religijos.
Kontrastai Bostone
Bostonas, priešingai daugeliui Naujosios Anglijos miestų - tebėra turtingas, vedantis į priekį pasaulio mediciną, farmacijos pramonę. Tačiau pakako nusukti „truputį į šoną“ turistų, verslininkų ir studentų kelių, ir kartkartėm išvysdavau kitą Naujosios Anglijos veidą: benamių kolonijos patiltėse ir parkuose, gatvėse narkotikus besileidžiantys „zombiai“, prie jau perdozavusių (ar nuo dozės „išprotėjusių“) skubančios greitosios pagalbos, policijos mašinos…
Universitetų miestai: jaunystės ir prabangos oazės
Keletas Naujosios Anglijos miestų, ypač universitetiniai miestai - pilni jaunystės, gyvybės, švarūs. Vienas iš tokių - Niu Heivenas Konektikute, iki kurio Jeilio universiteto „Amerikos Versalio“ didybės net ir bostoniškiam Harvardui toli. Tuose šlovingomis citatomis išdabintuose mūruose ir iščiustytuose parkuose akies krašteliu galėjau išvysti tą gyvenimą, apie kurį svajoja kiekvienas Amerikos paauglys.
Kelių prabangaus studentavimo metų kainos - sunkiai suvokiamos: šimtai tūkstančių dolerių už metus ne riba. Už vienus sumoka turtingi ar „visą gyvenimą tam taupę“ tėveliai; kiti gauna nemokamą ar pigesnę vietą vien už tai, kad priklauso tam tikroms „kadaise diskriminuotoms“ visuomenės grupėms.
Patys garsiausi, geidžiamiausi studentai - tie, kurie „pagal žinias ir sugebėjimus“ neįstotų net į prasčiausius koledžus. Tai - universitetų sportininkai, visada studijuojantys nemokamai ir priimami „be eilės“.
Ir geriausiai apmokamas kiekvieno universiteto darbuotojas niekada nebūna rektorius, dekanas ar profesorius: mokslo darbuotojai iš tolo nemato tų milijonų, kurie mokami universiteto Amerikietiško futbolo ar NCAA krepšinio komandos treneriams. Nes moksleiviai kur studijuoti renkasi ne pagal ateities perspektyvas, o pagal universiteto „brendo“ garsumą.
Vaikštinėjant po tuos universiteto miestelius apninka dvejopas jausmas. Viena vertus, tikra architektūrinė atgaiva akims po visos tos „vienodų pastatų ir frančizių“ Amerikos.
Žlugusi pramonė ir „getai“
Daugelio kitų Naujosios Anglijos miestų „laimės žiburys“ seniai sugriuvęs. Fabrikai, XIX a. pritraukę ten milijonus „Amerikietiškos svajonės“ ištroškusių europiečių, stūkso apleisti, kol koks gaisras jų nesupleškina iki pamatų.
Kadaise kiekvienas tų miestų plakė kokios vienos konkrečios pramonės ritmu. Štai Merimako slėnio upė itin tiko tekstilės pramonei. Begaliniai ~1900 m. Kiek istorijų ten slypi! Tokia štai pramonė davė pradžią visai JAV galybei.
Bet laikai keitėsi, rajonas nukonkuravo ankstesnius audinius, o profsąjungų sunkiai išsikovotos geresnės darbo sąlygos pasirodė buvusios Pyro pergale: išbrangus darbo jėgai gamyklos bankrutavo, gamyba išsikėlė Azijon.
Perspektyvesnis jaunimas iš tų miestų išsivažinėjo, o liko tie, kam darbo ir nereikia, nes gyvena iš pašalpų, nusikaltimų… Prasidėjus tokiam procesui, jį sustabdyti sunku: išaugus nusikalstamumui, vandalizmui, vietos mokyklose likus tik asocialių tėvų vaikams, išsikelia ir labiausiai užsispyrę „savo miestų patriotai“, ypač bijantieji dėl savo vaikų.
Taip nelieka mokesčių mokėtojų - ir savivaldybė nebeturi pinigų gatvių tvarkymui, trūksta net policijai, gaisrinei. Ir tada išsikrausto (beveik) paskutiniai „normalūs žmonės“. Miestas tampa „getu“.
Pastatai iš laikų, kai net gamyklas statydavo gražesnes, nei šiandien bibliotekas ar rotušes, nyksta iš lėto… Kol eilinis gaisras staiga nepadeda taško paversdamas pelenais. Arba „miesto piktžaizdes“ užsimojusi pravalyti savivaldybė tiesiog nenugriauna.
Aišku, kai Naujoje Anglijoje būta šitiek įžymybių, išradimų, viskas tiesiog negalėjo sunykti! Štai Springfilde, Masačusetso mieste, kuriame išrastas krepšinis, tebeklesti Naismito krepšinio šlovės galerija, žymiausias pasaulio krepšinio muziejus, į kurio garbingus sąrašus įtraukti ir Sabonis su Marčiulioniu.
Kai kurie Naujosios Anglijos miestai galbūt atgims: naujosios kartos vėl mato žavesį senoj architektūroj, o banditus keičia pigaus būsto ieškantys dori imigrantai - dabar jau iš Lotynų Amerikos. Ar istorijos ratas apsisuks - žiūrėsim.
Naktį iš tolių į bet kurį motelį vis ataidi traukinio signalas. Per surūdijusį masyvų santvarinį tiltą džeržgia senas lokomotyvas.
1889 m. JAV pramonė kilo ir gyvavo ant imigrantų iš Europos: kiekviena tauta turėjo savo klubus ir didingas bažnyčias, daug kurių šiandien - mišriose šeimose nutautėjus ir į turtingesnius didmiesčius išsilaksčius jų anūkams ir proanūkiams - stovi apleistos.
Lietuvių palikimas Naujojoje Anglijoje
Viena svarbiausių tautų, kūrusių Naujosios Anglijos pramonę - lietuviai. Įdomu atrasti to meto Ameriką per lietuviškas vietas. Ar Lorenso lietuvių kapines Merimako slėnyje, kurias įkūrė lietuviai katalikai, atsiskyrę nuo Vatikano.
Beje, Lorensas, tada dar gausių vietos lietuvių dėka, buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę - tai padarė dar 1990 m. balandį, ir įspūdingu bokštu puoštos „aukso amžiaus“ jo savivaldybės viduje iki šiol kabo šį unikalų faktą menanti atminimo lenta.
Tai, ką susikūrė lietuviai, kituose rajonuose ~1850-1930 m. sau statė ir airiai, italai, vokiečiai, prancūzai, lenkai… Naujosios Anglijos miestai buvo it suvežti gabalais iš visos Europos.
Viename tokių pramoninių Naujosios Anglijos miestų - Niu Britene - gimė ir „miško brolių“ vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas, kurį, Lietuvai 1918 m. tapus laisva, tėvai parvežė į tėvynę (taip tada grįžo gal trečdalis Amerikos lietuvių!). Bet jo krikšto bažnyčią 2021 m. be ceremonijų amerikiečiai uždarė, Lietuvos lėšomis ten pakabintą atminimo lentą išėmė, lietuvišką paminklą su trispalve nugriovė.
Juk Naujoji Anglija tapo ir namais daugeliui dipukų, pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos: jie čia pastatė Putnamo vienuolyną ir ALKA muziejų su garsiausiais Amerikos lietuvių meno darbais.
Naujosios Anglijos gamta
Jei pietinė Naujoji Anglija - it nesibaigiantis didmiestis: čia klestintis, čia žlugęs, o pačiuose pietuose jau praktiškai Niujorko priemiestis - tai regiono šiaurė (Vermontas, Meinas, Naujasis Hempšyras) - šimtus kilometrų besidriekiantys miškai, kalvos, ežerai…
Turistai čia užplūsta rudenį pažiūrėti visame pasaulyje išgarsinto „Naujosios Anglijos rudens“. Pats esu jį matęs dukart.
Naujosios Anglijos gamta lietuviškai nuosaiki - ir tik nedaug šiltesnė. Tad nacionalinis parkas čia tėra tik vienas, ir tikrai ne to kalibro kaip JAV vakaruose: Akadijos nacionalinis parkas, labiausiai garsėjantis nuostabiais vaizdais į pakrantės salas.
Visgi Naujosios Anglijos pakrantė pilna žavių (tik ne pagal klimatą brangių) kurortų kurių, kaip ir mūsiškės Palangos, jūros tiltai, smėlėti paplūdimiai ar pajūrio lentų takučiai (boardwalk) atgyja tik vasaromis.
Kuo arčiau Niujorko, tuo kurortai prabangesni ir didingesni: medinius namus keičia didingi XIX a. „Paauksuotojo amžiaus“ (gilded age) turtingiausių Amerikos verslininkų dvarai. Vien Niuporte Rod Ailande tokių dešimtys, į daugybę galima užeiti, HBO ten suka istorines „muilo operas“.
Bet daugiausiai nūdienos elito tikriausiai „nusėdo“ Keip Kodo [Cape Cod] pusiasalyje ir gretimose salose: kai kurie poilsiauja, kiti važinėja iš ten į darbą Bostone. Nakvynės kainos - tas Naujosios Anglijos miestų saugumo ir prabangumo „lakmuso popierėlis“ - ten kelis kartus didesnės, pigiausi moteliai vasarą brangesni už 5* viešbučius kitur.
Tradicija laiko, kad Naujoji Anglija pasibaigia ties Niujorku - tačiau jos atmosfera dar tęsiasi tolyn ir tolyn į pietus: Naująjį Džersį, Delaverą, Merilandą, rytų Pensilvaniją. Sunku pasakyti, kur tiksliai baigiasi ta „Naujoji Anglijos dvasia“.
Galbūt ties Vašingtonu, JAV sostine, kuri 1790-1800 m. pastatyta nuo nulio tarsi kokia „Amerikos Roma“. Ties pietine Virdžinija tos atmosferos nelieka išvis. Ten - kitokia Amerika, JAV pietūs.
Ir kai XIX a. Naujoji Anglija - vienas svarbiausių JAV veidų. Gal ne toks garsus ir pribloškiantis kaip Niujorkas ar Las Vegasas, kaip Didysis kanjonas ar Disnėjaus pasaulis - bet itin svarbus.
Iš Naujosios Anglijos po pasaulį plinta naujos mintys, keičiančios pasaulio kultūrą. Čionykščiai universitetai perkeičia mokslą. O Naujosios Anglijos miestuose atsispindi JAV istorijos, rasių kovų, pramonės žlugimo paliktos žaizdos.
Nepažinęs JAV pramoninio regiono, pilnai nepažinai Amerikos.