Medžioklė - vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikusi ryškų pėdsaką jos ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Medžioklė mūsų laikais, tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas.
Nuo spalio 15 d. medžioklės plotuose prasidėjo varyminė medžioklė arba medžioklė su varovais. Nuo šios datos Lietuvos miškuose galima medžioti briedžių, tauriųjų elnių, danielių, šernų pateles bei jauniklius, taip pat barsukus, kuoduotąsias antis, laukius, kurapkas. Nuo spalio 15-osios leidžiama medžioti ir vilkus.
Žmonės medžiojo dar prieš mūsų erą, taip aprūpindami šeimą maistu ir apranga. Dabar tokios būtinybės nėra, tačiau medžioklė atlieka ir kitas funkcijas: reguliuoja žvėrių, ypač kanopinių populiaciją, sumažina per gausius būrius šernų. Briedžiai, stirnos, danieliai padaro nemažai žalos pakenkdami jaunuolynams, gausūs būriai šernų nuniokioja pamiškių gyventojų pasėlius.
Tad manoma, jog medžioklės varant padeda reguliuoti šernų gausą, nes medžioklės būdai - tykojimas ar laukimas bokšteliuose, nebūna tokie efektyvūs. Be to, medžiojant bus sunaikinama ir tie žvėrys, kurie yra užsikrėtę afrikiniu kiaulių maru.
Medžioklės reikalavimai ir saugumas
Medžiotojai dažniausia elgiasi atsakingai ir pažeidimų medžioklėse daug nenustatome. Taip pat pasitaiko, kai medžiojant nušaunama didesnis kiekis negu numatyta sumedžioti žvėrių. Tai tinkamai įforminus ir pranešus agentūrai nelaikoma pažeidimu. Medžiojant neįmanoma tiksliai žinoti, kiek to paties varymo metu nušauta žvėrių, kol nesibaigia varymas.
Visgi medžioklės metu turi būti atidūs tiek medžiotojai, tiek varovai. Griežtai draudžiama medžiotojams pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos linijoje. Pasitraukti galima tik iki 5 m. išilgai linijos. Medžiojant grandine medžiotojai turi vienas kitą matyti, o šaudyti galima tik griežtai laikantis 30 laipsnių kampo taisyklės.
Palikti savo vietas medžiotojai gali tik varymui pasibaigus, kai apie tai paskelbia medžioklės vadovas. Medžioklės taisyklės draudžia tam tikrose teritorijose dėl afrikinio kiaulių maro toje pačioje medžioklės ploto vieneto dalyje medžioti su varovais ar šunimis dažniau kaip vieną kartą per mėnesį.
Medžioklė vertinama ne tik pagal nušautų žvėrių ar paukščių kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie buvo nušauti.
Medžioklės vadovas linijoje nurodo vietą, kur turi atsistoti kiekvienas medžiotojas. Nukovus žvėrį, ant jo krūtinės padedama ar į jo nasrus įkišama būtinai nulaužta (pjauti negalima) nedidelė medžio šakelė (jei yra, eglės ar pušies).
Medžioklės pabaigoje žvėrys suguldomi lygioje aikštelėje ant dešinio šono. Pirmoje eilėje kanopiniai ("vilna"), antroje - lapės ir kiti švelniakailiai ("kailiai"), trečioje - kiškiai ("ausys") ir ketvirtoje - paukščiai ("plunksnos"). Jei vienos rūšies žvėrių ar paukščių yra daugiau nei dešimt, kas dešimtas guldomas per pusę kūno iškišant į priekį. Ant žvėrių krūtinės uždėta po nulaužtą eglės ar pušies šakelę.
Jeigu iškyla ginčai, kas nukovė žvėrį ar paukštį ir, neaišku, kam priklauso trofėjus, daugeliu atvejų juos galima išspręsti vadovaujantis rašytomis ir nerašytomis bendrosios kultūros, takto taisyklėmis. Tačiau, jei to nepakanka, vadovaujamasi specifinėmis nuostatomis. Stambus žvėris laikomas nukautas to medžiotojo, kuris pirmas jį mirtinai sužeidė. Smulkus žvėris priklauso tam, kurio šūvis buvo paskutinis.
Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs žvėrį su trofėjumi (ragai, šernų iltys, vilkų, lūšių, lapių ir barsukų kaukolės, vilkų ir lūšių kailiai), privalo tinkamai šį trofėjų paruošti ir pateikti apžiūrai. Apžiūroje įvertinti medžioklės trofėjai turi patekti nors į vieną medžioklės trofėjų parodą (išskyrus užsieniečių medžiotojų teisėtai išsivežtus trofėjus), kad jie būtų įtraukti į parodų katalogus.
Pagrindinis selekcinės medžioklės tikslas - išlaikyti ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę. Selekcinės medžioklės metu pirmiausia medžiojami ligoti, traumuoti, nusenę, .silpnai fiziškai išsivystę žvėrys bei patinai su nenormaliais arba silpnais ragais.
Selekcinius patinus reikia stengtis išmedžioti prieš rują, kad jie savo blogų savybių neperduotų palikuonims.
Gyvulininkystės aspektai ir gyvulių gerovė
Kad galėtume tinkamai bendrauti su auginamais gyvuliais, reikia žinoti kelis itin svarbius faktus apie jų juslę. Suvokimas, kaip galvijų jutimo organai veikia ir kodėl svarbi komforto zona, padės jums geriau suprasti, kaip bendrauti ir elgtis su gyvuliais, kad jie nejaustų streso.
Galvijų komforto zona
Kai karvė patiria mažiau streso, jos augimas pagerėja net 3 proc., o pieno primilžis padidėja 1,5 kg per dieną. Karvių ganymo zonos pakeitimas, jų pervarymai ar pakrovimas į sunkvežimį - veiksmai, kuriuos ūkininkas atlieka reguliariai. Tačiau tai ne visada vyksta sklandžiai, ir karvės dažnai patiria streso. Taigi reikia stengtis, kad pervežamos karvės išvengtų sužalojimų, kančių ir būtų saugios.
Dažnai augintojai nori išsiaiškinti, kodėl galvijai nepaklusnūs, agresyvūs. Reikia pasakyti, kad karvių charakteris tik 15 proc. priklauso nuo genetikos, o visą kitą lemia jūsų elgesys su gyvūnu. Gyvulys turi jausti, kas yra lyderis. Šūksniai ar kiti agresyvūs veiksmai - netinkamas bendravimo būdas. Karvė - bandos gyvulys, todėl visuomet laikosi prie kitų gentainių.
Kitas svarbus biologinis faktas yra tai, kad žmonės yra „medžiotojai“, o galvijai - „grobis“. Karvė visada norės pabėgti, kai jausis per daug suvaržyta. Tai natūrali reakcija, tačiau jūs iš tikrųjų galite ją panaudoti, kai norite perkelti karvę ar bandą į kitą laikymo vietą. Kai pradėsite eiti karvės link, ji trauksis. Svarbiausia viską padaryti ramiai, be staigių judesių, kad karvė neišsigąstų. Tik tuomet, kai su gyvuliais elgsitės švelniai ir ramiai, užsitarnausite jų pagarbą ir užimsite lyderio pozicijas.
Norint geriau suprasti, kas yra komforto zona, galite įsivaizduoti vietoje gyvulio save. Kiekvienas žmogus taip pat turi tokią zoną, tik mes ją dažniausiai vadiname asmenine erdve. Žmogaus asmeninė erdvė gali būti 15 cm nuo kūno, kai bendrauja su itin artimais žmonėmis, iki 4 m, kai yra tarp nepažįstamų asmenų. Juk tikrai esate patyrę tą nesaugumo ar nepatogumo jausmą, kai nepažįstamas žmogus atsistoja per arti Jūsų. Ką tada darote? Tikriausiai bandote išlaikyti norimą atstumą. Gyvulių komforto zona tokia pati.
Pervarant gyvulius į kitą laikymo vietą, reikėtų laikytis kelių taisyklių. Karvės nori matyti, kas jas varo. Taigi, įsitikinkite, kad karvė gali jus matyti. Ji turi jausti, kad eina laisva valia. „Senasis“ arba žalingas ūkininkų požiūris - kuo greičiau pervaryti karves iš taško A į tašką B, o „naująjį“ galima apibūdinti taip: jei norite tai padaryti greitai, darykite lėtai. Jei norite, kad karvė pradėtų judėti, ji turi jausti tam tikrą „spaudimą“. Karvė jaučia, kai jūs įeinate į jos komforto zoną. Nepatogumo jausmas, kurio karvė nemėgsta ir bandys išvengti, padės jai judėti. Gyvulys bandys išlaikyti atstumą, suteikdama sau vietos eiti norima kryptimi. Šį metodą Jūs turite išbandyti praktiškai ir, žinoma, turėti kantrybės.
Kai Jūs prieisite prie karvės ties jos petimi, ji stovės ramiai, bet jeigu artėsite prie jos iš užpakalio, greičiausiai spirs. Geriausiai prie gyvulio prieiti ties jo kūno viduriu, šiek tiek kampu, kaip parodyta paveikslėlyje. Prie jo eikite lėtai, nedarydami staigių judesių. Gyvulys pajaus, kad įžengėte į jo komforto zoną. Tačiau neprieikite labai arti, nes tada pateksite į kovos zoną. Gyvulys tokiu atveju gali pasielgti neprognozuojamai. Išsigandęs gali bėgti ir pasiekti 52 km/val. greitį, tada jį sustabdyti ir nuraminti itin sunku.
Karvės optimalus ėjimo greitis yra 2,5 km/val. Žmogaus optimalus vaikščiojimo greitis - 4-5 km/val. Tai reiškia, kad karves reikia pervaryti lėtai. Be to, jų reagavimo laikas yra 7 kartus lėtesnis nei žmonių. Todėl pereinant iš šviesios patalpos į tamsią arba atvirkščiai karvė reaguoja lėčiau.
Karvei einant su banda, ji seks paskui kitus gyvulius. Todėl galite šiek tiek atsitraukti ir duoti laiko gyvuliui suprasti, kur link juda. Tuomet jūsų gyvuliai nepatirs streso ir patys noriai judės reikiama kryptimi.
Pliaukštelėjimas karvei per užpakalį - tas pats, kas paplekšnojimas žmogui per petį, tai ženklas „sustok“. Tačiau ji gali pasielgti atvirkščiai, kai šalia veršelis. Jeigu jūs per greitai ar agresyviai karvę versite eiti norima kryptimi, ji aiškiai tai parodys. Pradžioje palenks galvą, atstatys kaktą (ragus) ir žengs kelis žingsnius į priekį, užimdama kovinę poziciją. Jūs turite būti itin dėmesingi, kad pastebėtumėte šiuos veiksmus. Karvei stovint kovinėje pozicijoje, reikia šiek tiek atsitraukti, tik ne staigiai. Po minutės kitos, bandykite vėl ją varyti į norimą pusę. Jei karvė vėl bus pasiruošusi pulti, atsitraukite dar kartą. Po 3-4 kartų ji nustos ginti pozicijas ir vėl pajudės norima kryptimi.
Žmogaus ausimi girdimų garsų dažnio intervalas yra 16-20000 Hz, o galvijų - nuo 23 iki 35000 Hz. Tai reiškia, kad jie girdi tokius pačius žemus tonus, kaip ir mes, tačiau daug jautriau reaguoja į aukštus, todėl gali girdėti net šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą. Griaustinis karvių negąsdina, nes jis žemo tono, tačiau žmogaus riksmas, fejerverkai ir aukšto dažnio garsai jas gąsdina. Todėl tvarte nepatariame jungti radijo, nes karves jo skleidžiamas garsas baugina.
Karvės taip pat supranta ir jaučia, kokios nuotaikos jų prižiūrėtojas. Jei jis susinervinęs ir piktas, pakyla balso tonas, o gyvulys į jį reaguoja. Tarpusavyje karvės „kalbasi“ kūno kalba. Bandoje dominuojanti karvė visada iškelia galvą aukščiau ir šnairomis žiūri į kitą, perspėdama, kad ji prie jos nesiartintų.
Karvės nosis yra svarbus organas. Kadangi akys yra galvos šonuose, karvė mato dviejų ir trijų dimensijų matmenis. Tačiau dėl tokios fiziologijos, ji turi net dvi akląsias zonas. Viena - karvės užpakalinėje pusėje, kita - priešais nosį. Ką ėda, karvė 85 % nustato iš kvapo ir tik 15 % - skonio receptoriais.
Įdomu, kad žmogui įeinant į tvartą ar būnant ganykloje, karvė visada į jį pirmiausia pažvelgs kaire akimi. Iš jos informacija keliauja į dešinįjį galvos pusrutulį. Jame esančiose koordinacijos ir budrumo srityse išanalizuojamas gautas dirgiklis. Taip karvė įvertina bet kokį galimą pavojų. Žinant šiuos elgesio aspektus, prie karvių geriausiai eiti iš kairės pusės. Tada jos išlieka ramios, nes gali matyti ir įvertinti artėjančią grėsmę.
Ragai karvėms svarbūs reguliuojant temperatūrą ir ginantis. Jie yra vitaminų ir mineralų saugykla, dezinfekuoja įkvepiamą orą ir turi įtakos virškinimo sistemai. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad beragiai gyvuliai duoda mažiau pieno, jame mažiau baltymų. Taip pat ragai turi įtakos vaisingumui, tačiau reikalingi išsamesni tyrimai, nes apie tai kol kas dar nėra pakankamai žinių.
Prižiūrėtojas yra bandos lyderis. Karvės pripažįsta, kad jūs varote bandą ir taip užsitarnaujate jų pagarbą. Tai yra labai svarbu. Jei gyvuliai nejaučia jums pagarbos - jie itin pavojingi. Buliai tampa mirtinu pavojumi. Pagarba pelnoma, jeigu prižiūrėtojas ar ūkio savininkas „auklėja“ savo gyvulius. Neleiskite karvei ar veršeliui savęs laižyti, nes tuomet jūs atsirandate žemesnėje hierarchijos vietoje. Gyvulių „auklėjimas“ prasideda nuo veršelio auginimo. Ypač laižyti savęs negalima leisti buliukams, nes nuo jaunų dienų jie dominuos jūsų atžvilgiu. Žmonėms atrodo miela, kai veršiukas čiulpia pirštus, bet tarp jūsų ir gyvulio atsirandantys santykiai vėliau susiklostys blogai. Veršeliams galima leisti tik prisiglausti ir uostyti jus ar jūsų rankas.
Dar vienas labai žalingas įprotis - glostyti galvijų galvą ir kaktos sritį. Kadangi šioje srityje yra daug raumenų, jie suaktyvinami ir stimuliuojami. Toks galvos glostymas, ypač buliukų, sukelia refleksą ir norą pasistumdyti. Vėliau toks elgesys gali sukelti rimtų problemų, ypač, kai buliai bus vyresni, nes jie taps agresyvūs. Savo gyvulius galite glostyti, tik reikia žinoti kaip. Geriausia glostyti smakrą ar kaklo sritį. Taip pat elgiasi ir karvė su savo veršeliu. Ji niekada nelaižo jo galvos.
Bendravimo su gyvuliu elgesio taisyklių reikia mokytis pamažu. Už kantrybę bus sumokėta - gyvuliai patirs mažiau streso, pagerės jų augimas, padaugės pieno.
Įdomūs faktai apie karves:
- Karvės pirmiausiai objektus pamato kairiąja akimi.
- Karvė į judesius reaguoją 7 kartus lėčiau nei žmogus.
- Karvės gali pasiekti 52 km/h greitį.
- Jų įprastas judėjimo greitis - 2,5 km/h
- Karvių klausos diapazonas - 23-35000 Hz (žmogaus - 20-20000 Hz).
- Karvių charakterio savybes tik 15 % lemia genetika.
- Karvės skiria spalvas (mato geltoną, mėlyną ir žalią).
- Karvė gali atpažinti daugiau nei 100 kitų karvių. Bandoje jos labai dažnai susiburia į „geriausių draugių“ grupeles.
- Karvė moka lipti laiptais aukštyn, bet ne žemyn.
- Karvė per savo gyvenimą duoda apie 200000 stiklinių pieno.
- Karvės, ėsdamos žolę, paprastai išsirikiuoja viena kryptimi, galvos būna nukreiptos į šiaurę arba pietus. Dažnai pasitaiko, kad beveik visa banda žiūri į vieną pusę. Toks pat elgesys būdingas ir elnių bandoms.
- Karvės kiekvieną dieną ėda maždaug 8 val.
- Karvės nosyje yra tik prakaito liaukos.
Vilkų daroma žala ir apsauga nuo jų
Atvejis Telšių rajone, kur, kaip spėjama, vilkai (o gal atklydusi meška) sudraskė jaučius, jau verčia suklusti ir stambiųjų galvijų augintojus. Kai kurie mokslininkai šį sezoną siūlė iš viso nelimituoti vilkų medžioklės, manoma, kad miškuose šių plėšrūnų smarkiai pagausėjo, todėl jie gerokai suįžūlėjo. Aplinkos ministras, mokslininkų argumentų prispaustas, žada padidinti limitą ir leisti per 2018-2019 metų sezoną sumedžioti 110 vilkų.
Net ir medžioklės sezonui prasidėjus, gyvulių augintojai jaučiasi bejėgiai prieš vilkus. Aplinkos ministerijos atstovai perspėja, kad įstatymas nenumato išlygos, leidžiančios ginant savo turtą (ūkinius gyvūnus) nušauti ar kitais būdais sunaikinti vilką. Be to, medžioklės sezonas nėra vienintelė sąlyga, leidžianti sumedžioti vilką. Aplinkos ministerija leidžia suprasti, kad vilkų keliamos skerdynės ganyklose - normalus dalykas. Juk už papjautus gyvulius ūkininkams yra atlyginama, tad pilkieji plėšrūnai kiek tik geidžia gali puotauti ganyklose.
Jeigu pasitvirtintų, kad Telšių rajone jaučius sudraskė vilkai, gyvulių augintojai turėtų paspausti valdininkus, kad jiems būtų skiriamos adekvačios kompensacijos už šių plėšrūnų padarytą žalą.
Telšių rajono avių augintoja Raimonda Van Beers karčiai juokavo, kad jos ganyklos jau panašėja į konclagerį - avys ganosi penkių eilių elektrine tvora aptvertoje teritorijoje. „Pernai negalėjome apsiginti - vilkai papjovė apie 30 avių. Kiekvieną rytą 4 valandą eidavau jų baidyti. Jeigu tai pavykdavo, tą dieną nepjaudavo. Jeigu nesiimi jokių priemonių, tie plėšrūnai gali visą dieną išbūti ganykloje. Kartą susitikome per 20 metrų atstumą. Vilkai mėgsta masines skerdynes, pjauna, kiek tik įveikia, jei jiems niekas nesutrukdo. Anksčiau eidavau jų baidyti su šunimis, bet mane perspėjo, kad šunys - ne apsauga, o masalas. Norėdama išsaugoti avių bandą, ūkininkė gilinasi į vilkų psichologiją. Anot jos, šiuos plėšrūnus gana sudėtinga pergudrauti.
„Medžioklės sezono metu gali būti nušauti tie vilkai, kurie į ganyklas neina. Keletą kartų važiavome į Rusiją ir bendravome su jų mokslininkais. Patiko jų nuomonė, kad vilkai reikalingi ten, kur laukinė gamta. Ir netoli žmonių jie gali gyventi, kol netampa žemės ūkio vilkais. Medžiotojai žino, kad mokomas medžioklinis šuo medžios tą žvėrį, kurį pirmą puolė. Raimonda laiko Lietuvos juodgalves ir Olandijos tekselius. Šios veislės avys nepigios - tekselių veislinis avinas kainuoja apie 700 eurų. Tokių kompensacijų ūkininkė nesitikėtų, jeigu vilkai juos papjautų.
Pagėgių krašto ūkininkė Laima Aleknavičienė, septynerius metus auginanti avis, per tuos metus neteko daug augintinių. Ypač žiaurios skerdynės vyko pastaraisiais metais. Anksčiau avių ganyklą ji buvo aptvėrusi 2-3 elektrinio piemens juostomis, dabar tvorą padidino dar viena juosta. Kiekvienais metais reikia vis daugiau investuoti į apsaugą, bet ji nėra veiksminga - vilkai peršoka ir aukštas tvoras.
L.Aleknavičienės teigimu, skiriamos kompensacijos neatlygina realių nuostolių. „Jos skaičiuojamos pagal vidutinę rinkos kainą. Bet jeigu vilkas papjauna patelę, kuri 7 metus veda po 1,5-2 jauniklius, žala kur kas didesnė. Netekus 7-8 patelių, susidaro netektys į priekį, bet niekas to neįvertina. Po vilkų išpuolių nemažai avių patiria sužalojimus, jas reikia gydyti, tačiau gydymo išlaidos, anot jos, neatlyginamos.
Pasak Biržų rajono avių augintojos Kristinos Milišiūnienės, vilkų išpuolių nuostoliai priklauso nuo bandos. Ji augina veislines genofondines juodgalves, dalyvauja ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo programoje. Veislinis avinas kainuoja apie 150-200, patelė - 100-150 eurų, o už avį dabar kompensuoja 70-80 eurų. Be to, yra įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai, privalai atkurti bandą, nusipirkti veislinių gyvulių, pasirūpinti jų kilmės dokumentais, kurie irgi kainuoja.
2018-2019 m. medžioklės sezonui leista sumedžioti 110 vilkų. Štai keletas priemonių, kurių ėmėsi ūkininkai, norėdami apsaugoti gyvulius:
- Elektrinės tvoros
- Šunys (nors perspėjama, kad šunys gali būti masalas)
- Gyvulių varymas į tvartus nakčiai (nors tai netinka ekologiniams ūkiams)
| Ūkio tipas | Veislė | Vilkų daroma žala | Apsaugos priemonės | Kompensacijos |
|---|---|---|---|---|
| Avis | Lietuvos juodgalvės, Olandijos tekseliai | Iki 30 avių per metus | Elektrinės tvoros, šunys | Neatitinka realių nuostolių |
| Avis | Genofondinės juodgalvės | Dideli nuostoliai veisliniams gyvuliams | Mūrinis tvartas | Neatitinka realių nuostolių |
Melžimo įranga ir jos pasirinkimas
Karvių tešmens sveikata, primelžto pieno kiekis ir jo kokybė labai priklauso nuo tinkamai pasirinktos ir prižiūrimos melžimo įrangos. Rinkdamiesi melžimo įrangą, pirmiausia turime įvertinti, koks jau yra ar planuojamas karvių laikymo būdas. Jei yra saitinis laikymo būdas, tai galimas karvių melžimas į melžtuvę arba į pieno liniją. Karvių melžimas į melžtuves dažniausiai organizuojamas smulkiuosiuose pieno ūkiuose. Šis melžimo būdas taikomas ir melžiant tik ką apsiveršiavusias ar gydomas karves, nepriklausomai nuo ūkio dydžio. Melžimas į pieno liniją įrengiamas nedideliuose šeimos ūkiuose arba yra išlikęs senos statybos nerekonstruotose fermose.
Naujai statomose fermose jau daug metų taikomas besaitis karvių laikymo būdas, kuris turi daug privalumų: užtikrinama gyvulių gerovė, nes karvės gali laisvai judėti po fermą, lengviau pastebėti karvių rują, galima automatizuoti įvairiausius priežiūros procesus ir kt. Esant tokiam laikymo būdui, melžimo įrangos pasirinkimas daug įvairesnis. Viskas priklauso nuo bandos dydžio ir planuojamų investicijų į ūkį. Kai karvės laikomos besaičiu būdu, melžimo procesą galima organizuoti melžimo aikštelėje ar pasirinkti robotizuotą melžimą.
Karvių melžimo aikštelės parinkimas yra svarbus sprendimas, turintis įtakos melžimo proceso efektyvumui, darbo sąnaudoms ir gyvulių gerovei. Tinkama melžimo aikštelė padeda taupyti laiką, užtikrina pieno kokybę bei higieną ir prisideda prie karvių komforto. Renkantis melžimo aikštelę, svarbu, kad jos dydis atitiktų bandos dydį. Melžimo ir priešmelžiminių aikštelių dydį lemia technologinių grupių dydis sekcijose, melžėjų skaičius, pieno fermos išplėtimo planas ir kt. Įgilintoje darbo vietoje dirbantys melžėjai turi gerai matyti priešmelžiminėje ir melžimo aikštelėse esančias karves.
Melžimo aikštelių tipai:
- Tandemo tipo melžimo aikštelė: rekomenduojama laikant iki 100 karvių ir neplanuojant didesnės ūkio plėtros.
- Eglutės tipo melžimo aikštelė: viena populiariausių tiek mažuose, tiek vidutiniuose, o kartais ir stambiuose pieno ūkiuose.
- Šonas prie šono (lygiagrečių) tipo melžimo aikštelė: populiariausia didesniuose ūkiuose.
- Karuselės tipo melžimo aikštelė: paskutiniais metais stambiuose pieno ūkiuose populiarėja.
Kitas svarbus etapas, renkantis melžimo įrangą, yra tinkamas vakuumo sudarymo įrenginio ir melžtuvų pasirinkimas. Vakuumas yra reikalingas, kad melžtuvai galėtų dirbti, pienui tekėti, įrenginiams plauti, įvairiems vartams valdyti ir kt. Vakuumo siurblys pasirenkamas pagal poreikį, t. y. linijos ilgį, melžtuvų skaičių, vakuumo reguliatorius, čiaupus, vakuumo vamzdžių sujungimų skaičių. Labai svarbu, kad vakuumo siurblio našumas tenkintų pieno ūkio poreikius. Dar reikia nepamiršti, kad vakuumo poreikis melžimo įrangai plauti yra apie 30 proc. didesnis, nei melžti. Melžiant karves stovėjimo vietose, rekomenduojamas 44-48 kPa vakuumas, o, laikant karves besaičiu būdu ir melžiant melžimo aikštelėse, - 38-42 kPa. Rekomenduojamas vakuumo siurblio našumas yra 300 l/min. pieno surinkimo sistemai ir dar papildomai 100 l/min. kiekvienam melžtuvui.