Kiekvienas gyvūnas nori būti mylimas: tikros istorijos

Šuns ar katės atsiradimas šeimoje - tai didelis įvykis, kuriam reikia pasiruošti. Tai ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. Gyvūnai, kaip ir žmonės, nori būti mylimi ir priimami. Šiame straipsnyje pasidalinsime keliomis istorijomis, kaip gyvūnai tampa šeimos nariais ir kokią meilę jie dovanoja.

Tofio istorija: iš prieglaudos į mylinčius namus

Tofis buvo planuotas ir ilgai lauktas šeimos narys. Kai jau pagaliau pasidavėme dukros „terorui“, pavadinimu „mums reikia šuniuko“, buvome visiškai apsisprendę imti šunį iš prieglaudos. Niekada nesupratome, kaip galima atsisakyti savo šeimos draugo ir išmesti augintinį į gatvę, todėl buvome pasiryžę gelbėjimo operacijai.

Šuns atsiradimui šeimoje vaikai turėjo pasiruošti, išmokti sutvarkyti šuns paliktas „dovanėles“. Treniruotės prasidėjo Lesės prieglaudoje, kur, po kurio laiko, ir susipažinome su Tofiu. Prieš sutinkant Tofį, vedžiojome nemažai šuniukų, net turėjome savo favoritą - jauną patrakėlį Ernį, kuris turbūt jau turėjo daug pavergtų sielų, nes vieną dieną, atėję jo pavedžioti, neradome.

Užtat gavome aukso puodą - Tofį, dvejų metų juodą mišrūną su trimis kojomis. Tofį įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio - pašėlęs, linksmas, šiek tiek suglumęs ir pasimetęs, bet toks mielas, kad jau grįžus namo visi žinojime - „It‘s a match“. Pirma savaitė buvo tikrai sunki - kėlimasis naktį, ėjimas į lauką vos ne kas valandą, bet viskas labai nepastebimai susitvarkė ir jau skaičiuojame 3 metus kartu.

Net neįsivaizduojame gyvenimo be Tofio - ryte visi pirmiausia eina pasisveikinti su Tofiu, kuris nelegaliai įsitaiso svečių lovoje (kartais tiesiai po sunkių lauko darbų ir nesiprausęs); vakare niekas neina miegoti neatsisveikinęs. O daugiausiai su Tofiu žaidžia tas šeimos narys, kuris labiausiai priešinosi šuns atsiradimui.

Prisijungęs prie mūsų šeimos, Tofis neprarado savo šelmiškumo, bet yra visai paklusnus, kol jo dėmesio nepatraukia koks špokas, katinas ar gatve einantis šuo - tada aploja iš visos širdies, sistemingai varydamas kaimynus iš proto. O kai nevaiko kiemo svečių, mėgsta žaisti su viskuo, kas po nasrais: pagaliai, žaislai, kamuoliukai arba morkos, kurias sėkmingai pats išsirausia iš daržo.

Pavargęs įsitaiso kur nors, kur negalima, bet kol niekas nemato, šita taktika veikia puikiai. O kai nori būti glostomas, aiškiai tai parodo savo lojimu. Tofis tikrai geriausias augintinis, apie kokį tik galėjome pasvajoti.

Beno istorija: meilė po sunkios traumos

Mano ir Beno istorija prasidėjo itin netikėtai, nes dar vienos katės tikrai neieškojau (su manimi ir mama jau gyveno dvi britų trumpaplaukės). Tai buvo kelių sekundžių filmukas, kaip mažas, apie 2,5 mėn. katinėlis po operacijos glaudžiasi prie veterinarės ir prašosi glostomas. Pasirodo, kačiuką partrenkė automobilis ir nutraukė vieną kojytę.

Nuo tos akimirkos ramybės nebeturėjau, skambinau į prieglaudą ir vis domėjausi, kaip jis jaučiasi, kada išleistų į naujus namus. Po savaitės antibiotikų kurso jo vis dar nenorėjo išleisti, nes laukė dar viena operacija, šįkart smakriuko, nes nelaimės metu buvo nuplėšta odelė, kuri po pirmosios operacijos nenorėjo prigyti. Susitariau, kad leistų bent aplankyti. Manęs neišgąsdino nei jo žaizdos, nei kaip jis atrodė. Atvirkščiai, pajutau gailestį, švelnumą ir norą pagelbėti.

Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai man beglostant jis kilstelėjo nugarytę. Kad ir daug iškentęs bei nusilpęs, Benukas labai norėjo meilės ir švelnumo. Grįžusi namo iš prieglaudos supratau, kad tiesiog nebegaliu be jo, negaliu leisti tam mažam padarėliui kankintis, laukiant dar vienos operacijos. Paskambinau ir pasakiau, jog pasiimsiu jį ir nuvešiu toliau gydyti pati. Tą patį vakarą Benas buvo apžiūrėtas ir rytojaus dieną operuotas.

Šiuo metu Benas yra laimingas katinas, gyvenantis beveik be rūpesčių. Kodėl beveik? Avarijos metu skilo jo žandikaulis, todėl ilgainiui iškrito nemažai dantukų, o iltys išaugo kreivos, todėl būtina stebėti, ar neprasideda dantenų uždegimas. Kam bepapasakočiau apie Beną, visada drąsiai teigiu, kad jis yra mano svajonių augintinis, sugrąžinęs tikėjimą katėmis. Jo neapsakomas prisirišimas, meilumas bei unikalumas atpirko visus mūsų patirtus vargus ir praskaidrina net liūdniausią dieną.

Juokingiausias Beno triukas - dėl skanukų landžioti į mažą draskyklės namelį.

Ramzės, Perlos, Kendžio ir Romeo istorija: keturios katės vienuose namuose

Pirmoji prieš 8 m. atsirado Ramzė - vaikai labai norėjo šuniuko ar kačiuko, o nuvažiavę į kaimą kaip tik radome mažytį kačiuką, kurio katė nemaitino ir buvo neaiškus jo likimas. Pavadinome Ramziu. Po kelių mėnesių mama paklausė, ar tikrai nieko netrūksta Ramziui… Ir taip Ramzis tapo Ramze. Labai įdomi katė, mokanti nutaisyti be galo daug išraiškų, kurios keičiasi viena po kitos. Daug kalbanti.

Kai Ramzei buvo beveik metai, pažįstama paskambino ir paklausė, ar nenorime priimti dar vienos katės. Katė gyveno kaime, jos šeimininkė atsidūrė slaugos namuose, o katė - lauke. Ją priglaudė laikinai, kastravo. Po operacijos globėjai nesužiūrėjo ir ji išsilaižė siūlus. Taigi gavome ją kiauru pilvu, su prasidėjusiu peritonitu ir gendančiais poodiniais riebalais, su dideliais skausmais. Taip atsirado pas mus Perla. Dėl skausmo buvo labai agresyvi.

Buvo operuota ir viskas sutvarkyta. Jaukintis reikėjo 6 mėn., nes sėdėdavo ant batų dėžės ir visus apurgzdavo, apšnypšdavo, kas bandydavo artyn eiti. Bet po truputį, vis kalbinama, rimo. Dabar labai meili katė, kadangi nėra iš lieknųjų, vadiname balionėliu.

Trečia katė mūsų namuose - Kendis. Jį, visišką skeletą, sveriantį vos kiek daugiau nei 2 kg ir iš bado priėdusį žvyro, su dubens kaulų lūžiu, atitrūkusiu kryžkauliu nuo stuburo, sulaužyta paralyžuota uodega, dalinai paralyžuota šlapimo pūsle ir storąja žarna, rado bendradarbės pažįstami. Buvo atvežtas į Kriaučeliūno klinikas.

Nuėjus jo pažiūrėti, jis pro narvo grotas iškišo leteną ir prisitraukė mano ranką… Ir taip buvo viskas nuspręsta. Toliau buvo gydymas vaistais pas kolegę Margaritą (Jakovo klinikoje), tyrimai. Buvo kastruotas, pašalinta paralyžuota uodega, atlikta šlapimo takų korekcija dėl ne iki galo išsituštinančios šlapimo pūslės ir dėl likutinio šlapimo gausiai besikaupiančio smėlio.

Tuomet visi metai reabilitacijos, kiekvieną savaitgalį, o dažnai ir po darbo eilinę dieną važiavimas su katinu į mišką, parką ir vaikščiojimas (pavadėlis tiko ir prilipo jam iš pirmo karto), lipimas į medžius. Kasdien buvo leidžiami vaistai. Šiuo metu pūslės uždegimai kartojasi labai retai, pati pūslės sienelė sustiprėjo, atsigavo. Kendis yra katinų katinas, superkatinas, katašunis, nerealusis - tokius epitetus jis girdi iš pažįstamų, kolegų. Važiuoja į žvejybą, grybauti, į mišką pasivaikščioti. Tai katinas, su išskirtinai aukštu IQ.

Ir ketvirtasis mūsų katinas - Romeo. Buvo parašyta, kad rastas išsekęs, drebančia galva, labai netvirta eisena, bet lyg daugmaž sveikas. Parašiau, kad noriu pasiimti (tiesiog supratau, kad turiu jį pasiimti…), o prieglaudos darbuotoja ne iš karto suprato, ko noriu, nes nemanė, jog jį kas pasiims. Parsivežėme namo - beveik nesiprausė (tekdavo valyti šlapiomis servetėlėmis), einant galva judėjo viena kryptimi, visos keturios kojos dar skirtingomis kryptimis, uodega irgi savo keliu keliavo…

O tada laukė netikėtumai - plaučiuose buvo galybė kirminų, kuriuos reikėjo naikinti. Po to viršutiniame žandikaulyje kairėje pusėje esančių dantų šaknų šalinimas, MRT tyrimas parodė suardytą nosies ertmę kairėje pusėje (grybelis Aspergillus). Dabar sveria beveik 7 kg ir visada alkanas. Labai balsingas, daug kalbantis katinas - kalbina visus murkimu (toks kurkiantis murkimas - murkia atsibudęs, murkia eidamas į virtuvę, murkia įsitaisęs savo nuolatinėje vietoje ant fotelio prieš susivyniodamas miegoti), o jei alkanas - rėkimu. Aprėkia visus, jei kas nors sėdi ant jo fotelio (nuolatinė vieta). Prikelia visus 4 val., nes būna mirtinai išalkęs.

Tik parsivežus, negalėjo užlipti net ant sofos, o perėjęs kambarį turėdavo prigulti. Dabar turi savo fotelį, įsitaiso ir lovoje, užlipa ant kėdžių ir ant stalo, kartais save apdovanoja kokiu kepsniu ar vištos šlaunele, nors kairėje pusėje viršuje nėra dantų, bet šiam reikalui tai netrukdo. Turi savybę be galo painiotis po kojomis ir reikia labai pasistengti neužlipti jam ant uodegos. Su Kendžiu žaidžia ristynių, imtynių, gaudynių. Gaudynių su Ramze žaidžia ir Kendis.

Diko istorija: baimės įveikimas ir meilė

Šito nuostabaus šuns istorija yra nelengva. Gyveno kažkada kaime pas asocialius asmenis, prie būdos pririštas ant trumpos grandinės, gerasis cūcikas. Mušdavo jį šeimininkai, kad paverstų piktu, tačiau nieko nesigavo. Neapsikentęs skausmo, šuniukas nusigraužė koją, kad išsilaisvintų iš tos grandinės. Kai pūvančios mėsos pradėjo smirdėti visame kieme, tie šeimininkai jį išmetė iš kiemo. Laimei, tame kaime atsirado neabejingų žmonių, kurie pakvietė pagelbėti „Vyšnių sodo“ prieglaudą.

Jie nedelsiant atvyko ir susirinko bėdulį bei suorganizavo būtiną kojos likučių amputaciją. Prieš kurį laiką, nuolat globodavau šuniukus. Taip į mano akiratį papuolė ir Dikas. Pamačius jo nuotraukas pagalvojau, kad tai - nuostabus šuo. Tačiau likimas turi savo planus. Kai jį man atvežė, jis buvo baisiai bailus: visų ir visko bijojo. Tačiau… Kai tik mane pamatė, iškart prisišliejo prie manęs ir nebenorėjo pasitraukti. Ir ką su tokiu vaiku daryti? Negali gi nuvilti, kai tave pasirenka būti jo mama…

Pakeičiau jo vardą. Jau beveik 3 metai praėjo. Bet nei karto nesu pasigailėjusi, kad jį „įsišuninau“. 24 metus gydausi depresiją, bet jis man yra pats geriausias antidepresantas iš visų. Šitas šuo užbūrė visus aplinkinius - jį myli net šunų prisibijantys kaimynai. Jau nekalbant apie kitus šunis. Jis draugauja absoliučiai su visais.

Ir dar… Gali skambėti neįtikėtinai, bet jis yra pati geriausia auklytė mažiems kačiukams. Esu nuolatinė „Naminukų“ globėja, tad nuolat tenka priimti namuose augti mažiukus. Reikia matyti, kaip jis budi prie narvelio ar guolio, pašoka, vos pradėjus mažiams cypsėti.

Pluto istorija: aklas senjoras, atradęs namus

Per savo gyvenimą išauginau ne vieną šunį ir beveik visi buvo veisliniai. Gal Pluto ir neįsimylėjome iš pirmo lyžtelėjimo, kai bandė pasiekti ranką snukiu per prieglaudos tvoros tarpą, bet į širdį tikrai įkrito. Tada su visa šeima atvažiavome naujo šuns. Žinojome, ko važiuojame į prieglaudą. Nenorėjome jauno, mielo šuniuko. Norėjome patyrusio, daug mačiusio (kaip ironiškai tai skamba) prieglaudos gyventojo, kuris jau beveik nebeturėtų šansų iškeliauti į namus.

Plutas buvo vienas jų - aklas 10 metų šuo, net šešerius metus gyvenantis prieglaudos voljere. Jis buvo toks mielas, kad abejonių beveik nebuvo. Na, gerai - buvo dvi abejonės. Kaip jis priims mūsų dvi kates. Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Tai sakau ne perkeltine prasme - Plutas, įpratęs gyventi lauke, namuose kelis žingsnius ėjo visą valandą. Buvo daug streso ir baimės.

Šiandien Plutas džiaugiasi gyvenimu, puikiai priima kartu gyvenančias kates ir sutaria su vaikais. Pasitikėjimas mumis auga žaibiškai. Lauke jis jau vaikšto be pavadėlio, lanko dresūros pamokas ir jose yra visus stebinantis pirmūnas, dievina dūkti ir kasdien bando atsigriebti už tuos šešerius metus, kai apkabinimus ir paglostymus tekdavo dalintis su keliasdešimt kitų šunų. Pasiimti akląjį Plutą namo buvo vienas geriausių mūsų šeimos sprendimų.

Žvirbliuko istorija: meilė be akių

Prieš 6 metus išlydėjome į vaivorykštės šalį mūsų mylimą katinėlį, po ilgos ir sunkios ligos. Dukra bandė įkalbėti apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, paimti kitą augintinį. O Dieve, nuotraukos net supurtė. Mažas, vien kauliukai, žaizdos vietoje išbadytų akių. Man buvo šokas, negalėjau patikėti savo akimis, nemiegojau iki pat ryto, bandžiau uždrausti sau galvoti apie tą mažylį, bet… Vis grįždavau ir grįždavau prie to skelbimo.

Po publikacijos praėjo visas mėnuo, komentaruose nemažai žmonių rašė, kad nori priglausti mažylį. Bet dukra sakė, kad daug kas tai daro tik dėl vaizdo, ir niekas be mūsų nepaims Žvirbliuko, visi nori sveikų gražuoliukų, o mes ieškome tiesiog mylimo šeimos nario. Kai skambinau į “Tautmilės prieglaudėlę”, drebėjo ir rankos, ir balsas. Taip, Žvirbliuko niekas nepriglaudė, jis laukė mūsų.

Kai pasiėmiau jį ant rankų, mažą, šiltą kamuoliuką, supratau, kad niekam jo neatiduosiu, kad jis skirtas mums, o mes - jam. Taip, nebuvo lengva: nuolatiniai vizitai į klinikas, tyrimai, operacijos, epilepsijos priepuoliai, geriausių veterinarų konsultacijos ir t. Mūsų mažas saldainiukas, mylimas iki negalėjimo, mums jis gražiausias katinėlis pasaulyje, be proto meilus, drąsus, draugauja su visais, kas užsuka į svečius. Puikiai orientuojasi, sunku patikėti, kad jis neturi akių. Visų numylėtinis, visada šalia žmonių, viskas jam smalsu, visur reikia dalyvauti.

Ąžuolo istorija: senjoras, sulaužęs stereotipus

Visada labai nuliūsdavau perskaičiusi istorijas apie išmestus vyresnio amžiaus augintinius, kurie kažkada buvę mylimi vieną dieną tampa nereikalingi, nes tapo per seni… Matyt, taip nutiko ir šuniukui vardu Ąžuolas, kuris būdamas senjoru pateko į karantinavimo tarnybą, kurioje seni ligoti šunys sulaukia nekokios baigties… Tačiau jau tada Ąžuoliukui pasisekė, nes jį pastebėjo VšĮ „SOS gyvūnai“, kuri neleido jo užmigdyti ir priėmė į savo prieglaudą.

Ąžuoliukas buvo labai prastos būklės, sužalotas ir su augliu ausyje, kuris jam kėlė skausmą. Prieglaudoje jis gavo ne tik pastogę ir maistą, tačiau ir gydymą. Prieglaudoje Ąžuoliukas pragyveno beveik pusę metų, kol vieną dieną aš sugalvojau užsukti ir nuvežti šuniukams dovanėlių. Vykdama į prieglaudą galvojau, kad gal būtent šiandien atėjo laikas įgyvendinti savo ilgai gvildentą mintį ir pagaliau pasiryžti priimti į namus naują gyventoją. Ir štai… Jau tą pačią dieną grįžau namo su Ąžuoliuku.

Jis man krito į akį, vos tik atvykau prie prieglaudos vartų, kai jis pasitiko mane savo liūdnomis akytėmis ir ramiu lojimu. Ąžuoliukas sulaužė visus stereotipus, kad senas šuo nepripranta prie naujų šeimininkų, kad seno šuns nieko neišmokysi ir pan. Jis labai prieraišus ir net būdamas kurčias puikiai mokosi komandų iš rankų gestų. Ąžuolas be galo draugiškas šuo, niekad nėra parodęs jokios agresijos mums ar kitiems dviems mūsų šunims.

Kai važiuojame į miestą pasivaikščioti (patys gyvename kaime), jis jau pats su malonumu lipa į mašiną ir ramiai keliauja. Mieste jis puikiai vaikšto su pavadėliu ir labai džiaugiasi galėdamas užuosti tiek daug naujų kvapų. O iš įdomesnių faktų apie Ąžuoliuką, tai pasirodo, šis dičkis bijo tamsos ir bijo naktį likti vienas, pradeda panikuoti, todėl jis miega su mumis viename kambaryje ir dar su įjungta lempa. Naktimis jis vis staiga atsibunda ir pribėga pažiūrėti, ar esame šalia, pamatęs mus apsiramina ir vėl eina miegoti.

Rikutės istorija: meilė ir draugystė nepaisant negalios

,,Šuo - nepaprastas sutvėrimas; nieko neklausinėja, nerūpi, kokia tavo nuotaika, jo nedomina, ar turčius, ar skurdžius esi, protingas ar kvailas, nuodėmingas ar šventasis. Tu - jo draugas. Jam to užtenka,“ - Jerome K. Jerome, anglų rašytojas, ,,Trise valtyje (neskaitant šuns)“, autorius. Taip. Su riestanose esame geriausios draugės sąlyginai nedaug - tik 4 mėnesius.

Rikutė nėra mano pirmasis šuo. Tai, matyt, buvo toji akimirka, kuomet supranti - tavo ir dar spanielis. Karantinas. Leidimo atvykti laukimas. Rikutės atsiradimo ,,Lesėje“ istorija, kaip ir visų ten esančių gyvūnų, yra graudi. Gal pasiklydo, gal pabėgo, gal atsikratė, gal… Kaip ten buvo, niekas nebežino. Svarbu tik viena, kad ji gerų žmonių buvo rasta. Sveikata jos buvo prasta.

Išoperuoti du augliukai, itin stiprus ausų uždegimas, problemos su dantimis, kurių šiuo metu teturi septynis. Vardas jai buvo suteiktas prieglaudoje ir tiko, tad nebekeičiau, o ir prasmės nebuvo, juk Rikutė negirdi. Kiek riestanosei metų, nežinia.

Gyvūnai gydo: energijos mainai tarp žmogaus ir augintinio

Už prieglobstį gyvūnai dosniai atsilygina, ir ne bet kuo, o savo energija. Ezoterikai naminių gyvūnų ir žmogaus santykiuose įžvelgia mistinių dalykų, o mokslininkai prabyla kur kas konkrečiau. Pasak jų, ir mes, ir mūsų mažieji broliai skleidžiame atitinkamo dažnio elektromagnetines bangas. Sutapdamos šios bangos ir suformuoja nepaprastai tvirtą šeimininko ir jo keturkojo numylėtinio ryšį.

Žmogus ir jo augintinis dalijasi energija, kuri lemia abiejų savijautą, emocijas, pojūčius ir netgi imuninę sistemą. Pavyzdžiui, retas kuris kačių augintojas nepasigiria, kad katė geba nujausti jo skausmą - ir fizinį, ir dvasinį. Iš pažiūros didelės egoistės, visada darančios ką nori ir nepaklūstančios šeimininko komandoms, katės tuoj pat prisistato, jei tik šiam kas nors nutinka, jei šeimininkas sunegaluoja.

Katės iš tiesų linkusios padėti mums ištverti nesėkmes ir negalavimus. Jos kupinos itin stiprios gyvybinės energijos ir yra pasiryžusios tuoj pat ja dalytis su savo globėjais. Energinį kačių poveikį žmogui įrodo daugybė mokslinių tyrimų. Didžiosios Britanijos mokslininkai ilgai stebėjo didelę grupę žmonių, kurie buvo gydyti nuo širdies infarkto. Tyrimai parodė, kad 94 procentams tiriamųjų, laikiusių naminius gyvulėlius, širdies smūgis per sekančius metus nepasikartojo, o net 72 procentus jokių augintinių neturėjusių žmonių infarktas per metus ištiko vėl.

Šio tyrimo išvadas vėliau patvirtino ir kiti moksliniai stebėjimai. Nustatyta, kad ypač didelę įtaką gyvūnėliai turi žmogaus kraujospūdžiui. Australų medikai, dirbantys Melburno širdies ir kraujagyslių institute, ištyrė pusšešto tūkstančio asmenų ir nustatė, kad naminių gyvūnėlių augintojų kraujospūdis buvo pastebimai mažesnis. Be to, jų kraujyje užfiksuotas ir gerokai mažesnis cholesterolio kiekis.

Bet gal keturkojų augintojų sveikata iš prigimties buvo tvirtesnė? Norint atsakyti į šį tyrimų rezultatais suabejojusių skeptikų klausimą buvo atliktas dar vienas tyrimas. Vienai tiriamųjų asmenų grupei buvo liepta namuose laikyti kates, kitai - šunis, o trečioji neturėjo jokio augintinio. Bandymo dalyviai mėnesį užrašinėjo savo savijautos sutrikimus. Rezultatai pribloškė: šunų ir kačių augintojų sveikata buvo kur kas geresnė negu tų, kurie nesirūpino jokiu keturkoju. Bandymą pratęsus dar pusę metų rezultatai nepakito, tik dar smarkiau išryškėjo tiriamųjų sveikatos skirtumai.

Šunys ir katinai ypač jaučia anapusinio pasaulio gyventojus. Specialistai, ateidami apvalyti namų nuo nematomųjų jėgų, neduodančių žmonėms ramiai gyventi, yra linkę atsivesti su savimi ir šunį. Šis, pašiaušęs kailį, tuoj pat ima loti ant kažkokios neregimos būtybės. Arba žvelgdamas į langą gailiai staugia nuo vidurnakčio iki aušros. Panašiai elgiasi ir katės: jos šnypščia priglaudusios ausis prie galvos, dreba, traukiasi atatupstos. Į anapusines būtybes reaguoja ir paukščiai: pradeda triukšmauti, mosuoti sparnais, muistytis narvelyje. Pamatę panašų augintinių elgesį galite būti tikri: po namus blaškosi nerandanti sau vietos kažkieno dūšelė...

Turintys akvariumus žmonės vienu balsu tvirtina, kad niekas taip nenuramina įsiaudrinusių nervų kaip tylus žvelgimas atsisėdus į plaukiojančias žuveles. Tai tiesa - šalta žuvų energija ir stipri energinė vandens galia atvėsina įkaitusias nuo rūpesčių galvas. Žuvelės padeda susilpninti kraujospūdį, normalizuoja širdies plakimą, išvaduoja nuo galvos skausmo.

Tačiau ne kiekvienas augintinis yra tikras mūsų bičiulis, gydytojas ir guodėjas. Gyvūno siela savo vibracijomis turi sutapti su mūsiške. Svetimas jums gyvūnas tik siurbs iš jūsų energiją, jus erzins. Kartais gali būti dar blogiau - šalia jo jusite nuolatinį nuovargį, dažnai skaudės galvą, prastai miegosite, gali pradėti varginti padidėjęs kraujospūdis, alergija, dusulys... Ką jau kalbėti apie tai, kad „nesuderinamas“ gyvūnas gali tapti šeimyninės nesantaikos priežastimi.

Štai lentelė, apibendrinanti gyvūnų poveikį žmogaus sveikatai:

Atminkite, kad kiekvienas gyvūnas yra unikalus ir vertas meilės. Jei galite, priglauskite gyvūną iš prieglaudos ir padovanokite jam namus. Jūs ne tik padėsite gyvūnui, bet ir praturtinsite savo gyvenimą.

tags: #kiekvienas #gyvunas #nori #buti #mylimas