Kirčiuotas Ilgasis ir Trumpasis: Lietuvių Kalbos Balsių Ypatumai

Bendrinės lietuvių kalbos fonologinę sistemą sudaro fonemos (fonema, fonemų klasės) ir prozodiniai elementai, arba prozodemos (prozodema). Fonemų sistemoje priešinami centriniai elementai - balsiai, vieni patys galintys funkcionuoti kaip skiemenys, ir periferiniai, arba marginaliniai, elementai - priebalsiai - fonemos, kurios tokių funkcijų neatlieka.

Iš viso bendrinėje lietuvių kalboje yra 14 balsinių fonemų: /i ie  e a o uo u i <ẹ> e a <ɔ> u/. Fonemos <ẹ> ir <ɔ> - periferinės, galimos tik svetimos kilmės žodžiuose; be to, <ẹ> yra fakultatyvi, arba vadinamoji dviveidė, fonema, dažniausia sutampanti su /e/ (pvz., žodį mètras galima tarti [tras] ir [ètras]).

Svarbiausi balsių poziciniai variantai, arba alofonai, priklauso nuo gretimų priebalsių tembro, kirčio ir priegaidžių. Po minkštųjų priebalsių balsiai (bent jų pradžia ar pabaiga) būna aukštesnio tembro ir priešakesnės artikuliacijos negu greta kietųjų, plg. kùro [kro·] ir kiùro [ro·], žalóji [žałó·ji] ir žalióji [ža·ji].

Prieš kietuosius priebalsius daugelis balsių atviresni ir žemesnio tembro, prieš minkštuosius - uždaresni ir aukštesnio tembro, plg. nẽša [·ša] ir nẽšė [ẽ··], geràs [ràs] ir ger [ẹr], rša [rša] ir rši [ri]; tokiais atvejais labai varijuoja [ie uo] pabaiga.

Kiekybės - ilgųjų (įtemptųjų) ir trumpųjų (neįtemptųjų) balsių - priešprieša (opozicija) galimà visose pozicijose (nors nekirčiuoti ilgieji balsiai ir linkę trumpėti, jie išlaiko akustinio ir artikuliacinio įtempimo požymį); įtempimo-neįtempimo požymiai lemiami ir tada, kai balsiai pailgėja dėl intonacijos.

Daugelyje nevienskiemenių žodžių ir formų negaliniai kirčiuoti /e a/ ilginami (kepù → kẽpa, vakara → vãkaras, bet plg. kèpti ir pàkepė, gerèsnis ir geràsis, įvardis màno ir veiksmažodžio esamojo laiko 3 asmuo mãno).

Priešakiniams (priešakinės eilės) balsiams būdinga tai, kad prieš juos neutralizuojama priebalsių tembrinė koreliacija. Balsių junginiai lietuvių kalbai nebūdingi. Hiatas pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ar kitų nelietuviškų žodžių šaknyse (aeròbika, alas, poèzija, Gaònas, bet plg.

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis.

Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra ttrumpasis.

Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas - antrasis dėmuo u.

Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius aar jų formas, plg. Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė.

Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kkai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fêrma, hêrbas.

Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo).

Tvirtagalę priegaidę turi: a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rågas, tåkas, mìdis, kìlias. Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu.

e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų išvestoms formoms: râsti, kâsti, mêsti, dêgti, râsdavau, râsdavai, râsiu, rrâsi, râsčiau, râstum, râsk, râsdamas.

Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė.

neší (es. 1.) - nêši (būs. Ritâ (vns. vard.) - Ríta (vns. plíkas (vyr. g. vns. vard.) -plikâs (mot. g. dgs. kítos (mot. g. dgs. vard.) - kitõs (mot. g. vns.

Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė.

Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę. e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nìša - nnešù, neši; nìšė - nešia÷, neše¤; e¤na - einù, einķ; ºjo - ėja÷, ėja¤.

Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija. Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado trumpėjant žodžio galui.

a) naudininko formos, pvz.: mokiniãms (plg. sen. mokiniamus), ššaunîems (plg. sen. d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: ddãr, gãl, jéi(gu), jóg, kîek, lôg (plg. lôgu), nórs (plg. nóris), rôt (plg. rôtas), vîen (plg. vîena); anót, bevéik (plg. véikiai), kažín, pusiãu, rytój, tegùl, tiesióg (plg.

Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi - kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus - kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios.

Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta. Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų“ linksnių.

Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas iir vietininkas. Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime teisingai nustatyti ir „pavojingų“ linksnių kirčio vietą.. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.

IV linksn. -umi III, IV, V linksn. -as I linksn.

Kirčiuotės

Pirmoji kirčiuotė. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugiskaitos galininke - galūnėje. V. K. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Trečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o daugiskaitos galininke - šaknyje. V. K. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, o kirtis nepastovus. V. K. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai, kaip iir dviskiemeniai, turi keturias kirčiuotes. Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi pastovų kirtį visuose linksniuose.

Jei kirčiuotas yra priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: pastógė, atólas, beržônas, pasak¸čia, pasãulis. Jei pastovų kirtį turi tolesnis nuo galo skiemuo, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: pósakis, påsaka, påsakininkas, gírininkas.

V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Antroji kkirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. -atâ: visatâ (kilm. -yklâ: mokyklâ (kilm.

Trečioji kirčiuotė. Šios kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį.

Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai, lygiai kaip dviskiemeniai, turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtapradį skiemenį. Šios grupės žodžių nedaug. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Kaip Kaišiadórys linksniuojama ir kirčiuojama didelė grupė vietovardžių su priesaga -ónys: Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys ir kt.

Kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių trečiasis kirčiuotas skiemuo tvirtapradis, kirčiuotė žžymima 3a, jei tvirtagalis arba trumpasis - 3b.

Dar kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į ketvirtą, o kartais net į penktą arba šeštą nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį.

Jei šios grupės žodžių priegaidė yra tvirtapradė, tai kirčiuotė žymima 34a, 35a. (Ožkabalia¤, Tiltagalia¤) Jei šios grupės žodžių ketvirtas (penktas.) kirčiuotas skiemuo tvirtagalis arba trumpasis, tai kirčiuotė žymima 34b, 35b.

V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. Vt. Vt. V. V. Š. Š. N. N. Įn. Įn. G. G. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Trečiosios (34b) kirčiuotės su trumpuoju ketvirtu skiemeniu pavyzdys gali būti Panevėžýs, Tetervina¤, Rudaminâ, piktadarýs, -ė, píktadario, -ºs. Kur kirtis šoka iš galūnės į penktą ar šeštą nuo galo skiemenį, pavyzdžiais gali būti pakomisijýs, påkomisijo., Parudaminýs (35b) ir pageležinkelº, pågeležinkelę.

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Sangrąžiniai daiktavardžiai išlaiko vardininko kirtį visuose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipímasis, kreipímosi, kreipímuisi, kreipímąsi, kreipímusi, kreipímesi. išlieka ir sutrumpėjusioje galūnėje.

Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su priešpaskutiniu kirčiuotu ilgu skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, ppvz.: bendrada»bis, -ė, greitakõjis, -ė, savamõkslis, -ė; bet: pel¸da, rugs¸jis, rugpj¿tis. Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai, pvz.: pirmådienis, kkalnågūbris - jungiamajame balsyje a ir kãulamilčiai, pùsiasalis - pirmojo dėmens šaknyje; diìnraštis, gãrlaivis - pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetýs - 3a, juokdarýs, -ė - 3b; laiškanešýs, -ė - 34a, angliakasýs, -ė - 34b, piktadarýs, -ė - 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 3b kirčiuotę, t.y.

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: fêrma, dêlta, fòrma, fròntas, pòlka, pòmpa, farmacêutas, fòrmulė, kònsulas, filosòfija, eskalåtorius ir kt.

Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žodžių su nnekirčiuotais formantais -ija (demokråtija, buržuåzija, anestêzija, distãncija), -ika (fízika, krònika, kibernêtika), -elis (kåbelis, mòdelis), -eris, -ė (dùbleris, -ė, tråleris), -ikas, -ė (akadêmikas, -ė, mechånikas, -ė), -usas (kòrpusas, låkmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas trečiasis nuo galo skiemuo.

Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: hêlis, tònas, típas; dirižåblis, eskadrâ (-ådros) ir kt. -yrâ (gal. -yvâ (gal. -õrius; -õrius, -ė: inventõrius, kalendõrius; sekretõrius, -ė; bet: inspêktorius, -ė, kolêktorius, detêktorius. -ūrâ: (gal.

Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug. Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptautiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kkirčiuotą galinį skiemenį, kuris baigiasi tvirtagaliu -ė arba trumpais balsiais -u, -o, -i, -a, pvz.: ateljº, kupº, interviù, meniù, lotò, metrò, žiurí, buržuâ.

V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami ir tie i(u) linksniuotės tvirtapradės šaknies būdvardžiai, kurie vienaskaitos vardininke išlaiko senovinį šakninį kirtį, bet kituose linksniuose kirčiuojami galūniniu kirčiu taip kaip brangùs, -í.

V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai visuose linksniuose turi tą patį kirtį. Jei kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: akôtas, -a, galvótas, -a, geriãusias, -ia.

V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š. V. N. G. Įn. Vt. Š.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę ir yra pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: mìtai (mìtų, mìtams) - mìtinis, -ė, mókslas (mókslų, mókslams) - mókslinis, -ė, rankâ (ra¹kų, ra¹koms) - ra¹kinis, -ė; senóvė (senóvių, senóvėms) - senóvinis, -ė, mokyklâ (mokýklų) - mokýklinis, -ė, akôtas (akôtų) - akôtinis, -ė; literatūrâ (literat¾rų) - literat¾rinis, -ė.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojama galūnė ar trečiasis (ketvirtasis) nuo galo skiemuo, turi kirčiuotą priesagą ir yra antrosios (2) kirčiuotės, pvz.: nåmas (namÿ, namãms) - namínis, -ė, eilº (eiliÿ, eil¸ms) - eilínis, -ė, ba¤gtas (baigtÿ) - baigtíms, -ė, a¹tras (antrÿ) - antrínis, -ė, aaštu¹tas (aštuntÿ) - aštuntínis, -ė, saldùs (saldžiÿ) - saldínis, -ė, çžuolas (ąžuolÿ) - ąžuolínis, -ė, vidurýs (viduriÿ) - vidurínis, -ė, mìdžiaga (mìdžiagų) - medžiagínis, -ė, visúomenė (visúomenių) - visuomenínis, -ė, atåskaita (atåskaitų) - ataskaitínis, -ė, la¤kraštis (la¤kraščių) - laikraštínis, -ė, ùžpakalis (ùžpakalių) - užpakalínis, -ė, respùblika (respùblikų) - respublikínis, -ė, línija (línijų) - linijínis, -ė, šešiólika - šešiolikínis, -ė. Bet: lôginis, -ė, pórinis, -ė ir kt.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš tarptautinių žodžių su formantais -ija, -ika, išlaiko pamatinio žodžio kirtį, jei būdvardžio ij ar ik išnyksta, pvz.: administråcija - administråcinis, -ė, chêmija - chêminis, -ė, polítika - polítinis, -ė, aritmêtika - aritmêtinis, -ė.

Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: ligšiõl - ligšiolínis, -ė, nuõlat - nuolatínis, -ė, atgaµ - atgalínis, -ė, vîenkart - vienkartínis, -ė, pamečiu¤ - pametínis, -ė, šia¹dien - šiandienínis, -ė, tuomêt - tuometínis, -ė.

Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius.

Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris).

Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos).

Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti.

Bendrinis ddaiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius - unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai - tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo - akmenys, vaikas - vaikai, žmogus - žmonės).

Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų.

Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai - individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai.

Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu.

Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalb...

Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis

tags: #kirciuotas #a #gali #buti #ir #ilgas