Kazliškių kaimas: gamtos ir istorijos apsuptyje

Kazliškių kaimas - tai miškingoje vietovėje išsidėstęs kaimas, kurį supa spygliuočių miškai ir kuris driekiasi išilgai Jūrės upelio. Pagrindinė kaimo gatvė taip pat eina išilgai Jūrės upelio, o jos ilgis siekia 3,8 km.

Gera patirti, kad žmonės, net ir jauni, dar domisi tuo, kas senais laikais vyko: savo krašto, gimtinės istorija, vietovardžiais ir protėvių likimais… Jie tik iš pasakojimų, prisiminimų gali susikurti buvusio pasaulio vaizdą.

Žmogus auga, tobulėja, semiasi žinių ir patirties, keičiasi ir jo požiūris į gyvenimą… Sulaukus brandaus amžiaus, dažnai prisiminimų keliai veda į tėviškę, į gimtinę, atgal prie savo šaknų, artimųjų, kaimynų, bendramokslių, savo numintų takų, upeliuko kranto, girios kampelio - prie tik mums žinomų mėlynžiedžių žibučių plotelio pelkutės pakrašty. Viskas turi savo vardus.

Dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, jog mūsų mokytojas Antanas Enčius (su juo atsisveikinome 2016 m. pavasarį) skatino moksleivius domėtis savo gimtinės istorija, lankyti garbaus amžiaus senolius, rinkti vietovardžius.

Jūrės kaimas prisišliejęs prie Kazlų Rūdos miesto šiaurės vakarų dalies. Juos dabar skiria gal mažiau nei kilometro atstumas. XX a. žmonės pranašiškai kalbėjo, jog ateis laikas, kai Jūrės kaimas susilies su Kazlų Rūda. Jis buvo išsidėstęs abiejuose Jūrės upelio krantuose.

Atsiradus kariniam daliniui ir iškeldinus žmones, buvo sparčiai statomi namai pietrytinėje dalyje, o dabar naujakuriai stato namus ir kitoje Jūrės upelio pusėje abipus kelio į Višakio Rūdą. Iš pietų į šiaurę veda kelias į Višakio Rūdą, o iš šiaurės rytų į pietvakarius, beveik lygiagrečiai Jūrės upei, eina vieškelis, kuris jungia Kazliškių ir Kazlų kaimus.

Jūrės upė, kaip ir Judrė (ši teka per Višakio Rūdą), išteka iš didelės Ežerėlio pelkės. Vanduo skaidrus, šaltas, nes teka per miškus, švarus - dar pagaunama vėžių. Kaimo šiaurės rytinėje dalyje pastatyta užtvanka, prie vandens telkinio vasarą poilsiauja ne tik šio kaimo, bet ir Kazlų Rūdos žmonės. Reikalinga tai kaimui, nes šiame krašte nėra nei ežerų, nei plačių upių, tačiau Jūrės upelis, nuo užtvankos tekėdamas į vakarus, nuseko. O kažkada čia buvo daug pelkių ir upelių.

Prieš daug tūkstančių metų buvo susidaręs didžiulis ledyno užtvenktas ežeras, suformavęs lygų, lengvai banguotą Sūduvos reljefą. Į šį ežerą tekėjo upės, sunešusios daug smėlio. Tai jų dėka susidarė dideli Kazlų Rūdos smėlynai. Iš čia ir kilo Jūrės vardas (buvo sakoma ir Jūros kaimas, dainose minimos „jūrelės marelės“).

Kada įsikūrė kaimas, dabar niekas nepasakys - manoma, jog XVIII a., kai į dabartinį Kazlų kaimą iš Mozūrijos krašto atsikėlė Kazlų šeima ir pelkėtose vietose atrado geležies rūdos. Ji buvo perdirbama ir Jūrės kaime, netoli dabartinio tilto, čia anksčiau dar būdavo randama geležies gurvuolių.

„O toliau, prie upės tilto, gal prieš porą šimtų metų, pečių, faleriku vadintą, geležiai lydyt kūreno“, - 1976 metais rašė D. Pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės buvusį mišką, kuriame prie kelio buvo pastatyti du daugiabučiai, Jūrės kaimo gyventojai vadino Šalnyne.

1909 m. Jūrėje vokietis F. Torkleris pastatė pramoninę lentpjūvę. 1912-aisiais lentpjūvė buvo išnuomota O. Petrikanskiui, 1920 m. ją nupirko broliai Jeselis ir Saliamonas Solskiai ir jų svainis Ch. Broidas. Po Pirmojo pasaulinio karo šalia lentpjūvės buvo pastatytas malūnas, milo vėlykla ir aliejaus spaudykla, tačiau daugiausia pelno davė lentpjūvė.

Čia buvo du medienos pjovimo pastatai, mašinų skyrius, katilinė, keturi sandėliai, džiovykla, kalvė ir valgykla. Savininkams priklausė 2300 metrų ilgio geležinkelis. Buvo kinkomi arkliai, kurie bėgiais traukdavo nedidelius vagonėlius, pakrautus lentomis ar pabėgiais. Metinė įmonės apyvarta sudarė 3 milijonus litų.

Žaliavos buvo vežamos iš aplinkinių miškų, o produkcija realizuojama Lietuvoje ir Vokietijoje. Iki 1940 m. įmonėje dirbo apie 30 nuolatinių ir apie 30 sezoninių darbininkų. Nuolatiniai - Jūrės kaimo mažažemiai ir bežemiai valstiečiai (jiems už dieną buvo mokami 3 litai), o sezoniniai - Kazlų Rūdos miestelio gyventojai (jie gaudavo už dieną 1,5 lito).

Darbo diena iki Pirmojo pasaulinio karo truko 14 valandų, o iki 1940 metų - 8 valandas. 1940 m. pradžioje nuolatiniai darbininkai už dieną gaudavo jau 7 litus, sezoniniai - 5. Dauguma jų nebuvo baigę pradžios mokyklos. Daugumą sudarė lietuviai, mažumą - žydai. Iš darbininkų atlyginimo kiekvieną mėnesį išskaičiuodavo po 2 litus (litą - į ligonių kasą, o kitą - Darbo rūmams).

1934 metais lentpjūvėje įsikūrė Krikščionių demokratų sąjunga. Ji ruošdavo išvykas, vakarus, šventes. Didžiąją laisvalaikio dalį darbininkai praleisdavo dirbdami savo žemės sklypelius.

Beveik ramiai tekėjo gyvenimas Jūrės kaime iki pat 1940-ųjų, išskyrus 1926 m. gegužės mėnesį vykusį darbininkų streiką, reikalaujant pakelti atlyginimus ir įdarbinti sezoninius darbininkus. 1940 m. spalio mėnesį įmonė buvo nacionalizuota. Antrojo pasaulinio karo metu įmonė priklausė vokiečių bendrovei „Fon Bal“.

Ji planavo pastatyti netoli Kazlų Rūdos geležinkelio stoties įmonę, kuri gamintų skydinių namų blokus Vokietijai. Okupacijos metais lentpjūvė gamino obliuotą ir „kreizuotą“ produkciją fronto reikalams. Įvestos maisto kortelės. Įmonės teritorijoje pastatyti barakai, juose gyveno karo belaisviai, čigonai su šeimomis.

Pokario metai, XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia - ne tokia tolima istorija ir labiau žinoma mums.

Pelkėtas miškas prie Kazliškių kaimo buvo vadinamas Barsukyne. Jūrės kaimo vardas kilęs nuo vandenvardžio Jūrės upė, o šis - nuo žodžio jūra.

Štai keletas vietovardžių, susijusių su Jūrės kaimu:

• Rūdynė - upelis, ištekantis iš miško pietrytiniame kaimo pakraštyje.
• Rūdbalė - ištekėjo iš Rūškynyno pelkutės šiaurės vakarų dalyje, numelioruotas, įtekėjo į Jūrę.
• Rūškynynas - pelkė, apaugusi krūmais, vakariniame kaimo pakraštyje.
• Palatkės - pelkėtas alksnynas prie Rūdynės upelio dabartinėje Sodžiaus gatvėje, prie buvusios A. Andriušio sodybos.
• Pempynė - pelkėta pieva tarp miškų rytinėje kaimo dalyje prie Marackų kaimo.
• Pasodgiris - balos, pelkėtos pievos, apaugusios krūmais, rytinėje kaimo dalyje.
• Balaitė (balaitės) - žemas, pelkėtas miško pakraštys vakarinėje kaimo dalyje, kairėje įmonės pusėje, alksnynas.
• Skaliskas - apaugęs krūmais ir medžiais vakarinėje kaimo dalyje prie Kazlų kaimo esantis raistas.
• Zagalnykas - apaugęs medžiais ir krūmais pietinėje dalyje, prie Miško gatvės esantis kalnelis, kurio viduryje buvo pievelė.
• Rezgirė - raistas šalia kelio link Višakio Rūdos.
• Skalkabrastė - pelkė vakarinėje kaimo dalyje, pamiškėje, viduryje jos buvo eglynas.
• Brazamoskas - apaugęs eglėmis ir pušimis kalnelis prie pat Jūrės upės, vakarinėje dalyje.
• Šalnynė - miškas, kuris yra pusiaukelėje tarp Kazlų Rūdos ir Jūrės, kairėje kelio pusėje, dabar šioje vietoje stovi du daugiabučiai.
• Teligrafas - kalnelis už buvusios Jūrės kaimo mokyklos, dabar bendruomenės namų.
• Alavizna - pelkėtas miškas, kuriame augo eglės, alksniai, krūmai, šalia buvusios Poderių sodybos už tilto kairėje pusėje, link Višakio Rūdos.
• Didžbalė - pelkė už tilto per Jūrę kairėje pusėje, prie Poderių sodybos.
• Sausplynė - aukštapelkė už buvusios Ališauskų sodybos, šiaurės vakaruose.
• Raudonplynė - žemapelkė, spanguolynai už Ališauskynės į vakarų pusę link Kazlų kaimo.

…Dabar Jūrės kaimas vėl plečiasi, puošiasi gražiomis šiuolaikiškomis sodybomis.

Jūrė - upė pietvakarių Lietuvoje, Kauno rajono, Kazlų Rūdos, Marijampolės ir Vilkaviškio rajono savivaldybių teritorijoje; Višakio (Šešupės baseinas) kairysis intakas. Jūrės pradžia - tankus sausinimo griovių tinklas Ežerėlio durpyno pietryčių pakraštyje, melioruotame lauke, į pietryčius nuo Ežerėlio. Teka į pietvakarius Kazlų Rūdos miškais. Už Kazlų Rūdos pasuka į vakarus ir teka lygiagrečiai su geležinkeliu Kaunas-Kybartai, paskutinius kilometrus teka Vilkaviškio rajono teritorija. Įteka į Višakį 6 km nuo jo žiočių, į šiaurės rytus nuo Pilviškių.

Slėnis siauras, negilus, išryškėja žemiau Kazlų Rūdos. Aukštupyje vaga reguliuota, ties Jūrės kaimu, 23 km nuo žiočių patvenkta Jūrės tvenkiniu (plotas 37 ha), ties Kazlų kaimu yra Kazlų tvenkinys. Žemupio vaga labai vingiuota. Ilgis 39 km, Intakai - Judreika (2,47 km), Paravėlė (1,71 km) (kairieji). Gyvenvietės prie Jūrės: Kazliškiai, Jūrė, Kazlai, Muriniškė, Bartininkai, Šiaudadūšė, Jurkšai.

Upėvardis kildinamas nuo žodžio jūra. Manoma, kad pirminė jo reikšmė buvusi ne „vandenyno dalis“, o „didelis ežeras sausumoje“ (plg. jaura „pelkė, raistas“, skr. वार् = vār „vanduo“, toch. wär „vanduo“, arm.

Jūrės tvenkinys - tvenkinys Lietuvoje, Kazlų Rūdos savivaldybėje, 3 km į šiaurę nuo Kazlų Rūdos, į šiaurės rytus nuo Jūrės. Sudarytas užtvenkus Jūrės upę (Višakio intakas) 31 km nuo jos žiočių. Tvenkinio ilgis - 1,84 km, plotis - iki 0,27 km. Šiaurrytinis tvenkinio galas užpelkėjęs. Vidutinis gylis: 1,0 m., didžiausias gylis: 3,8 m Užtvankos keteros aukštis virš jūros lygio 60,4 m, ilgis 170 m, plotis 35 m. Vandens pralaida - šachtinė. Skaičiuotinis užtvankos debitas - 13,9 m³/s.

Jūrės kaimo senosios kapinės - (Kultūros paveldo objektas. Unikalus obj. kodas - 22260). Nuo 1900 metų neveikiančių kapinių medžiai šventai saugo pirmųjų Kazlų Rūdos apylinkių gyventojų ramybę. Nuo 1910 m. maždaug iki Antrojo pasaulinio karo dar laidodavo vaikus, dažniausiai vos gimusius kūdikius.

1970 m. Kazliškių kaimo senosios kapinės (Kultūros paveldo objektas. Unikalus obj. kodas - 22259) Kapinės įkurtos XIX a. Kazlų kaimo senosios kapinės (Kultūros paveldo objektas. Unikalus obj. Kazlų I kaimo evangelikų liuteronų senosios kapinės (Kultūros paveldo objektas. Unikalus obj. Kodas - 22455). Kapinėse išlikę XIX a.

Kazliškių kaimo bendruomenė oficialiai savo veiklą pradėjo vykdyti 2003 m. Nuo 2004 m. Kazliškių kaime kasmet rengiami dainuojamosios poezijos festivaliai „Bardų naktys“. Šis festivalis jau gerai žinomas ne tik tarp Suvalkijos bardų.

Bendruomenės ateities planuose numatoma: vystyti kaimo turizmo verslą ir netradicinius kaimo verslus, įrengti bei sutvarkyti poilsio zonas, ant Jūrės tvenkinio užtvankos statyti hidroelektrinę. Jos energija būtų naudojama bendruomenės reikmėms, kaime įsteigti mokymo ir kultūros centrą.

Taip pat bendruomenė ateityje norėtų daugiau dėmesio skirti gamtosaugos projektams: Jūrės upelio ekosistemoms tyrimui, bebro išnykimo problemą spręsti.

Kazlų Rūda įžymi ne tik savo istorija, gamta bei turistiniais objektais, bet ir čia gyvenančiais bei kuriančiais menininkais. Vienas iš jų - Valentinas Grigas. Šio menininko darbų paroda šiuo metu vyksta Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centre.

Dar net neįsukus į Valentino kiemą Kazliškių kaime supranti - čia gyvena meno žmogus: priešais namus sustatyti iš medžio pagaminti briedžiukai, kiek tolėliau ant kalnelio iš nukritusios šakos išlankstytas dar vienas gyvūnas, o prie namo iškaba su angelu. „Tie briedžiukai buvo pagaminti anūkei palinksminti“, paaiškina Valentino žmona Virginija. „Bet taip ir liko, mes vis pagal sezoną juos papuošiam - tai Kalėdoms, tai Velykoms, o ir praeinantiems smagu - sustoja, fotografuojasi“.

Užėjus į sodybos kiemą akys ima bėgioti nuo vieno objekto prie kito - tiek visko čia prikurta, prikaupta ir pritaikyta. Valentinas vedasi tiesiai į dirbtuves ir galeriją kluone. Įeinu ir iškart pajuntu meno magiją: gausybė menininko darbų lyg prabangiausi tapetai puošia kluono sienas, o pro seno medinio statinio tarpelius skverbiasi saulė ir paryškina vis kitą potėpį, vis kitą spalvą ar drobės tekstūrą.

Pirmą kartą apeinu viską greičiau, godžiai akimis glostydama paveikslą po paveikslo. Antrą kartą jau stabteliu, atsidūstu ir žingsnis po žingsnio atrandu ir miesto gatves bei didingus pastatus, ir peizažus, pievas, laukus, gėles, miškus ir žmones. Kai kurie darbai nustebina dydžiu, tad klausiu, kiek laiko užtrunka tokį nutapyti. „Negaliu tiksliai pasakyti,“ sako Valentinas. „Kartais jau savo gyvenimą pagyvenęs paveikslas gauna naujų potėpių, tai tokios pabaigos niekada ir nėra“.

Lipu per aukštą slenkstį į kitą kambarėlį, o ten Valentino žmona jau su šypsena, kava ir dar šiltu pyragu laukia mūsų. Man iš nuostabos besidairant aplinkui visi klausimai susipina, bet Virginija lyg perskaičiusi mano mintis paberia: „Istorija pasakoja, kad Valentinas dar visai mažytis atrado senus laikraščius ir anglis, kuriomis visus juos išpaišė, taip gimė pirmieji jo kūriniai. Aišku, galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė ir vaikas, ir aplinka. Bet toks gamtos duotas pašaukimas kurti pasireiškė anksti“.

Abi šypsomės įsivaizduodamos anglimis nuspalvintą vaiką ir žiūrim į Valentiną, o jis kukliai vaikštinėja, nenori apie save pasakoti per daug, girtis ar kaip kitaip savo išskirtinumo pabrėžti. Sustoju prie vienintelio Jėzaus portreto ir klausiamai atsisuku į Valentiną. „Šitą nutapiau grįžęs iš Vilniaus Sausio 13-ąją“, atsidūsta. „Labai man sunku ir skaudu buvo, išliejau tai paveiksle“.

Abu nutylam pagarbiai. Virš Jėzaus paveikslo nutūpusi anūkės pliušinių avelių kolekcija. „O dabar jūsų Jėzus aveles gano“, sakau norėdama sukelti šypseną. „Tiksliai“, taria šyptelėdamas Valentinas ir praveria dar vienas duris - už jų yra dirbtuvės, tapymo studija. Pasklinda dažų kvapas, pro didelį langą užšvietusioje saulės šviesoje sublizga tūtelės, kibirėliai su teptukais, ne vieną sluoksnį dažų priglaudusi paletė, drobės dar laukiančios prisilietimo. Viskas gyva, pulsuoja, pripildyta dailininko energijos ir auros.

Aišku, ir čia nemažai jo darbų sukabinta, o viena sienos dalis skirta buvusių parodų plakatams, garbės raštams, padėkoms. Valentinas ištraukia keletą knygelių - poezijos, vaikiškų eilėraščių. „Mano iliustruotos“, sako paduodamas. Imu vartyti besidžiaugdama gavusi progą įvertinti ir Valentino kaip grafiko talentą. Ir tikrai dar daugiau jo asmenybės spalvų pasimato - atrandu ir humoristines iliustracijas, komiksus apie Poną Joną, anekdotines situacijas.

O tada lyg nubundu iš akis užtapiusio sapno ir pamatau dar ir akordeonų kolekciją, elektrinius vargonus - pasirodo, Valentinas dar ir muzikuoja savo malonumui. Suprantu, kiek daug savyje turi šis žmogus, atvėręs savo dirbtuvių duris taip nuoširdžiai ir paprastai.

„O galiu daugiau žmonių pas jus pakviesti, Valentinai? Noriu, kad visi pamatytų jūsų kūrybos šerdį“, nedrąsiai užklausiu. Po to dar apžiūrime visą sodybą - kiemą, pirtį, tvenkinį, pušynėlį, nepaprasto grožio ir įdomumo liepas, kokių dar niekur nesu regėjusi.

Mūsų susitikimui einant į pabaigą kieme prieinu Valentino žmoną ir klausiu, o kaip jai gyvenimas su menininku - ar Valentinui reikia ramybės, kai kuria, ar jo kūryba įsilieja į kasdieninį gyvenimą nepastebimai. „Aišku, reikia ramybės. Kartais jis man praneša, kad eina tapyti, o kartais tiesiog pradingsta. Bet tokiu atveju visada žinau, kur jį rasti - dirbtuvėse“, švelniai atsako Virginija ir su meile pažvelgia į vyrą.

Suvokiu, kad dvi valandos pralėkė kaip dvi minutės šioje harmoningoje ir meniškoje aplinkoje, kur su meile kuriami ne tik nuostabūs Valentino darbai, bet ir pati sodyba, santykiai su žmona, aplinka, gamta. Kelis kartus padėkoju ir dar atrodo negana - juk tokį gražų laiką man padovanojo šie žmonės, tiek daug grožio ir įkvėpimo, tiek šviesos ir gerumo. Pažadu sugrįžti dar ne kartą iškart atsiprašydama, kad gal nebūsiu per daug įkyri, bet norisi, kad tokie potyriai nebūtų vienkartiniai ir pavieniai.

Galiausiai išvažiuodama tarsi viską aplink regiu Valentino potėpiais - suprantu jo darbuose tokį stiprų gamtos ir šviesos vaidmenį.

Štai keletas svarbių faktų apie Jūrės upę:

Taip 1979 metais rašė Jūrės kaimo poetė Domicelė Draugelytė-Stankevičienė:

…O dingo tas laikas, pražuvo,
Nubėgo kaip Jūre vanduo…
Kur šokom jauni, kur dainavom -
Beliko pražilęs akmuo…

Kazliškių kaimas žemėlapyje

Kazliškių kaimas šiandien... Gal tai - pesticidų gaisro pasekmė?

Kazlų Rūdos savivaldybė žemėlapyje

tags: #sodyba #kazliskiu #kaime