Lietuva, garsėjanti savo gamtos grožiu ir turtinga istorija, siūlo daugybę nuostabių sodybų, kurios atspindi šalies kultūros paveldą ir šiuolaikinį požiūrį į poilsį bei gyvenimą gamtoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias sodybas - nuo atkurtų istorinių dvarų iki modernių poilsio oazių, įsikūrusių vaizdingose Lietuvos vietovėse.
Leidinių apie Lietuvos kaimo architektūrą autoriai, architektai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė ir Rolandas Bortkūnas teigia, jog „sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Labai dažnai Lietuvoje žmonės perka senas, dažnai jau apgriuvusias, medžiais apaugusias sodybas. Perka dėl to, kad sodyba yra gražioje vietoje. Aišku, ta sodyba patraukli dėl įdomios, nenuobodžios aplinkos, kalvelių, didelių medžių aplink. O kai jau nusiperka, pradeda žiūrėti ūkiškai ir nebegalvoja apie tikruosius tos vietos privalumus. Tada pasirodo, kad tai niūri, gūdi vieta, be saulės šviesos. Ir puola kirsti senus, šimtamečius medžius. O kai iškerta, atsiveria dar labiau niūresni, sukiužę trobesiai ir tuštuma.
Imantis rekonstrukcijos dažniausiai pirmas darbas būna perdengti senos pirkios stogą. Dažnam atrodo, ko čia klausti architekto apie tokį aiškų dalyką kaip stogas, juk ir pačiam viskas aišku. O kad nebūtų nuobodu, blyšku, naują dangą būtinai išsirenka raudonos ar žalios spalvos ar šiaip kokią ryškią, atseit, nenuobodžią. Ir namo sienos per daug senos, o atnaujinti, t. y. perdažyti, baiminamasi. Daugelis vis dar įsitikinę, kad dažai lupasi. Tada statybinių medžiagų parduotuvėje randa labai pigių, visai neblogai atrodančių amžiną medį imituojančių plastikinių dailylenčių.
Mūsų tradicijos ir kultūra moko neišsišokti. Beje, jei pastatų architektūra dar derinama su architektais profesionalais, tai aplinkos sutvarkymas dažnai tampa kratiniu, visiška beskonybe.
Dėmesį reikia kreipti į viską. Mano nuomone, daug ką galima padaryti, daug ką galima pakeisti tą darant profesionaliai. Labai svarbu nepriimti neprofesionalių sprendimų. Čia reikalingas geras skonis, nuovokiai derinti naujus dalykus su senais. Šiandien nerimą kelia teisės aktais įteisinta visiško chaoso toleravimo valstybinė politika.
Jeigu žmogus turi tikslą gyventi estetiškoje, ekologiškoje aplinkoje, galima rekonstrukciją atlikti etapais. Sakykim, vietoj plastikinio lango (langai mediniais rėmais truputį brangesni) galima pasirinkti nevarstomą stiklo paketą, kurį nesunku įstatyti į atskirai pagamintą medinį rėmą. Suprantama, tik ten, kur nereikia varstomų langų. Tikrai netiesa, kad plastikinės dailylentės yra pigiau už medines. Jeigu rinktis tikrai fasadams pritaikytas ir ilgaamžes kokybiškas plastiko dailylentes su visais reikalingais priedais, jos yra brangesnės. Žmonės apkala namus labai prastos kokybės plastiku, kurio tarnavimo laikas neaiškus.
Istoriniai Dvarai: Praeities Dvelksmas Šiandien
Atkurtas Platelių Dvaro Palivarkas, 1850 metais statytas Prancūzijos grafų Choiseul-Gouffier, kviečia patirti įsimintinas akimirkas įvairių švenčių progomis. Tai paslaptinga, žavi, alsuojanti gilia istorija sodyba, užburianti savo jaukumu, apglėbianti didžiuliu sodu ir banguojančiais gėlynais. Tai vieta mėgstantiems individualumą ir jaukumą.
Surenkite vestuvių ceremoniją ant kaimynystėje pūpsančio IMBARĖS piliakalnio. Kvieskite svečius į savo vestuves, suburkite draugus ir artimuosius kartu paminėti jubiliejų, gimtadienį ar bet kurią kitą šventę. Organizuokite kolegoms konferenciją, seminarą ar įmonės vakarėlį, sporto ar sveikatingumo stovyklą.
Jūs būsite sužavėti 3 ha sodybos teritorija, pakalnėje tyvuliuojančiu tvenkiniu ir pailsėti kviečiančiu liepteliu bei pavėsine. Šalia pagrindinio pastato įrengta nuostabi pergolė-pavėsinė, apaugusi vijokliais, kurioje taip pat galima surengti jaukią šventę. Paradinio įėjimo pusėje patogiam pasisėdėjimui pritaikyti prancūziško stiliaus baldai ir ramiai čiurlenantis fontanas, o norintiems surengti gintaro dulkių ceremoniją yra tam skirtas aukuras.
Sodyboje įrengtos dvi erdvios banketinės salės, talpinančios 60 ir 100 svečių. Teikiame maitinimo paslaugas, sodyboje įrengta profesionali virtuvė, o maistas visuomet šviežias ir gardus. Banketų, pokylių metu Jus maloniai aptarnaus mūsų profesionalūs padavėjai.
Pastatus ir jų interjerą projektavusioms architektėms Jūratei Norkutei ir Miglei Šalnaitei pavyko du skirtingus dalykus - tradicijas ir modernų požiūrį sujungti į darnią visumą.
Ilguvos dvaras - nuo XVII a. vidurio galima skaičiuoti barokinės Ilguvos dvaro sodybos pradžią. Pirmuosiuose apie ją bylojančiuose dokumentuose minima, kad sodyboje stovi didelis dvaro rūmas, šalia jo - kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai. XVIII a. pabaigoje Grincevičių-Ilgovskių giminės palikuonys nusprendė rūmus perstatyti pagal naują to meto madą. Jonas Grincevičius surentė naują dvaro rūmą, jis tapo bene vienu pirmųjų medinių klasicistinių dvaro rūmų pavyzdžių.
Paprastas ir neįmantrus dvaras vis dėlto yra ypatingas - tai pamatyti galima vos pažvelgus į jo fasadą ir keturių kolonų portiką. Kaip ir visų medinių klasicistinių Lietuvos dvarų, taip ir šio proporcijos šiek tiek modifikuotos, interpretuotos vietinio dailidės. Pagrindinis dvaro rūmų fasadas atgręžtas į reprezentacinį kiemą - išlaikoma sena dvarų statymo tradicija pagrindinį fasadą atsukti į pietus, todėl jis nuostabiai apšviestas ir saulėtas. Ankstyviems klasicistiniams statiniams būdingi neaukšti, lėkšti stogai - tai atsispindi ir šiuose vieno aukšto rūmuose su keturšlaičiu stogu. Išlikusiame įspūdingame karnize, suformuotame iš vieno medžio masyvo, jaučiama ir klasicizmo, ir baroko įtaka.
Šių patalpų struktūrą sudaro už vestibiulio esantis pirmasis prieškambaris, šiandien tai galėtų vadintis pasitikimo arba laukiamojo kambariu. Už prieškambario yra valgomasis, įrengtas pagal XVIII a. literatūroje aprašytas rekomendacijas. Valgomojo langai sodo pusėje, kad būtų galima grožėtis gamta. Dvaro rūmų struktūroje atsirado dar viena naujovė - valgomajame suformuotas galinis išėjimas tarnams. Tarnai nebenaudojo pagrindinio įėjimo, pro šoninį išėjimą galėjo patogiai pasiekti lauko virtuvę. Iš Prancūzijos atėjusi idėja, kad rūmai būtų kuo patogesni, atsispindi ir Ilguvos rūmų planinėje struktūroje. Tai koridorinė sistema, kad ponai ir tarnai galėtų vaikščioti nesusidurdami, tarnams įrengiamos patalpos truputėlį toliau į tam tikrus užkulisius.
Išlikę keletas XX a. nuotraukų, deja, tik iš vienos rūmų erdvės - centrinio salono. Be salono, galima paminėti valgomąjį, kurį savo atsiminimuose įdomiai mena Beatričė Grincevičiūtė. Ji pasakoja, kad būdama maža labiausiai bijojo eiti į valgomąjį, nes ją šiurpino ten kabantys protėvių portretai, tarsi bauginamai žiūrintys į ją iš aukšto.
Prabėgus 200 metų, XX a. pabaigoje, rūmai buvo restauruoti. Didžioji dalis medžio fragmentų buvo pakeisti naujais, bet išliko ir implantuoti senieji elementai. Šiandien matome restauruotus rūmus. Bet pagrindinis jų tūris atkurtas toks, koks buvo prieš daugiau nei 200 metų.
Šis dvaras yra retas išlikusių medinių klasicistinių dvarų pavyzdys Lietuvoje.
Modernios Sodybos: Harmonija Su Gamta Ir Šiuolaikiniu Komfortu
Sodyba, kurią sudaro gyvenamasis namas, garažas, pirtis ir ūkinis pastatas, įsikūrusi Dubingių miestelio pakraštyje, nuostabioje kalvotoje vietovėje, pro gyvenamojo namo langus atsiveria vaizdas į vieną gražiausių Lietuvos ežerų. Svarbiausias tikslas, kurio siekė projekto autorės, - kad statiniai susilietų su kraštovaizdžiu, o jų vidus atitiktų visus įprastus miestietiško gyvenimo standartus.
„Užsakovai, vilniečių pora, pageidavo didelio namo, kuriame galėtų gyventi ne tik per atostogas ar savaitgaliais, bet ir nuolatos. Taip pat norėjo, kad jame užtektų vietos patogiai įsikurti į svečius atvykstančioms trijų vaikų šeimoms. Kitas jų pageidavimas buvo, kad pastato išorė atitiktų tradicinę architektūrą, o jo viduje būtų šviesu ir erdvu“, - pasakoja architektės.
Darniai dirbant komandoje (moterys kūrė pastatus ir jų interjerą), įsiklausant į užsakovų norus J. Norkutei ir M. Šalnaitei pavyko pasiekti rezultatą, kuriuo džiaugiasi ir jos pačios, ir sodybos savininkai. Rąstiniame vieno aukšto name su mansarda ir rūsiu sutilpo viskas, ko reikia patogiam gyvenimui name: sporto salė, pirtis, svečių kambariai ir netgi namų biuras.
Pasak projekto autorių, visi sodybos statiniai primena šiam Lietuvos regionui būdingus ūkininkų namus. Jų statybai buvo naudojamos tradicinės medžiagos: rąstai, šiaudai, natūralus akmuo ir kt. Gyvenamasis namas yra vienaukštis, su mansarda ir rūsiu, dvišlaičiu stogu, skelto akmens cokoliu, langinėmis. Pastato funkcinė schema primena tradicinę dviejų galų trobą. Namas yra 240 kv. m ploto.
Vienoje pirmojo aukšto dalyje suprojektuota gyvenamoji zona, kita jo dalis skirta miegui, o per vidurį, kur kadaise buvo ūkinės patalpos, esanti erdvė pritaikyta namų biuro - bibliotekos patalpai. Aukštaičių vadinamame gerajame namo gale įrengta virtuvė, valgomasis ir svetainė su židiniu.
Mansardoje įrengti dar keturi patogūs miegamieji, dvi vonios ir didelis holas - poilsio ir bendravimo erdvė šiame aukšte. Ši namo dalis skirta svečiams.
Gyvenamojo namo viduje derinamos tradicinės ir šiuolaikiškos medžiagos, klasikinis ir modernus dizainas (baldai, šviestuvai, detalės, stiklas). Pirmojo aukšto sienos rąstinės, langai ir grindys mediniai. Grindims parinktas tamsesnis tonas (dūminto ąžuolo parketlentės), kad ne taip į akis kristų rąstų margumas, sienos, durys ir dalis baldų - iš balintos medienos. Taigi, interjeras šviesus, monochromatinis, erdvė atrodo didesnė.
Bendroje gyvenamojoje erdvėje įrengta pusiau uždara virtuvė. Ji nedidelė, tačiau pakanka vietos maistui gaminti, produktams, įrangai sudėti. Nuo svetainės ir valgomojo ji atskirta rąstinėmis pertvaromis, jose paliktos plačios praėjimo angos. Valgomasis rytinėje pastato dalyje, pro jo langus atsiveria kraštovaizdžio panorama.
Interjere vyrauja žaisminga nuotaika, bet jis neperkrautas. Akcentų nedaug, tačiau jie kokybiški ir svarbūs, pavyzdžiui, juodas šviestuvas virš valgomojo stalo kartu yra ir traukos objektas erdvėje, ir sujungia ratu prie apvalaus stalo sėdinčius žmones. Dėl to svarbu parinkti kokybiškas medžiagas ir nevienadienius, „madų nesivaikančius“ interjero elementus, pastebi architektės.
Daug dėmesio skirta apšvietimui. Ten, kur reikia, jis bendras, funkcinis ir beveik nematomas, kitur akcentiniai šviestuvai tarnauja kaip stilistinis puošybos elementas. Visose patalpose galimi keli apšvietimo „scenarijai“. Juos keičiant keičiasi ir vyraujanti nuotaika.
Kontekstas - dažnai architektų minimas kūrybos „įrankis“ ir siekiamas projektavimo rezultatas. Bandymai tausoti vizualinį aplinkos identitetą, ypač privačių namų architektūroje, yra laikomi viena iš pagrindinių užduočių, siekiant sukurti naujo pastato viziją. Į kontekstą yra ypač atsižvelgiama gamtinėje aplinkoje, norint sumažinti ne tik statybų, bet ir vizualinę tašrą.
Architektų sumanymu, pastatų kompleksas turėtų įkūnyti vieningą, kraštovaizdžiui būdingą architektūrą, neišsiskiriančią iš aplinkos, kuri integruojasi į esamos sodybos teritoriją. Ramybės ir artumo koncepcija taip pat atsispindėjo statybų proceso metu, kuris vyko lėtai, be skubos ir didelio įrangos keliamo triukšmo.
Kaip ir tradicinėse sodybose, šią taip pat sudaro pastatų komplekso visuma. Gamtos apsuptyje pastatai išbarstyti taip, kad darniai įsilietų į esamą kraštovaizdį, nedarkant natūralaus jo būvio, o tik papildant. Namai sujungti plastiškais takeliais, kurie suformuoja vietinio gyvenimo tinklą: pagrindinis šeimos gyvenamasis namas, lauko virtuvė, atskiras namas, skirtas seneliams, ūkio reikmenų pastatas ir pirtis.
Architektūros išraiška atliepia tradicinių medinės statybos siluetų įvaizdį drauge su šiuolaikinio projektavimo elementais ir detalėmis. Apdailai parinktos natūralios maumedžio lentos, kurios statybų eigoje švelniai keitė atspalvį, taip dar labiau susiliedamos su gamtos kontekstu.
Interjero apdailoje juntamas tas pats, gamtai ir kontekstui artimas motyvas, tačiau išryškinami šiuolaikiniam stiliui tinkantys akcentai. Pagrindinis eksterjero-interjero skirtumas - itin šviesus įrengimas. Baltai dažytos sienos, baltos medinės lubų dailylentės ir vonios kambarių plytelės bei šviesus parketas kontrastuoja su tamsesnės medienos baldais. Natūrali mediena, tinkas, akmuo ir žemiški tonai - jungtis tarp visų pastatų vidaus stilistikos.
Sodybos Istorijos: Praeities Ir Dabarties Sandūra
Ne vieną dešimtį metų skaičiuojanti sodyba netoli Nemenčinės kaskart išgyvena vis naują istoriją. Gintarė pasakojo, kad senais laikais sodyba turėjo užeigos namų paskirtį, vėliau, ją įsigijus moters tėvams, ji įgavo vasarnamio titulą. Kiekvieni šeimininkai sodybai pridėjo po kruopelytę savasties.
Sodyba besirūpinant Gintarės tėvams joje atsirado medžių alėja, vedanti link upės. O sodybą perėmus Gintarei - atsirado gėlynai, persipinantys su aplinkiniu kraštovaizdžiu.
Pažvelgus iš šalies gali atrodyti, kad Gintarės sodybą gaubia ne viena paslaptis. To prideda rūkas, kuris pakilęs nuo netoliese esančios upės pasiskirsto po aplinkinius laukus. Gintarė pasakojo, kad taip gali atrodyti ne veltui. Jos sodyba - išties mistiška ir paslaptinga, nes skaičiuoja jau daugiau nei 50 metų.
„Sodyba buvo įsigyta mano tėvų. Tais laikais niekas neturėjo tiek pinigų, buvo sudėtinga turėti tokį turtą, bet mano mama dailininkė-keramikė, tai jai tokia galimybė buvo suteikta. Tai ji su dviem broliais įsigijo sodybą ir tada prasidėjo pastato perstatymas“, - pasakojo Gintarė. Ji atskleidė, kad jos tėvas buvo inžinierius-statybininkas, dėl to įsigijus turtą prie jo plušėjo visa darbininkų brigada. Reikėjo atstatyti sodybą, rekonstruoti namą.
Po baigtų sodybos statybų sekė kitas žingsnis - reikėjo pasirūpinti ir padailinti aplinką, kuri supo namą. Tuo rūpinosi Gintarės tėtis. Moteris pasakojo, kad jos mama žemės ūkiu nelabai užsiėmė, dėl to tėtis stengėsi, kad aplink namą būtų daržai ir šiltnamiai.
Gėlės ir daržai - ne vieninteliai Gintarės tėčiui rūpėję sodybos komponentai. Jam taip pat buvo labai svarbu kieme turėti medžių alėją. Tokiu būdu sodyboje atsirado liepų, obelų ir topolių. Šie medžiai - ne tik augalai. Moteris kalbėjo, kad jie taip pat prisidėjo prie mistiškos sodybos auros kūrimo. Pasak jos, šie medžiai netgi turi reikšmes, o vieno neįprasto sutapimo Gintarė negali pamišti iki šiol.
Norėdama padėti, Gintarė dar tėvams būnant gyviems prisidėdavo prie gėlynų tvarkymo. Ji vis pasodindavo naujų grožybių, rūpindavosi jomis. Moteris kalbėjo, kad galbūt dėl to ir pamilo rūpestį sodu. Ji pasakojo, kad dabar yra pilnai į savo rankas perėmusi augalų auginimą ir gėlynų puoselėjimą.
Įdomu ir tai, kad Gintarės požiūrį į sodą neretai skiriasi nuo kitų sodininkų. Pasak jos, labai svarbu, kad gėlynai ir kitos grožybės „neišsišoktų“ iš bendro vaizdo. Dėl to ji savo gėlyną vadina „natūraliu“.
Ragino nenutolti nuo gamtos. Norintiems susikurti panašų sodą į Gintarės, moteris turėjo patarimą. Pasak jos, svarbiausia yra pernelyg nenutolti nuo natūralumo. Gintarė pastebi, kad kiti sodininkai neretai iškloja takus trinkelėmis, gražina savo aplinką iki tobulumo, tačiau ji mano, kad tikrasis grožis slypi tame, ką suteikia pati gamta.
| Sodybos Tipas | Apibūdinimas | Ypatybės |
|---|---|---|
| Istorinis dvaras | Atkurti arba išsaugoti senoviniai dvarai | Istorinė architektūra, dideli parkai, prabangus interjeras |
| Moderni sodyba | Šiuolaikiški namai gamtoje | Energetiškai efektyvūs sprendimai, minimalistinis dizainas, integracija į kraštovaizdį |
| Tradicinė sodyba | Kaimiško stiliaus namai | Medinės konstrukcijos, etniniai elementai, natūralios medžiagos |
Nesvarbu, ar ieškote istorinio dvaro su praeities dvelksmu, modernios sodybos su šiuolaikiniu komfortu, ar tradicinės sodybos su kaimišku žavesiu, Lietuva turi ką pasiūlyti kiekvienam skoniui. Svarbiausia - atrasti vietą, kurioje galėsite mėgautis gamta, ramybe ir harmonija.