Kodėl kiekvienas gyvūnas nori būti kam nors reikalingas?

Po Kalėdų egle laukiantis šuniukas su po kaklu užrištu raudonu kaspinu, iš džiaugsmo krykštaujantys vaikai ir laiminga šeima - tobula kalėdinė pasaka. Tačiau ar visada tokia dovana yra tinkama? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl gyvūnai nori būti reikalingi ir kaip mes galime užtikrinti, kad jie patektų į atsakingas rankas.

Gyvūnas - ne dovana: Atsakingas sprendimas

„Gyvūnas - ne dovana“ - kasmet didžiųjų metų švenčių laikotarpiu socialinių kampanijų girdimas šūkis. Viešojoje erdvėje kasmet kalbant apie atsakingą gyvūnų įsigijimą ir skatinant atsisakyti gyvų dovanų, šią žinią įsisavino ne visi. Gyvūnus turėtų auginti tik atsakingi ir jais pasirūpinti galintys žmonės.

Anot jos, iš pradžių atrodanti miela dovana netrukus grąžina į realybę, kuri patinka ne visiems. „Romantika labai greitai dingsta - balutė, sugraužti daiktai ir kiti dalykai. Žmonėms būna sunku pasakyti, kad man nepavyko, negalėjau skirti pakankamai laiko šuniukui ir noriu jį atiduoti. Pasirenkamas minkštesnis būdas paaiškinti, kodėl jis yra grąžinamas - netektys arba vėl prasidedanti emigracija.

Gyvūno priėmimas į namus - didelis įsipareigojimas

Gyvūno priėmimas į namus - itin svarbus žingsnis ir didelis gyvenimo pokytis, kuriam reikia gerai pasiruošti. Svarbu ne tik išsirinkti veislę, sugalvoti vardą ir įsigyti priemonių, bet ir sau atsakyti į šimtus klausimų. Prieš įsigyjant gyvūną, reikėtų susitarti kas ir kaip rūpinsis augintiniu. Visgi pagrindinė priežiūra atitenka tėvams. Vaikui reikia priminti, kad gyvūną reikia ir pašerti, ir pagirdyti bei per daug neniurkyti.

Gyvūnas tampa atsakomybe ne tik moraline, emocine, laiko prasme, bet ir finansine. „Reikia turėti mintį - kas bus, jeigu gyvūnas susirgs? Matome įrašus grupėse, kuriuose žmonės prašo paaukoti pinigų, nes neturi iš ko gydyti gyvūną.

Pasak GGI vadovės, svarbu ne tik išsirinkti veislę, bet ir užmegzti tarpusavio ryšį bei pažinti gyvūną individualiai. „Net ir žinant, kad žmogus yra pasiryžęs priimti augintinį, gyvūnas vis tiek nėra sofa, manant, kad išsirinkta veislė tikrai tiks. Kiekvienas gyvūnas, net ir tos pačios veislės, yra skirtingas.

Gyvūnas turi susipažinti ne tik su aplinka, kurioje jis gyvens, bet ir su šeima, o tai per vieną dieną neatsitiks. Būna gyvūnų, kurie iš karto bėgioja laimingi, šokinėja, atrodo pozityvūs ir draugiški, bet tai nereiškia, kad jie nepatiria jokio streso.

Gyvūnai ir vaikai: Atsakomybės klausimas

Dažnai gyvūnas tampa dovana mažamečiams vaikams nuo juos pradžiuginti norinčių tėvų. „Vaikas, būdamas nepilnametis, negali būti visiškai atsakingas už kitą gyvą būtybę ir teisiškai, ir morališkai. Tėvai turi suprasti, kad jie yra 100 proc. atsakingi.

„Kad vaikui augti su gyvūnais yra labai smagu ir gera - tikrai neprieštarauju. Mano pačios dukra auga su gyvūnais nuo pirmų savo dienų, tačiau aš suprantu, kad tai yra mano atsakomybė. Mano dukra gali įsivaizduoti ir sakyti, kad tai - jos katinas, bet kai katinas suserga, reikia nupirkti maisto ar išvažiuoti atostogų - septynmetis vaikas šių klausimų neišspręs“, - asmenine patirtimi dalijasi B.

Tačiau, net ir turint mažų vaikų auginti jauną gyvūną namuose įmanoma, verta apsvarstyti, ar tikrai nevertėtų kelis metus luktelėti, kol kuris nors iš jų šiek tiek paaugs. „Šuniukus iki 6 mėnesių rekomenduočiau rinktis tik ypatingai kantriems, pasiruošusiems daug ir atsakingai dirbti, nes mažylį reiks mokyti visko iš pagrindų. Teks susitaikyti su paliktomis „dovanėlėmis“ - neretai sugraužtomis šlepetėmis ar baldais. Mažyliams ypač reikalingas dėmesys ir laikas skirtas jų socializacijai ir dresūrai, kad užaugęs šuo galėtų būti pavyzdingai išauklėtas, gražiai vaikščiotų lauke, nepultų kitų šunų ar žmonių. Nors išdaigų gali prikrėsti ir kačiukas“.

Prieglaudos: Namų laukiantys gyvūnai

Gyvūnų prieglaudos - vieta, kurioje kasdien naujų šeimininkų laukia šimtai keturkojų. „Svajonė visiems savo globotiniams surasti namus niekur nedingo. Anot „Katino svajonės“ prižiūrėtojų, šventinis mėnuo - tinkamiausias metas apmąstyti sprendimą ir tinkamai pasiruošti naujo šeimos nario atvykimui į namus. „Savanoriai ir toliau kasdien rūpinsis prieglaudos gyventojais, kuriuos savo apsilankymu ar skania dovanėle tikrai galite pradžiuginti ir jūs!

Nepritapusiam namuose ir šeimininkų lūkesčių neatitikusiam gyvūnui tenka ieškoti naujų namų, kuriais neretai tampa prieglauda. Nors „Penkta koja“ gyvūnų dovanoti gruodžio mėnesį nedraudžia, tačiau būsimus šeimininkus renka atidžiai visus metus: diskutuoja, bando pastebėti įtarimą keliančius ženklus („raudonas vėliavėles“) būsimų šeimininkų elgesyje ir skiria mėnesio trukmės laikiną globą, per kurią gyvūnas gali pasimatuoti namus. „Jeigu žmonės mato, kad jiems per sudėtinga, šuniuką gali grąžinti. Mes suteikiame pagalbą nuo dresūros iki įvado, kaip su gyvūnu elgtis.

Gyvūnų elgesio psichologija

Zoopsichologija paaiškina gyvūnų elgesį, jų supratimą, veiksmų metodiką ir kalbą, kuria jie bando bendrauti su žmonėmis. Kaip atskiros rūšies šunims ir katėms yra skirtingi poreikiai, kurių įgyvendinimas tam tikru būdu priklauso nuo jų šeimininkų. Jų nesilaikymas kelia vis didesnį nusivylimą, kuris pasireiškia elgesiu, kurį žmonės dažnai suvokia kaip priešišką ir neleistiną.

Šunų elgesio problemos dažnai kyla dėl to, kad lieka nesuprastas jų polinkis, t.y. negerbiama jų kilmė. Šunų elgesio konsultacijos ne visada vyksta name, kur gyvena šuo, ir tai yra daug paprasčiau nei su katėmis. Prieš pasirinkdami elgesio specialistą sau ir savo augintiniui, turėtumėte patikrinti jų požiūrį į gyvūnus ir žinias apie dabartines žinias. Atminkite, kad zoopsichologas turėtų naudoti visiškai saugius metodus. Nepriimtina naudoti agresiją, atgrasomuosius metodus ir taikyti bei tikėti prieš daugelį metų paneigta viešpatavimo teorijos rekomendacijomis.

Gyvūnas šeimoje: privalumai ir iššūkiai

Gyvūnai namuose vaikus pirmiausia moko meilės ir pagarbos gyviems padarams, kad bet kokį gyvą padarą reikia saugoti, kad skriausti negalima jokio sutvėrimo. Taip pat mokina atsakomybės, kantrybės, švelnumo. Aišku viso to vaikas išmokta, jei šeimoje suaugę žmonės tinkamai rūpinasi gyvūnu, patys jo neskriaudžia.

Ir taip, ir ne. Paprastai gyvūnai vien savo buvimu vaikus veikia raminamai, mažina jų nerimą. Tačiau jei vaikas paniškai bijo šunų, o jūs nuperkate mažą šuniuką, kuris loja, visur lipa ir dar kanda, gali būti, kad vaikas dar labiau pradės bijoti šunų. Stiprios vaikų baimės turi būti įveikiamos palaipsniui, t.y.: iš pradžių stebint paveikslėlius su šunimi, žiūrint filmukus, parke pastebint kitų vaikų elgesį su šunimis, paglostant suaugusį šunį, kuris nedaro staigių judesių ir pan. Gyvūnas namuose gali padėti vaikui įveikti buvimo vienam namuose arba miegojimo vienam baimę, nes jis jau nebėra vienas, o būna kartu su augintiniu.

Tačiau, augintinis gali tapti kliūtimi, jei jis buvo įsigytas gerai neapsvarsčius savo gyvenimo būdo ir galimybių tą gyvūną laikyti, pvz.: įsigyjate šunį, o patys dažnai nebūnate namie, daug keliaujate. Tada kenčia ir šuo ir jūs kas kart galvodami kur jį padėti. Taip pat nereikia pasiduoti vaiko prašymui įsigyti gyvūną, jei pats jo kategoriškai nenorite, nes vis tiek gyvūnas gyvens jūsų namuose.

Gyvūno netektis: Kaip padėti augintiniui išgyventi gedulą

Itin skaudi patirtis gyvūnui - išgyventi šeimininko netektį. Kaip tokiu atveju elgtis su gyvūnu? Kaip jį paguosti? Ko verčiau nedaryti? Galiausiai - kam perleisti globą?

„Šeimininko netektį kiekvienas gyvūnas išgyvena skirtingai. Su kokiais sunkumais teks susidurti, priklauso nuo individualaus augintinio charakterio, jo socializacijos bei prisirišimo prie šeimininko stiprumo. Sunkiausiai netektį išgyvens bailesni, mažiau socializuoti augintiniai, o ypač tie, kurie buvo išsirinkę vieną šeimininką, kuriuo labiausiai pasitikimi ir myli“, - sako „PetCity“ klinikos ordinatorė Živilė Vilčiauskaitė.

Pagrindiniai požymiai, išduodantys, kad augintinis sunkiai išgyveną netektį - nenoras bendrauti ir žaisti, vangumas. Gedintys gyvūnai gali nustoti valgyti, gerti, jiems ima kristi svoris, tampa vangūs, nori neįprastai daug miegoti arba atvirkščiai - nuolat zuja aplink nerasdami sau vietos, inkščia. Tokiu atveju reiktų kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Tokiu atveju gyvūnui didžiausia pagalba - žmogaus dėmesys jam. Todėl gedinčiam gyvūnui reiktų rodyti dar daugiau meilės ir kantriai išlaukti, kol šis pats vėl užsinorės bendrauti ir žaisti - gyvūnams, kaip ir žmonėms, reikia laiko susitaikyti su netektimi. Specialistė taip pat pataria kardinaliai nekeisti iki netekties buvusio gyvūno gyvenimo ritmo - vertėtų išlaikyti tą pačią rutiną, ją paįvairinant įvairiais papildomais užsiėmimais su gyvūnu.

Jei gyvūnui reikia surasti naują šeimininką, prieš atiduodant jį į prieglaudą specialistai rekomenduoja pabandyti paviešinti skelbimus specialiuose puslapiuose, pasidalinti informacija socialinėje medijoje. Tiems, kurie nuspręs augintinį priglausti, svarbiausia būti kantriems ir rūpestingiems - žmogus turi suvokti, kad augintinio gedėjimas yra normali emocija, kad jis ilgisi savo buvusio šeimininko ir susitaikyti su situacija reikia laiko.

Svarbiausi aspektai, kuriuos reikėtų apsvarstyti prieš priimant sprendimą turėti augintinį

Šuniukas ar kačiukas yra vienas iš dažniausių vaikų norų. Jeigu tėvai, suprasdami, jog augintinis yra didelė atsakomybė, atsisako išpildyti šią užgaidą, sušalus orams, kartais atšyla širdis ir aplanko šventinių jausmų vedamas spontaniškumas. Taigi, ką daryti, jei vaikas prašo šuniuko ar kačiuko?

Atsakingi tėvai pirmiausia vaikui išaiškins, kad gyvūnas - ne dovana, o įsipareigojimas, kurį prisiima visa šeima 10-20 metų laikotarpiui. Prieš priimant gyvūną į namus aptarkite su vaikais ir kitais šeimynykščiais būsimus rūpesčius:

  • Šuniuką reikia vedžioti, o kačiukui reikia keisti kraiko dėžutę.
  • Su gyvūnais reikia užsiimti, žaisti, dresuoti ir skirti dėmesio, nes jie, ypač šunys, yra socialūs gyvūnai.
  • Gyvūną reikia maitinti, palepinti skanėstais.
  • Gyvūnas gali apsirgti, o jų gydymas tikrai nepigus. O kur dar pastovios išlaidos nukirminimui, vaistams nuo erkių, skiepams ar profilaktikai.
  • Gyvūną reikia šukuoti, maudyti, kirpti plaukus ir nagus.
  • Pasitaiko, kad vaikams ar kitiems šeimos nariams atsiranda alergija gyvūnui, todėl labai patariame su gyvūnu susipažinti ir praleisti su juo kažkiek laiko jo aplinkoje - aplankyti jį prieglaudoje ar pas veisėją, priklausomai nuo to, kokį gyvūną nusprendėte priimti į šeimą. Atsisakydami jo, po kurio laiko praleisto Jūsų šeimoje, Jūs traumuosite gyvūną.
  • Įsitikinkite, ar gyvūnas sutars su kitais Jūsų laikomais gyvūnais ar mažais vaikais. Įvertinkite, ar neplanuojate šeimos pagausėjimo.
  • Pagalvokite, ar turėsite kur palikti gyvūną kelionių metu ir ar galėsite jį pasiimti su savimi, jei priimsite sprendimą emigruoti.

Mes raginame nesivadovauti emocijomis, neskubėti ir tinkamai įvertinti savo galimybes. Ir jeigu sprendimas teigiamas, gyvūnėlio atkeliavimui į namus reikia pasiruošti, o šventinė karštinė anaiptol ne pats tinkamiausias metas papildomiems rūpesčiams su gyvūnu, kurių neišvengiamai bus.

Finansinės išlaidos auginant gyvūną
Išlaidos Pastovios Kintamos Netikėtos
Sveikatos priežiūra Skiepai, vaistai, profilaktika Vizitai pas veterinarą Nelaimingi atsitikimai, operacijos
Maistas Aukštos kokybės maistas Skanėstai, papildai -
Daiktai Dubėneliai, guolis, žaislai Priežiūros priemonės Nauji daiktai, kai seni susidėvi
Dresūra - Pamokos su dresuotoju -

Gyvūnai, kaip ir žmonės - kupini pačių įvairiausių jausmų: jie džiaugiasi, liūdi, pyksta, myli ir... gedi. Itin skaudi patirtis gyvūnui - išgyventi šeimininko netektį. Kaip tokiu atveju elgtis su gyvūnu? Kaip jį paguosti? Ko verčiau nedaryti? Galiausiai - kam perleisti globą?

Vaikišką egoizmą, stipriai pasireiškiantį pirmaisiais gyvenimo metais, po truputį pradeda keisti rūpestingumas, empatija. Sustiprėjęs, savarankiškesnis, savimi bent šiek tiek gebantis pasirūpinti vaikas nori rūpintis kitais. Tai natūralus raidos etapas, dažniausiai pradedantis reikštis 4-5-aisiais gyvenimo metais. Didžiulis noras turėti gyvūną ir juo rūpintis įprastai tęsiasi iki maždaug 10-11-os metų amžiaus. Išskirtinai empatiški, jautrūs, dažniausiai intravertiški ir sunkiau bendraamžių draugų randantys vaikai didžiulio noro turėti gyvūną ir juo rūpintis nepraranda. Tinkamai pasirinktas gyvūnėlis suteiks daug džiaugsmo ir malonių emocijų, o neapgalvotas ir skubotas sprendimas, deja, dažniausiai kelia galvos skausmą.

Renkantis gyvūną, vaiko noras yra svarbus, tačiau jis vis tik turėtų būti antraeilis dalykas. Didžioji atsakomybės dalis guls ant jūsų pečių. Mažylis, žinoma, gali (ir turėtų) pašerti savo katę, tačiau maistą pirksite ar katei susirgus ją pas veterinarą nešite jūs. Rinkdamiesi šunį ar katę, būtinai atkreipkite dėmesį į veislę.

Pavyzdžiui, vokiečių jagdterjero išvaizda apgaulinga - nedidelis šunelis buvo išveistas medžioklei, tad jis labai stiprus ir aktyvus. Žiurkėnas (ypač smulkesnių rūšių, pavyzdžiui, kinų arba nykštukinis) labiau tiks ramiam, stebėti mėgstančiam vaikui. Papūgėlės, jeigu augintos nuo mažumės, atvirkščiai, prieraišios, smalsios, norinčios bendrauti. Paprastos auksinės žuvelės visai neįnoringos - gali gyventi ir nedideliame akvariume (tiesa, tuomet jos beveik neaugs, visą gyvenimą išliks nedidelės). Jos labai ėdrios, noriai puola prie pašaro, tad dažnas šėrimas ir žuvelės stebėjimas vaikui (ypač mažyliui) suteiks daug džiaugsmo. Tiesa, akvariumo valymas ir jo įrangos priežiūra turėtų būti tėvelių atsakomybė. Norint įsirengti didesnį akvariumą ir jame apgyvendinti retesnes žuvis ar keletą jų rūšių, pasodinti joms tinkančius augalus teks pasitarti su specialistais, paskaityti specializuotą literatūrą. Dideli akvariumai - specifinis hobis, reikalaujantis atsidavimo, žinių ir pinigų, tad jie vargiai tinkami mažam vaikui.

Atsakomybė. Pasitikėjimas savimi. Draugystė. Moksliniai tyrimai rodo, kad buvimas su gyvūnais malšina stresą, ugdo emocinį intelektą. Atjauta, rūpestingumas, pasiaukojimas. Augintiniu besirūpindamas vaikas greitai supranta, koks jis svarbus šiam padarėliui ir jo gyvenimui. Pagarba aplinkiniams ir aplinkai. Gyvūną nuo mažumės turintis vaikas supranta, kad jį reikia gerbti, švelniai glostyti, netampyti, suteikti ramybės, netrukdyti ėsti ir pan. Rečiau pasitaikanti alergija, astma. Žaidimai ir fizinė veikla. Žaidimas yra pagrindinė vaiko mokymosi priemonė, o fizinis aktyvumas vaikystėje teigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą, formuoja sveikos gyvensenos įpročius. Priežasties ir pasekmės suvokimas. Jeigu nesutvarkai žiurkėno narvo, jis dvokia. Jeigu neišvedi šuns, jis pridirba namie. Jeigu tampai katei už uodegos, ji apdrasko. Tokios gyvenimo tiesos jums skamba labai paprastai, tačiau vaikui priežasties ir pasekmės sąvokos bei jų sąsaja yra gan miglota.

tags: #kiuekvienas #gyvunas #nori #buti #kazkam #reikalinga