Skulptorius Bernardas Bučas: Gyvenimas, Kūryba ir Atminimas

Bernardas Bučas (1903-1979)... Kas jis? Žymus skulptorius, Salomėjos Nėries vyras. Primirštas, neįvertintas. Neįvardytos jo skulptūros puikuojasi miesto aikštėse, vestibiuliuose, kapinėse. B. Bučas yra sukūręs ištisą meno šedevrų galeriją.

Solidžios apimties, daugiau kaip 400 puslapių nuotraukomis gausiai iliustruotoje žurnalistės, rašytojos, poetės S.G.Markauskaitės knygoje B.Bučo (1903-1979) gyvenimas aprašomas per artimųjų prisiminimus, pateikiant daug dokumentinės medžiagos, laiškų. Pasaulio lietuvių centro išleistoje knygoje pagrindinis dėmesys sutelktas į B.Bučo kūrybą ir likimą, tačiau knygos autorės akiratin patenka ir skulptoriaus artimos aplinkos žmonės, per kurių gyvenimus atsiskleidžia sudėtingas menininko gyventas laikas.

Kaip pastebėjo Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius, knygą apie B.Bučą siekta išleisti norint atgaivinti šio menininko atminimą. "Per jo asmenį matėme prasmę dar kartą sugrįžti ir prie S.Nėries biografijos. Knygos autorė nuveikė didžiulį darbą rinkdama medžiagą apie B.Bučą, jo aplinkos žmones ir tuos, kuriuos savo darbais jis įamžino.

Pagrindiniai kūriniai knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas" pateikti iliustracijomis ir trumpais komentarais. Skulptorius kūrė tik iškilioms asmenybėms bei svarbiems įvykiams pažymėti: tai - karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, A. Smetona, Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų.

Iš asmeninių archyvų bei prisiminimų sužinosime, kaip būsimasis skulptorius skynėsi kelią į meno pasaulį. Jo pažintis su S. Nėrimi, jų meilė, vestuvės Paryžiuje, karo negandos. Neskelbti asmeniniai laiškai, pokalbiai. Likimo vingiai po S. Nėries mirties. Ir išlikę pėdsakai iki šių dienų. Ši knyga leis naujai žavėtis skulptoriaus B.

Neatsitiktinai ir knygos viršelį puošia skulptūros „Nevėžis“ žaliame gamtos fone nuotrauka. „Nevėžio“ skulptūros bronzinis modelis, kurį 2016 metais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai padovanojo Bernardo Bučo artimieji.

L. Nors „Nevėžis“ rymo tolokai už miesto, B. Bučas jį kūrė specialiai Panevėžiui. 1969 metais B. Jai numatytoje vietoje A. „Rašydama knygą aš tiesiog įsimylėjau šį žmogų. Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę! S. G. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo buvęs vedėjas Leonas Kaziukonis ryžosi įminti seną mįslę, kodėl tuometė miesto valdžia B. Bučo kūrinio atsisakė.

L. Kaziukonis spėjo, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. Pats B. Bučas rašė, kad „Nevėžį“ kurti jam buvo labai gera - tarsi 1930 metais jo sukurto „Vytauto“ tęsinį. „Aišku, kad jis labai išgyveno - juk norėjo papuošti savo mylimą miestą, o skulptūros galiausiai nebereikėjo.

Ją užsakiusi valdžia dešimt metų kūriniui ieškojo tinkamos vietos, nors iš pradžių buvo numačiusi ją statyti centre, prie Nevėžio upės. Pirmieji „Nevėžio“ skulptūros eskizai. Per gyvenimą B. Panevėžyje iki šiol tebestovi B. Bučo kūriniai: paminklas 1941 metais nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Įspūdingas ir paminklas „Tėvai“ Smilgių kapinėse ant B.

Gimęs netoli Panevėžio, Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje, būsimasis skulptorius augo gausioje šeimoje - užaugo penki broliai ir dvi seserys. Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Skulptorius B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė.

1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji - mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo.

Nepaisant daugybės įsimintinų darbų, skulptorius B. Bučas plačiajai visuomenei turbūt labiau buvo žinomas kaip poetės S. Su Salomėja skulptorius 1936 metais susituokė civiline santuoka Paryžiuje. Kaip apie skulptorių, apie B. Ištaisyti klaidą ėmėsi taip pat iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi S. G.

Po to, kai 2014 metais pasirodė didžiulio darbo pareikalavusi jos knyga „Krekenava laiko tėkmėje“, autorė susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B. Moteriai labai patiko kraštietės knyga ir ji prisipažino seniai ieškanti žmogaus, galinčio parašyti knygą apie šviesaus atminimo savo vyrą, skulptorių B. S. G. Jos pristatyme S. G. „Rašydama knygą aš tiesiog įsimylėjau šį žmogų. Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę!

Bernardas Bučas prie „Nevėžio“ skulptūros maketo. 1978 metai. Fotografas Domas Kaunas. B. Lietuvos skulptoriaus, profesoriaus Juozo Zikaro patartas, dalyvavo ir laimėjo lietuviškų monetų, pašto ženklų ir kortų konkursuose. Už laimėtus piniginius prizus galėjo išvykti semtis meno mokslo į Romą, Briuselį ir Paryžių. Užsienyje išmoko dirbti su įvairiomis medžiagomis: granitu, marmuru, moliu, metalu, bronza, gipsu.

B. Sovietmečiu iš pradžių bandė mokytojauti ir pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Žinoma, knygoje neišvengta B. Panevėžyje susitikę ir įsimylėję poetė ir skulptorius kartu buvo neilgai. Skulptorius iki pat mirties mylėjo S.

„Visa tai buvo taip gilu, kad po Salomėjos mirties iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, jųdviejų sūnus be mamos liko aštuonerių metų… Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo - Zofija sunkiai susirgo“, - pasakoja S. G. Po visų nesėkmių B. „Buvo 1962-ųjų pavasaris. Mokiausi Kauno pirmojoje vakarinėje muzikos mokykloje, akordeono klasėje.

Labai mėgau muziką, todėl ir sekėsi mokytis. Kartą koncertavome Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos salėje, kurioje buvo aptariami dailininką darbai. Užkulisiuose mūsų mokytojas pakuždėjo: „Mergaitės, čia salėje yra skulptorius Bernardas Bučas.“ Aš tuoj susidomėjau - kuris?“ - rašytojos Saulutės Genovaitės Markauskaitės 2016 metais išleistoje knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ apie pažintį su buvusiu vyru pasakoja trečioji skulptoriaus žmona O.

Ji menininku susižavėjusi iš karto: šis buvo aukštas, tamsiaplaukis, su barzdele, dėvėjo kostiumą. „Kai lipdė ,,Lietuvaitę“, jam reikėjo gyvo modelio. Bernardas pasakė, kad aš labai tikčiau, nes esu su ilgomis kasomis, ir paprašė papozuoti. Be abejo, sutikau. Apsirengusi tautiniais drabužiais, vaikščiojau po dirbtuvę, kiemą. Pietauti nuvažiuodavome į restoraną. Man viskas atrodė kaip nuostabus sapnas“, - liko užrašyti O.

Ištekėjusi už B. Bučo, su juo praleido 17 laimingų metų. „ Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė. Šiuo metu skulptūra „Nevėžis“ įrašyta į Kultūros vertybių registrą, priklauso bendrovei „Aukštaitijos vandenys“. O. Apie jaučiamą valdžios šaltumą pats B. Bučas 1978 metais rašė: „Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas - gydytojas.

Gabus skulptorius gaudavo tik menkai atlyginamus dekoratyvinių skulptūrų užsakymus. Tokių reikėjo daug nulipdyti, kad susidarytų pragyventi reikalinga suma. O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“ atsidūrė už miesto. Tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu prie Papušių kaime statomo Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato suprojektuotas dekoratyvinis baseinas, šalia įkurdinta B.

Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B. Bučo kūrinys.

Aprašant vėlesnius skulptoriaus gyvenimo metus, daugiausia rėmiausi O.Kondrotaitės, taip pat marčios L.Bučienės ir kitų artimųjų pasakojimais.

Visuomenės požiūris į Salomėją gali būti labai piktas tada, kai mes nesigiliname į buvusią situaciją. Sovietų Sąjungos žmonės jai pavedė parašyti poemą Josifo Stalino garbei, jos ištrauką rusų kalba ji 1940 metų rugpjūčio 3 dieną SSRS AT sesijoje, įtraukiant Lietuvą į SSRS sudėtį, perskaitė viešai. Tą kartą Salomėja su savimi turėjo knygą, perrištą lietuviška juostele. Ši poema jai atnešė garbę, ji buvo greitai išspausdinta. Salomėja gavo didžiulį honorarą, buvo išleista atskira knygelė. Salomėja negalėjo atsistebėti, kokia ji laisva ir į kiek daug kalbų jos kūryba verčiama.

Kalbant apie B.Bučo didžiausius vidinius išgyvenimus, matyt, didžiausi jie buvo, kai Salomėja su jų sūneliu Sauliuku buvo pasitraukusi į Rusiją. Bernardas norėjo pasitraukti kartu, bet iš pradžių tam buvo sutrukdyta, o vėliau jis nespėjo - nuo besitraukiančiųjų buvo atkirstas vokiečių.

Oficiali S.Nėries mirties priežastis - kepenų vėžys. - Bernardas dažnai artimiesiems užsimindavo, kad Maskvoje aukščiausiosios tarybos sesijos metu poetė buvo vaišinama "arbatėle", nuo kurios jai staigiai pradėjo blogėti sveikata - ji ėmė tirpti kaip žvakė. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi iš Lietuvos, pamačiusi visas negeroves ir žiaurius trėmimus - buvo tremiami ir jos artimieji, draugai - ir negalėdama net artimiausiems padėti, Salomėja nusivylė sovietų valdžia ir suvokė klaikiai klydusi. S.Nėris labai apgailestavo dėl poemos Stalinui, kurią ji parašė užrakinta saugumiečių. Buvo pasakyta, kad ją paleis tada, kai parašys poemą, garbinančią "didįjį vadą".

Yra liudijimų, kad tuomečiai rašytojai vyrai, kuriuos Sovietų Sąjungos vadovybė spaudė tai parašyti, nusikratė šio darbo: Petras Cvirka pasakęs, kad jis - rašytojas, nemokąs rašyti eilėraščių. Knygoje spausdinami ir S.Nėries eilėraščiui, kuriuose ji tvirtina neišdavusi Tėvynės. B.Bučas savo trečiajai žmonai Onutei Kondrotaitei vis sakydavo: aš tau dar daug papasakosiu. Tačiau taip ir nepapasakojo… Kiekvienąkart prabilus apie Salomėją, jo akyse sužibdavo ašaros.

Po S.Nėries mirties praėjus trejiems metams, B.Bučas vedė antrąkart. Zofija Kinaitė - inteligentiška moteris, dirbusi centriniame banke, mokėjusi lenkų kalbą - Adomo Mickevičiaus eiles cituodavusi mintinai. Ji padėjo užauginti Salomėjos ir Bernardo sūnų Sauliuką. Tiesa, ši moteris buvo nuslėpusi nuo B.Bučo, kad jos pirmas vyras Jonas Kudirka dar gyvas - yra tremtyje. Kai jis grįžo iš tremties, įvyko trijulės pokalbis. B.Bučas buvo įsižeidęs, kad Zofija jam melavo apie pirmojo vyro mirtį, J.Kudirka negalėjo atleisti žmonai už neištikimybę.

Būdamas šešiasdešimties, B.Bučas vedė O.Kondrotaitę. Trisdešimčia metų jaunesnė už skulptorių, muzikali, graži mergina Bernardui tikriausiai priminė Salomėją. Onutė prisimena, kai skulptorius pristatė ją kaip būsimą pamotėlę sūnui Sauliui, tas pasakęs: "Kokia čia pamotėlė, beveik mano metų!" Su O.Kondrotaite skulptorius susilaukė dviejų dukrų, Raselės ir Aušrelės.

Tai nereiškia, kad nusižengiau tiesai. Renkant medžiagą knygai, teko nemažai Lietuvos apvažiuoti, su daug žmonių susitikti. Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis - išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“.

Tais metais B. Bučo parengtas „Nevėžio“ skulptūros maketas Respublikinėje meno taryboje buvo palankiai įvertintas ir suderintas. Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. Jakšto gatvės 1974 metais iškilo varinė Panevėžio išvadavimo iš hitlerinių okupantų 30-mečiui skirta „Žemė-Motina-Taika“, stovinti iki šių dienų. O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“, tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus rūpesčiu, nenuėjo į istorijos užmarštį, o atsidūrė Papušių kaime prie Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato.

Čia greta dekoratyvinio baseino ir įkurdinta ši įstabi skulptūra. Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino - valdžia pareikalavo pridengti nuogus klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B. Talentingas skulptorius mirė, pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų.

Jos, O. Panevėžio archyvo vedėjas Leonas Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. „Nevėžio“ skulptūros eskizuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda - taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis. Pats B. „Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, - „Sekundei“ yra kalbėjęs L.

Bernardas Bučas mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje. 1924 ir 1927 metais Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose premijuoti ir išleisti jo sukurti pašto ženklai. Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, 1926 metais Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. 1928 metais atvyko iš Romos į Briuselio dailės akademiją. 1930 metais B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje.

1930 metais Lietuvoje minint jubiliejinius Vytauto metus, jis sukūrė kunigaikščio biustą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1932 metais nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. 1933 metais Kauno žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą ,,Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Šie darbai baigti 1934 metais.

1936 metais gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti - kartu su juo važiavo ir garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje B. Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje.

„Bernardas Bučas buvo nepaprastai darbštus, doras, garbingas, nuoširdus žmogus. Ir, žinoma, talentingas. Kaip ir daugelis didžiųjų, dėl savo talento patirdavęs ir pavydo, ir kliūčių“, - sako S. G. Pradėjusi nagrinėti B. Pats B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė.

1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji - mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo. Dar keletas skulptoriaus prisiminimų: „Nuo mažens jaučiau palinkimą prie dailės. Tas pasireiškė piešiant, lipdant, drožinėjant, batus siuvant, staliaus amatu verčiantis, kol laikui bėgant man pakliuvus į G.

P. G. P-tė davė man tada nupiešti įvairiose pozose rankas ir už tuos piešinius skulp. p. Skulptorius B. Bučas prie baigiamo antkapinio paminklo žmonai poetei Salomėjai Nėriai. Naurašiliuose gimęs B. Bučas augo neturtingoje, gausioje - penkis brolius ir dvi seseris auginusioje šeimoje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu gimtasis kaimas būtų buvęs kitur - ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno kitų žmonių likimams neabejinga G.

Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. „Dėl tų sugebėjimų p-lė E. Jodinskaitė pasiryžo man padėti gimnaziją baigti, nes tėvams nieko neturint nebūčiau galėjęs nė pradžios padaryti“, - vėliau prisiminė B. Tik gerų žmonių dėka B. Ištaisyti klaidą ėmėsi iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi S. G. Markauskaitė. Po šios knygos pasirodymo autorė ir susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B.

Skulptorius B. Bučas savo dirbtuvėje. B. S. G. Markauskaitė sutiko ir ėmėsi darbo. Skulptoriaus dukros Rasa Bučaitė-Karaškienė ir Aušra Bučaitė-Dabrišienė pasakojo apie savo tėvelį kaip apie darbštų, šviesų, išsilavinusį, mylintį žmogų. „Kada tik atsikelsi iš ryto, žiūrėk, jau jo dirbtuvėse šviesu, jau dirba prie naujo užsakymo.

Labai lengvai ir įdomiai bendraudavo su įvairiausių luomų ir padėčių žmonėmis. Visada mielai patardavo jaunesniems kolegoms. O. „Vyras neigė mano fizinį panašumą į Salomėją, tačiau žmonėms vis viena visą gyvenimą buvau tik Salomėjos Nėries vyro žmona, o Bernardą dažnai vadindavo tik Salomėjos Nėries vyru. O jis pats buvo ne mažesnis menininkas! Turėjo didelį talentą!“ - sakė O. Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivis B. Bučas (stovi) su mokslo draugu.

Ir knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ neišvengta temos apie pirmąją žmoną S. „Iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus be mamos liko aštuonerių metų. Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo - Zofija sunkiai susirgo. Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi.

Trečioji žmona, jo dviejų dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė. Sovietmečiu B. Bučas bandė mokytojauti, pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Bet, kaip sako S. G. Tačiau didelio pripažinimo B. Bučas nepelnė, jautėsi atstumtas, nesavas. Išsakydamas nuoskaudas, menininkas rašė: „Kas norėta tuo pasiekti? Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas - gydytojas.

Šventas Aloyzas - tik vienas iš gausaus skulptoriaus B. Bučo (1903-1979) kūrybinio palikimo darbų. Panevėžiečiams gerai žinoma netoli miesto, prie vandens valymo įrenginių stūksanti viena paskutiniųjų B. O Respublikinės Panevėžio ligoninės kieme yra jo kurtas paminklas 1941 metais nužudytiems gydytojams, prie J. Balčikonio gimnazijos - G.

Panevėžio apskrities žemėlapis

tags: #knyga #skulptorius #bernardas #bucas