Knygnešių slėptuvė sodyboje Panevėžyje: Lietuvos laisvės kovų istorijos puslapiai

Lietuvos istorija kupina dramatiškų įvykių, o XX amžius paženklintas itin atšiaurios totalitarinės diktatūros reples. Šiame kontekste svarbu prisiminti knygnešius ir jų slėptuves, kurios tapo svarbiais lietuvybės išsaugojimo židiniais.

Knygnešiai - lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904) lotyniškais rašmenimis lietuviškas knygas gabenę ir platinę asmenys.

Šiandien dabarties Lietuva artėja prie savo istorinės tapatybės suvokimo, tikėdamasi tame pasaulyje būti suprasta. Tačiau monografinių tyrimų negana, kad atsirastų tokios sintezės galimybė. Svarbu pažvelgti į savo istoriją taip, kaip į savąją praeitį žvelgia šiuolaikinio pasaulio žmogus.

Pasipriešinimo kovų laikotarpis

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva atsidūrė itin atšiaurios totalitarinės diktatūros reples. Karas, koks vyko Lietuvoje, retas pasaulio istorijoje. Lietuvių rezistentus po skaudaus partizaninio karo pralaimėjimo, itin atšiaurios totalitarinės diktatūros reples, visuomenės srovės pažiūrų, vyravusios pasipriešinimo kovų laikotarpiu.

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki, nes kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis. Lietuva neturėjo nei kalnų, kur slėptis, nei kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinai atvangai. Ginkluotas pasipriešinimas galingai totalitarinei valstybei, ką tik laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą, tapo pagrindiniu kovos būdu.

Komunistų propaganda vis dėlto turėjo poveikio, vaizduojant partizanus, vaizduoti juos kaip kraugeriškus žudikus. Tačiau nuodugnia archyvų analize pagrįstą laisvės kovų vaizdą, lyginančių juos su stribais. Būtų netikslu šią knygą laikyti vien istorijos vadovėliu. Ji labai praverstų ir pilietinio bei dorinio ugdymo pamokose. Pilietinio auklėjimo dilemos atsiskleidžia panašiu aštrumu.

Okupacijos laikotarpis ir pasipriešinimas

1944-ųjų vasara buvo labai karšta, pabalo nesubrandinę javų varpos. Artėjo frontas, ir dalis žmonių kinkė arklius ir suko vežimus į vakarus. 1940 metais Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Tačiau fašistinė Vokietija sulaužė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga. kariuomenei nebuvo įsakyta priešintis įžengiančiai sovietų kariuomenei, ir gyventojai bejėgiškai žiūrėjo į visais keliais ropojančius tankus.

Lietuvos karinė žvalgyba užmezgė ryšius su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis, kurios priešinsis naujai sovietinei okupacijai, o tai buvo jiems naudinga. Vokiečiai davė šiek tiek ginklų. Liepos mėnesį Raudonosios armijos daliniai plūstelėjo į Lietuvą. Raudonoji armija išsklaidė atkakliai kovojusią rinktinę.

Prasidėjo mobilizacija į Raudonąją armiją. Okupaciją, šauktų vyrų įsakui pakluso vos 14 nuošimčių. Tūkstančiai vyrų pradėjo slapstytis. NKVD kareivių vykdė „šukavimus", bandydavo prasiveržti. Ypač žiaurios buvo 1944 metų šv. Kalėdos Dzūkijoje. Kaimuose NKVD kariuomenė padeginėjo sodybas ir šaudė beginklius žmones. Dalis šaukiamųjų kasmet papildydavo partizanų gretas. 1950 metais prasidėjęs Korėjos karas. visuotinė mobilizacija į Raudonąją armiją buvo sustabdyta.

Atstatytas partizanų bunkeris

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė organizuotas represinis aparatas, pavaldūs Maskvai ir pokario metais vykdę panašias funkcijas. Buvo atsiųsti „specialistai" iš Sovietų Sąjungos, kurie talkino okupantui, savo žiaurumu dažnai pranokdami Maskvos atstovus. Jie mokė vietinius, kaip tardyti suimtuosius, verbuoti agentus. Greitai stribų skaičius pasiekė 8 tūkstančius. Tarp jų buvo ir tikrų sadistų.

Konfiskuotų ūkių savininkai privalėjo per 24 valandas palikti savo namus. Nelengva buvo ir miestų gyventojams. Lietuvą ištuštėję. Į juos plūstelėjo atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, sovietinės armijos kareivių ir karininkų. Siekdami nutautinimo politiką, okupantai plėtojo integruotą į Sovietų Sąjungą ūkį. Buvo kuriamos tokios gamyklos, kurioms Lietuvoje nebuvo nei žaliavų, nei darbininkų. Produkcija išvežama, o ne Lietuvos poreikius.

Okupantai stengėsi sunaikinti bet kokius tautiškumo ženklus. Uždrausti savanorių kapai, uždraustos tautinės ir religinės šventės. Ypač nesitaikstė su okupantų valdžia jaunimas. Jaunuoliai tapdavo partizanų nariais, platino pogrindinę spaudą, atsišaukimus, keldavo Trispalves. Enkavedistų kankino ir tyčiojosi iš mergaitės visą naktį. supratome, jog esame per silpni, kad galėtume vieni bolševizmui atsispirti.

Partizanų veikla ir kovos

Okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Alytaus apskrityse susibūrė stambesni ginkluotų partizanų junginiai. Rugpjūčio 15-osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius. įvyko garsus Šilo mūšis. Alantos miestelį, kur sudegino vykdomojo komiteto pastatą ir stribų būstinę. Tarnautojai, gavę partizanų perspėjimus, atsisakinėjo pareigų.

Netrukus ji tapo apygarda. Didesni partizanų būriai telkėsi ir Biržų apskrityje. Partizanai išvaikė okupantų talkininkus ir pratęsė mitingą. Neatsiliko ir dzūkai bei žemaičiai. Partizanai išvaikė okupantų talkininkus ir pratęsė mitingą. Alytaus apskrityje jau veikė apie 30 partizanų būrių. 1944-1945 metų žiemą karas ėjo į pabaigą. Nuo 1944 metų būdavo užpuldinėjami miesteliai, perspėdavo netarnauti priešui.

Konferenciją atidarė prof. Ją atidarė prof. Kentra, Juozas Mocius. Partizanų vado Jono Žemaičio figūra. - tai visų Lietuvos partizanų lemtis, jų kovos esmė ir prasmė. Todėl J. skiriama pirmoji šio metraščio dalis. Joje spausdinamas E. J. metraščio dalyje dedami bendresnio pobūdžio straipsniai (A. Pociaus, J. Parnarausko, A. Stanevičiaus bendrijos konferenciją Viduklėje 1994 m. Tas laisvės nevertas, kas negina jos!

Ir jis, be abejo, buvo teisus. galės būti laisvi. gali bręsti pilnavertis žmogus. Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti. patikėję sovietų valdžios pažadais. Treti išdavė dėl keršto. todėl, kad neišlaikė kankinimų. Penkti išdavė, kad nebūtų kankinami. išdavė, kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje. išdavė gelbėdami savo artimuosius. baimė, "gyvybės gyvatė". deklaruoti, ir kitas dalykas - už ją kovoti. mišką? Būtų žuvusi visa tauta! gelbėjome tautą. nebuvome išdavikai, bet mes nebuvome ir jokie laisvės gynėjai.

Žmonės, turintys vienokius ar kitokius įsitikinimus. istorijoje būtų pasakyta tiesa, turime aktyviai padėti ją rašyti. Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios. šeimą-ar tai genocidas, ar ne? Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano? budelio ir aukos? Tarp okupanto ir okupuotojo? išsižadėtų - ji nebebūtų jau lietuvių tauta.

Civilizuotų kraštų ciniško abejingumo, laisvės ir demokratijos idelų išdavystės. Jei didžiųjų to meto valstybių šulai V. patvirtino savo parašais 1941 m. lapkričio 26 d. Šitaip galėjo įvykti, nes pagal 1949 m. vasario 1-22 d. kuriuo minėtame suvažiavime vien balsiai ir buvo išrinktas J. prezidentu. Deja, šitaip neįvyko. kilnių idealistų, per daug pasitikėta Vakarų politikos dorumu ir sąžine. priešinosi šiam aktui visomis galiomis ir buvo okupuota. Atlanto Chartos garantuojamus principus suteikti tautoms apsisprendimo teisę! nepriklausomą gyvenimą?! Pasirodo, gali - didžiosios valstybės! likimo.

Kalbant apie jo asmenybę, iš karto reikėtų pasakyti: jeigu J. blokus, tu išguldai Jono Žemaičio baudžiamosios bylos Nr. m. gegužės 23 d. ir baigtos 1994 m. priklausančią tik kankiniui. kalėjimo viršininkui Balčiūnui. vilčių, protesto ir sielvarto dėl artimųjų likimo susigėrė į šias mūro sienas! pirmame lape, jau galima kurti išorinį J. Žemaičio portretą: per 180 cm. pusantro pločio vienutės celė. šalčio ne galėjo užmigti. išsamių atsakymų į tardytojo klausimus. Prancūzijos karo mokyklų auklėtinis. sovietinę valdžią Lietuvoje ir tapti jos prezidentu" (red. metu.). liucipieriaus - Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos. Jau nuo pirmųjų partizanavimo dienų (1945 m. J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris", o vėliau - "Sever". karjeros laiptais partizanų vadų hierarchijoj kopiantį J. dvarininkų kilmės!". Žaltys, Dainius, Klebonas, pagaliau - Vytautas ir kiti. J. pranešimų tik apie 1951 m. slapstytis J. rajonų sandūros miškuose. kitų zonų, verbuojami nauji. kraštų partizanų būrius agentus. Lietuvos partizanų ryšininke Arūne. nepriimamas į partizanų būrį. Visokiais būdais stengiamasi užverbuoti ne vieną J. ryšininkę, mėginama jam pakišti gražių moterų, kad šios išviliotų iš miško. 1951 m. rudenį J. nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon. daugiausia lapuočiai ir žemos vietos. Žodžiu, lapkričio 23 d. Žemaitijos kraštu. sutartu laiku, bet "pietiečiai" nepasirodė. netikslios datos. Atsargos dėlei 1952 m. 24 kvartale. J. bunkerio, ant rankų parneša jo asmeninis sargybinis Simas (Juozas Palubeckas)... Mikro insultas! Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja. J. netoli Dargių kaimo. Palubeckaitė-Liudas, retkarčiais lankosi J. užverbuoto) pagalba. žinomų partizanų. uždraudžia bet kam jį lankyti. ventiliacijai, ne per toliausiai sunkias: šaltinėlis. Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio. A. Bakšys ir S. Staniškis rūpinasi J. naujo vado kandidatūras. Pareigos laikinai pavedamos jo pavaduotojui A. Ramanauskui-Vanagui. Viename laiškutyje savo bičiuliui A. šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. jurbarkiete, knygnešio Juozapo Žiliaus dukra. pasistatė gražų namą, įsteigė knygyną ir krautuvėlę. meno žmonių. jį "Laumute". slapyvardžiu. nes brolis muzikantas - J. pučiamųjų orkestras. Tačiau jaunystės idilija tęsėsi neilgai. užėjus, mokytojo Paulaičio patariama, M. į pogrindinę antinacinę veiklą. Nors jautė didelę simpatiją vokiečių kulturai. Miunchene, garsioje tuo metu medicinos gailestingųjų seserų mokykloje. net Lietuvos prezidentą K. o bunkeryje. ligonio paralyžiuotą koją ir ranką, leidau vaistus. gatvėje Vilniuje. vien švelniu prisilietimu partizanų žaizdas gydžiusios rankos. Nuotaiką kartais praskaidrindavo ir mano ligonis J. Žemaitis. Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. arbatinę. Šiaip, J. "Kiekvieną kartą pasimeldus prieš miegą, J. sėdėdavo ant savo gulto ir tylėdavo. juodas darbas atitekdavo mudviem su broliu Simu. Miuncheno teatruose, filharmonijose. kaimiečiai. Jie ir pradinės nebaigę. kam kalbame apie kažkokias operas ir teatrus. "Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. kiekvieną neužsuksi, eini tik pas patikimus, tęsia Elena. gavę melagingą žinią, kad Sakalas (K. bus išskraidintas gydymui J. Žemaitis. įsilipęs į medžio viršūnę, laukdamas, ar neišgirs lėktuvo ūžesio. Jau tuoj galėsiu eiti nepalikdamas pėdsakų. O šakalai nesnaudė. Jie žinojo anksčiau, negu J. dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens. kartą pasinaudosiu genocido centro archyvų tyrinėtojos N. byla ir rausvų viršelių, labai raudono turinio knyga, išleista 1968 m. J. ataskaitose rašydavo čekistai. ir jų akimis tapo "dvarininku". laiką gyveno su tėvais, o kitas Jonas, J. prižiūrėjo Tiškevičiaus dvaro pieninę. šeimoje, ir gimė jaunėlis Jonukas 1909 m. kovo 15 d. platinti laisvamanių leidžiamas brošiūras. amžių su ta pačia gyventi". vaikais pasirūpins valstybė. J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. 1910 m. šeima nusidangina net į Lomžą, ir tėvas prižiūri motinos brolio pieninę. Lietuvą grįžta 1917 m. turėjo vos 2 ha žemės. gimnazijoje laikų, yra kelios nuotraukos. mokytojas P. Miksas 1921 m. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu. nepamiršta sesers Kotrynos vaikams lauktuvių. kaip kartą, pamiršęs lauktuves, nepriėjęs namų, pasuka atgal į stotį. tobulintis į Prancūzijos Karo akademiją, J. 1936 m. pabaigoje J. artilerijos mokykloje. traukini parašyti keletą žodžių iš Animper. Bretanę. man patogiausia ir lengviausia... - darau 12 dienų kelionę po Italiją. Torino, o dabar rašau iš Genujos. 1939 m. Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje. ir mokytis gimnazijoje jo, o taip pat sūnaus Jono būsimieji vaikai. pamažu ima ruošti statybai rąstus. Tačiau išaušta 1940 metų vasara. užplūsta Raudonosios armijos ordos. J. laisvamanių kapines. lagerių? artilerijos pulko mokyklos viršininku. liūdniau: 1941 m. birželio 14 d. ištremiama i Komijos ATSR. reiškęs ir į šaulių vado postą. Antrasis pasaulinis karas J. armijoje Varėnos poligone. (...) išdavimu, pagal RSFSR BK 58 str.I a.). Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių (...) iš kur visus paleido. mus informavo apie derybas su vokiečiais. savisaugos būrį kovai su raudonaisiais partizanais. išvažiavau pas žmona i Lentvarį kur ir gyvenau iki 1941 m. 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. buvo gimusi ir dukrelė, kuri tuojau pat mirė. 1942 m. birželio mėn. J. Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. vedėju. Tie metai yra vienintelis trumpas atokvėpis J. Žemaičio šeimos gyvenime. pogrindinius laikraščius "Į laisvę!", "Nepriklausoma Lietuva". 1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. Plechavičiaus būrius apie 150 vyrų. 1944 m. kovo 15 d. Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu. Seredžiuje. Gegužės 1 d. Plechavičiaus Vietinės rinktinės (...). Kaip pasakojo J. Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę. sodyboje porą kartų apsilanko kareiviai. kareiviai tada namų nekratė, bet pasilikti tėviškėje darėsi pavojinga. J. Žemaitis slapstosi Dotnuvos rajone pas pusseserę M. Blužienę, o 1944 m. kaime. profesionalių karininkų, kurie galėtų vadovauti rezistencijai, J. m. birželio 2 d. viršininku. 1946 m. pradžioje J. apylinkėse. Leidžia mašinėle spausdinamą laikraštį. Jau 1946 m. Vyriausiuoju Ginkluotų Partizanų Štabu (VGPS). J. Lukšos informuota apie J. 1947 m. sausio 12 d. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. balandžio mėn. Kasperavičius. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. atkurti štabą. Kęstučio: apygardos. J. Žemaitis. 1947 m. birželio mėn. Kurtinaičiui, J. apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę. 1948 m. Žemaičių apygarda (apimančia Telšių, Raseinių. nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą. padalinimą į tris sritis. Vilkaviškio, Šakių apskritis, sujungia Tauro ir Dainavos apygardas. apygardoje nuo 1947 m. sausio 12 d. partizanų pajėgų štabas. Šiaurės Rytų Lietuvos srityje veikia net 5 apygardos. 1948 m. liepos pradžioje. išrenkamas J. Žemaitis. prisikėlimo. apygarda, kuriai vadovavimą po J. 1948 m. liepos viduryje vadovavimą Vakarų sričiai Jūra J. steigimu. Tuo metu J. ir Rimanto žuvimo susilpnėjusi. J. 1948 m. J. delegatūra. Todėl 1949 m. vasario 1-22 d. J. vadų susirinkimą, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto (iš dalies su J. Markulio pagalba) LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). minėta anksčiau) J. Pirmininku ir Vyriausiuoju Ginkluotųjų Pajėgų vadu. tampa J. Kadangi J. Lietuvos partizanams, jo viešnagė užsienyje užtrunka. K. Pyplys-Audronis 1949 m. atveža Vytautui - J. Žemaičiui rezistencijos užsienio atstovo (J. organizuojant materialinę paramą. yra vieninga rezistencijos vadovybė, ar J. dalies atstovas. Todėl 1949 m. atstovas -Jurgis Rimvydas, kuris ir perduoda informaciją apie LLKS įsikūri mą. Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. kuris yra J. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. šaltiniu "Kruvinos žudikų pėdos" ir J. protokoluose, tai per J. 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukaus...

Svarbiausi partizanų mūšiai

Šioje lentelėje pateikiami svarbiausi partizanų mūšiai ir jų datos:

tags: #knygnesiu #slaptaviete #sodyba #netoli #panevezio