Knygnešių Slėptuvės ir Sodybų Istorija Lietuvoje

Šiandien, Knygnešio dieną, prisimename drąsius vyrus ir moteris, kurie, nepaisydami pavojų, gabeno lietuvišką spaudą į Lietuvą spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.). Daug narsių žmonių žuvo Lietuvos pasieniuose, buvo kankinami kalėjimuose ar tremiami į Sibirą. Knygnešystė - pelningas verslas? Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik jų pasiaukojimą, bet ir materialinę šios veiklos pusę bei santykį su žandarmerija.

Knygnešiai

Knygnešystė - pelningas verslas?

Knygos spausdinimas ir dabar nėra pigus užsiėmimas, o spaudos draudimo laikotarpiu jis buvo aukso vertės. Per spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista apie 600 knygų įvairiais tiražais ir 15 periodinių leidinių. Tai nemaži skaičiai, reikalaujantys nemažų išlaidų.

Uždraustųjų knygų leidybos pradžią iniciavo ir finansavo vyskupas Motiejus Valančius. Manoma, kad jis persiuntė Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui ir nusiuntė pirmuosius lietuviškus tekstus spausdinimui. Žinoma, kad nelegalių knygų leidimą rėmė keletas iškilių Lietuvos asmenybių. Tačiau vargu ar verta tikėtis, kad sulenkėjusioje Lietuvos bajorijoje atsirado tiek finansiškai stabiliai ant kojų stovinčių oligarchų, kad ši leidybos pramonė galėtų funkcionuoti.

Kituose šaltiniuose užsimenama, kad knygnešių per sieną perneštos knygos buvo paslapčia pardavinėjamos parduotuvėse, mugių metu, apsimetus smulkiaisiais prekybininkais. Prekyba knygomis klestėjo, kaip rodo padidėjusi pasiūla, vėliau atsirado tokia sąvoka, kaip periodikos prenumerata. Gauti pinigai nusėsdavo prekybininkų kišenėse.

Knygnešiai: didvyriai ar kontrabandininkai?

Visiškai suprantama, kad priimti pernakvoti knygnešį ar jį pamaitinti buvo kiekvieno lietuvio pareiga, netgi malonumas, dėl svečio pasakojamų istorijų. Tačiau kiekvienas knygnešys kelyje reikšdavo šeimą, netekusią vyro, tėvo, sūnaus.

Yra duomenų, kad knygnešiai pradavinėdavo knygas vaikščiodami iš namo į namą, tačiau tai kito tipo knygnešiai: knygnešiai, gabenantys knygas per sieną, ir knygnešiai, išparduodantys knygas po kaimus. Pati sistema nėra iki galo aiški: ar knygnešys iš leidyklos pirkdavo tai, kas jam atrodė turės paklausą, ar jam pagal nerašytas taisykles tiesiog sukraudavo ryšulį literatūros, kurios išleidimas jau buvo apmokėtas anksčiau. Taip pat nėra akcentuojami piniginiai knygnešių ir leidyklų ryšiai.

Tačiau viskas buvo paremta gera valia ir patriotiškumu. Ta pati idėja skatino ir autorius, kurie rašė ir leido savo kūrinius. Tik jie, skirtingai nei knygnešiai, būdami labiau išsilavinę žmonės, galbūt siekė dar ir kitų tikslų. Juk autoriai galėjo formuoti visuomenę taip, kaip jiems patiems šito norėjosi. Spaudos draudimo metais, kiekvienas lietuvis - patriotas stengėsi jei ne skaityti lietuvišką spaudą, tai bent pasiklausyti, kas joje rašoma. Taip atsiveria plačios erdvės manipuliacijai visuomene. Tai įrodo ir trys pagrindiniai tuo metu leisti periodiniai leidiniai. Tarpusavyje besikertančios tautosakos, antisemitizmo ir katalikybės temos skaldė ir visuomenę.

Autorius, norėdamas išleisti nelegalią knygą, padengdavo išleidimo sąnaudas. Tada leidyklos arba parduodavo knygas knygnešiams, arba jie, kaip etatiniai tautos didvyriai pernešdavo jas per sieną nemokamai. Iš jų, knygas pirkdavo smulkesni knygnešiai, prekeiviai ir pardavinėdavo jas po visą Lietuvą. Atgalinis ryšys yra neminimas. Vadinasi, daugiausia pelno turėdavo tie, kurie knygą ištraukdavo iš po prekystalio mugės metu, arba šiuolaikiškai - spekuliantai.

O pati sistema niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinės knygos leidybos. Tik knygnešių darbą dabar atlieka ryšių su visuomene specialistai, viešindami knygą visuomenei. Kaip ir spaudos draudimo metais daugiausia iš knygos uždirba knygynai, tik dabar yra aiškiai apčiuopiamas grįžtamasis piniginis ryšys.

Tačiau aš galiu klysti. Piniginis grįžtamasis ryšys galėjo būti ir XIX a. Jis tik nėra minimas. Žinoma, tai nė kiek nemenkina jų nuopelnų.

Ar knygnešiai buvo idealistai, ar kontrabandininkai, pasinaudoję situacija? Sąmoningai neteikiau dėmesio šitam faktui (užsimint - užsiminiau). Kas tapo knygnešiais? Kontrabandininkai, prie degtinės įsimesdami porą knygų, pamatę, kad tai turi paklausą. Taip, buvo idėjinių knygnešių, tačiau kiek laiko jis išsilaikys kelyje, nemokėdamas slėptis, papirkinėti, žudyti? Kontrabandininkai mokėjo. Be to, tuometiniai žandarai neteikė jokios reikšmės lietuviškoms knygoms: viską užrašinėjo kaip paprasčiausią kontrabandą. Knygnešiai yra per daug suromantinami. Tai, ką mes laikom knygnešiais - tai buvo tie, kurie išnešiodavo knygas po kaimus.

Knygnešys Jurgis Bielinis

Knygnešių kasdienybė ir rizika

Šiame tekste neakcentuojamas galbūt pagrindinis dalykas - didžiulė rizika, susijusi su knygų platinimu draudimo laikotarpiu. Siekiant rekonstruoti XIX amžiaus įvykius, susijusius su draudžiamos spaudos platinimo veikla, knygnešių suėmimu ir jų bylomis, monografijos autorė peržiūrėjo gan gausią Lietuvos valstybinio istorijos archyvo ir Kauno apskrities regioninio archyvo medžiagą. Knygoje rasime ir daugybę negirdėtų knygnešių pavardžių, ir jų patirtus kankinimus. Autorius prisimena žemaičių knygnešį Juozą Sakalauską, kurį kankino įspraudę į geležinius pančius. Smilgių kaimo knygnešį Cieplinską antstolis betardydamas buvo pastatęs ant įkaitintos geležies.

Dažniausiai žandarai knygnešius „dybavodavo“: suimtus pririšdavo prie tam tikrų „dybų“- stulpų, pastatytų prie kordonų arkliams rišti, ir pliekdavo nagaikomis, pagaliais daužydavo, kartais mušdavo per galvas. Teismo sprendimu knygnešiai tremti į katorgą, įkalinti šalies kalėjimuose ar skiriamos piniginės baudos.

Knygnešiai imdavosi įvairių gudrybių, norėdami pereiti sieną. Tačiau kartais žandarai pasivydavo juos jau tolokai nuo sienos, už kelių dešimčių kilometrų.

Knygnešiai Kėdainių apylinkėse

Minint Knygnešio dieną svarbu prisiminti įvykius, kada knygnešiai narsiai kovojo už tėvynę ir gimtąjį kraštą. Knygnešių nemažai buvo ir Kėdainių apylinkėse.

Pas knygnešius profesionalus viskas prasidėdavo nuo stambios pinigų sumos surinkimo. Vokietijos pasienyje dažnai būdavo samdomi tvirti vyrukai ir vadovas, su kuriuo buvo derinama slaptavietė Lietuvos pusėje. Knygnešys turėjo būti apdovanotas tiek išskirtiniu apsukrumu ir derybininko sugebėjimais, tiek žvalgybininko bei konspiracijos aso savybėmis. Pasienio žandarus reikėdavo papirkti arba pergudrauti. Pergabenti spaudiniai buvo paslepiami pasienio slėptuvėse, iš kurių knygnešys juos turėjo per pasienio policijos ir šnipų tinklą pervežti gilyn į Lietuvą.

Vaidas pabrėžė, jog spaudinių pergabenimas per sieną negarantavo ramios knygnešio kelionės. Štai 1896 m. Josvainiuose policija sustabdė dvikinkį vežimą ir patikrinę rado jį prikrautą knygų. „Vairuotojas“ daug nelaukė ir viską palikęs dėjo į kojas. Tačiau žandarai sugebėjo susekti, kad turto savininkas gali būti iš Viduklės apylinkių. Nuvedę arklius prie Paliepių kaimo, suragino juos eiti namo. Šie žandarus, niekam blogo nelinkėdami, nuvedė į savo, t. y. Dzido Geco sodybą. 1889 m. Adomas Gustas iš Užvalkių k. (dabar Truskavos sen.) su draugu miške prie Krakių susidūrė su policija. Į puolusius bėgti knygnešius policininkai atidengė ugnį. A. 1900 m. Truskavoje su knygomis buvo pagautas garsus Žemaitijos knygnešys eržvilkiškis Izidorius Pocius-Juzis. Iš čia rusai jį, be gailesčio daužydami, etapais vaikė per miestelių dabokles.

Kėdainiai buvo ir vieta, kur rado prieglobstį iš kitų vietų atvykę rusų valdžios persekiojami knygnešiai. Vienas tokių Vincas Palukaitis, ilgametis Vilkaviškio mokyklos mokytojas, spaudos platinimo organizatorius. Jis darbavosi slaptoje „Sietyno“ knygnešių draugijoje Suvalkijoje drauge su Kaziu Griniumi, Jonu J. Policijai draugiją susekus, V. Palukaitis buvo suimtas, kalėjo Marijampolėje. Paleistas iš kalėjimo ir išmestas iš darbo apie 1900 m. apsigyveno bei kelerius metus praleido Kėdainiuose. Jo veikla mūsų mieste dar netyrinėta, tačiau mažai tikėtina, kad čia bendraudamas su „litvomanais“ J. Jarašiumi ir J. Daumantu, veiklusis V. Jau po spaudos draudimo panaikinimo V. Palukaitis savo lėšomis kartu su M. K. Čiurlioniu Varšuvoje išleido 23 dainų rinkinį „Vieversėlis“ - pirmą lietuviškų dainų rinkinėlį mokykloms.

Knygnešių keliai

Knygnešės moterys

Apie knygnešius vyrus daug rašyta, o štai knygnešės ir daraktorės moterys liko nežinomos. Štai keletas jų, apie kurių veiklą žinias surinko Lietuvos knygnešio draugijos nariai, knygnešių ainiai. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė aktyviai dalyvavo judėjime už moterų ir vyrų lygybę, stengėsi iškovoti moterims balsavimo teisę. Ji dirbo daraktore, skatino šviestis ypač mergaites ir moteris. Slaptą mokyklą ji buvo įrengusi savo bute. Lietuviškos spaudos jai atveždavo Jurgis Bielinis. Draudžiamą spaudą ji platino per ligoninėje besigydančius ligonius.

Magdalena Bankaitė pradėjo gabenti draudžiamas knygas būdama 21-erių. Buvo tikra stipruolė ir greitakojė. Magdalenai ne kartą teko slapstytis nuo žandarų ir šnipų. Kartą pereinančią per sieną su knygomis ją pastebėjo sargybiniai ir ėmė šaudyti. Nors jau buvo šalta, mergina įšoko į šulinį ir taip išsigelbėjo. Suimta Magdalena buvo žiauriai kankinama, mušama, spardoma, išmušti dantys, bet bendražygių ji neišdavė. Buvo ištremta į Rusiją. Po trejų metų Magdalena grįžo į Lietuvą ir vėl gabeno bei platino uždraustą spaudą.

Domicelė Graužinytė-Palevičienė, knygneše tapo dar būdama paauglė. Paauglė buvo suimta, bet kaip nepilnametė nubausta švelniai: metus ji neturėjo teisės pasišalinti iš dvaro sodybos. Tai nesutrukdė jai tęsti knygnešės veiklą. Knygas Domicelė sėkmingai platino metus, o kartą nepasisekė - vos ponia Palevičienė savo talkininkėms išdalijo didelę knygų siuntą, jos namus užgriuvo žandarai. Visgi D. Palevičienė buvo metams ištremta į Rusiją.

Felicija Povicka, susižavėjo lietuvybe: išmoko kalbėti ir rašyti lietuviškai. Kartu su vyru ji dalyvavo Vilniaus lietuvių inteligentų būrelio veikloje, rūpinosi lietuvybės atgaivinimu ir stiprinimu. Susipažino su Vilniaus knygnešiu Motiejumi Baltūsiu, iš jo gavo ir platino laikraščius bei knygeles. Po M. Baltūsio arešto pati rūpinosi spaudos gabenimu ir platinimu Vilniuje.

Agota Zigmantaitė iš Kalvarijos buvo tretininkė - katalikų vienuolė pasaulietė. Ji vaikus mokė katekizmo, ruošė Pirmajai Komunijai, dirbo daraktore. Petronėlė su tėvais gyveno netoli vienuolyno, tad buvo kunigų pagalbininkė - jų rankraščius gabendavo į Tilžę, o iš ten atspausdintas knygas ir laikraščius platindavo po apylinkes. Kaziūnė Mušinskaitė ir Emilija Pocaitė Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.) vaikus mokė knygnešės ir daraktorės.

Petronėlės Lietuvninkienės istorija

Nuo 1894 m Marijampolės žandarai stengėsi susekti efektyviai veikiančią „Sietyno“ draugiją, bet vis nesėkmingai. Tačiau tai tęsėsi neilgai. 1897 m. vasario 2 d. žandarų vachmistras Pavelas Fiodorovas, užėjęs į vieną Marijampolės smuklę, užtiko Juozapą Šmulkštį laikantį rankose lietuvišką kalendorių. Tas prisipažino, kad kalendorių gavęs iš savo šeimininko Liudviko Šelmio, kurį pastarasis pirko Marijampolėje. Tada žandaras, tyręs šią bylą, ėmėsi asmens pardavinėjančio kalendorius paieškos.

Tas pats žandarų vachmistras P. Fiodorovas neoficialiai iš Andriaus Marcinkevičiaus sužinojęs, kad Adomas Smolenskis (vadinamas Adomėliu) šventoriuje pardavinėja knygas. Tada vachmistras davęs pinigų A. Marcinkevičiui ir liepęs iš A. Smolenskio nupirkti knygų. Patiklusis Adomėlis nuvedė jį į Lietuvninkų butą, atidarė skrynią ir pasiūlė rinktis, kas tam reikalinga. Suimtas Adomas Smolenskas prisipažino, kad knygas pirkdavo iš pašto vežėjo žmonos Petronėlės Lietuvninkienės.

Gauti įrodymai ir A. Marcinkevičiaus liudijimas leido atlikti kratą Lietuvninkų namuose. Aptiko tris (kitur rašoma kad du) didelius maišus draudžiamos spaudos: laikraščių, žurnalų, pasaulietinės ir religinės literatūros. Policijos raporte smulkiai nagrinėjamas „revoliucinis ir nusikalstamas“ kai kurių leidinių turinys. Be to, pas P. Lietuvninkienę aptiktas nežinomo asmens laiškas, raginantis stengtis dėl bendro reikalo ir nesivaikyti pelno. Ten pat rastos dvi užrašų knygelės su draudžiamų leidinių pavadinimais ir apskaita, sutrumpinti vietovių pavadinimai, platintojų, knygnešių, pirkėjų pavardės.

Areštas buvo neišvengiamas: „Juos suimant Lietuvninkienė narsiai kovojo: sudavė žandarui vachmistrui Fiodorovui į krūtinę ir pastūmėjo jį nuo savęs. Žandarai, stumdydamiesi ir keikdami, išvedė Lietuvninkus iš jų mažo butelio Paupalienės namuose, į Marijampolės kalėjimą“.

Nuo 1897 m. kovo 10 d. iki liepos 21 d. P. Lietuvninkienei buvo paskirtas tardomasis areštas Polocko kalėjime (J. Lietuvninkui - Kalvarijos kalėjime). Vėliau už 200 rublių užstatą Lietuvninkienė paleista. 1899 m. vasario 3 d. caro paliepimu abu su vyru nubausti 6 mėnesiams kalėjimo ir 2 metams tremties.

Kalėjo Petrapilio kalėjime, tremties vieta pasirinko Žitomirą, Volynės gubernijoje (dabartinėje Ukrainos teritorijoje). Po kiek laiko pažįstami ten atvežė ir dukteris - penkiolikmetę Petronę ir dešimties Juzę. 1901 metais jiems buvo leista grįžti į Vilnių, bet kurį laiką teko gyventi policijos priežiūroje. Po karo Petronėlė Lietuvninkienė sugrįžo į Marijampolę, dirbo Marijonų vienuolyne. 1928 m. apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Knygnešystė kaip tautos susitelkimo fenomenas

Po 1864 m. generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymo uždrausti spaudą lotyniškomis raidėmis, atsiranda pirmieji knygnešiai, kuriasi draudžiamų knygų platinimo židiniai , steigiamos slaptos knygnešių draugijos. Šią veiklą organizuoja vyskupas Motiejus Valančius , pirmasis viešai pasmerkęs lietuvių spaudos uždraudimą, turintis ryšių su knygų spaustuvėmis Prūsijoje, įsteigęs fondą knygoms Mažojoje Lietuvoje leisti , kuriam daugiausia skyrė savo asmenines lėšas.

Didelių sunkumų patirdavo ne tik spaudinius iš Mažosios Lietuvos į savąjį kraštą gabenantys knygnešiai, bet ir leidinių rengėjai Lietuvoje, kuriems reikėdavo savo parašytus straipsnius ir kitas publikacijas nusiųsti į Prūsiją, Tilžės ir Bitėnų redakcijas. Paprastai jie naudodavosi tuo pačiu organizaciniu knygnešių tinklu.

Visiems lietuviškos draudžiamos spaudos organizatoriams, rengėjams ir gabentojams grėsė persekiojimai, žiaurios represijos.

Knygoje plačiai rašoma apie lietuviškos spaudos platinimo kelius, išraizgiusius visą kraštą, apie lietuvybės židinius dvaruose, klebonijose. Daug dėmesio skiriama tautiškai nusiteikusiam, išsilavinusiam jaunimui, bendradarbiavusiam uždraustoje spaudoje- pirmuosiuose laikraščiuose „Aušroje“ ir „Varpe“.

Knygos įvadą autorė pradeda jautria ištrauka iš Zapyškyje užrašyto atsitikimo. „Aušros“ nesušaudysi, - ištarė žandarui kulkų pervertas knygnešys, parkritęs ant gimtos žemės Zapyškyje“. Tikrasis jo vardas liko nežinomas.

Kovo 16-oji - Knygnešio diena. Kokio knygnešio? Minint šią datą svarbu prisiminti įvykius, kada knygnešiai (turbūt nesuklysiu juos pavadindamas didvyriais) narsiai kovojo už tėvynę ir gimtąjį kraštą. Knygnešių nemažai buvo ir Kėdainių apylinkėse. Kokie jie ir ką jie veikė? „Knygnešys yra istorinė sąvoka, kuri suprantama tik lietuvių kalbą ir istoriją šiek tiek žinančiam žmogui. Nei prancūzas, nei vokietis, nei joks vakarietis be papildomo paaiškinimo nesupranta, kodėl kažkur reikėjo nešti tą knygą.

„Įprasta manyti, kad šis reiškinys kilo dėl lietuviškos spaudos draudimo, buvusio kaip viena iš represijų už lietuvių dalyvavimą 1863-1864 m. Buvo konfiskuota daugybė dvarų ir palivarkų centrų su dešimtimis tūkstančių dešimtinių žemės ir miško. Taip dienos šviesą išvydo Rusijos vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo 1865 m. aplinkraštis Nr. 141. Jis draudė Rusijoje leisti lotyniškomis raidėmis spausdinti žemaičių ir lietuvių kalbų tekstus.

Muravjovas, kartuvėmis palaužęs lietuvių ginkluotą kovą, tikėjosi jau „meduoliu“ suvilioti lietuvių inteligentiją. Graždanka leidžiamų lietuvių raštų leidybai buvo siūlomas dosnus valdžios finansavimas. Reikia pripažinti, kad pirmaisiais metais rusų valdžiai dalį lietuvių inteligentijos pavyko „papirkti“ bendradarbiavimui „perrašant“ lietuvių raštiją. Tai atsitiko ne tik dėl to, kad inteligentija jokiais laikais nepasižymėjo politinio stuburo turėjimu. Taigi knygnešyste iš pradžių nekvepėjo. Tačiau šiam reiškiniui atsirasti, lygiai kaip 1919 m. savanorių, 1941 m. sukilėlių, pokario partizanų ar sovietmečio disidentų istorijose, lemiamą įtaką turėjo paprasta lietuvių visuomenė. Ji, galima sakyti, netikėtai liko visiškai abejinga „kirvukais“ spausdintoms knygoms.

Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius pirmasis suorganizavo savo paruoštų knygų leidybą Tilžėje ir jų transportavimą per sieną. Po poros metų rusai susekė slaptą organizaciją ir negailestingai nubaudė jos narius, tačiau jau buvo per vėlu. Rusijos administracinei ir represinei sistemai jį įveikti nepadėjo net Vokietijos pagalba.

tags: #knygnesiu #slaptaviete #sodyba