Nėra lengva pasirinkti gyvenimo kelią. Dar sunkiau, kai užtikrintai judi savo tikslo link, tačiau pasitaikiusi netikėta galimybė sujaukia planus iš pagrindų.
Nors šiandien netrūksta diskusijų apie mokytojo profesiją ir iššūkius, su kuriais susiduriama einant pedagogo keliu, šiemet Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Vaikystės pedagogikos bakalauro studijų programą pasirinkusios Gabriela Arčebasova, Erika Didrikaitė, Agata Radiunaitė ir Augustė Kavaliauskaitė džiaugiasi šiuo sprendimu.
Panagrinėkime, kokie yra šios profesijos privalumai ir trūkumai. Vis daugiau kalbama apie specialistų stygių - tiek bendrojo ugdymo, tiek ikimokyklinio sektoriaus įstaigos vargsta ieškodamos specialistų.
Dažnai sakoma, kad geras mokytojas - tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Visuomenėje nuolat svarstoma, kokių savybių mokytojas turėtų turėti, kad vaikai jaustųsi saugūs, bet kartu būtų įtraukti ir pasirengę mokytis.
Štai 10 savybių, kurios padeda tapti puikiu mokytoju:
- Bendravimo įgūdžiai
- Pasitikėjimas savimi
- Kūrybiškumas
- Kantrybė
- Entuziazmas
- Bendradarbiavimas
- Organizuotumas ir lankstumas
- Santykių kūrimas
- Meilė darbui ir vaikams
- Problemų sprendimo įgūdžiai
Kas daro gerą mokytoją puikiu? | Azul Terronez | TEDxSantoDomingo
Jaunų žmonių motyvacija renkantis mokytojo profesiją
Kalbėdama apie mokytojo profesijos pasirinkimą, Agata pripažįsta, kad apie šį kelią svajojo nuo mažens: „Ko gero, šį mano norą paskatino patirtis, kurią įgijau darželyje padėdama auklėtojoms, prižiūrinčioms vaikus iš jaunesnių grupių. Prisidėti prie jaunesniųjų priežiūros teko ir šeimoje - esu vyriausia sesuo. Mano seneliai taip pat mokytojai, todėl šį norą galėjau ir „paveldėti“.
Tačiau Erika teigia, kad mokytojo profesija susidomėjo tik prieš keletą metų: „Noras tapti mokytoja kilo vienuoliktoje klasėje, kai jausdama vis didesnį spaudimą išsirinkti ateities profesiją, ėmiau galvoti apie veiklą, kuri man patiktų ir nenusibostų, kurioje galėčiau padėti kitiems. Susirašiusi visus pliusus ir minusus supratau, kad pedagogika galėtų būti mano pašaukimas. Šios profesijos pasirinkimą nulėmė ir tai, kad atlyginimas nebuvo mano prioritetas renkantis specialybę.
Gabriela pasakoja, kad jos studijų pasirinkimo kelias yra glaudžiai susijęs su vaikystės patirtimis: „Norėjau tapti pradinių klasių mokytoja, nes turėjau nuostabią mokytoją, kuri, kaip sakoma, tapo antrąja mama. Bėgant laikui, pamiršau šį vaikystės troškimą. Tačiau prieš keletą metų, kai turėjau pasirinkti būsimąją profesiją, pažvelgiau į vaikystės prisiminimus ir supratau, kad noriu būti mokytoja ir tik mokytoja.
Augustė pripažįsta, kad rinktis mokytojo kelią ją paskatino noras pakeisti švietimo sistemą: „Esminis lūžis įvyko gimnazijoje, kai ėmiau labai skaudžiai reaguoti į Lietuvos švietimo sistemos spragas, ją pasiglemžusį chaosą. Svarsčiau, iš kur kyla tokios problemos kaip lyčių nelygybė, menkavertiškumo kompleksas ir t.t., ir supratau, kad tam nepaprastai didelę įtaką daro būtent mokykla.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai - puikus to pavyzdys.
Nors pradinių klasių mokytojas Tautvydas Kelpša vaikystėje dažnai žaisdavo mokyklą ir mėgaudavosi mokytojo personažu, tačiau galimybės tapti mokytoju niekada rimtai nesvarstė. Tik prieš pat baigiant mokyklą jo nuomonė pasikeitė - nusprendęs studijuoti pedagogiką, susimąstė, kuria kryptimi galėtų eiti. Pradžioje rinkosi tarp matematikos ir istorijos, nors nei vienu, nei kitu atveju nesijautė užtikrintas. „Mokydamasis gimnazijoje turėjau anglų kalbos mokytoją, kurio bendravimo maniera ir gebėjimas juokauti mane labai žavėjo. Jo santykis su mokiniais buvo visiškai kitoks. Maniau sau, jeigu jau būsiu mokytojas, tai norėčiau būti toks, kaip jis. Pirmieji įspūdžiai iš studijų puikūs. Galiu pasakyti, kad po tiek metų, praleistų mokykloje, universitetas yra tikra atgaiva. Čia visiškai kitokia kultūra“, - savo įspūdžiais apie studijas universitete dalijasi T.
Roką Bandžiuką nuo mažens labiausiai traukė biologija, tad užaugęs jis svajojo dirbti darbą, susijusį su gyvūnais. „Norą tapti mokytoju neabejotinai paskatino ir tai, kad savo kelyje sutikau ne vieną nuostabų pedagogą, kuris buvo man tikras autoritetas - tokie pavyzdžiai ir įkvėpė šiam pasirinkimui“, - neabejoja R. Bandžiukas. O kadangi jį visuomet žavėjo ir patiko matematika bei biologija, jis ieškojo tokių studijų, kurios šiuos du, iš pažiūros nesusijusius, dalykus apjungtų. Tad ne be priežasties Rokas pasirinko mokomojo dalyko pedagogikos - STEAM bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Marija nori pasidalinti kultūros ir meno pasauliu su jaunąja karta. Akvilė mano, kad „geras mokytojas turi visus svertus suformuoti įdomią, kūrybingą asmenybę, aktyvų pilietį, kuriantį ir dirbantį dėl Lietuvos“. Urtė teigia, kad labiausiai žavi mokytojo profesijoje buvimas ir mokymasis su vaikais.
Studijų pasirinkimas ir patirtys
Kalbėdamos apie studjų VU Filosofijos fakultete pasirinkimą merginos tikina, kad priimti šį sprendimą nebuvo paprasta. Pavyzdžiui, Augustė atsisakė galimybės studijuoti užsienyje: „Universiteto pasirinkimo laikas buvo išties sudėtingas - nors turėjau kvietimą studijuoti užsienyje, labai norėjau likti Lietuvoje. Vaikystės pedagogikos studijų programą pasirinkau dėl naujo požiūrio į ugdymą (į individualų vaiką orientuojamas mokymas), siekio paruošti kūrybiškus, plačiu akiračiu pasižyminčius specialistus.
Pirmąją savo pedagoginę praktiką Tautvydas nusprendė atlikti savo gimtojoje mokykloje. Tuo metu studijos ir pamokos dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu - tai buvo neįprasta patirtis, bet tuo metu kitaip būti ir negalėjo.
R. Bandžiukas iki šiol mena istoriją, kaip sulaukė pasiūlymo dirbti mokykloje: „Tai labai įdomi ir unikali istorija. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano matematinės analizės dėstytoja dirbo vienoje iš privačių mokyklų ir, vesdama mums, pedagogikos studentams, paskaitas ieškojo, kas galėtų pavaduoti matematikos mokytoją, kadangi kita matematikos mokytoja buvo susilaužiusi koją ir dėl gydymo ilgai negalėjo dirbti. Dėstytoja Monika, kuri dabar yra ir mano kolegė, pasiūlė man apsilankyti mokykloje, pažiūrėti, kaip vyksta veiklos, vedamos pamokos, kaip dirba mokiniai. Paklausus, ar man patinka čia ir ar norėčiau čia dirbti, aš pasakiau, kad man labai patinka.
Geras mokytojas - koks jis?
Paklausus, kas yra geras mokytojas, būsimosios pedagogės nesutriko. Pasak Augustės, geras mokytojas turi būti mylintis: „Į meilę telpa viskas: laisvė, kartu žengianti atsakomybė, dalijimasis žiniomis ir patirtimi, tolerancija, leidimas tiek sau, tiek kitam nežinoti bei klysti, abipusis pasitikėjimas, atidumas ir, žinoma, troškimas tobulėti. Puikus mokytojas myli idėją, kad turi būti kuriama geresnė, pažangesnė visuomenė.
Jis nori būti geras mokytojas. O, anot Roko, geras mokytojas visų pirma yra tas, kuriam svarbiausia yra mokytojo ir mokinio ryšys, autoritetingo santykio kūrimas ir puoselėjimas.
Kad būtum geras mokytojas, Rapolo nuomone, negali žiūrėti į mokinį iš aukščiau, turi gerai išmanyti dalyką, turėti pedagoginių žinių, suprasti, ką mokinys mąsto ir kodėl jis taip mąsto. Regina sako, kad norint tapti geru mokytoju pirmiausia reikia mylėti darbą su žmonėmis, kitaip būsi ne koks mokytojas. Rapolas sako, kad norint užsitarnauti mokinių pagarbą reikia nevengti pajuokauti taip, kaip daro jo fizikos mokytojas.
Regina įsitikinusi, kad itin svarbu, jog mokytojais dirbtų žmonės ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Kaip ir kada tampama geru mokytoju? Sekasi tiems, kurie darbą atlieka nuoširdžiai, atiduoda visą save.
Anot jos, kiekviena karta turi savas vertybes, charakterį ir požiūrį į pasaulį. Taigi šiame besikeičiančiame pasaulyje svarbiausia tampa naujausia informacija, žinios ir įgūdžiai.
Iššūkiai ir sunkumai
„Kol neatsistoji vienas prieš mokinius, negali suprasti, su kokia realybe susidursi. Iš pradžių maniau, kad štai, būsiu mokytojas gelbėtojas, kuris padės, pavadinkime, „likimo nuskriaustiems“, vaikams pamatyti pasaulį, išmokysiu juos dar nežinomų dalykų. Tačiau labai stipriai klydau. Pradžia buvo nelengva, iš pamokų jaunas mokytojas grįždavo apimtas vienatvės ir nesupratimo pojūčio. „Didžiausias lūžis įvyko tada, kai supratau, kad į mokyklą einu netinkamai nusiteikęs. Manydavau, kad jie nesupranta manęs ir mano dėstomo dalyko, nesupranta, ko iš jų reikalauju ir ko tikiuosi. Ir tada netikėtai suvokiau, kad taip, galbūt jie manęs ir nesupranta, tačiau kur kas didesnė problema yra ta, kad aš jų nesugebu suprasti. Pakeičiau mąstymą ir pamažu pradėjome kurti tarpusavio ryšį. Dabar mes mokomės vieni iš kitų - tai ir iššūkis, ir malonumas.
Pedagogo profesija - tai pašaukimas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir meilės vaikams, kantrybės bei nuolatinio tobulėjimo.
Pedagogu gali dirbti tas, kuris turi prigimtinį norą mokyti, ugdyti, padėti. Šiuo metu švietimo sistemoje vyksta nuolatiniai pokyčiai, pedagogams kartais darosi sunku susiorientuoti jų gausoje.
Pasak jaunosios pedagogės, nors ir buvo įvairių lūkesčių ir baimių, savo pasirinkimu mokyti nenusivylė. O su mokiniais puikiai pavyko sutarti. Paklausta, kas gi labiausiai žavi mokytojo profesijoje, Urtė vienareikšmiškai teigė, kad tai buvimas ir mokymasis su vaikais. Net jeigu ir pamoka nevyksta pagal planą, pats kasdienis patyrimas, pasak jaunosios pedagogės, yra reikalingas ir įdomus.
Pasak Tautvydo, niekada nežinai, kokių klausimų, pastabų ar netgi pasiūlymų iš vaikų gali sulaukti. Žinoma, šie klausimai jau tapę klasika: ar turite žmoną ir vaikų, kokį automobilį vairuojate? Tautvydas juokiasi, kad taip ir atsako: žmonos ir vaikų neturiu, bet turiu anūkų, netgi 15, vairuoju „Ferrari“.
„Pedagogo darbe man sunkiausia gebėti išlikti aktualiam, motyvuoti mokinius. Spręsti konfliktus taip pat yra nemažas iššūkis. Ir tai, kad pasirinkau būti mokytoju, dauguma žmonių iš mano aplinkos vis dar stebisi. Pradžioje buvo smagu, bet ima nusibosti. Nesistengiu kažko įtikinėti ar apsimesti, kad esu kitoks. Anot jo, dirbdamas su vaikais visų pirma turi juos mylėti ar bent jau mėgti. Kaip ir jie tikisi iš mokytojo nuoširdumo, gebėjimo pajuokauti: „Sakoma, kad dirbdamas pradinių klasių mokytoju negali pasenti. Gal tai ir tiesa.
Programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių įžvalgos
Programos misija, pasak programos atrankos koordinatorės Vaivos Stanionės, yra pritraukti į mokyklas jaunus profesionalus, gebančius padėti vaikams, kuriems reikia įkvepiančio pavyzdžio, palaikymo bei individualizuoto mokymo. Ji minėjo, kad jaunieji mokytojai turi būti motyvuoti ir orientuoti į pagalbą kitam. Dirbant privalomus 2 metus mokykloje jiems yra suteikiamas profesinis konsultavimas, mentorystė ir bendradarbiavimo tinklas.
Paklausta, kodėl nusprendė dalyvauti programoje, pasakojo, kad nori išmokti daug naujų dalykų, pasidalinti savo patirtimi, taip pat siekia išjudinti sustabarėjusią švietimo sistemą bei prisidėti prie kūrybiško jaunosios kartos ugdymo. Pasak būsimos mokytojos, būtent ši profesija yra tikslingiausias kelias perduoti sukauptą žinių bagažą.
Dalyvauti šioje programoje Akvilę inspiravo jos pačios baigta mokykla, Šv. Kristoforo gimnazija, kuri, pasak jos, suteikė aukšto lygio studijas ir galimybę mokytis mąstyti autentiškai. Todėl įgytomis žiniomis nori dalintis ir su kitais.
Šios kartos mokytoja, Urtė Penkauskaitė, sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kas patinka mokytojo profesijoje, su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdieniame mokyme.
Atrinkti programos dalyviai dvejus metus intensyviai mokosi. Mokymų metu ne tik diskutuojama, koks turėtų būti mokytojas, kokia jo funkcija, dalinamasi veikiančiais mokinių įtraukimo metodais, bet ir auginama bendruomenė.
„Dar kaip dalyvis lankydamasis „Renkuosi mokyti!“ mokymuose gavau labai daug. Man tai pakeitė mąstymą, kas išvis yra mokykla, koks mano vaidmuo turėtų joje būti. Tokių pamokų, kokias mes mokėmės vesti, pats būdamas mokiniu nemačiau. Vis dėlto man šie programos mokymai buvo kur kas daugiau. Jie orientuoti į stiprią ir besąlygiškai palaikančią bendruomenę. Bendruomenę, kuri nori tave išgirsti ir girdi, tave mato ir yra šalia, kai to labiausiai reikia. Per pirmuosius mokytojavimo metus žmogaus gyvenime įvyksta labai daug pokyčių, kartais - per daug. Tai itin atsakingas darbas, kuriam turi būti visiškai atsidavęs. Manau, kad be bendruomenės palaikymo dabar mokykloje nebūčiau“, - dalijosi A. A.
Pasak ugdymo specialisto, „Renkuosi mokyti!“ yra ta bendruomenė, kuri veikdama švietimo sistemoje pirmiausia mato vaiką ir jo poreikius, kuriuos stengiasi patenkinti. Drauge tai programa, skirta mokytojų palaikymui, jų potencialo stiprinimui.
Švietimo sistemos problemos ir perspektyvos
Ko gero, nėra žmogaus, kuris neturėtų savo nuomonės apie švietimo sistemą Lietuvoje. „Renkuosi mokyti!“ vadovas A. A. Markevič sako, kad pirmiausia svarbu turėti aiškią viziją. „Aš matau mokyklą kaip bendruomenę, ne instituciją. Tai yra įsivaizdavimas, ateinantis iš įtraukiojo ugdymo paradigmos. Bendruomenė, kurioje visi pažįsta vienas kitą ir yra lygiaverčiai partneriai: mokytojai, vadovai, specialistai, vaikai ir tėvai. Bendruomenė, kuri žino savo iššūkius ir ieško sprendimų, o ne siekia juos paslėpti ar apeiti. Labai norėčiau, kad Lietuvoje kuo daugiau mokyklų suvoktų, kad nereikia laukti išorinių sprendimų - laikas kurti save patiems.
Paklaustas, o koks turėtų būti mokytojo vaidmuo, Artur teigia, kad jis turėtų aiškiai žinoti, ko kasdien eina į mokyklą. „Jeigu atsakyme po kurio laiko dingsta pagrindinė dalis, kad mokykloje esu dėl vaiko, manau, būtų sveika permąstyti, ar tikrai esu ten, kur reikia. Be to, svarbu suprasti, kad ši profesija yra nelengva. Mokytojas turi būti laisvas. Laisvas, kad galėtų įkvėpti kitus, rūpintis savo mokinių poreikiais, kurti ryšį. Taip, sistemos ignoruoti negali ir reikia vykdyti reikalavimus, tačiau nuolat turi rinktis tuos dalykus, kurie tavo mokiniams būtų geriausi. Mokytojas visų pirma yra kūrėjas“, - kalbėjo A. A.
Vytauto Didžiojo universitete daktaro disertaciją apsigynusi Mokyklų tobulinimo centro ir programos „Renkuosi mokyti!“ viena iš steigėjų Eglė Pranckūnienė sako, kad pasitikėjimas ir visuomenės palaikymas švietimo praktikams yra be galo svarbus. Anksčiau mokytojai buvo gerbiami, jie jautėsi švietimo sistemos kūrėjais, kuriančiais Lietuvos mokyklą, turėjo daug kūrybinės laisvės. Šiandien situacija kiek kitokia - vykstant nuolatinėms švietimo reformoms buvo prarastas kryptingumas. Dr. E. Pranckūnienė pažymi, kad studijuojant pedagogiką labai svarbus yra bendrasis pedagogo pasirengimas - suprasti, kas yra mokymas ir ugdymas. Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį ne taip lengva rasti tikslų atsakymą.
Tai, kas šiuo metu vyksta švietime, yra nepaprastai marga - yra kas džiugina ir kas liūdina. Galime tik pasidžiaugti nuolatos augančia mūsų švietimo praktikų kompetencija, nes yra išties nemažai pedagogų, kurie savo mokyklose kuria unikalias mokymosi patirtis. Tačiau nerimą kelia švietimo politika, kuri yra nekryptinga ir pilna sumaišties. Mūsų pedagogai yra daug kuo nusivylę, jaučiasi nevertinami ir pavargę. Ir tas nuovargis atsirado dėl nežinomybės, sumaišties, nesaugumo ir ypač dėl politinių sprendimų, kurie akivaizdžiai atspindi nepasitikėjimą praktikais. Su jais nėra pakankamai tariamasi, jie dažnai paliekami nuošalyje, o galiausiai priimti sprendimai yra primetami - telieka juos tik įgyvendinti.
Taip jau yra, kad švietimo sistema turi nuolat atsinaujinti, bet kiekviena reforma turėtų turėti aiškią kryptį ir nuoseklų ėjimą ta kryptimi. Manau, kad didžiausia problema ta, jog reformų iniciatyva persikelia į politinį lygmenį, o kadangi politika yra nulemta rinkimų ir nuolatinių svyravimų - priimami sprendimai dažnai būna greiti ir nepakankamai pagrįsti. Atsiranda spaudimas, forsavimas, nėra duodama žmonėms išsikalbėti, pasitarti ir, galiausiai, - susitarti. Tampa natūralu, kad viskas yra atmetama ir nepriimama. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Tai nėra tik techninis procesas, tai gana rimti kultūriniai pokyčiai mokyklos veikloje.
Man pačiai priimtina įtraukiojo ugdymo idėja, kai yra atsižvelgiama į individualaus mokinio gebėjimus, polinkius, pomėgius ir stengiamasi kiekvienam padėti atsiskleisti. Tai mokymas, kai niekas nerūšiuoja mokinių, bet stengiasi kiekvienam padėti mokytis ir vertina jo turimus gebėjimus bei potencialą. Žaviuosi Suomijos švietimo sistema, kuri kuria mokyklą ne išskirtiniams vaikams - joje neskatinama pirmauti, - bet bandoma padaryti taip, kad būtų gerai kiekvienam. Tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar esame linkę konkuruoti vieni su kitais - tai, matyt, yra įaugę į mūsų kraują, kultūrą.
Labai svarbu kiekvienam iš mūsų suprasti, kad mokytojas yra gyva asmenybė, jis yra atviras, integralus, savo srities profesionalas ir entuziastas. Jis išmano kaip ir ką reikia mokyti. Visi šie dalykai yra labai svarbūs.
Mano praktika ir darbinė patirtis rodo, kad jaunų žmonių, kurie nori mokytojauti, nėra mažai. Tačiau bendra neigiama nuotaika, kuri yra piešiama žiniasklaidoje, turbūt atgraso ne vieną nuo šios profesijos. Dažnai ir patys mokytojai savo praktikantams (būsimiems pedagogams) pataria neiti dirbti į mokyklas. Šiuo metu tiesiog yra daug nusivylimo tarp pačių mokytojų - savo profesija, savo profesine situacija. Antra vertus, nuolatos garsiai eskaluojama žinia apie vis senėjančią mokytojų kartą taip pat neskatina jaunų žmonių rinktis pedagoginio išsilavinimo, nes tarsi siunčiama žinutė - būsi patrauklus tol, kol būsi jaunas, o po kažkurio laiko tave „nurašys“ senėjančiai kartai. Ta įgyta daugiametė patirtis tarsi bus nebevertinga.
Aukštųjų mokyklų atstovai vis garsiau kalba apie tai, kad mokyklas baigia vis silpnesni abiturientai. Viskas susiję su tuo, kad mūsų švietimo sistemoje per mažai keičiasi ugdymo būdai. Šiuolaikiniai vaikai mokosi kitaip. Juk yra tokių vaikų, kuriems net vieno puslapio tekstą perskaityti jau yra sudėtinga. Be to, virtuali realybė tikrai daro didžiulę įtaką mokinių mokymuisi.
Mes tikrai neturėtume manyti, kad mūsų vaikai, dabartiniai mokiniai, yra mažiau išsilavinę ar žemesnio intelekto. Jie tiesiog kitaip mokosi, o mes vis dar nesugebame atrasti naujų priemonių ir būdų, kaip juos šiuolaikiškai mokyti, kaip vertinti mokymąsi. Egzaminų metu, sprendžiant standartizuotus testus, vis dar reikalaujama iš mokinių įsiminimo.
Visų pirma, aš nežinau, kas yra ta prestižinė profesija. Viskas taip greitai keičiasi, kad sunku pasakyti, kokios profesijos turi būti prestižinės. Man atrodo, kad čia daugiau yra vidinė laikysena ir nuostata, kiek tu tiki tuo, ką darai. Tam, kuris tikrai jaučiasi savo vietoje, jaučia savo pašaukimą, tikrai nereikia jokių papildomų prestižo skatinimo būdų.
Šioje šalyje yra ypač dideli konkursai į mokytojų rengimo programas, nes rinkdamiesi šią profesiją, būsimi specialistai jaučiasi saugiai, o mokyklose dirbantys mokytojai jaučia didelį visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą.
Visi norime, kad mokyklose mūsų vaikus ruoštų gabūs, entuziastingi, jautrūs, komunikabilūs ir talentingi pedagogai. Tačiau statistika liūdna - pedagogo profesija jaunimui vis dar nėra pakankamai patraukli. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai - puikus to pavyzdys.
Mokytojas žingsniuoja į mokyklą ne tam, kad susirastų jaukų kampą, kur galėtų nusimesti prisikaupusius popierius ar sąsiuvinius, ne tam, kad atšiltų lauke sušalę skruostai. Mokiniams labai reikia motyvuojančio pavyzdžio, kurio pėdomis norėtųsi sekti, kurio būtų galima drąsiai klausti gyvenimiškų patarimų. Būtent todėl mokytojas ateina į mokyklą dėl tų, kuriems jo reikia labiausiai. Taip supranti, kad mokytojas - visų pirma duodanti, o tik po to imanti profesija.
Dirbdamas mokykloje nuolatos judi - tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šiame darbe kartkartėmis tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos. Mokiniai į klases ateina su skirtingomis emocijomis, mintimis, patirtimis. Būtų neteisinga mokytojui nuolatos arti tą pačią vagą, todėl kiekviena pamoka nepriklausomai nuo to, kiek metų kalbi mokiniams apie morfologinį žodžių nagrinėjimą ar narplioji rašinio struktūrą, tampa vis nauju atradimu. Kasdien ieškai būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Pažinimo džiaugsmas gali ateiti visai nejučiomis, tačiau tam reikia susitelkti ir ieškoti. Šioje vietoje mokytojo darbas iš dalies koreliuojasi su seklių profesija, kur nuolatos ieškomi ne tik būdai, metodai, bet ir atsakymai į nuolatos kamuojančius klausimus „kodėl?“, „kaip?“, „kam?“ ir t.t.
Mokytojas - žmogus, galintis stebėti ir pastebėti kiekvieno mokinio asmeninę pažangą bei tobulėjimą. Augančiai asmenybei svarbu būti pamatytai, išgirstai. Kone kiekvienas nori žinoti, ką darome gerai ir kur mums dar reikia pasistiebti. Pedagogai vieni pirmųjų susiduria su bręstančių vaikų kaita, todėl yra svarbu matyti daug daugiau, nei leidžia fiziologinės žmogaus savybės.
Norint, kad mokykla būtų pastebima ir matoma kiek globalesniame kontekste, mokyklos bendruomenė turi dirbti išvien. Tokiu būdu mokytojas ne tik tampa tos pačios bendruomenės dalimi, bet ir pats prisideda prie mokyklos gerovės konstravimo.
Vedami idėjų ir noro keisti, performuoti ar patobulinti, mokytojai „judina“ visą švietimo sistemą ir tampa neatsiejama jos pokyčių dalimi. Grįždamas iš darbo, mokytojas toliau tęsia savo kilnią misiją. Sąsiuvinių taisymai susipina su aktyvia namų ruoša, atsakinėjimai į tėvų laiškus puikiai dera prie kitos darbo dienos planavimo. Būti mokytoju - ne tik itin atsakinga, kruopšti pareiga, bet ir intensyvi, nepertraukiama būtis. Svarbu suprasti, kodėl ir dėl ko esame, kam atėjome ir nuo ko pradėjome.
Čia minimos tik penkios priežastys būti mokytoju, tačiau kiekvienas savyje jų turime dešimtis.
tags: #kodel #as #pasitrinkau #buti #mokytoju