Mokytojo profesija - tai pašaukimas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir meilės vaikams, kantrybės bei nuolatinio tobulėjimo.Kas gi traukia jaunus, išsilavinusius žmones į mokytojo profesiją? Panagrinėkime, kokie yra šios profesijos privalumai ir trūkumai.
Jaunųjų pedagogų patirtys ir įžvalgos
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečius metus iš eilės vyresniųjų klasių moksleivius pakvietė į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA). Balandžio 4-8 d. vyko trečioji - paskutinė - šių metų JPA gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija. JPA dalyviai: Rapolas iš Vilniaus Žvėryno gimnazijos, Regina iš Vilkaviškio raj. Gražiškių gimnazijos ir Gabrielė iš Trakų raj.
Rapolas į JPA atvyko ieškodamas savęs. Jis nori keisti visuomenę į gerąją pusę, todėl ir atvyko į JPA, tikėdamasis atrasti, kur tai galėtų padaryti. Gabrielė taip pat vis dar ieško savęs, tačiau teigia, jog šiuo metu yra susitelkusi ties geografija, jos mokytojas jai - tikras gero mokytojo pavyzdys, įkvėpimas. Regina domisi biologija. Per kelias dienas ji spėjo apsiprasti universitete ir galutinai susidomėjo mokytojo darbu. Čia ji pabendravo ir su dėstytojais, ir su biologijos studentais.
Rapolą universitete labiausiai sužavėjo draugiška aplinka ir bendravimo kultūra: studentai su dėstytojais čia bendrauja visiškai kitaip, nei bendrauja mokiniai su mokytojais. Visi vienbalsiai tvirtina, kad mokymosi aplinka yra labai svarbi. „Traukia ir tai, kad universitete ne tik galėsi mokytis, bet užsiimti ir papildoma veikla: joga, dainavimu ar kitkuo“, - sako Regina.
Koks turi būti geras mokytojas?
Kad būtum geras mokytojas, Rapolo nuomone, negali žiūrėti į mokinį iš aukščiau, turi gerai išmanyti dalyką, turėti pedagoginių žinių, suprasti, ką mokinys mąsto ir kodėl jis taip mąsto. Regina sako, kad norint tapti geru mokytoju pirmiausia reikia mylėti darbą su žmonėmis, kitaip būsi ne koks mokytojas. Rapolas sako, kad norint užsitarnauti mokinių pagarbą reikia nevengti pajuokauti taip, kaip daro jo fizikos mokytojas.
Regina įsitikinusi, kad itin svarbu, jog mokytojais dirbtų žmonės ne iš pareigos, o iš pašaukimo.
Kaip ir kada tampama geru mokytoju?
JPA metu visa diena skirta susitikimams su dėstytojais, kurie veda paskaitas ir supažindina su konkrečių studijų programų turiniu. Gabrielė sako, kad JPA rekomenduos ir savo draugams. Regina antrina, kad atrandi ne tik universitetą, specialybę, bet ir save: kaip greitai pats sugebi prisitaikyti, bendrauti su aplinkiniais. „Gyventi su kitais studentais - tai jau patirtis, suteikianti savarankiškumo, verčianti prisitaikyti“, - kalba ji.
JPA dalyviai ne tik susipažįsta su pedagogo darbo subtilybėmis, bet ir ugdosi šiai profesijai reikalingų įgūdžių.
Programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių įžvalgos
Liepos 4 d. Sudeikiuose (Utenos raj.) septintoji programos „Renkuosi mokyti!“ karta pradėjo mėnesį trunkančią vasaros stovyklą - pasiruošimą darbui Lietuvos mokyklose. Programos misija, pasak programos atrankos koordinatorės Vaivos Stanionės, yra pritraukti į mokyklas jaunus profesionalus, gebančius padėti vaikams, kuriems reikia įkvepiančio pavyzdžio, palaikymo bei individualizuoto mokymo. Ji minėjo, kad jaunieji mokytojai turi būti motyvuoti ir orientuoti į pagalbą kitam. Dirbant privalomus 2 metus mokykloje jiems yra suteikiamas profesinis konsultavimas, mentorystė ir bendradarbiavimo tinklas.
Jaunų mokytojų motyvacija
Marija Šnipaitė Vilniaus dailės akademjoje (VDA) baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas ir yra būsima technologijų mokytoja. Paklausta, kodėl nusprendė dalyvauti programoje, pasakojo, kad nori išmokti daug naujų dalykų, pasidalinti savo patirtimi, taip pat siekia išjudinti sustabarėjusią švietimo sistemą bei prisidėti prie kūrybiško jaunosios kartos ugdymo. Pasak būsimos mokytojos, būtent ši profesija yra tikslingiausias kelias perduoti sukauptą žinių bagažą.
O Marija nori pasidalinti kultūros ir meno pasauliu su jaunąja karta. Geras mokytojas, pasak merginos, turi būti įvairiapusiškas, atidus, rūpestingas ir gebantis sudominti savo mokomu dalyku. Tačiau, Marijos nuomone, svarbu, kad jis būtų žmogiškas, t.y. gebėtų klysti. Gyvas ir nuoširdus bendravimas, anot jos, yra prioritetas.
Akvilė Šimėnienė Vilniaus universitete baigė lietuvių ir ispanų filologijos bakalauro studijas, intermedialiąsias literatūros magistrantūros studijas bei lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Vilniaus universiteto jungtinę filologijos doktorantūrą. Kitais mokslo metais ji bus lietuvių kalbos ir literatūros bei ispanų kalbos mokytoja. Dalyvauti šioje programoje Akvilę inspiravo jos pačios baigta mokykla, Šv. Kristoforo gimnazija, kuri, pasak jos, suteikė aukšto lygio studijas ir galimybę mokytis mąstyti autentiškai. Todėl įgytomis žiniomis nori dalintis ir su kitais.
„Geras mokytojas turi visus svertus suformuoti įdomią, kūrybingą asmenybę, aktyvų pilietį, kuriantį ir dirbantį dėl Lietuvos“, - mano Akvilė. Šios profesijos atstovas turi gebėti būti autoritetu. Pagrindinės gero mokytojo savybės, jos nuomone, yra aktyvumas, autentiškas mąstymas, kritiškumas ir darbštumas. O šiandien ypač svarbu charizma, naujos idėjos bei stereotipų laužymas.
Žiūrint iš šiandienos švietimo perspektyvos, būsimos mokytojos nuomone, nebe žinių suteikimas yra prioritetas. Svarbiausia yra sugebėti susiorientuoti žinių pertekliuje. Šiandien didėja autentiško mąstymo poreikis, todėl „mokyti mąstyti savarankiškai ir kūrybiškai, nepaisant to, kokią discipliną dėstai, yra fundamentalus gebėjimas, kurį turi ugdyti šiuolaikinis mokytojas“, - įsitikinusi būsima pedagogė.
Kitas svarbus dalykas mokytojo profesijoje, anot Akvilės, yra psichologiniai aspektai, mokytojo ir mokinio ryšys, gebėjimas įsiklausyti ir išgirsti, padėti pokalbiu.
Iššūkiai ir džiaugsmai
Programos „Renkuosi mokyti!“ šeštosios kartos mokytojai jau metus dirba Lietuvos mokyklose. Šios kartos mokytoja, Urtė Penkauskaitė, sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kas patinka mokytojo profesijoje, su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdieniame mokyme. Pasak jaunosios pedagogės, nors ir buvo įvairių lūkesčių ir baimių, savo pasirinkimu mokyti nenusivylė. O su mokiniais puikiai pavyko sutarti. Paklausta, kas gi labiausiai žavi mokytojo profesijoje, Urtė vienareikšmiškai teigė, kad tai buvimas ir mokymasis su vaikais. Net jeigu ir pamoka nevyksta pagal planą, pats kasdienis patyrimas, pasak jaunosios pedagogės, yra reikalingas ir įdomus.
Žinoma, mokykloje tenka susidurti ir su įvairiais iššūkiais. Didžiausi iššūkiai, pasak merginos, yra nežinojimas, kas bus rytoj, ir sprendimų priėmimas pamokoje. Urtė permąsto visas pamokas ir galvoja apie savo atsakymus, duotus kiekvienam mokiniui, ar tinkamai sureagavo į vaiko nuotaiką, ar pasirinkti mokymo metodai buvo efektyvūs ir t.t. Norint įveikti visus iššūkius, reikia nuolat tobulėti, mylėti savo darbą ir turėti vertybinį pamatą. Toks geras mokytojas, anot Urtės, ir turėtų būti. Todėl esmė ne išsilavinimas, bet motyvacija.
Per naujos patirties metus jaunoji pedagogė susipažino su mokykla. Šią įstaigą ji mato kaip labai margą. Ji pastebi pasikeitųsį mokytojų mąstymą tuo atžvilgiu, jog imama kalbėti apie visapusišką vaiko ugdymą. Tačiau įžvelgia ir keletą problemų.
Merginos nuomone, mokykloje trūksta emocinio saugumo, šiltesnių santykių tiek tarp mokinių, tiek ir tarp mokytojų. Tiek būsimos pedagogės - Marija ir Akvilė - tiek ir jau metus mokytojo kėdę užėmusi Urtė kalba apie naujovių diegimą švietimo sistemoje: asmenybės ir socialinių įgūdžių ugdymą, kūrybiško ir savarankiško mąstymo skatinimą nepamirštant kurti dialogo su mokiniais, kurie mokytojo profesijoje yra prioritetas.
Gerda Legotienė, aštuntosios kartos „Renkuosi mokyti!“ alumnė dvejus metus dirbo Vilniaus r. Rudaminos gimnazijoje matematikos ir informatikos mokytoja. Pasirinkusi užverti vienos darbovietės duris, ji peržengė mokyklos slenkstį. Mokykloje dirbu antrus metus. Atėjau čia dirbti, nes beveik visą savo gyvenimą norėjau būti mokytoja. Įsilieti į mūsų, matematikių, būrelį nebuvo sunku, kiekvieną dieną einame gerti arbatos. Su kita kolektyvo dalimi kiek sunkiau.
Pas mus mažas mokytojų kambarys ir nėra tokios tradicijos, kad susitiktumėme. Dabar dienynai yra elektroniniai, nereikia ateiti į mokytojų kambarį jų pasiimti. Pas mus dirba apie 60 mokytojų, tad su visais susibendrauti sunkiau. Įvardinčiau kelis dalykus. Svarbu kantrybė, supratimas, kad vaikai gali ne viską suprasti ir nelaikyti mokinių kvailais. Bandau, man tikrai įdomu su mokiniais kartais pasikalbėti apie stalo žaidimus ar panašius dalykus.
Kad mokytojas dirba tik per pamokas. Taip tikrai nėra. Man šiek tiek keista, kad pasiruošimui vienai pamokai duodama tik 20 minučių, įskaitant net ir sąsiuvinių taisymą. Kai pradėjau dirbti, pastebėjau, kad mokytojais tikrai turi laisvės. Man yra skirta programa, bet aš visiškai laisvai galiu rinktis, kaip aš tą programą galiu įvykdyti, kaip aš mokinius mokau. Man tai labai patiko. Turbūt kaip dar vieną mitą būtų galima įvardinti tai, kad mokytojas įstatytas į rėmus. Tikrai ne. Jis gali rinktis, kaip ir ką veikti, kad būtų labai įdomu.
Pokyčiai, sakyčiau, turėtų būti su pačiais mokytojais, kad jie nuolat turėtų atsišviežinti. Jei pastebi, kad darbas neteikia malonumo, gal reikėtų pagalvoti apie kitą darbą. Pastebima tendencija, kad jauni žmonės neskuba rinktis pedagogikos studijų ir tik maža dalis tų, kurie jas pasirinko, galiausiai ateina dirbti į mokyklas. Manau, kad gal dėl to, kad nuolat girdi tą neigiamą požiūrį, o jis dažniausiai ir eina iš pačių mokytojų. Jie skundžiasi, kad yra blogai, kad yra labai pavargę, skundžiasi atlyginimais.
Aš ieškojau darbo mokykloje ir prieš tai, bet daug kur sulaukdavau atsakymo, kad be patirties manęs nepriims. Paskambinau į vieną mokyklą paklausti informacijos apie tai, kokias klases tektų mokyti ir manęs iš karto paklausė, ar turiu praktikos. Mano pirminis pasirinkimas pildyti „Renkuosi mokyti“ anketą buvo dėl to, kad man lengviau surastų darbą. Paskui, kai pradėjau gilintis į programos nuostatas, vertybes, supratau, kad tai tikrai vieta man.
Savybės, reikalingos dirbant su vaikais
Pedagogo išsilavinimas yra svarbus, norint dirbti su vaikais, tačiau būti geru mokytoju yra daugiau nei tik planuoti veiklas ar užsiimti su vaikais. Štai 10 savybių, kurios padeda tapti puikiu mokytoju:
- Bendravimo įgūdžiai: Suprasti vaikus ir atitinkamai su jais bendrauti, palaikyti ryšį su tėvais.
- Pasitikėjimas savimi: Tikėti tuo, ką darai, ir parodyti tai aplinkiniams.
- Kūrybiškumas: Mąstyti už ribų ir suteikti vaikui saugią ir kūrybišką mokymosi aplinką.
- Kantrybė: Ramiai priimti kiekvienos dienos pakilimus ir nuosmukius, sutelkiant dėmesį į galutinį tikslą.
- Entuziazmas: Gebėti įveikti kliūtis ir atverti duris sėkmei, rodyti atkaklumą ir atsidavimą.
- Bendradarbiavimas: Palaikyti ryšį su kolegomis, bendrauti ir kartu spręsti iškilusias problemas.
- Organizuotumas ir lankstumas: Gebėti greitai įveikti netikėtus posūkius bei nesklandumus ir rasti tam tinkančias alternatyvas.
- Santykių kūrimas: Padėti vaikui geriau pažinti ir išgyventi savo emocijas.
- Meilė darbui ir vaikams: Nuoširdžiai mylėti vaikus, juos suprasti ir palaikyti.
- Problemų sprendimo įgūdžiai: Greitai veikti ir priimti tinkamą sprendimą, kad išspręstumėte tam tikrą problemą.
Metų mokytojų įžvalgos
Tradiciškai Tarptautinės mokytojų dienos proga Klaipėdos rajono savivaldybė renka tris Metų mokytojus. Šiais metais iš 11 pasiūlytų pretendentų Metų mokytojomis tituluotos Gargždų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ logopedė metodininkė Diana Jarutienė, Gargždų „Minijos“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja metodininkė Jolanta Žukauskienė ir Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Milda Kontrimė.
Gargždų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ logopedė metodininkė D. Jarutienė Mokytojų dienos proga sau ir visiems pedagogams linkėjo pasididžiavimo jausmo: „Juk mes dirbame tokį svarbų ir atsakingą darbą - ugdome ir mokome jaunąją kartą. Aktyviai dalyvauju savo įstaigos gyvenime, tad šis įvertinimas reikšmingas visai mūsų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ bendruomenei. Esu dėkinga įstaigos vadovams, kolegoms už komandinį darbą, bendravimą ir bendradarbiavimą“, - sakė D. Jarutienė.
Ji dirba su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, todėl pagrindinis darbo metodas yra žaidimas. Pirmiausia stengiasi sukurti saugią, abipusiu logopedo ir ugdytinio pasitikėjimu grindžiamą aplinką, kuri žadina vaiko norą pažinti, tyrinėti, motyvuoja tikslingai veikti. Artikuliaciniai pratimai, įvairios kalbinius gebėjimus lavinančios užduotys yra pateikiamos žaismingai, įdomiai. Žaidybinis ugdymo metodas skatina vaikus aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą, kelia malonius išgyvenimus.
Dianos įsitikinimu, šiuolaikinis ugdytinis yra smalsus, norintis užsiimti įdomia ir smagia veikla. Dabartiniai vaikai daug geriau ir greičiau įsisavina vaizdinę nei žodinę informaciją, todėl jiems sunkiau sekasi kantriai išklausyti pašnekovo, klausytis pedagogo pasakojimo ar skaitomos pasakos. Tai skatina nuolat ieškoti dar įdomesnių, efektyvesnių vaikų kalbinių gebėjimų ugdymo būdų. D. Jarutienė pasakojo, kad jos a. a. mama Marija Žibienė taip pat buvo pedagogė, kurią mylėjo ir gerbė tiek ugdytiniai, tiek kolegos. „Matydama jos meilę ir atsidavimą savo darbui, taip pat pasirinkau pedagogo profesiją. Man labai patinka mano darbas, nes galiu padėti. Savo darbe matau didžiulę prasmę. Ypač džiugios akimirkos, kada vaikai išmoksta tarti garsus, kurių anksčiau nepavykdavo ištarti, jų kalba tampa sklandesnė, aiškesnė. Esu laiminga pasirinkusi logopedo profesiją“, - šypsodamasi teigė Metų mokytoja tituluota Diana.
Anot jos, vaikų, turinčių kalbos ir kalbėjimų sutrikimų, skaičius nuolat didėja. Vis daugiau tokių, kurių kalbos raida gerokai vėluoja. Mat vaikai mažiau bendrauja su tėvais, aplinkiniais, daug laiko praleidžia prie telefonų ar televizoriaus ekranų. Diana didžiulį dėmesį skiria būtent kalbos ir kalbėjimo sutrikimų prevencijai.
Vyriausybė daug metų kalba apie pedagogo profesijos prestižą. Ar šios kalbos jau atsispindi realybėje? D. Jarutienė atsakė, kad pedagogo profesija yra labai svarbi. Pedagogu gali dirbti tas, kuris turi prigimtinį norą mokyti, ugdyti, padėti. Šiuo metu švietimo sistemoje vyksta nuolatiniai pokyčiai, pedagogams kartais darosi sunku susiorientuoti jų gausoje. „Manau, labiausiai trūksta Vyriausybės ir visuomenės pasitikėjimo ir tikėjimo pedagogais, jų atsakingai ir kokybiškai atliekamu darbu. Labai didelis dėmesys yra skiriamas jaunų žmonių pritraukimui, paskatinimui tapti pedagogais, tačiau nepakankamai vertinami dabar dirbantys pedagogai. Norisi tikėti, kad artimoje ateityje situacija keisis į gerąją pusę ir pedagogo profesija tikrai taps prestižine“, - viliasi ji.
Gargždų „Minijos“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja metodininkė Jolanta Žukauskienė, sužinojusi apie įvertinimą, labai susijaudino, o vėliau užplūdo džiugesio banga. „Supratau ir tai, kad Gargždų „Minijos“ progimnazijos kolektyvo valia, jog man būtų skirta Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos vardo premija, įpareigoja stengtis toliau daryti gerus darbus, toliau domėtis, mokytis, dalintis gerąja patirtimi, skleisti savo dalyko naujoves“, - sakė J. Žukauskienė.
J. Žukauskienė pasakojo, kad pamokose ir neformaliojo švietimo užsiėmimuose fizinio ugdymo programą tenka taikyti pagal klasės poreikius, tenka ir individualizuoti, ir diferencijuoti veiklas, kad mokiniai gautų savo gebėjimus, motyvaciją, pomėgius atitinkančias užduotis. Fizinio ugdymo mokytojas privalo būti kūrybingas. Jis neturi paruošto vadovėlio, kuriuo galėtų remtis.
„Džiaugiuosi, kad 2022 metais kovo 8 dieną Klaipėdos rajono fizinio ugdymo mokytojai įkūrėme asociaciją. Gargždų „Minijos“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja metodininkė J. Žukauskienė, paklausta apie iššūkius, atsakė: „Sporto bazių trūkumas. Per didelis mokinių skaičius klasėse. Per pamoką fizinio ugdymo mokytojas dirba su visa klase vienoje pusėje mokyklos sporto salės, kitoje pusėje dirba kolega su kita klase, kurioje taip pat nuo 28 iki 29 mokinių. Džiugina, tai, kad turime modernų, tvarkingą sporto aikštyną. Pagrindinis principas J. Žukauskienės vedamose pamokose - fiziškai aktyvus mokinys. Kaip mokytoja mokiniams ji stengiasi būti teisinga, rūpestinga, skatina savo mokinius tikėti savo jėgomis, būti jiems pavyzdžiu. „Galiu su humoru pažvelgti į kai kurias situacijas, dingsta įtampa ir problemos sprendžiasi paprasčiau“, - pastebi mokytoja ir priduria, kad lygiai taip pat svarbi yra pagarba jaunam žmogui, nes ji grįžta bumerangu.
Pedagogė pastebėjo, kad šiuolaikinių mokinių fizinis pajėgumas yra mažesnis, tai lemia modernios technologijos, mažiau aktyvus gyvenimo būdas. „Požiūrį į fizinį aktyvumą nuo mažų dienų formuoja ne tik fizinio ugdymo specialistas, bendruomenė, o visų pirma šeima. Yra tėvų, kurie skiria daug dėmesio ir laiko savo vaikui. Kartu su juo aktyviai dalyvauja bet kokioje fizinėje veikloje, ugdo meilę būti fiziškai aktyviam visą gyvenimą (tobula, kai šis požiūris sutampa su fizinio ugdymo mokytoju). Tokie vaikai labiau pasitiki savo jėgomis, jiems ir kitų dalykų programose geriau sekasi, jie nebijo iššūkių, kuriuos tenka įveikti“, - sakė J. Žukauskienė.
„Šį įvertinimą priimu kaip didelę užgulusią atsakomybę. Nemanau, kad savo Everestą jau pasiekiau ir dabar galiu nustoti mokytis pati, toliau tobulėti. Priešingai, ši atsakomybė skatina dar labiau pasitempti, augti ir kelti savo, kaip pedagogo, kvalifikaciją“, - „Bangai“ sakė viena iš apdovanotųjų pedagogių Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Milda Kontrimė. Paklausta, kokiais darbo principais vadovaujasi, atsakė: „Ar esate girdėję savo aplinkoje, kai suaugusieji sako, jog viena ar kita pamoka jiems patiems buvo pati nemėgstamiausia, o štai jų atžala - priešingai, tuo dalyku itin domisi ir galbūt net žada studijuoti? Būdama klasės vadove girdėjau taip atviraujant ne vieną šeimą… Žinote, kur čia paslaptis? Ne kažkokiose darbo metodikose, o vaiko ir pedagogo susikuriamame santykyje.
M. Kontrimė akcentuoja, kad darbe siekia abipusės pagarbos, kompromiso su kolegomis, su mokiniais. Svarbiausia - kalbėtis. „Jei matau, kad vaikai vieną dieną yra pervargę, tikrai perkelsiu atsiskaitymą į kitą laiką. Jei vaikas užsimena, kad tikrai nespėjo padaryti namų darbų, nes ne iki galo suprato, arba priėjęs nuoširdžiai rodo nuotraukas, pasipasakoja, kokia jam buvo svarbi treniruotė prieš varžybas vakar vakare - darbo pristatymą pasitarę nukeliame taip pat. Mokausi nebedaryti iš to tragedijos. Aišku, mokiniai pasakytų, kad ir man pasijaučia pilnatis. Bet visi esame žmonės ir klystame. Išmokau pripažinti sau ir jiems, kad suklydau, persistengiau, nesusivaldžiau - jei reikia, atsiprašau, tad kodėl turėčiau reikalauti tobulybės iš jų? Įdedamų pastangų, atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius, pagarbos - taip, bet ne tobulybės.“
Anot pašnekovės, netiesa, kad sedėdami internete vaikai darosi uždaresni ir nemokantys bendrauti. Jei su vaikais dirbi, nuoširdžiai kalbi, tai ir knygas jie pamėgsta skaityti, ir nuo telefono per pamokas atsitraukia. Štai vienas M. Kontrimės dešimtokas šiuo metu kremta jos pasiūlytą Remarko „Juodąjį obeliską“. M. Kontrimė: „Mokytojos kelio sąmoningai nesirinkau - po 12 klasės stojau į Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą. Džiaugiuosi savo sprendimu.
Mokytojo profesijos iššūkiai
Vis dėlto, mokytojo profesija turi ir savų iššūkių:
*Didelis darbo krūvis: Pasiruošimas pamokoms, sąsiuvinių taisymas, konsultacijos po pamokų.
*Emocinis išsekimas: Darbas su skirtingais vaikais, jų problemomis, nuolatinis bendravimas su tėvais.
*Mažas atlyginimas: Palyginti su kitomis aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų profesijomis.
*Visuomenės požiūris: Nepakankamas įvertinimas ir pagarba mokytojo darbui.
Ar verta rinktis mokytojo profesiją?
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualių savybių, vertybių ir motyvacijos. Jei mylite vaikus, esate kantrūs, kūrybingi, norite dalintis savo žiniomis ir matyti, kaip auga jaunoji karta, tuomet mokytojo profesija gali būti jums tinkama. Svarbu įvertinti ne tik privalumus, bet ir iššūkius, ir būti pasiruošus nuolat tobulėti ir mokytis.