Laikinosios apsaugos priemonės - tai teismo taikomos priemonės, skirtos apriboti atsakovo nuosavybės teises į turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį, lėšas, turtines teises) ir sustabdyti kitus įpareigojimus, draudimus ar veiksmus. Jų tikslas - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir išvengti jo pasunkėjimo ar neįmanomumo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šios priemonės gali būti taikomos ne tik bet kurioje civilinio proceso stadijoje, bet ir prieš pareiškiant ieškinį. CPK 152 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, kad teismo nutartis dėl šių priemonių taikymo vykdoma skubiai - nedelsiant po priėmimo. CPK 148 straipsnis leidžia nepranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.
Turto areštas yra efektyvi priemonė, leidžianti užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. Civilinio proceso kodekse (CPK) numatytos laikinosios apsaugos priemonės, padedančios išvengti rizikos, kai skolininku pripažintas asmuo pasibaigus teismo procesui negalės grąžinti skolos, nes turtas gali būti skubiai parduodamas, perleidžiamas ar dovanojamas kitiems asmenims.
Svarbus aspektas yra tai, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta. Laikinosios apsaugos priemonės apibūdinamos ir kaip preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką.
Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę teismas išnagrinėja itin atidžiai, todėl jų taikymas ypač siejamas su atsakovo interesų apsauga. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas - suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
Proporcingumo principas
Taikant ieškinio užtikrinimo priemones, teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis taip pat ir ekonomiškumo principu.
Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai.
Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys pagal taikymo tikslą:
- Konservacinės paskirties: užtikrina padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1-10 punktai).
- Teisinius santykius laikinai sureguliuojančios: sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).
- Prevencinės priemonės: užkerta kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
Teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgia į minėtus taikymo tikslus.
Praktikoje dažnai kyla ginčas, ar didelė ieškinio reikalavimo suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakant į minėtą klausimą būtina atsižvelgti į teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką.
Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė.
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas
Pagal Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis).
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir, priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama svarbi taisyklė, kad įkeistas atsakovo turtas nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir įregistruota hipoteka, netrukdo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokį turtą areštuoti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ypač akcentuojama ir aplinkybė, kad areštuoto turto įkeitimas nepaneigia jo realizavimo galimybės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas svarbus ir bankroto bylose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bankroto bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ieškinio pareiškimo
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.
Kai pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, atliekamas preliminarus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų duomenų vertinimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškinys bus pareikštas ir pagal jį palankus sprendimas ieškovui galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t. y. pareiškėjas taip pat privalo įrodyti egzistuojant specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygas.
Teismų praktika ir įstatymų nuostatos
Nors įstatymo nuostatos šiuo klausimu yra gana nuoseklios, teismų praktikoje matyti reikšmingų pokyčių. Iki 2012 metų turto areštas buvo taikomas gana dažnai. 2012 metais teismų praktika reikšmingai pasikeitė. Dėl to pasiekti, kad būtų pritaikytas turto areštas, tapo daug sudėtingiau.
Jei ieškovui reikia įrodyti konkrečius atsakovo nesąžiningus veiksmus, taktikos požiūriu gana svarbus yra kreipimosi dėl turto arešto laikas. Turto areštas taikomas bet kokiam atsakovui priklausančiam turtui Lietuvos teritorijoje. Jeigu reikia areštuoti kitose jurisdikcijose esantį atsakovui priklausantį turtą, būtina kreiptis dėl Lietuvos teismo nutarties pripažinimo ir leidimo vykdyti tose konkrečiose jurisdikcijose.
Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra veiksminga priemonė, kurios naudinga siekti. Remiantis Briuselio Ibis reglamentu, jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė valstybės narės, kurioje siekiama jos vykdymo, teisėje nėra numatyta, šios valstybės narės teismas turėtų taikyti esamas priemones, kurių „poveikis būtų panašus ir kuriomis būtų siekiama tų pačių tikslų“.
Dar vienas svarbus aspektas - Civilinio proceso kodeksas reikalauja apie teismo posėdį, kuriame skiriamos laikinosios apsaugos priemonės, informuoti atsakovą, nors pagal Briuselio Ibis reglamentą šis reikalavimas nėra privalomas. Be to, galiojančios Civilinio proceso kodekso taisyklės suteikia mūsų nacionaliniams teismams teisę teikti pagalbą užsienio teismuose nagrinėjamose bylose taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Kai konkretus teismo sprendimas yra susijęs su valstybės turtu, galime susidurti ir su gana dideliu pasipriešinimu vykdyti teismo nutartį dėl turto arešto.
Atsargumas prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Lietuvos teismai nepagrįstus prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, net kai jos taikomos santykinai ne ilgą laiko tarpą, ėmė vertinti kaip ieškovo neteisėtus veiksmus ir pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovo veiksmus, kai pastarasis pareiškė nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vertino kaip neteisėtus veiksmus.
Antstolių veiksmų skundimas
Jeigu manoma, kad asmens teises pažeidžia sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikėtų skųsti tokį teismo sprendimą, bet ne antstolio veiksmus, nes antstolis yra tik sprendimo vykdytojas. Atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikiamas apeliacinės instancijos teismui.
Gana dažnai teismas savo sprendime nurodo konkretų turtą, į kurį reikia nukreipti laikinus apribojimus. Tokiu atveju antstolis neturi galimybės rinktis, ką areštuoti pirmiausia. Antstolis taip pat negali pakeisti priimto sprendimo. Todėl nesutinkant su laikinų apribojimų nukreipimu į vieną turtą ir pageidaujant, kad būtų areštuojamas kitas, dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat reikėtų kreiptis į teismą.
Jeigu teismas nėra nurodęs, kurį turtą areštuoti pirmiau, antstolis savarankiškai pasirenka areštuojamą turtą, laikydamasis įstatymo nustatytos eilės. Šiuo atveju nesutinkant su antstolio priimtais sprendimais, antstolio veiksmus galima skųsti teismui, kurio teritorijoje veikia antstolis.
Pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminui, sprendimą dėl arešto panaikinimo taip pat gali priimti tik teismas.
CPK 145 straipsnio svarbiausios nuostatos
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnis reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Šis straipsnis apibrėžia teismo galias taikant laikinąsias apsaugos priemones, nustato jų parinkimo principus ir apribojimus, taip pat reglamentuoja nuosavybės teisių apribojimus ir lėšų areštą.
Svarbiausios nuostatos:
- Teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.
- Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.
- Tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis.
- Taikant laikinąsias apsaugos priemones, draudžiama areštuoti lėšas, nurodytas šio Kodekso 668 ir 739 straipsniuose.
- Areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje.
- Už šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 8 ir 12 punktuose nustatytų apribojimų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki trijų šimtų eurų bauda už kiekvieną pažeidimo dieną.
tags: #turto #arestas #proporcingas