Kodėl svarbu turtinti priešmokyklinio amžiaus vaiko žodyną

Priešmokykliniai metai - labai svarbus vaiko gyvenimo etapas. Tai pereinamieji metai iš darželio į mokyklą. Priešmokyklinukas - dar ne mokyklinio amžiaus vaikas, jam tik penkeri - šešeri metai, todėl ugdymosi aplinka ir metodai turi būti glaudžiai siejami su ikimokyklinio ugdymo specifika, sudarant sąlygas natūraliai vaiko brandai.

Priešmokyklinis ugdymas vykdomas remiantis „Bendrąja priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa”. Priešmokyklinis ugdymas - tai ugdymas, kurio metu atsižvelgiama į vaikų poreikius, gebėjimus, pasiekimų lygį, specialiųjų ugdymo(si) vaikų poreikių galimybes, tėvų pageidavimus ir lūkesčius, bendruomenės kultūrinę aplinką, materialinę bazę.

Priešmokyklinio ugdymo tikslai - ugdyti drąsų, aktyvų, savimi pasitikintį vaiką. Šio amžiaus vaikai geriausiai mokosi žaisdami, pažindami aplinką, tyrinėdami bei bendraudami. Todėl labai didelę reikšmę priešmokykliniam ugdymui turi ugdymosi priemonės ir aplinka.

Pirmiausia vaiką reikėtų sudominti žaidimu, tuomet mokyti įvairių dalykų, ugdant jo gebėjimus. Žaidimo metu galime galvoti įvairius žodžius, mokytis labiau pažinti aplinką, skatinti kurti. Priešmokyklinukai mokomi pažinti skaičius, raides.

Mokomi taisyklingai sudaryti sakinius, į klausimą atsakyti išsamiai (pvz.: Koks tavo vardas? - Mano vardas yra Jolita). Įvairiomis užduotėlėmis lavinama ranka (smulkioji motorika), piešiama, rašomi raidžių elementai, piešiamos įvairios figūros, simboliai. Mokomasi skaičių rašymo pagrindų.

Vaikai skatinami kurti pasakojimus, pasakas, įvairias istorijas, taip turtinamas jų žodynas. Priešmokyklinukai mokomi atsakomybės, pagarbos vyresniesiems, supratimo bei užuojautos. Organizuojamos įvairios šventės, parodos, išvykos, į veiklas įtraukiant ir tėvelius. Taip skatinamas vaikų aktyvumas ir pasitikėjimas savo jėgomis.

Priešmokyklinio amžiaus vaiko kompetencijos

Priešmokykliniame amžiuje plėtojamos penkios kompetencijų grupės:

• Socialinė kompetencija - gyventi ir būti greta, kartu (bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais darželio vaikais, mokėjimas užjausti mažesnius, padėti jiems).
• Sveikatos saugojimo kompetencija - sveikai gyventi, ugdyti fizinį vaikų aktyvumą (vaikai mokomi savarankiškai rengtis, pasiruošti miegui, mokoma burnos higienos).
• Pažinimo kompetencija - tyrinėti ir atrasti pasaulį (atliekami eksperimentai, tyrinėjimai, organizuojamos edukacinės išvykos).
• Komunikavimo kompetencija - klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti, išreiškiant save, bendraujant su kitais (turtinti žodžių žodyną, daugiau pasakoti).
• Meninė kompetencija - įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis (kuriami įvairūs darbeliai skatinant kurti, improvizuoti kasdieninėje veikloje).

Visos penkios ugdymo kompetencijos yra vienodai svarbios. Visos kompetencijos yra ugdomos ir tolimesnėje švietimo sistemoje.

Skaitymas ir rašymas

Kai kurie tėvai mano, kad vaikas eidamas į pirmą klasę turėtų mokėti skaityti ir rašyti. Priešmokyklinio amžiaus vaikai tikrai neprivalo mokėti skaityti ar rašyti (juo labiau rašytinėmis raidėmis). Šiame amžiuje jie dar tik susipažįsta su raidėmis.

Svarbu yra pažinoti raides, domėtis jomis, gebėti spausdintomis raidėmis parašyti savo vardą. Vaikas pats turėtų domėtis knygomis bei jose parašytu tekstu. Jeigu mes vaiką versime skaityti, tai rezultatai gali būti priešingi, nei mes tikimės. Tokiam vaikui dings noras mokytis, jis gali nebenorėti eiti į mokyklą.

Jau priešmokyklinėje grupėje susipažinęs su skaičiais ir raidėmis, mokykloje vaikas galės sėkmingai tęsti tai, ką išmoko, ir žingsnis po žingsnio keliauti pažinimo takeliu.

Nemažai priešmokyklinio amžiaus vaikų patiria kalbos raidos sunkumų. Dar daug vaikų nemoka rišliai pasakoti, kiti turi nepakankamai turtingą žodyną. Ne visi vaikai taisyklingai taria garsus. Ugdant kalbą turi vyrauti žaismės principas.

Mokymasis ikimokyklinio amžiaus vaikui turi būti patraukli ir žaisminga veikla. Tačiau, koreguojant vaikų kalbos sutrikimus, dažnai reikia kartoti kai kuriuos lingvistinius elementus daug kartų, kas vaikams sukelia nuobodulį ir jie praranda susidomėjimą, kartais tampa negatyvūs.

Didaktiniai žaidimai - vienas iš metodų kalbos, tame tarpe ir rišliosios, ugdymui. Štai keletas pavyzdžių:

• ,,Ką nupiešiau?”. Daiktą vaikas turi pažinti iš jūsų pasakojimo. Vaikas spėlioja tol, kol atspėja, kas tai per daiktas.
• ,,Mano draugas”. Vaikas turi pasirinkti draugą ir jį apibūdinti.
• ,,Spėliojimų žaidimas“. Atneškite į kambarį uždengtą dėžę. Klauskite vaiko, kas joje gali būti.
• ,,Tęsk toliau”. Pasakoma situacija.
• „Ką darytum, jeigu…“ .
• „ Kodėl taip negali būti?“.
• ,,Vaisius - daržovė“. Vienas vaikas paskiriamas sodininku (daržininku). Kiti vaikai kviečiami prie stalo (į „sodą“), ant kurio išdėlioti paveikslėliai su nupieštais vaisiais ar daržovėmis. Prašoma nuskinti kokį nors vaisių ar „išrauti“ daržovę.

Žaidimai-dialogai - tai trumpi dialogai tarp žaidimo veikėjų. Veikėjus paprastai nusako žaidimo pavadinimas („Vilkas ir žąsys“, „Katė ir šeimininkas“, „Mama ir sūnus“ ir kt.). Vaidybiniai žaidimai. Pagrindinė veikla - vaidmenų atlikimas.

Pasakos:

1. Tęsti pasaką, pateikus jos pradžią.
2. Viskas pasakoje apverčiama „aukštyn kojomis“, t.y.

Stalo žaidimai. Tai įvairūs loto, paveikslėlių rinkiniai, dėlionės ir pan. Žaiskite pagal duotas taisykles, tačiau kalbinkite vaiką , mokykitės pavadinimų, žodžių.

1. Svarbiausia mokant vaiką žaidimų pagalba, nepaversti to kankinančiais pratimais ar kartojimais!
2. Žaisdami mes galime daryti įtaką vaiko kalbinių gebėjimų ugdymui.

Skaitymas - vienas svarbiausių gebėjimų ugdant asmenybę, lavinant šiandieniniame pasaulyje aktualius ir būtinus gebėjimus kritiškai mąstyti, veiksmingai bendrauti. Priešmokykliniame amžiuje skaitymo įgūdžių lavinimas yra ypač aktualus, nes tai formuoja charakterio bruožus, moko taisyklingai ir raiškiai kalbėti, turtina vaikų žodyną, suteikia įvairių žinių, padeda formuotis vertybių sistemai.

Kuo daugiau vaikas skaitys, tuo geriau pažins aplinką, gyvenimą, pasaulį, žmones. Vaikai skatinami taisyklingai vartoti lietuvių kalbą, kai tampa mažaisiais aktoriais. Ypač tinka šešėlių teatro vaidinimai. Vaikai išklausę ir aptarę kūrinį, patys gaminasi lėles, patys vaidina, vartodami skaityto kūrinio žodžius.

Taip pat labai pasiteisina žaidimai, kuriuos žaisdami vaikai turi apibūdinti daiktus, kurti istorijas, pasakoti. Raidžių pažinimo, skiemenų, žodžių skaitymo žingsnelius ypač sustiprina nuolatinis vaiko skatinimas domėtis knygomis.

Kartu kuriant skaitytų knygų dėžutes, žemėlapius, užkoduojant knygas QR kodais, naudojant penkių pirštų metodą, nuolat skatinamas vaikų smalsumas ir domėjimasis knygą. Norint mažą vaiką supažindinti su raidžių ir žodžių pasauliu, galime tai padaryti žaisdami.

Žaidimas padeda formuoti visuminį vaiką supančio pasaulio suvokimą, suteikia galimybę siekti įvairių tikslų, tarp jų - žadina vaiko norą išmokti skaityti ir rašyti. „Vaikas mokymosi skaityti procesas teiks džiaugsmą, jei bus įvairus ir įdomus, jei jam bus sudaryta jo poreikius atitinkanti aplinka, o naudojamos priemonės bus šiuolaikiškos ir patrauklios“.

Mokymasis skaityti prasideda nuo kalbos girdėjimo. Kuo turtingesnė ir įvairesnė (kalbine prasme) vaiko aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad vaikui bus lengviau išmokti skaityti. Tačiau ne mažiau svarbu ir paties vaiko noras.

Svarbu pažinti individualius vaiko gebėjimus bei pastebėti, kada vaikas pradeda ypač domėtis knygomis, skaitymu. Negalima suformuoti tokios nuostatos, kad knygas skaityti yra prievolė. Vaikams knygų skaitymas turi teikti malonumą ir džiaugsmą.

Skaitymas, kaip beje ir rašymas, yra komunikavimo kompetencijos dalis, neatsiejamai susijusi su klausymu ir kalbėjimu. Vaikas jausdamas, kad yra verčiamas skaityti, gali trauktis nuo knygų ir kaip tik kurti ne meilę, o neapykantą skaitymui ir knygoms.

Todėl puikiausias būdas mokytis skaityti su ikimokyklinio amžiaus vaikais tai žaisti knygomis, kurti knygas, daryti tai, kas jiems yra įdomu. Išugdyta meilė knygoms ir skaitymui lemia vaiko sėkmę ne tik mokantis skaityti savarankiškai, bet ir lankant mokyklą.

Reiktų nepamiršti, kad skaitymo įgūdžių ugdymas vyksta visą gyvenimą, todėl svarbu net akimirkai nesustoti mokantis skaitymo.

Ankstyvasis kalbos raidos vystymasis

Didžioji dalis vaikų į pasaulį atkeliauja jau turėdami įgimtus gebėjimus išmokti kalbą. Ankstyvasis vaiko amžius (nuo gimimo iki 3 metų) kalbos raidos vystymuisi yra pats intensyviausias laikotarpis - kalbos vystymosi aukso amžius.

Vaikų smegenys šiuo metu yra pasirengusios priimti bei įsisavinti labai didelį kiekį informacijos, kas reiškia, kad su tomis pačiomis pastangomis kūdikystėje galima pasiekti geresnių rezultatų nei vėlesniame amžiuje.

Kaip žinoti, kad tai pirmasis žodis

Kūdikiai turi tokį didelį norą bendrauti, kad net dar negebėdami kalbėti visais būdais bando komunikuoti: šypsosi, nutyla, stebi, verkia, čiauška. Laikui bėgant visa šeima pradeda laukti pirmojo ištarto žodžio.

Logopedė D. Vitkutė išvardino keturis bruožus, pagal kuriuos vaiko ištartą kalbos garsų grupę galime vertinti kaip pirmąjį žodį:

1. Garsų grupė, kurią ištaria vaikas, savo sandara bei skambėjimu turi būti panaši į tą žodį, kurį vaikas nori ištarti. Pavyzdžiui, jei vaikas pamatęs katę sako „ati“ (katė), tai galime vertinti kaip pirmąjį žodį.
2. Žodis turi būti ištartas trumpai bei jį ištarus išlaikoma pauzė. Pavyzdžiui, jei vaikas ilgai ir nenutrūkstamai taria „mamamamama“, tai yra čiauškėjimas, bet ne žodis „mama“. Jei vaikas žiūri ar rodo į mamą ir sako „ma-ma“, tai galima vertinti kaip pirmąjį žodį.
3. Žodis turi būti vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui/veiksmui įvardinti. Tai reiškia, kad kai vaikas dar taisyklingai netaria žodžio, tačiau įvardija tą patį daiktą ar veiksmą vis tuo pačiu pavadinimu, tai pirmasis žodis.
4. Pirmaisiais žodžiais laikoma, kai jie vartojami vaikui norint bendrauti, inicijuojant pokalbį. Pavyzdžiui, jei šeima turi augintinį ir vaikas bando jį pakviesti, kalbina ir laukia, kol augintinis į jo kvietimą atkreips dėmesį, jau galima teigti, kad vaikas, inicijuodamas pokalbį, vartoja tikslingą savo pirmąjį žodį.

Apibendrinant, jei žodis vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui/veiksmui įvardinti, tai laikoma pirmuoju arba dar vienu ištartu žodžiu, kuris gali prisidėti prie tikslingai vartojamų žodžių skaičiaus.

Kada jau reikia kreiptis į specialistą

Vaikui augant, jo žodynas kiekvieną dieną plečiasi. Vaikai sužino naujų žodžių, pradeda juos vartoti. Logopedė dėl vaiko kalbos raidos nerimaujantiems tėvams turi pagrindinį patarimą - konsultuotis su specialistu, kuris ne tik įvertins esamą vaiko kalbos situaciją, bet ir pateiks rekomendacijas, kurias šeima galės pritaikyti kasdienybėje.

Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų - tėvai delsia kreiptis į specialistus. Dažnu atveju vaikas pas logopedą atvyksta sulaukęs penkerių ar šešerių metų, nors šiame amžiuje iš jo jau reikėtų tikėtis taisyklingai tariamų visų lietuvių kalbos garsų.

Specialistė teigia, kad kai vaikas laiku nesulaukia pagalbos, dažnai, eidamas į pirmą klasę, vis dar susiduria su garsų tarimo trūkumais, garsų diferencijavimo sunkumais, o tai vaikams, kurie mokosi skaityti ir rašyti, neretai sukuria papildomus iššūkius.

Apsilankymas pas logopedą nereiškia, kad vaikas turi kalbos sunkumų, tai tiesiog galimybė įsitikinti, ar vaikui reikalinga pagalba.

Nenuvertinkite savo vaidmens vaiko ugdyme

Logopedės D. Vitkutės teigimu, siekiant gerų ir efektyvių rezultatų, labai svarbus ne tik specialisto, bet ir tėvų bei vaiko vaidmuo. Tėvai yra be galo svarbi, neatsiejama ugdymo dalis. Jie praleidžia su savo vaikais daugiausiai laiko, geriausiai juos pažįsta ir turi nepakeičiamą tarpusavio ryšį.

Logopedė pataria kartu su vaiku be papildomų trukdžių, žiūrint vaikui į akis ir neužsiimant niekuo kitu praleisti bent 20 minučių per dieną. Kalbinti vaiką reikėtų kaip tik išeina: pasakoti apie savo dieną, klausti, kurti ryšį, džiaugtis vaiko pirmaisiais garsais, kad mažylis suprastų, jog jis tėvams yra svarbus.

Juk kai mūsų negirdi, neatsako, tai ir mes nebendraujame, nes nesijaučiame įdomūs. Vaikams būna taip pat: jei ignoruojame jų tariamus garsus, jie tampa ne tokie motyvuoti juos tarti ir lavinti kalbą.

Ankstyvasis kalbos raidos vystymasis prasideda nuo vaiko ir tėvų tarpusavio bendravimo, t. y. nuo vaikų krykštavimo bei tėvų atsako imituojant vaiko skleidžiamus garsus. Toks pokalbis naujagimiui leis suprasti, kad įdomus yra ir jis, ir tai, ką jis nori pasakyti. Tokie pašnekesiai yra puikus startas žodiniam dialogui ateityje.

Reikėtų pasakoti apie savo dieną, klausti, kurti ryšį, džiaugtis vaiko pirmaisiais garsais. Pasakokite vaikui, ką veikiate, matote, girdite, jaučiate, užuodžiate. Komentavimas, ką vaikas veikia, mato, valgo ar liečia.

Svarbu nesitikėti, kad vaikas iš karto atsakys ar pradės kartoti tai, ką jūs sakote. Duokite jam laiko bei leiskite suprasti, kad pasakoti, kalbėti yra smagu! Vaiko frazės išplėtimas ir taisyklingas pakartojimas. Pvz., jei vaikas mato bėgantį kitą vaiką ir sako „bėga“, galite tai patvirtinti atsakydami „Taip! Berniukas (ar mergaitė) bėga“. Taip plėtosite vaiko žodyną bei formuosite gramatiškai taisyklingą vaiko kalbą.

Stebėkite, kuo vaikas susidomėjęs. Jei jis žiūri į katiną, aptarkite tai. Tiesiog pasiduokite vaiko interesams ir tai tikslingai išnaudokite! Duokite vaikui keletą sekundžių pagalvoti prieš atsakant ar sureaguojant į jūsų žodžius. Kartais neišlaukdami užkertame kelią jiems atsakyti ar sureaguoti.

Suteikite pasirinkimo galimybę. Pvz., nori šuns ar katės? Banano ar obuolio? Po pasirinkimo pakartokite bei dar kartą įvardinkite vaiko pasirinkimą. Sukurkite situaciją, kurioje vaikui prireiktų jūsų pagalbos. Pavyzdžiui, duokite dėžę, kurią atidarant vaikui prireiktų jūsų pagalbos ir palaukite, kol jis jos paprašys.

Tai tikrai neturi būti aiškus prašymas, tačiau jis skatina vaiką inicijuoti kalbą bei suprasti, kokiais momentais ji gali būti naudinga. Visus šiuos būdus galima naudoti bet kokioje veikloje: ryte, prieš miegą, parduotuvėje, žaidžiant ar gaminant. Tikslingai išnaudokite laiką kartu ir nustebsite, kaip greitai mažieji norės kuo daugiau papasakoti.

Kokie žaislai skatina kalbėti?

Logopedė D. Vitkutė šeimas skatina rinktis „tyliuosius“ žaislus, kurie, pasak specialistės, skatina vaikus kalbėti. Žaislai, kuriuos verta rinktis:

• Kaladėlės. Jos dažnai būna su skaičiais, raidėmis, gyvūnais, todėl vaikai mokosi pavaizduotų objektų pavadinimus, sąvokas (aukštas, žemas, pavyzdžiui, „bokštas“). Taip pat statant tikslėja smulkioji motorika.
• Kamuoliukai. Juos galima ridenti, mesti, slėpti. Taip vaikas mokosi sąvokų, palaukti savo eilės, sutelkti dėmesį. Liesdamas skirtingų formų bei tekstūros kamuoliukus vaikas tikslina smulkiąją motoriką, kuri yra tiesiogiai susijusi su kalbos vystymusi.
• Knygos. Vaikai mokosi savarankiškai versti puslapius, sutelkti dėmesį. Skaitant galima aptarti knygoje esančius paveikslėlius, taip pat sąvokas „viršuje“, „apačioje“, „pradžioje“, „pabaigoje“.
• Lėlės. Žaisdami su lėle, vaikai imituoja pokalbį, mokosi kūno dalių, drabužių pavadinimus, taip pat mokosi įvardinti jausmus (lėlė pavargusi, liūdna, linksma, alkana ir panašiai).
• Lėlių namas. Vaikai taip mokosi kurti siužetą, įvardinti rutiną, kurią atlieka namuose, skirtingų kambarių, baldų bei kitų objektų pavadinimus, apibūdinti daiktus.
• Mašinos. Žaisdami su jomis vaikai mokosi atkartoti mašinų skleidžiamą garsą (tai puiki artikuliacinė mankšta), nurodyti kryptį tiesiai, atgal, į dešinę, į kairę, apibūdinti, kaip mašinos važiuoja: greitai ar lėtai.
• Medinė dėlionė. Tokie žaislai tikslina smulkiąją motoriką. Vaikai mokosi vaizduojamų objektų pavadinimus, skleidžiamus garsus, atlikti dviejų veiksmų nurodymus, pavyzdžiui, „paimk avį“.
• Muilo burbulai. Vaikai mokosi taisyklingai pūsti, įvardinti objekto pavadinimą, ant kurio nusileido/susprogo burbulas, išlaukti savo eilės.
• Piramidė. Vaikai mokosi dydžio sąvokų: didelis, mažas, mažiausias, didžiausias, spalvų pavadinimus, sudėti žiedus pagal dydį. Šis žaidimas taip pat tikslina smulkiąją motoriką.
• Maisto muliažai. Vaikai mokosi maisto produktų pavadinimus, apibūdinti skonį. Įtraukiant nevalgomus objektus, vaikai mokosi, kas yra valgoma, o kas - ne.

Žaislų pakaitalai

Logopedė primena, kad yra daug alternatyvų, kurių nereikia pirkti, užtenka ir to, kas turima namuose. Štai keli pavyzdžiai, kuo mokomuosius žaislus galima pakeisti:

• Kaladėlės. Nepradarytos skardinės (kad būtų saugu), įvairios dėžės nuo sauso maisto, pavyzdžiui, sausainių, košių popierinės dėžutės, įvairūs daugkartiniai plastikiniai indeliai.
• Knygos. Įvairūs paveikslėliai ant maisto pakuočių, žurnalų, reklaminių lankstinukų, žiūrėjimas pro langą ir įvairių objektų vardijimas.
• Burbulai. Pasigaminkite savo burbulus iš muilo, vonios putų. Galima naudoti ir popieriaus gabalėlius, plunksneles ar bet kokį kitą lengvai nupučiamą daiktą.
• Muzikiniai instrumentai. Mediniai, plastikiniai šaukštai - puiki alternatyva! Pripildykite tuščius butelius sausais ryžiais. Iš tuščios dėžės, atviro indo, servetėlių dėklo pasigaminkite gitarą pridėdami lengvai tampomas gumeles (dar kitaip vadinamas kanceliarinėmis gumytėmis).
• Skirtingų dydžių indeliai. Naudokite paprastus plastikinius indukus.
• Kortelės su paveikslėliais. Kaip ir su knygomis, naudokite įvairius paveikslėlius ant maisto pakuočių, žurnalų, reklaminių lankstinukų, savo asmenines nuotraukas iš nuotraukų albumų.
• Geometrinės formos. Galima iškirpti atitinkamos formos skyles ant dėžės ir tuo pačiu išsikirpti tos pačios formos figūras. Taip pat galima tiesiog namuose susirasti daiktus, panašius į geometrines formas, ir tas figūras įvardinti.
• Suveriami žiedai. Galima naudoti plaukų gumeles, sukarpytus ir po to pagal pasirinktą dydį surištus siūlus. Juos galima verti/užmauti ant pasibaigusio popierinio rankšluosčio ar tualetinio popieriaus rulonėlio.
• Vandens stalas. Pripilkite vandens į tuščią plastikinį indą, skardą arba tiesiog į plautuvą ar vonelę/vonią. Sudėkite įvairius žaislus, traukite juos iš vandens ir aptarkite jų išvaizdą.

Ką turėtų mokėti 4-5 metų vaikas?

Logopedė teigia, kad dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigose tenka dirbti su vaikais nuo ketverių metų. Nors iki puspenktų metų vyksta fiziologinis šveplavimas, ir vaikai dar gali netarti [š] [ž[ [č] [r] garsų ar juos painioti su lengviau ištariamais garsais [s] [z] [c] [l], visi keturmečio kalba retai sutinkamam žmogui jau turėtų būti visiškai suprantama (nepaisant dar galimo fiziologinio šveplavimo).

D. Vitkutė taip pat mini, kad viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl keturmečiai jau lanko logopedines pratybas, yra liežuvio iškišimas tarp dantų kalbėjimo metu, dar kitaip vadinamas tarpdantiniu sigmatizmu, [k]-[t]-[g]-[d]-[p]-[b] garsų netaisyklingas tarimas ar tarpusavio painiojimas.

Specialistės teigimu, pagal normas iš vaiko, sulaukusio penkerių metų, jau galėtume tikėtis taisyklingai tariamų visų lietuvių kalbos garsų. Žinoma, ilgiau formuotis gali garsas [r], nes ji mūsų kalboje yra pats sudėtingiausias, tačiau specialistė linkusi šį garsą pradėti mokytis su vaikais, kurio šio garso netaria būdami penkerių metų, nes niekada nėra aišku, kiek laiko prireiks, kol vaikas įtvirtins [r] garso tarimą rišlioje kalboje.

Logopedo darbas apima ne tik taisyklingą garsų tarimo mokymą. Priklausomai nuo sutrikimo, logopedinių pratybų metu darželyje vaikai ugdo foneminį suvokimą (garsų atpažinimą), garsinę analizę (garsų vietos nustatymą žodžiuose), mokosi gramatinio taisyklingumo, rišliosios kalbos, plėtoja žodyną bei tikslina smulkiąją motoriką.

Ar logopedinės užduotys turi būti įdomios?

Be abejonės reikia sukurti atitinkamą atmosferą ir parinkti tokias užduotis, kurios vaiką domins ir skatins mokytis.

tags: #kodel #reikia #turtinti #priesmokyklinuko #zodyna