Visi pažįstame sliekus. Jie priklauso žieduotųjų kirmėlių gyvūnų tipui. Sliekai ir jų giminaičiai gana gausi rūšių kirmėlių grupė - pasaulyje jų žinoma daugiau kaip 3 000 rūšių. Tiesa, Lietuvoje jų įvairovė nedidelė, priskaičiuojama tik 15 rūšių.
Sliekai gyvena dirvoje, iki 10 cm gylio. Žiemą, sausrų metu gali įsirausti į 60-80 cm, kartais iki 2 m gylį. Minta pūvančiomis augalinėmis atliekomis (skaidytojas). Lietuvos dirvose viename m³ žemės būna ~20-400 sliekų.
Pažvelgus į slieką atidžiau, pastebėsite, kad jo kūnas sudarytas iš žiedo formos segmentų, primenančių eilę stipriai suglaustų miniatiūrinių riestainėlių. Slieko kūnas sudarytas iš daugybės vienodų segmentų, kurių skaičius varijuoja nuo 100 iki daugiau kaip 400. Kiekvieną segmentą valdo dvi grupės raumenų.
Žiediniai išsidėstę tuoj po oda. Po jais yra kiti - išilginiai. Jei slieką paimsite, jis, be abejo, raitysis. Taip reaguoja todėl, kad kūne yra daugybė jutimo organų - per 1900 kiekviename segmente. Už dirvos sliekas kabinasi mažais šereliais, kurių yra kiekviename segmente.
Nariuotas, kiekviename narelyje yra šeriai, burna pilvinėje dalyje, ją dengia skiautė. Turi odos raumenų maišą ir odoje jutimines ląsteles. Slieko kūno priekyje yra sustorėjimas, vadinamas balneliu. Jis svarbus dauginimosi metu. Kiekviename kūno segmente, kairėje ir dešinėje pusėje, yra po 4 chitininius šerelius, kurie gyvūnui padeda judėti. Gyvūną gaubia permatoma pralaidi kutikulė.
Sliekai yra hermafroditai. Lytinė sistema išsidėsčiusi priekiniame kūno gale, turi balnelį, kuris reikalingas dauginimuisi, slinkdamas balnelis surenka kiaušialąstes ir spermatozoidus, jis išskiria baltymines medžiagas, iš kurių formuojasi kokonas, kuriuo minta embrionai. Kokonas nuslenka nuo slieko ir jame vystosi nauji individai. Kryžminis apvaisinimas t. y. du individai apsikeičia savo lytinėmis ląstelėmis.
Tūkstančiai receptorių bei sudėtingos raumenų sistemos sujungtos su smegenų ganglijumi tame kirmino gale, kur yra burna. Daugeliui pasibjaurėjimą keliantis glitus slieko paviršius iš tikrųjų leidžia padarėliui kvėpuoti.
Sliekai neturi specializuotų kvėpavimo organų ir kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Ši savybė dažnai nulemia gebėjimą gyventi vienoje ar kitoje aplinkoje. Per slieko odos poras arti esančios kraujagyslės iš oro arba deguonies prisotinto vandens sugeria deguonį ir išskiria anglies dvideginį.
Todėl sliekas gali normaliai kvėpuoti tik tada, kai jo oda drėgna. Jai išdžiūvus, sliekas pamažu ima dusti ir nugaišta.
Šių dujų apykaita įmanoma tik tuomet, kai oda drėgna. Tačiau jei slieką urvelyje užklumpa stiprus lietus, deguonies atsargos vandenyje greit išsenka. Tai viena priežastis, kodėl po liūties sliekai išlenda į paviršių.
Sliekai yra saprofagai, mintantys negyva organika. Jų virškinimo organai išskiria specifinius fermentus, galinčius suskaidyti tiek augalines, tiek gyvūnines liekanas. Sliekai rajūs gyvūnai ir per parą suėda nuo 2 iki 30 kartų daugiau maisto nei sveria patys.
Vienas svarbiausių dalykų, susijusių su sliekų reikšme dirvodarai - tai virškinamojo trakto struktūra. Panašiai kaip ir žmogaus, žarnyną sudaro 3 skyriai: priekinė, vidurinė ir užpakalinė žarnos. Stemplėje turi 3 poras kalkinių liaukučių, kurios neutralizuoja maisto pH. Už stemplės eina gurklys ir raumeningas skrandis, kuriame maistas yra suspaudžiamas į kompaktišką masę ir nustumiamas į vidurinę žarną.
Vidurinė žarna, kur vyksta virškinimas ir absorbcija, nugarinėje pusėje turi įlinkimą, vadinamą tifliozoliu. Nors visi sliekai minta negyva organika ir yra vadinami saprofagais, bet jie praryja ir didelius kiekius mineralinių dalelių. Kuo didesnį kiekį mineralinių dalelių praryja sliekas, tuo didesnis yra jo tifliozolis.
Sliekai - didžiausi ir geriausiai iki šiol ištirti dirvožemio gyvūnai, suvaidinę svarbų vaidmenį Žemės ir žemdirbystės istorijoje. Jie yra vieni iš svarbiausių organikos skaidytojų, galintys biologiškai skaidžias atliekas paversti trąšomis. Ten, kur klesti sliekai, klestės ir pasėliai.
Svarbu aprūpinti juos negyva organika, užtikrinti, kad dirvožemis neperdžiūtų, pernelyg neįkaistų ir būtų gerai aeruojamas.
Sliekai labai svarbūs gyvūnai dirvožemio formavimui. Rausdami urvelius, gerina dirvožemio aeraciją, vandens nutekėjimą, virškindami organines liekanas, praturtina dirvožemį. Manoma, kad be sliekų dirvožemio sluoksnis būtų ne storesnis kaip 10 cm.
| Veiksnys | Poveikis |
|---|---|
| Aeracija | Uraveliai gerina dirvožemio aeraciją |
| Vandens nutekėjimas | Uraveliai gerina vandens nutekėjimą |
| Dirvožemio praturtinimas | Virškindami organines liekanas, praturtina dirvožemį |
Slieko anatomija
Sliekų kiekis dirvožemyje labai priklauso nuo ekosistemų: jų gali būti viename kvadratiniame metre dirvožemio nuo kekių šimtų iki kelių tūkstančių. Sliekai paplitę visose klimatinėse zonose, bet gausiausi vidutinėje klimato juostoje. Pasaulyje yra apie 3 000 rūšių, Lietuvoje apie 15. Sliekai būna nuo kelių centimetrų iki kelių metrų.
Didžiausias sliekas, užaugantis iki 3 metrų, randamas Australijoje (Megascolides australis). Sliekai yra viena iš nedaugelio gyvūnų grupių, kurių agroekosistemose gali būti daugiau negu natūraliose ekosistemose. Natūraliuose biotopuose maksimaliai galima aptikti 500 individų kvadratiniame metre, o dirbamuose dirvožemiuose, ypač ganyklose, gali būti nuo kelių šimtų iki beveik poros tūkstančių individų kvadratiniame metre.
Sliekai ir jų giminaičiai gana gausi rūšių kirmėlių grupė - pasaulyje jų žinoma daugiau kaip 3 000 rūšių. Tiesa, Lietuvoje jų įvairovė nedidelė, priskaičiuojama tik 15 rūšių. Dalis rūšių yra paplitusios tik tam tikrose teritorijose, o kitos, dažnai ne be žmogaus pagalbos, išplito ne viename kontinente ir yra laikomos kosmopolitinėmis.
Sliekų paplitimas pasaulyje
Vidaus sandara yra pakankamai sudėtinga. Virškinimo organai: burna, ryklė (išskiria fermentus, kurie neutralizuoja humuso rūgštį, nes sliekai minta organinėmis medžiagomis), stemplė, gurklys, skrandis, priekinė žarna, užpakalinė žarna, analinė anga. Kraujotakos sistema uždara - kraujas teka tik kraujagyslėmis ir į kūno ertmes neišsilieja. Turi nugarinę ir pilvinę kraujagysles, kurias jungia žiedinė kraujagyslė. Šalinimas nefridijų tipo. Šalinamas amoniakas ir šlapalas. Nervinė sistema ganglijinė: aplinkryklinis nervinis žiedas, kurį sudaro viršryklinis ir poryklinis mazgai, du nerviniai kamienai. Turi odoje lietimosi, cheminio ir šviesinio dirginimo jutimo organus.
Iš ATSIBUSKITE! EGIPTO karalienė Kleopatra paskelbė juos šventais. Aristotelis vadino žemės viduriais. Čarlso Darvino manymu, jie suvaidino svarbų vaidmenį pasaulio raidoje. Kokie gyviai pelnė tokių žymių žmonių pripažinimą? Kaip pamatysite - ir ne be pagrindo.
J. Courtesy Dr A. L. Kirmėlių mes dažniausiai nemėgstame, bet taip nėra su sliekais. Šie daržo gyventojai nuo seno garsėja savo darbštumu: nuolat purendami dirvožemį jie padeda augalams užaugti. Kaip nesudėtingos sandaros gyvūnas užėmė svarbią vietą gamtoje ir ar iš tiesų sliekai tokie paprasti?