Šiandien, žvelgiant į legendinės scenos primadonos Nijolės Tallat-Kelpšaitės gyvenimą, atsiveria ne tik spindesys ir šlovė, bet ir sunkumai, su kuriais susidūrė ši talentinga moteris. Jos gyvenimo kelias, persmelktas karo siaubo, scenos grožio, liūdesio ir džiaugsmo, meilės ir vienatvės, atspindi ne tik asmeninę dramą, bet ir laikmečio iššūkius. Šiandien, minėdama 85-ąjį gimtadienį, Nijolė Tallat-Kelpšaitė dalinasi savo atsiminimais ir apmąstymais apie praeitį ir dabartį.
Vaikystė ir Karo Metai
Nijolė Tallat-Kelpšaitė gimė 1939 m. gegužės 10 d. Prasidėjęs karas paženklino jos vaikystę: "Tai rusai, tai vokiečiai ateina." Tėtis, kapitono adjutantas, slapstėsi nuo rusų armijos, tačiau buvo paimtas ir išvežtas į Panerius. Mama, mokytoja, buvo kaltinama bendradarbiavimu su vokiečiais ir išvežta į lagerį. Šiuo sunkiu metu Nijolę globojo giminės.
Muzikos Kelias
Po karo tėvai išsiskyrė, o mama susipažino su kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša. „Dėka jo nuėjau į muzikos mokyklą ir išmokau groti fortepijonu. Man tai labai svarbu. Jis matė, kad aš labai noriu dainuoti.“ Įtėvis vesdavo ją į spektaklius, o ji mintinai žinojo visas operas. 1949-ais metais Juozas Tallat-Kelpša mirė, tačiau jo įtaka Nijolės gyvenime buvo didžiulė.
Baigusi muzikos mokyklą, Nijolė suprato, kad neturi operinio balso. Nors į aktorinį Vilniaus konservatorijoje nepriėmė, ji įstojo į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune ir baigė ją raudonu diplomu.
Karjeros Pradžia ir Šlovės Metai
Po studijų Nijolė Tallat-Kelpšaitė pradėjo dainuoti kavinėje „Tulpė“, elitinėje vietoje, kur žmonės klausėsi ir plojo. Ten prasidėjo jos pirmi radijo įrašai. Vėliau ji dainavo įvairiose vietose, kol Juozas Tiškus pakvietė ją į „Estradines melodijas“.
Kai atėjo vadovauti Romas Bieliauskas, jis sugalvodavo gerų šlagerinių dainų, kurios labai patikdavo publikai. Tuomet labai išpopuliarėjo „Nerija“. Aš pasirinkau dainą „Nereikia ašarų“. Visi Palangos girtuokliai dainavo: „Nereikia rašalo.“ Paskui prisijungė Stasys Povilaitis. Jam kliuvo „Švieski man vėl“. Labai gerai ėjosi.
1971 m. Nijolė Tallat-Kelpšaitė surengė solinį koncertą filharmonijos salėje, kuris tapo pirmuoju tokio tipo estradinio dainininko koncertu Lietuvoje.
Pedagoginė Veikla ir Radijo Laidos
Vėliau Nijolė dirbo pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Klaipėdos fakultete ir J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ji taip pat vedė laidas LRT ir „Pūko“ radijuje, kur stengėsi pakelti programų lygį, tačiau susidūrė su sunkumais.
Asmeninis Gyvenimas ir Iššūkiai
2007 m. mirė Nijolės vyras, kuris buvo ir jos vadybininkas. „Likau be organizatoriaus. Ir kai kartais kas pakviesdavo, tai padainuodavau, o dabar jau sveikata visai sukiurus.“
Dėl nesėkmingo jubiliejinio koncerto, kurį organizavo Romas Pletkauskas, Nijolė prarado butą ir dabar gyvena bendrabutyje Kaune, 34 kvadratinių metrų „Bėdų turgaus“ nuosavybėje.
„Dabar gyvenu bendrabutyje Kaune, 34 kvadratinių metrų „Bėdų turgaus“ nuosavybėje.“ Nors spaudoje rašė, kad jai padovanojo butą, rėmėja nesutinka to padaryti.
Apmąstymai apie Dabartį
Nijolė apgailestauja dėl mažų pensijų ir menko dėmesio lietuviškai muzikai radijo stotyse. Ji jaučiasi praradusi daug, nors ir mylėjo Nepriklausomybę. „Aš daug praradau. Mes taip mylėjom tą Nepriklausomybę, taip laukėm. Mano vyras kiek kentėjo. O dabar ką - pensijos mažos.“
Nepaisant visų sunkumų, Nijolė Tallat-Kelpšaitė prisimena gerus žmones, sutiktus gyvenime, ir džiaugiasi galimybe dainuoti. Ji teigia, kad visuomet buvo tuo, kuo norėjo būti, ir nereikėjo apsimetinėti.
| Apdovanojimas | Metai | Pastabos |
|---|---|---|
| Ordiną už nuopelnus Lietuvai | 2003 | Gautas tik raštas ir ordinas |
| Vileišio pasidabruotas medalis | Nežinoma | Pinigų nedavė |
| LATGOS kryžius už muzikinę sklaidą | Nežinoma | Du kryžiai, vienas didelis, kitas mažas |
| Antano Šabaniausko vardinis žiedas | Nežinoma | Sidabrinis su monograma |