Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, kuri sukėlė ginkluotą pasipriešinimą - partizanų karą. Šiame straipsnyje panagrinėsime partizanų gyvenimo ypatumus, jų kovą už laisvę, patirtus sunkumus ir išdavystes, taip pat priesaikos svarbą ir partizanų bunkerių reikšmę.Partizaninis karas 1944 - 1953
Partizaninis Karas: Kovos ir Išdavystės
1944 metais Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, kilo partizaninis pasipriešinimas. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. Partizaninės kovos dešimtmetis okupuotoje Lietuvoje vertinamas kaip Lietuvos valstybingumo tąsa. Vis dėlto šio sudėtingo ir dramatiško laiko istorija dar nėra parašyta ir iki galo suprasta. Dešimt metų trukusiose kovose dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Partizanams įsijungusiems į kovą, tapo savaime suprantamu dalyku - nepasiduoti priešui gyvam. Ir tai labai dažna partizanų kovų baigtis. Tam, kad nebūtų kankinimų ir nebūtų išdavysčių.
Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. specialisto Dariaus Juodžio, pasitraukti iš pralaimimos kovos nusižudant pasirinko labai daug partizanų. Jei apsupdavo bunkerį, iš kurio pasitraukti neįmanoma, partizanai pasirinkdavo mirtį vietoj nelaisvės.
Partizanų likimai: Jonas Kadžionis-Bėda prisimena beviltišką kovą su sovietų kariuomene Kavarsko apylinkių miškuose. Partizanas Sigitas prisimena, kad dar iki suėmimo jam buvo tekę spręsti gyvenimo ir mirties klausimą patekus į beviltišką situaciją su partizanu Klajūnu. Bronislovas Juospaitis-Direktorius, į partizanų gretas įstojęs 1944-aisiais, gavo septynias kulkas, buvo palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais Ramygalos aikštėje. Vytautas Balsys-Uosis 1944-1948 metais buvo Tauro apygardos partizanas, 1945-aisiais sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. Jonas Čeponas-Vaidila (Vaidevutis) nuo 1944 metų rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaikė ryšius su jų štabais. Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras 1944-1946 metais buvo Dainavos apygardos Merkio rinktinės ryšininkas ir partizanas. Juozas Mocius-Šviedrys nuo 1944 metų bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas.
Kankinimai ir tardymai
Į sovietų saugumo tarnybų nagus patekę rezistentai kęsdavo itin žiaurius kankinimus ir tardymus. Saugumiečiai mėgindavo iškvosti svarbią informaciją susijusią su pogrindžio veikla, partizanų ir ryšininkų vardus, jų buvimo vietas bei planus. Kai kuriems tardytiems partizanams buvo pjaustomos pirštų sausgyslės, kiti buvo mušami iki sąmonės netekimo, žalojami jų sąnariai, kitos kūno vietos. Saugumiečių dokumentuose kankinimai buvo vadinami „fizinio poveikio priemonėmis“ arba „aktyviu tardymu“.
Žinoma, kad 1956-aisiais suimtas vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tardant pirmą dieną po suėmimo buvo taip žiauriai sužalotas, kad budeliai, nenorėdami rizikuoti jo gyvybe, davė nurodymą išvežti į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Blogiausia, ką galėjo padaryti prievartos neatlaikiusi tardymų auka - išduoti kitų kovotojų ir rezistentų vardus bei buvimo vietas, tokiu būdu sukeliant grėsmę jų saugumui ir gyvybėms.
Priesaikos Svarba
Priesaika partizaniniame judėjime naudota neatsitiktinai. Remtasi tikėjimu, kad žmogus iškilmingai prisiekęs būtinai turės laikytis duoto žodžio.
Neabejotina, kad partizanai priesaikos ceremonialą perėmė iš Lietuvos kariuomenės tradicijų ir reikalavimų. Tai natūralu, nes kovoti nusprendę vyrai ir moterys pogrindžio sąlygomis tęsė Lietuvos kariuomenės veiklą.
Verta pastebėti, kad partizano priesaiką duodavo visi, net ir anksčiau kario, šaulio ar kito statutinio pareigūno priesaiką prisiekę. Todėl pogrindžio kovotojai prisiekdavo kovoti siekdami atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurios nebuvo mėginta apginti 1940 m. birželį.
Partizanų priesaikos žodžiai:
„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme."
Partizanų Bunkeriai: Požeminė Rezistencija
Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojas - Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas sako, jog tikslaus skaičiaus, kiek buvo partizanų bunkerių, niekada nesužinosime, nes jie ir buvo statomi tam, jog liktų slapti. Pasak dr. G. Petrausko, net ir dabar vaikštant miškuose galima aptikti bunkerio požymių turinčių duobių. Tačiau preliminarus skaičius, specialistų vertinimu, galėtų būti ir 10 000 - įskaičiuojant bunkerius, 1944-1953 metais įrengtus ne tik miškuose, bet ir daržinėse, sodybose.
Iš Panevėžio krašto bunkerių, deja, nėra nė vieno, kurį būtų tyrinėję archeologai. 2014 metais archeologas dr. G. Petrauskas tyrinėjo Kuršų kaimo bunkerį Telšių rajone. Pasak dr. G. Petrausko, šio bunkerio - įrengto labai giliai po žeme, kalno šlaite, su pradėtu kasti, bet nespėtu baigti atsarginiu išėjimu - tyrimai suteikė vertingų žinių apie statinio konstrukcijos ypatybes.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus Lietuvoje atstatyta apie penkias dešimtis buvusių partizanų bunkerių.
Partizanai dažnai turėjo keisti savo buveinę ir judėti iš vienos vietos į kitą, siekdami išvengti sovietinės represijos. Dažniausiai jie pasirinkdavo miškus, kur galėjo įrengti bunkerių sistemą. Bunkeryje gyvenimas nebuvo lengvas. Esmė buvo išlikti nepastebėtam, todėl reikėjo laikytis didžiausio konfidencialumo. Bunkeryje maistas buvo labai paprastas, o šaltuoju metų laiku ten buvo šalta ir drėgna.
Partizanų Mityba
Partizanų mityba buvo labai ribota ir priklausė nuo galimybių surinkti maistą. Dažnai tai buvo vištiena, žuvi, duona, vietiniės daržovės.
Duomenų apie partizanų maitinimąsi mums teikia nuotraukos, atsiminimai, dienoraščiai ir partizanų rengti dokumentai: produktų lydraščiai, kvitavimai apie gautus maisto produktus ir kt. Nuotraukose regime partizanų stovyklas, popiečio akimirkas, kai vaišinamasi į palaukę ryšininkų ar rėmėjų atneštu maistu. Pasakodami atsiminimus partizanai ir jų pagalbininkai atskleidžia kasdienybę ir bent fragmentiškai užsimena apie valgį.
Pačių partizanų tvarkomi dokumentai - maisto produktų lydraščiai, kvitavimai - suteikia informacijos, kas, kada ir kokią auką - piniginę ar maisto - paaukojo partizanams, taigi tai parodo partizanų racioną. Kvitavimo dokumentuose dažniausiai fiksuojami šie produktai: lašiniai (rūkyti), kiaušiniai, kviečiai, sviestas, sūris, bulvės, kumpis. Lietuvos ūkininkai kiek galėdami rėmė, tačiau išmaitinti partizanų kariuomenę buvo nelengva. Todėl partizanams neišvengiamai teko griebtis ir pasiturinčių gyventojų arba kolektyvinių ūkių rekvizavimo.
Partizanų ūkio apskaita buvo vedama gana drausmingai. Kas mėnesį buvo pildomos formos apie gautas pajamas: paramą, konfiskavimą, rekvizicijas ir baudas. Visa tai, kas įgyta pinigine ar natūrine forma, taip pat maistu, padėdavo ne tik išlaikyti partizanų dalinius, bet ir pasirūpinti besislapstančiomis partizanų šeimomis.
Kovų pradžioje telkėsi dideli kovotojų būriai - iki 100 ir daugiau vyrų, kuriems reikėjo ne tik slapstytis, bet ir pavalgyti. Telktis į didelius būrius buvo labai pavojinga ir kėlė keblumų dėl apsirūpinimo maistu, todėl laikui bėgant partizanų būriai skaidėsi į mažesnes grupeles.
Pagrindiniai maisto produktų šaltiniai - rekvizuoti maisto produktai ir aukos. Nusavinti buvo stengiamasi pirmiausia iš tarybinių ūkių bei įmonių, kooperatyvų, kolchozų, kolaboravimu įtariamų asmenų ir vėliausiai - iš eilinių piliečių, jiems išaiškinant, kokiu tikslu nusavinama.
Daug žmonių rėmė partizanus ir su jais dalijosi paskutiniu savo kąsniu, juos partizanai vadino auksinės širdies. Tačiau partizanams teko balansuoti ties išlikimo riba.
Dažnai partizanams teko balansuoti ties išlikimo riba. Vasara ir ruduo - gėrybių metas, kai, atrodo, nieko nestinga; obuoliais, uogomis ir daržovėmis gali būti sotus.
Kartais partizanai taip pat mėgo pasilepinti ne kasdien valgomu maistu, tad pasidarydavo išskirtinių patiekalų. Partizanai taip pat buvo smaguriai - atneštas medus, pyragas ar pintinė uogų prilygo šventei! Taigi medus - ne kasdienis ingredientas, kuris prėsko maisto kasdienybėje suteikė šventiškumo.
Ką valgysim šiandien? Šis klausimas laisvės kovotojams buvo labai aktualus. Rėmėjai, ryšininkai ir sodybų šeimininkai, buvo partizanų stiprybės, o kartu ir pagrindinis maisto šaltinis.
Lietuvos partizanų gyvenimas buvo kupinas sunkumų, pavojų, bet taip pat ir didžiosios dvasinės stiprybės. Jie kovojo už savo šalies laisvę, net jei tai reiškė gyventi nuolatinėje baimėje.
Partizanų Skaičius
Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.
| Metai | Partizanų skaičius |
|---|---|
| 1944 ruduo | ~12,000 |
| 1945 pavasaris | ~30,000 |
| 1946 vasara | ~4,500 |
| 1950 ruduo | ~1,200 |