Kodėl Vienatvė Gali Būti Nenaudinga Psichologijai: Giluminė Analizė

Vienatvė - tai jausmas, kuris gali atsirasti, nepriklausomai nuo to, ar esame vieni, ar ne: jį galime išgyventi triukšmingoje žmonių draugijoje ir nepatirti likę visiškai vieni.

Šiandien noriu palaikyti tuos, kas Naujųjų metų naktį praleis vieni. Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, nevaldomai daugėja vienišų žmonių.

Pažiūrėkite bet kokią romantinę komediją arba pasikalbėkite su arogantiškais vedusiais draugais ar ištekėjusiom draugėm ir pamatysite, kad vienišumas tapo stigma. Vienišumas susijęs su didesne depresijos ir alkoholizmo rizika, jis - dažna savižudybių priežastis. Vieniši žmonės labiau išgyvena stresą, net atsipalaiduoti jiems sunkiau.

Vienatvę galime vertinti dviem aspektais: kaip egzistencinę vienatvę, kuri yra neišvengiama žmogiškosios patirties dalis, ir kaip vienišumą, sukeltą nutolimo nuo savęs ir savęs atmetimo, kuris išvis nėra vienatvė, greičiau neapibrėžtas ir trikdantis nerimas.

Vienatvės Poveikis Psichologinei Būklei

Vienatvė žudo - nors ši frazė skamba banalokai, tokią išvadą padarė psichologė Julianne Holt-Lunstad iš Brigham Youngo universiteto, išanalizavusi mokslinių tyrimų rezultatus, pateikiamus šimtuose mokslinių straipsnių, rašoma mokslo naujienų svetainėje „Science Alert“.

Tokių žmonių organizme itin didelis streso hormonų kiekis. Ilgalaikis vienatvės pojūtis ir būsena sukelia ne ką kita, bet priešlaikę mirtį. Socialinės izoliacijos efektas prilygsta ir netgi viršija negatyvią rūkymo įtaką.

Netekau keleto artimų draugų. Manau, jog istorija prasideda ties keliais įvykiais kurie nutiko šiais metais. Skaitau knygą apie vienatvę (C. E. Moustak. Vienatvė) ir išgyvenu ją čia ir dabar. Toks artimas autoriaus žodis ir savas, išjaustas, patirtas daug daug kartų.

Iš jų net 40 proc. Jungtinėje Karalystėje maždaug milijonas žmonių, vyresnių nei 65 m., teigia beveik visada besijaučiantys vieniši.

Vienišumas - ne jūsų kaltė: tiesiog taip nutiko, kad vienu metu užgriuvo išgyvenimai, nepalankios aplinkybės, blogos situacijos.

Vienatvė ir Socialiniai Ryšiai

Žmonės jaučiasi geriausiai, kai jų socialiniai ir emociniai poreikiai yra patenkinti - tuomet esame labiau motyvuoti, lengviau įveikiame įvairius gyvenimo iššūkius. Mūsų resursai slypi ir kituose žmonėse - pagalba, palaikymas, emocinė parama.

Yra daugybė žmogiškų poreikių, kuriuos patenkinti galime tik bendraudami tarpusavyje: žmogui svarbu būti priimtam, pripažintam, vertinamam, gerbiamam, patirti meilę, ryšį ir intymumą su kitu, būti išklausytam, jaustis reikalingam, ypatingam, poreikis duoti ir rūpintis kitais...

Visiems suprantama ir aišku, kas nutiks, jei ignoruosime fizinius poreikius, pavyzdžiui, jei nevalgysime, negersime - numirsime.

Gyvenime nieko nėra amžino - viskas kinta: dieną keičia naktis, vasarą - žiema, tad ir vienišumas praeis. Svarbiausia - priimkite jį, nebėkite šalin: jei nepripažinsite savo jausmų, ignoruosite, sau tik dar labiau pakenksite, o priimdami skausmingas emocijas, jas nuginkluosite.

Kada baigsis šis periodas, priklauso ne tiek nuo kitų žmonių ir aplinkybių, kiek nuo jūsų pačių.

Kaip Įveikti Vienatvę

• pasiimkite auginti kokį gyvūnėlį,
• lankykite sporto klubą,
• seminarus,
• įsitraukite į bendruomenės veiklą,
• savanoriaukite,
• mokykitės kitos kalbos,
• užsirašykite į chorą,
• liūdesį pamiršti padės knygų skaitymas,
• o gal patys pradėkite rašyti memuarus?..

Šios būsenos pojūtį padės išsklaidyti draugai ar nauji pažįstami. Vystykite kūrybinę gyslelę - ją turime visi be išimties: siūkite, drožinėkite, siuvinėkite, megzkite, kurkite papuošalus ir pan., konstruokite, antram gyvenimui prikelkite senus daiktus. Galite užsirašyti į konkretų kūrybos būrelį (dar viena vieta, kur galite rasti draugų) ar kurti namuose.

Padėkite kitiems žmonėms - artimiesiems, kaimynams, draugams, kolegoms, tiems, kuriems akivaizdžiai reikia pagalbos, paramos, išdrįskite pasisiūlyti patys. Gebėjimas džiaugtis kitų laime, sėkme, pasiekimais nuskaidrina slegiantį vienišumo jausmą, galiausiai ir patys tampate laimingesni.

Tačiau tiesa šiek tiek kitokia. Ilgalaikių ir tvirtų santykių su bičiuliais arba mylimuoju negeba palaikyti ir iš pirmo žvilgsnio atrodantys drąsūs bei energingi asmenys.

Vienatvė kaip Būdas Pažinti Save

Žmogui gyvybiškai svarbu sukurti santykius pačiam su savimi. Daugelis nėra prie jų pratę, baiminasi, kad iškils užslėpti jausmai, mintys.

Atsisėskite namuose ant pagalvėlės, kėdės, tinka net ir suoliukas parke. Jeigu sunku nusėdėti, eikite pasivaikščioti, pasirinkite vietą, kur niekas jums netrukdys. Išjunkite telefoną. Nieko nesitikėkite, nelaukite, tiesiog būkite, ramiai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Skirkite kelias akimirkas pajusti žemę po kojomis, savo kūno svorį, kiekvieną kūno dalį atskirai.

Nieko nedarymas - meditacijos forma, kurios metu sustabdome išmoktą / automatinį elgesį ir reakcijas ir pradedame didį darbą - mokomės priimti visas savo dalis. Iš pradžių gali būti sunku pažvelgti į savo vidų, susitikti su mintimis, jausmais, fantazijomis. Bet, kai darome tai kasdien, tampame stipresni, išmintingesni, atrandame namus - nuostabų pasaulį savo viduje, kuriame iš tikrųjų niekada nesame vieniši.

Vienišumas dingsta pilnatvėje.

Kai žmogus iš tikrųjų gali būti vienas su savimi - jis nėra vienišas. Vienišumas atsiranda tik todėl, kad žmogus negali būti vienas, kai slepiasi nuo savęs ar / ir kitų: iki galo nepasako, kaip jaučiasi, ką iš tikrųjų galvoja, meluoja, neatsiveria bendraudamas, jautriai slepia tai, kas, jo manymu, nepriimtina kitiems, - yra negera, netobula, gėdinga jo esybės dalis, pats sukuria fantazijas, kuriose niekas negali jo priimti tokio, koks yra. Lygiai taip pat jis elgiasi ir būdamas su savimi: smerkia, graužia save, kažkokias savo dalis siekia pamiršti, užuot priėmęs save tokį, koks yra.

Žodis vienatvė iš tiesų skamba kažkaip liūdnai, neigiamai. Šią būseną vadinčiau buvimu vienu du su savimi. Ji žmogui itin svarbi, deja, retas ją prisimena ir skiria laiko. TV žiūrėjimas, telefono skrolinimas, vaizdo žaidimai, net knygos skaitymas - bet kokia veikla, kuri atkreipia mūsų dėmesį į kažką kitą nei save, nėra buvimas su savimi.

Meditacija - puiki priemonė lavinti savo dėmesį, laikas būti tik su savimi, būdas geriau pažinti savo jausmus, poreikius, norus, stebėti savo mintis. Būdami vieni greičiau nurimstame, pailsime, atgauname jėgas, kartu tampa lengviau susikaupti, priimti sprendimus.

Kai skiriame laiko pabūti su savimi be trukdžių, tampame produktyvesni - per trumpą laiką atliekame daug darbų. Vienatvės reikia visiems: kasdieną kiekvienas turėtume rasti laiko pabūti dviese su savimi, nesvarbu, 5-10 min., pusvalandį ar valandą.

Skirtingų žmonių vienatvės poreikis kitoks. Tai gali lemti žmogaus jautrumas: vienam kelios valandos prekybos ir laisvalaikio centre prilygsta energiniam stimului, o kitas namo grįš išsekęs, norės tik atsigulti. Lygiai tas pats ir bendraujant su aplinkiniais - nervų sistema įtemptai dirba, nuolat apdoroja didžiulius kiekius informacijos, tad reikia laiko jai subalansuoti.

Tiesa, sergantiems depresija ar linkusiems į socialinę izoliaciją žmonėms mėginti patirti dar daugiau vienatvės nenaudinga.

Kiti vienatvę gali pasirinkti dėl socialinių įgūdžių stokos, empatijos trūkumo arba dėl socialinių fobijų, panikos atakų, kurios dažniausiai - ankstyvųjų emocinių traumų padariniai. Šių traumų žmogus gali net neprisiminti - jos galėjo įvykti dar esant motinos įsčiose ar kūdikystėje. Tokiais atvejais žmonės ir nori santykių su kitais, ir jie juos labai stipriai gąsdina, baugina.

Superjautrumas ir Vienatvė

Dauguma superjautrių žmonių yra introvertai, tačiau, ne visi. Jei superjautrus asmuo užaugo aplinkoje, kur buvo daug svetimų žmonių, tai ir vėliau buvimas tarp žmonių veikia raminančiai. Taip pat superjautrūs žmonės dar skiriasi tuo, kiek jie yra smalsūs ir atviri naujiems patyrimams.

Žmonės, kurie yra superjautrūs, bet visgi smalsūs, siekia naujumo, tačiau kruopščiai tam pasiruošia ir gerai jaučiasi tik tuo atveju, jei stimuliacija yra nei per stipri, nei per silpna. Ši superjautrių žmonių rūšis irgi gali elgtis ekstravertiškai. O iš prigimties ne itin jautrus žmogus gali tapti introvertu, jei, pavyzdžiui, vaikystėje buvo vienišas.

Superjautrių žmonių akys ir ausys nėra jautresnės, tačiau aplinką jie suvokia subtiliau. Tokie žmonės prieš imdamiesi veiksmų perdirba daugiau informacijos ir sudėtingiau ją apdoroja. Jie nepasitenkina lengvais atsakymais ir kuo ilgiau reflektuoja, tuo turtingesni, subtilesni, kompleksiškesni tampa jų sprendimai.

Dėl juntamųjų stimulų, gyvenimo pokyčių, bendravimo niuansų jie patiria itin stiprias emocijas - tiek džiaugsmo protrūkius, tiek stiprų liūdesį, pyktį, baimę. Dažnai superjautrūs žmonės gali suvokti, kad yra įsitempę ir nelaimingi, bet nežinoti, dėl ko. Nenuostabu, kad tokie žmonės jaučia didesnį nesaugumo jausmą bei stresą ir greičiau išsenka.

Genetikai teigia, kad superjautrumas, kaip ir žmogaus ūgis, yra nulemtas genų, todėl ši savybė išryškėja jau pirmomis gyvenimo dienomis. Buvo atliekami tyrimai su kūdikiais: jiems davė klausyti įvairių garsų ir rodė judančius spalvotus vaizdus. 20 proc. mažylių smarkiai rėkė, kaip parodė tyrimas, užaugę jie ir pasižymėjo superjautrumu.

Superjautrumas labiausiai susijęs su migdolinio kūno veikla. Migdolinis kūnas dar yra vadinamas „senosiomis smegenimis“. Būtent ši smegenų dalis liepia mums staigiai reaguoti į stimulus, tarkim, į gyvatę ir praneša, kad turi bemat išsiskirti streso kortizolio hormonas.

Dopaminas - cheminė atpildo medžiaga, išsiskirianti, kai numanom patirsiantys malonumą. Ekstravertams dopamimas išsiskiria greičiau ir dažniau nei introvertams. O naujosios smegenys, tai yra smegenų žievė, tarsi įspėja: „Neskubėk, tai pavojinga, nenaudinga nei tau, nei kitiems“, ir introvertai į daug ką taip lengvai neįsitraukia.

Daugelis superjautrių asmenybių tampa mokslininkais, rašytojais,renkasi tokią intelektinę veiklą, kur gali būti situacijų šeimininkais ir apsisaugoti nuo netikėtumų. Susidūrę su sunkumais, jie ne taip greitai pasiduoda, dirba tikslingiau.

Bandydami nustatyti, kuo kūrybingi žmonės skiriasi nuo kitų, tyrėjai išsiaiškino, kad dažniausiai jie būna smalsūs ir superjautrūs. Kažin, ar nors vienas komitetas kada nors išrado ką revoliucinga, o vienatvė neretai tampa naujovių katalizatoriumi, nes neleidžia iššvaistyti energijos socialiniams, su kūryba nesusijusiems dalykams.

Visus šiuos žmones aplinkiniai laiko nenormaliais, tačiau tai nenormalu tik todėl, kad dauguma yra kitokie. Jautrūs žmonės ekstravertų pasaulyje tarsi moterys senovinėje patriarchalinėje visuomenėje yra nuvertinami dėl pačios savo esybės.

Jautriems žmonėms net lengviau pakeisti savo elgesį, nes jie jaučia kitų lūkesčius, tačiau už tai sumoka fiziniu ir psichiniu išsekimu. Jiems reikia ramesnių sąlygų, daugiau laiko tam, kad nurimtų, o su ekstravertais partneriais svarbu protingai susitarti. Superjautriems žmonėms reikia kitokio gyvenimo būdo ir stipraus pripažinimo jausmo, kad jie daro tai, ką turi daryti. Mokslinės žinios apie introversiją ir padidintą jautrumą gali suteikti tvirtą pagrindą.

Alfredo Adlerio Individualioji Psichologija

A. Adlerio teorijos teigimu, žmogų labiausiai motyvuoja poreikis jaustis pakankamai reikšmingam ir turėti išvystytą bendruomeniškumo jausmą. Kuo savita Alfredo Adlerio Individualioji psichologija? Kuo ji skiriasi nuo kitų psichologinių mokyklų?

Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus.

Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms.

Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psicholgas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, nes jis daugiau analizavo ir suvokė žmogų kaip individualų, kaip atskirtą, kur visi procesai vyksta jo viduje. O A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos.

A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Anot A. Dar viena esminių A. Adlerio idėjų - žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja, priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje.

Reikia paminėti, kad Adlerio teorija padarė didelę įtaką kitiems psichologams, kurie išrutuliojo įvairias jo idėjas ir suformavo savo mokyklas - tiek Perlsas, tiek Franklis, tiek Ellisas buvo jo paskaitų klausytojai. Iš dalies tai susiję su tuo, kad A. Adlerio principai atrodo labai paprasti, gyvenimiški.

Stiprus A. Adlerio bendruomeniškumo, bendrystės su žmonėmis jausmas, lėmė jo „socialistines“ idėjas. Jis didelį dėmesį skyrė švietimo, auklėjimo, sveikatos apsaugos sistemos organizavimui. A. Adleris labai prisidėjo prie Vienos viešojo gyvenimo.

Adlerietiškas Psichologinis Konsultavimas

Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Šiuolaikiniai adleriečių teoretikai teigia, kad taip jis išreiškė opoziciją S. Freudo psichoanalizei, kurioje didelis dėmesys skiriamas žmogaus pasąmonei.

Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.

Žmogaus gyvenimo stilius pasireiškia bendraujant su konsultantu, priklausomai nuo to, koks konsultanto gyvenimo stilius. Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų - šeimos konsteliacija. Tai - šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis.

Kitas adlerietiško konsultavimo metodas - tai ankstyvųjų prisiminimų. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad mūsų smegenyse yra užfiksuota visa, ką mes esame patyrę, tačiau ne viską atsimename sąmoningai. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis.

Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad žmogus konstruoja savo gyvenimą. Priklausomai nuo savo gyvenimo stiliaus, jis ir kuria tam tikras situacijas, kad jos tą gyvenimo stilių patvirtintų.

Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą. Žmogus nuolat stengiasi judėti iš minuso į pliusą. Ir kuo jis arčiau savo tikslo, tuo jaučiasi geriau, ir atvirkščiai.

Paradoksalu, tačiau vaiko pamokų neruošimas ir blogas mokymasis gali būti jam „naudingas“, nes tai leidžia jam pasijusti pranašesniam, stipresniam už tėvus, kurie negali jo priversti gerai mokytis. Taip pat po prastu mokymusi gali slypėti noras atkeršyti arba sulaukti dėmesio.

A. Adlerietiškoje terapijoje, ypač trumpalaikėje, orientuotoje į vieną problemą, naudojamas vadinamasis „stebuklingas klausimas“, kurį pirmasis suformulavo A. Adleris. Pavyzdžiui, žmogui nuolat skauda galvą. Taigi tas stebuklingas klausimas būtų: „Kas būtų kitaip, jei vieną rytą nubudus jums galvos nebeskaudėtų?“. Kliento atsakyme į šį klausimą ir atsiskleidžia priežastis, kuri sukelia galvos skaudėjimą.

Jei galvą skauda dėl fiziologininių priežasčių, žmogus sakytų, kad jis pajustų, jog jam nebeskauda galvos, ją gali lengvai judinti ir pan. O jeigu galvą skauda dėl psichologinių priežasčių, žmogus teigtų, kad jis tada galėtų eiti į mokyklą ar atlikti ką nors kita - studijuoti, kažką pasiekti. Ir tada atsiskleidžia, kad tas simptomas, tas galvos skausmas žmogų savotiškai „apsaugo“, t. y. turi tam tikrą psichologinę reikšmę, naudą, leidžiančią jam išlikti „išikimam“ savo gyvenimo stiliui.

Konsultuojant gali būti naudojami ir tokie metodai kaip vardo istorija - ką apie jį žinai, kaip jį gavai. Taip pat - pasaka, istorija, eilėraštis ar filmukas, labiausiai patikęs vaikystėje. Nes juose visada atsispindi žmogaus gyvenimo stilius. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.

A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą. Nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Nors to menkavertiškumo jausmo turime visi tam tikrose srityse, bet menkavertiškumo kompleksą turi tie žmonės, kurie yra „nudrąsinti“, ir tada jie visose situacijose nori įrodyti savo pranašumą.

Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji - „daryk ką nori“ - tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas - autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis - tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose.

Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Ir tėvai jas turėtų išlaikyti. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Tačiau padrąsinimas skiriasi nuo paskatinimo ar pagyrimo. Čia vertinamas ne rezultatas, o pastanga, tai, kad tu stengiesi, ir nors tau nepasisekė, pasiseks kitą kartą.

Kai vaikas gauna blogą pažymį ir už tai yra baudžiamas, tai - savotiškai neteisinga, nes yra baudžiamas antrąkart už tą patį dalyką. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbu logiškų ir natūralių pasekmių metodas. Kai tėvai turi nesikišti ir leisti vaikams patirti jų elgesio pasekmes, kad šie suprastų, kaip jų elgesys susijęs su jomis.

Statistika

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kone 62 proc. Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 55-eri, gyvena po vieną. Tačiau vienatvė paliečia visas amžiaus grupes: tyrimai rodo, kad jauni žmonės ją išgyvena dar giliau nei vyresni.

„Eurostat“ duomenimis, Lietuva yra antra Europoje pagal vienišų gyventojų skaičių - mūsų šalyje 33 proc. žmonių gyvena po vieną.

2021 m. pristatytas vienišų Lietuvos gyventojų portretas atskleidė, jog didžiąją laiko dalį ar visada vieniši jaučiasi net 7,8 proc. šalies gyventojų.

tags: #kodel #vienatve #gali #buti #nenaudinga