Pastariesiems dešimtmečiams būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Svarbu tinkamai sutvarkyti pavojingas atliekas , kurių 1993 m. Lietuvoje susidarė apie 230 tūkst.
Aplinkos kokybės apsaugoje viena svarbiausių krypčių turi tapti taršos prevencija (išvengimas). Suinteresuotumą, skatinantį gamybos tobulinimą bei aplinkosaugos vadybą, turėtų padidinti savanoriško aplinkosaugos audito įvedimas, remiantis išsivysčiusių Europos šalių patyrimu.
Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas - taršos sumažinimas jos šaltiniuose bei mažaatliekių technologijų įdiegimas, tačiau pirmiausia reikėtų kuo greičiau užbaigti statyti didžiųjų miestų bei rajonų centrų nuotekų valymo įrenginius. Būtina sėkmingo mmiestų vandens valymo įrenginių statybos programos įgyvendinimo sąlyga - tinkamas pramoninių nuotekų nukenksminimas, prieš išleidžiant jas į kanalizacijos sistemas.
Prioritetine kryptimi tvarkant atliekas turi tapti prevencinės priemonės. Reikiamas dėmesys turi būti skiriamas potencialiai rūgštiems dirvožemiams, mažinant jų taršą nitratais, sunkiaisiais metalais bei kt.
Efektyvesnes apsaugos nuo triukšmo priemones (tunelių bei akustinių izoliacinių pylimų išilgai intensyvaus eismo gatvių įrengimas, kelių įgilinimas) bus galima įgyvendinti tik sustiprėjus ekonomikai.
Ypač svarbu sustabdyti augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, bendrijų bei ekosistemų nykimą, t.y. išsaugoti biologinę įvairovę.
Pirmiausiai dėmesį reikėtų atkreipti į aplinkos apsaugos įstatymų, standartų ir normatyvų sistemos sukūrimą. Dabar gi reikia pereiti nuo kovos su pasekmėmis prie kovos su priežastimis.
Per artimiausius dvejus-penkeris metus rekomenduojama parengti ir įgyvendinti „Žaliojo vartotojo“ programą, skatinančią utilizuoti buitines atliekas ir taupyti energiją, supažindinti visuomenę su aplinkos apsaugos normomis, gamtos teršimo problema, išaiškinti daromą žalą ir bandyti ją kaip įmanoma sumažinti.
Šiuo metu kalbama ne tiek apie ekonominį vystymąsi, kiek apie tokį, kuris ir leistų patenkinti dabartinės kartos poreikius, ir neužkirstų galimybių to daryti būsimoms kartoms. Visgi dera pastebėti, kad ir šiame diskurse retkarčiais blyksteli ekocentrinės etikos atgarsiai, kai gamta vertinama dėl jos pačios, o ne dėl žmonių (kuriems tenka ar teks gyventi labiau užterštoje, biologiškai mažiau įvairioje aplinkoje nei gyvena dabartinė karta).
Taip, čia labai daug dėmesio skiriama valstybės atsakomybei reformuojant pramonės, energetikos, ūkio ir kitus sektorius, įmonių atsakomybei diegiant darnaus vystymosi principus. Tačiau nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje kalbama ir apie būtinybę ugdyti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius.
Geriausiai atsakingas požiūris į vartojimą ir ekologinio pilietiškumo skatinimas atsispindi Šiaurės šalių požiūryje, kai kalbama apie darnų vystymąsi. Juk ekologiniai ir aplinkosauginiai aspektai yra neatsiejama visuomenės dalis, o aplinkosaugos praktikos dažnai skatinamos ne tik racionaliai suformuluotų įsipareigojimų, kuriuos priimame, bet ir kasdieninio gyvenimo rutinos.
Bandydami suprasti, kokios rūpesčio aplinka praktikos vyrauja Lietuvoje, kaip suprantama ekologijos problematika bei kokios teorijos adekvačiausiai galėtų paaiškinti mūsų įsipareigojimų prieš gamtą stiprumą, sugalvojome atlikti tarpdisciplininį tyrimą, sujungiantį sociologines ir filosofines įžvalgas bei metodus.
Aistė: Mūsų pirmasis tyrimas skirtas išsiaiškinti, kokios pagrindinės rūpesčio temos vyrauja, kai internetinėje žiniasklaidoje kalbama apie akciją „Darom“.
Nuo pat pavasario dalyvavome stipriausios daržininkų bendruomenės - Antakalnio veikloje, kalbėjomės su dalyviais, kartu sodinome, ravėjome ir rūpinomės augalais.
Viena žymiausių rūpesčio etikos atstovių Joana Tronto skiria penkis rūpesčio lygmenis: pirmiausiai būtinas dėmesingumas (angl. attentivenes), kai reikia atpažinti poreikius, kuriais turi būti pasirūpinta. Paskutinis lygmuo yra politinis arba „rūpesčio su kažkuo“ (angl. caring-with) - tam, kad būtų galima efektyviai rūpintis kitais, visa socialinė sistema turėtų man padėti tą daryti.
Tačiau nepakanka vien kultūros paveldo ir pasitikėjimo - būtina užtikrinti realų gyventojų įtraukimą į miesto planavimą ir sprendimų priėmimą. Informaciją reikia pateikti įvairiomis formomis - ne tik internete, bet ir gyvai, tiesiogiai.
Viena pagrindinių neatsakingo požiūrio į gamtą priežasčių, nurodomų aplinkosaugos filosofų ir sociologų darbuose, yra antropocentrizmas, nuostata, pagal kurią žmonių rūšis ir jos poreikiai yra laikytini svarbiausias, kitas rūšis ir jų poreikius paliekant antrame plane.
Aplinkos tvarumas suprantamas kaip socialinės ir ekonominės raidos bei aplinkos apsaugos siekių derinimas, kad būtų užtikrinta aukšta gyvenimo kokybė dabartinėms ir ateities kartoms.
Aplinkos apsauga (aplinkosauga) yra susijusi su sąmoningu natūralios ar žmogaus sukurtos aplinkos saugojimu nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, vykdant ūkinę veiklą, įgyvendinant infrastruktūros planus ar naudojant gamtos išteklius.
Siekiama, kad mokiniai suprastų žmogaus veiklos sukeltus pokyčius gamtoje ir imtųsi asmeninės atsakomybės už aplinkos išsaugojimą, taršos mažinimą.
Aiškinamasi, kodėl gamtos išteklius reikia tausoti, kas nutinka, juos užteršus.
Aiškinamasi, kokią įtaką žmogaus veikla (miestų ir žemės ūkio plėtra, kelių ir automagistralių tiesimas, atliekų gausėjimas) daro aplinkai ir gyviems organizmams, aptariami būdai, mažinantys žmogaus veiklos įtaką buveinėms.
Apibūdinamos aplinkos taršos įvairiomis organinėmis ir neorganinėmis atliekomis priežastys (pavyzdžiui, socialiai neatsakingas vartojimas), nagrinėjami šios taršos mažinimo būdai - atliekų rūšiavimas, perdirbimas, kompostavimas; susipažįstama su pakuočių ženklinimu.
Aiškinamasi, kaip atsirado Rytų Baltijos pakrantės endeminės augalų rūšys ir kokios yra jų išsaugojimo galimybės.
Lietuvos aplinkos apsaugos problemos:
- Paviršinių ir požeminių vandenų, oro bei dirvožemio tarša;
- Pavojingų atliekų susidarymas;
- Kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės mažėjimas;
- Neracionalus gamtinių išteklių naudojimas.
Dabartinės Lietuvos aplinkos apsaugos strategijos tikslas - užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsi, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.
Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis. Žemiau miestų vandens sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius kartų. Labiausiai užterštos upės - Sidabra ir Kulpė. Gana prasta ir Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro deguonies deficitas. Baltijos jūros pakrantė labai teršiama naftos produktais. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse.
Pagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje yra energetikos objektai - šiluminės elektrinės ir katilinės, pramonės įmonės bei transportas. Oro teršimą pastebimai būtų galima sumažinti, pakeitus plačiausiai naudojamą mazutą daug švaresniu kuru - dujomis.
Dirvožemis labiausiai užterštas didžiausiuose Lietuvos miestuose, pramonės įmonių teritorijose ir šalia jų, greta transporto magistralių, sąvartynų bei buvusiose Sovietų armijos karinėse bazėse.
Lietuvoje gausiausia buitinių atliekų. Jų kiekis vis didėja, nes plinta vienkartinės taros naudojimas. Sąvartynai dažniausiai įrengti blogai ir netinkamose vietose. Į sąvartynus išvežama daug antrinių žaliavų, kurios galėtų būti perdirbtos. Iš pramonės įmonių ten daugiausia patenka medienos atliekos.
Pagrindinis aplinkos radioaktyvios taršos šaltinis Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė. Pagrindiniai elektromagnetinės radiacijos šaltiniai Lietuvoje yra televizijos ir radio stotys, aerouostų radarai ir ryšio sistemos, karinio bei civilinio ryšio sistemos. Terminė tarša didžiausia Drūkšių ežere ir Elektrėnų vandens saugykloje.
Lietuvoje išliko nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena daug augalų, gyvūnų bei grybų rūšių, išnykusių išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse.
Pagal Miškų ūkio ministerijos duomenis miškų būklė per paskutinįjį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys - nepalankios gamtinės sąlygos: stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas, kanopinių žvėrių daroma žala.
Vienas svarbiausių ilgalaikių strateginių tikslų bbiotos apsaugos srityje - optimizuoti miškų rūšinę bei amžiaus struktūrą, padidinant šalies miškingumą.