Kokios miškų rūšys būna Lietuvoje?

Miške kiekvienas elementas - medžiai, gyvūnai, grybai ir sunkiai įžiūrimos samanos - atlieka savo vaidmenį. Visa ši augalų ir gyvūnų įvairovė yra ne tik įspūdinga, bet ir pažeidžiama.

Lietuvos miškai užima apie 33 proc. viso Lietuvos ploto, todėl Lietuva yra viena miškingiausių Europos šalių. Lietuvos miškuose auga daugybė įvairių medžių rūšių, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis ir panaudojimo galimybėmis.

Miškai atlieka labai svarbų vaidmenį Lietuvos ekonomikoje. Iš miškų gaunama mediena naudojama malkoms, eksportui, įvairiose pramonės šakose. Platus medienos komercinis panaudojimas ir gausūs miškai - pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvoje populiarios miškų pardavimo ir supirkimo paslaugos.

Miškų biologinė įvairovė

Biologinė įvairovė - tai konkrečiame teritoriniame vienete, dideliame ar mažesniame, gyvenančios rūšys. Miškuose ją sudaro stambūs žinduoliai ir paukščiai - tai mums savaime suprantama; vabzdžiai - apie juos numanome, bet kiekio neįsivaizduojame; atskira karalystė yra grybija, jos skaičiai taip pat įspūdingi - tai, ką mes galime vartoti, sudaro mažiau nei vieną grybijos procentą.

Greta gyvūnijos egzistuoja augalija, jos formos taip pat įvairios: sumedėję medžiai ir krūmai - juos žinome, jų rūšių skaičius nėra labai didelis; samanos ir kerpės - jų yra begalė, bet tai prastai plačiajai visuomenei pažįstama bioįvairovės dalis.

Ekologijoje galioja hierarchijos dėsnis: kuo stambesnis gyvūnas ar augalas, tuo mažesnis jų rūšių kiekis, kuo jie smulkyn - tuo rūšių skaičius didėja. Vabzdžių, grybų, kerpių, samanų rūšių yra nesuvokiamai daug, tas skaičius dešimtimis ir šimtais kartų viršija žinduolių ar medžių. Taigi miško ekosistema susideda iš šių išvardytų grupių derinių.

Visi gyviai ir augalai gyvena miškuose, bet kodėl vienų miškų biologinė įvairovė turtingesnė, o kitų - skurdesnė?

Pažvelkime į gamtinį, natūraliai susiformavusį mišką ir į ūkinį, žmogaus pasodintą. Biologinę įvairovę pirmiausia lemia stambių komponentų - medžių, krūmų rūšių įvairovė, nes su kiekviena jų susijęs tam tikrų kerpių, grybų, paukščių gyvenimas. Drebulė, ąžuolas, klevas, beržas - visi turi sau būdingą rūšių grupę. Ir kuo didesnė medžių įvairovė tam tikrame masyve, tuo tų grupių bus daugiau.

Geriausias pavyzdys yra simbiotiniai ryšiai tarp medžių ir grybų: visi žinome, kad baravykai paberžiai auga prie beržų, raudonikiai - prie drebulių, baravykai paąžuoliai - prie ąžuolų. Taip pat įsikuria ir vabzdžiai, tik mes jų nerenkame, taigi nepažįstame...

Kitas svarbus dalykas - net ir tos pačios rūšies medžiai gali būti skirtingo amžiaus. Jaunas, vidutinio amžiaus, pribręstantis, brandus, perbrendęs - kiekvieno brandumo medis turi skirtingas galimybes priimti kitas rūšis. Ir kuo senesnis medis, tuo rūšių, kurios gyvena su juo, skaičius yra didesnis.

Jaunų medžių žievė lygi, ant jos nėra galimybės įsikurti kitiems augalams, vabzdžiams. Kuo medis senesnis, tuo žievė grublėtesnė, todėl gali augti kerpės, samanos, atsiranda daug nišų kitoms gyvybės rūšims. O jei jis dar ir drevėtas, apsigyvena ne tik vabzdžiai, bet ir įvairiausi paukščiai, gyvūnai.

Taip yra, kol medis gyvas, bet ir kai miršta, jo gyvenimas toliau tęsiasi. Ir to tęsinio variantų daug: medis gali nudžiūti ir stuobriu ilgai stovėti, gali išvirsti ir pakibti, gali ant žemės griūti į balą ar sausumą... Kiekvienas toks variantas sukuria papildomų nišų grybams, kurie skaido negyvą medieną, ir vabzdžiai čia įsikuria. Taip susiformuoja sunkiai įsivaizduojama rūšių įvairovė.

O dabar palyginkime šį gamtinį, natūralų mišką su kultūriniu. Jame dažniausiai sodinamos monokultūros - eglės, pušys, ir tos pačios būna vienaamžės. Tai lemia mažiausią rūšių kiekį miške.

Užeikime, tarkim, į trisdešimtmetį tamsų eglyną, jame pamatysime tik egles, po jomis - sausas šakas, spyglių paklotę ir jokio kito augalo, nebent vienas kitas grybukas išdygęs. Palyginti su natūraliai besiformuojančiu medynu - įvairiarūšiu ir įvairiaamžiu, tai yra pati tikriausia miškų dykuma.

Pagrindiniai miškų tipai

Spygliuočių miškams, dar vadinamiems taigos arba borealiniais miškais, būdingi aukšti, tiesūs medžiai su adatiniais lapais. Spygliuočių miškai užima apie 56% Lietuvos miškų ploto, todėl jie yra labiausiai paplitęs miškų tipas šalyje.

Pušis (Pinus sylvestris) yra gausiausia medžių rūšis Lietuvos miškuose, užimanti apie 36% viso miškų ploto.

Eglė (Picea abies) - kita Lietuvos miškuose paplitusi spygliuočių medžių rūšis, užimanti apie 21% viso miškų ploto.

Lapuočių miškams būdingi plačialapiai medžiai, kurie kasmet numeta lapus. Lapuočių miškai užima apie 44% Lietuvos miškų ploto.

Ąžuolas (Quercus robur) - kietmedžio medžių rūšis, plačiai paplitusi Lietuvos lapuočių miškuose ir užimanti apie 2% viso miškų ploto.

Beržas (Betula pendula) - greitai auganti medžių rūšis, užimanti apie 21% viso Lietuvos miškų ploto.

Juodalksnis (Alnus glutinosa) - yra lapuočių medžių rūšis, kilusi iš Europos ir dalies Azijos. Lietuvoje juodalksnynai užima beveik 7% visų miškų ploto (baltalksnynai - apie 6%). Juodalksnio mediena yra minkšta ir lengva, nuo šviesiai geltonos iki rausvai rudos spalvos.

Jos tekstūra tiesi ir plona, todėl ją lengva apdirbti rankiniais įrankiais ir staklėmis. Mediena taip pat yra gana patvari, atspari puvimui ir puvimui, pasižymi geromis smūgius sugeriančiomis savybėmis. Dėl savo savybių juodojo alksnio mediena naudojama įvairioms komercinėms ir praktinėms reikmėms. Iš jos dažniausiai gaminami baldai, grindys, dailylentės ir fanera. Mediena taip pat naudojama drožybai ir tekinimui, taip pat smulkių medinių daiktų, pavyzdžiui, žaislų ir virtuvės reikmenų, gamybai.

Juodojo alksnio mediena naudojama ne tik komerciniais tikslais, bet ir turi keletą praktinių paskirčių. Ji naudojama kaip malkos ir medžio anglims gaminti, nes lengvai dega ir sukuria karštą liepsną.

Pagal rūšinę sudėtį medynai būna gryni ir mišrūs. Medynai, kuriuose auga kelios rūšys ir jų priemaiša yra didesnė nei 5 proc., vadinami mišriais. Grynas medynas yra tik viena medžių rūšis ir kitų rūšių yra mažiau nei 5 proc. Medyno sudėtis užrašoma sutartinėmis medžių rūšių santrumpomis: Gryno pušyno formulė - 10P, mišraus eglyno - 6E2Ą2D. Nurodoma kiekvienos sudėtyje dalyvaujančios rūšies tūrio dalis.

Miško kirtimo taisyklės

Artėjant vasarai dažnas miško savininkas suskumba planuoti miško kirtimus. Dažnai vasarą patogiausias metas kirsti medžius, nes būna sausa, patogu įvažiuoti technikai. Kitais metų laikais miškas būna drėgnas, šlapias. Tačiau ar vasarą pats tinkamiausias kirtimams? Skaitykite toliau ir sužinosite pagrindines miškų kirtimo taisykles, kurias turi žinoti kiekvienas miško savininkas. Kaip sakoma, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Pagrindiniai miško kirtimai dar skirstomi į atrankinius, plynuosius ir atvejinius. Pagrindiniai miško kirtimai vykdomi kada norima kirsti brandžių medžių medieną. Po tokių kirtimų reikalinga sudaryti sąlygas tokiems medynams iš naujo atsikurti. Svarbu, kad būtų išsaugota miško biologinė įvairovė. Biologinė miško įvairovė saugoma, kuomet paliekama ne mažiau kaip 7 gyvi medžiai.

Ugdomieji miško kirtimai tikslai yra formuoti tikslinę medynų rūšių sudėtį, reguliuoti jų struktūrą ir tankį, gerinti medynų produktyvumą. Miško savininkams svarbu atkreipti dėmesį, kad jie privalo vykdyti jaunuolynų ugdymo kirtimus. Kuomet jaunuolynuose stelbiamos tikslinės medžių rūšys, svarbu tas rūšis išsaugoti. Lapuočių medynuose ugdomieji kirtimai vykdomi šeštaisiais medžių augimo metais.

Specialieji miško kirtimai tai kraštovaizdžio formavimo kirtimai. Tokie kirtimai vykdomi prie gamtos paveldo objektų arba prie turizmo trasų. Šiose vietose labai svarbu tikslingai suformuoti kraštovaizdį, išryškinti miško grožį.

Sanitariniai miško kirtimai vykdomi ne visuose miškuose. I -osios grupės miškuose sanitariniai kirtimai nevykdomi. Vykdant sanitarinius miško kirtimus saugomose teritorijose labai svarbu visus veiksmus derinti su reglamentuojančiais teisės aktais.

Miško svarba žmogui ir gyvūnams

Miškas yra žemės plotas, kuriame auga daug medžių. Tačiau miškai yra daug daugiau nei medžių sąžalynas. Žmonės yra priklausomi nuo miškų: kvėpuojame jų išvalytą orą, naudojame medieną, renkame uogas, vaistines žoleles, grybus, dalis valgo žvėrieną.

Prasidėjus karantinui galiojo visuotinis raginimas likti namie, tačiau buvo pavasaris, tad daug žmonių būriais traukė į gamtą. Žmogui miškai dažnai asocijuojasi su poilsio vieta - miestų parkais, valstybiniais ir regioniniais parkais.

Gyvūnams miškai yra natūrali gyvenamoji vieta (buveinė), teikianti maistą, slėptuvę ir siejanti su gentainiais bei kitomis rūšimis per daugelį metų susiklosčiusias ekosistemų ryšiais.

Buveinė - tai vieta, kurioje augalas ar gyvūnas įprastai auga ir gyvena. Daugybei rūšių gyventi ir išgyventi būtini miškai, dar daugiau - kai kurioms rūšims gyvuoti reikalingos tam tikros sąlygos: pakankama drėgmė, pūvantys medžiai, tam tikras dirvožemis ir pan.

Juodieji gandrai vengia žmogaus ir lizdus suka miško gilumoje senuose medžiuose, natūralioje jiems aplinkoje. Dėl to mes nepamatysime juodojo gandro, susisukusio lizdą miesto parke. Juodiesiems gandrams išlikti būtini miškų masyvai su senais medžiais.

Buveinės gali būti įvairaus dydžio: gali užimti didelius miško plotus arba būti vienas atskiras medis.

Sengirė yra miškas (buveinė), kurio didžioji dalis medžių yra subrendę, seni, sulaukę apie 150 ir daugiau metų. Toks miškas yra be didelių žmogaus veiklos įsikišimo žymių, pvz., jame nėra ir nebuvo vykdyti medžių kirtimai.

Dabartiniai mūsų miškai nepanašūs į sengires, neturi ar labai mažai turi nuvirtusių, sutrūnijusių medžių, šakų, stuobrių ar kitų sengirės bruožų. Dabar panašiausias į sengires buvines turime rezervaciniuose miškuose, pvz., Punios šilo rezervate.

Kertinės miško buveinės

Kertinės miško buveinės yra plotai miške, kuriuose gali gyventi rūšys, turinčios specialius poreikius gyvenamajai aplinkai. Pvz., tai yra vieta, kurioje auga senesni kaip 150 metų lapuočiai, ne mažiau kaip trys seni drevėti medžiai, nutolę vienas nuo kito iki 100 metrų, yra geras buveinės apšvietimas ir t.t.

Kertinės miško buveinės gali būti įvairios formos ar ploto - tai gali būti brandus miškas, kuriame ne mažiau nei 20 metų nebuvo vykdyti medžių kirtimai, kirtimų nepaliesta griova ūkiniame miške arba vienas medis milžinas.

Kertinių miško buveinių idėja kilo iš Švedijos. 2001 metai buvo parengtas ir įgyvendintas Lietuvos ir Švedijos projektas, skirtas kertinių miško buveinių atpažinimui ir surašymui Lietuvos miškuose. Tokiu būdu Lietuvoje buvo siekiama išsaugoti tinkamas vietas gyventi ir išgyventi nykstančiomis, pažeidžiamoms, retoms ar saugomoms rūšims.

2004 metais Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare, mūsų šalis įsipareigojo steigti ir saugoti buveines, vadovaudamasi kiek kitais principais. Europos Sąjungos šalyse yra išskiriamos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės (EB svarbos buveinės), kurios turi sudaryti buveinių tinklą visoje Europoje ir sustabdyti rūšių nykimą.

Šios buveinės apima pievas, pelkes, kopas, miškus ir kt. EB svarbos buveinės skiriasi nuo kertinių miškų buveinių tuo, kad yra išskirtos pagal Europos Tarybos Buveinių direktyvą. EB svarbos miškų buveinės yra tam tikros ekosistemos, kurias išsaugoti svarbu visos Europos mastu. Pavyzdžiui, EB svarbos buveinių statusą turi kadagynai, tarp jų - Salantų regioninio parko kadagynas.

Lietuvos miškuose iš viso aptinkama 14 natūralių miško buveinių tipų, kartu įskaitomos ir Pajūrio regioniniame parke esančios medžiais apaugusios kopos. Išskiriant buveines vadovaujamasi ilgu kriterijų sąrašu, čia pateikiame tik kai kuriuos jų bruožus. Kiekvienoje tokioje buveinėje auga jai būdingi augalai ir gyvena gyvūnų rūšys, kurioms reikalinga tokios buveinės aplinka.

Pušynai Lietuvoje

Pušýnas yra medynas, kuriame vyrauja pušys. Jie būna gryni ir mišrūs su beržais, eglėmis, drebulėmis, rečiau - juodalksniais. Traką dažniausiai sudaro paprastieji kadagiai, šaltekšniai, o derlingesnėse vietose ir lazdynai. Būdingi krūmokšniai: bruknės, mėlynės, avietės.

Dauguma Lietuvos pušynų yra savaiminės kilmės. 2019 metais pušynai sudarė 34,5 % (710,6 tūkst. ha), 2009 - 35,4 % (723,4 tūkst. ha) visų Lietuvos medynų ploto. Daugiausiai pušynų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje - Kazlų Rūdos, Rūdninkų, Valkininkų, Druskininkų-Varėnos-Marcinkonių miškų masyvuose, taip pat Ažvinčių-Minčios, Labanoro, Lavoriškių, Dainavos, Kapčiamiesčio, Karšuvos giriose.

Nors pušynų produktyvumas didėja kasmet, tačiau jų plotai mažėja. Pagrindinės to priežastys yra dvi: neatkuriamos kirtavietės, kurios užauga minkštaisiais lapuočiais ir netinkama sodinukų priežiūra po miško atkūrimo.

Pušų medynai labiau paplitę nederlinguose, sausuose, laikinai įmirkstančiuose, įmirkusiuose smėlio ir priesmėlio augimviečių dirvožemiuose - smėlžemiuose. Pagal dirvožemio sąlygas labiausiai paplitę pušynų tipai: kerpinis, brukninis, brukninis‑mėlyninis, mėlyninis, mėlyninis‑kimininis, viksvinis‑kimininis ir gailinis‑kimininis.

Kerpinis pušynas, kurio mokslinis pavadinimas - Pinetum cladoniosum (lot. pinus - pušis, cladonia - kerpė), plačiausiai yra paplitęs Varėnos rajone. Perkopęs per keletą smėlio kopų (beje, smėlio kopų yra ne tik Baltijos pajūryje, bet ir čia, Pietų Lietuvoje ir jos vadinamos žemyninėmis kopomis), jau iš tolo (mat Dzūkijos pušynai paprastai reti, žemo skalsumo) regi vaizdą: ant baltos, tarytum sniegu apsnigtos, smėlio kalvos ošia pušys, kurių kamienai taip pat atrodo it sniegu apipustyti. Tas sniegas - tai baltosios kerpės.

Brùkniašilis, tarptautinėje miškininkų bendruomenėje dar vadinamas lotynišku pavadinimu Pinetum vacciniosum - miško augavietės tipas, būdingas pušynams, augantiems normalaus atmosferinio drėkinimo labai nederlinguose ir nederlinguose dirvožemiuose. Pagrindinis miško tipas šioje augavietėje - brukninis (brukniašilio) pušynas, antrinis miško tipas - brukninis beržynas. Dažniausiai auga gryni pušynai, rečiau su nedidele ( iki 10 proc.) karpotųjų beržų priemaiša.

Brukniašilis labiau paplitęs šiaurės rytų ir pietų Lietuvos miškuose. Pušynai dažniausiai būna žemi (miškininkų terminais III boniteto). Trakas iš pavienių kadagių, šermukšnių. Trakas dažniausiai retas. Šiam miško tipui identifikuoti didžiausią indikatorinę vertę turi žolinė augmenija, kurioje vyrauja paprastosios bruknės ( lot. pav. Vaccinium vitis-idaea), kurių projekcinis padengimas dažniausiai siekia apie 50 proc.

Žãliašilis - tarptautinėje miškininkų bendruomenėje dar vadinamas Vaccinio- Myrtillosa (lot. pav.) -miško augavietės tipas. Paplitęs fliuvioglacialinių deltų lygumų ir kalvoto moreninio reljefo vietovėse. Miško pagrindinis tipas - brukninis mėlyninis pušynas su eglėmis, pasitaiko eglynų, beržynų. Trakas retas, kurį dažniausiai sudaro šermukšniai, kadagiai, šaltekšniai. Žolių ir puskrūmių dangoje vyrauja mėlynės ir bruknės. Samanų danga tanki, vyrauja šilsamanės ir gūžtvės. Dirvožemiai - paprastieji ir pajaurėję smėlžemiai arba paprastieji jauražemiai. Smėliai kartais su priesmėlio tarpsluoksniais arba giliai esančia paklojine uoliena.

Šilagiris, tarptautinės miškininkų bendruomenės dar vadinamo - Oxalidosa, miško augavietės tipas, kuris dažniau sutinkamas vidurio ir šiaurinėje Lietuvos dalyje. Šiems pušynams būdingas pakilioms ar lygioms, gerai drenuotoms reljefo vietoms su lengvos ar vidutinės granuliometrinės sudėties dirvožemis. Vyrauja eglynai, auga pušynai, beržynai, rečiau - ąžuolynai, baltalksnynai, drebulynai (dažniausiai mišrūs su eglėmis). Netankų traką dažnai sudaro šermukšniai ir lazdynai. Žolių danga tankoka, vyrauja kiškiakopūsčiai, mėlynės, medutės, avietės ir katuogės. Samanų danga netanki, joje auga šilsamanės ir gūžtvės.

Kuršių nerijos miškai

Kuršių nerijõs miškai užima 97 % Lietuvai priklausančio Kuršių nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9597 ha, mišku apaugę 7245 ha. Miškai yra valstybinės reikšmės, priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui.

Apie 13 % Kuršių nerijos miškų ploto - dirvodaros procesų nepaliesti smėlynai. Miškų augavietės nederlingos, normalaus drėgnumo, bei šlaitinės. 63% miškų yra ekosistemų apsaugos II grupės, 22% rekreaciniai II grupės, 14% rezervatiniai I grupės, 1% apsauginiai III grupės.

Kultūrinės kilmės medynų 65%. Paprastųjų pušų medynų yra 56%, kalninių pušų medynų 25%, beržynų 13%, juodalksnynų 4%, eglynų 1 %, Bankso pušies medynų 1%. Beveik penktadalis brandžių medynų yra pasiekę gamtinę brandą.

Didžiausi Lietuvoje kalninių pušų plotai Kuršių nerijos miškuose įveisti 1875-1902, kai buvo tvarkomos ir apsodinamos slenkančios smėlio kopos.

Miško dirvožemis

Miškas - tai ne tik medžiai ir augalai, bet ir tai, kas slypi po paviršiumi. Dirvožemis - tarsi nematomas pagrindas, nuo kurio priklauso visa miško ekosistema: kokie augalai išaugs, kaip greitai jie bręs, kokios rūšys klestės, o kurios - nyks.

Smėlingi dirvožemiai randami daugelyje Lietuvos pušynų. Jie laidūs vandeniui, greitai įšyla, tačiau turi mažai maistinių medžiagų. Tokiuose dirvožemiuose medžiai auga greičiau pradžioje, bet ilgainiui pasiekia mažesnį aukštį ir masę.

Priemolio ar molio dirvožemiai yra derlingesni, ilgiau išlaiko drėgmę, turi daugiau mineralinių ir organinių medžiagų. Šie dirvožemiai leidžia susiformuoti tankesniems, aukštesniems medynams, kurių mediena kokybiškesnė.

Pelkėse ir šlapynėse randami organiniai dirvožemiai - tai durpynai, turintys daug humuso, bet mažai deguonies. Nors tokie miškai atrodo mažiau „tvarkingi“, jie yra labai svarbūs ekologiniu požiūriu - sugeria anglį, reguliuoja vandens balansą, teikia buveines retoms rūšims.

Miško savininkams dirvožemio žinojimas padeda priimti pagrįstus sprendimus - kokias rūšis sodinti, kokių kirtimų ar prižiūros metodų imtis. Dirvožemis - tai lėtas, bet labai ištikimas partneris.

tags: #kokai #gali #buti #miskai