Astrid Lindgren yra viena žymiausių vaikiškų knygų rašytojų pasaulyje. Jos kūriniai išversti į beveik šimtą kalbų. Autorės sukurtus personažus myli tiek vaikai, tiek suaugusieji. Su žymiąja Ronja iš knygos „Ronja plėšiko duktė“ gali konkuruoti nebent tik Pepė Ilgakojinė.
Knyga „Ronja plėšiko duktė“ - nuostabi pasaka apie draugystę. Ji šiek tiek primena vaikišką Romeo ir Džiuljetos versiją.
Vaikams skirtame romane „Ronja plėšiko duktė“ pasakojama apie mergaitę, augančią girioje esančioje pilyje, plėšikų apsuptyje. Žaibo perskeltoje pilyje, stūksančioje ant miškais apaugusios kalvos, plėšikų vado Matiso šeimoje auga smalsi ir drąsi mergaitė Ronja. Jos dienos, kupinos nuotykių, smagiai bėga žaidžiant su plėšikais ir myluojamai tėvų, o už pilies sienų laukia pažintis su magiška giria, pilna nykštukų, skraidūnių ir kitų nepaprastų sutvėrimų.
Ronja yra plėšikų vado Matiso duktė. Ronja yra vienintelis plėšikų lyderio Matiso vaikas, tad tėtis tikisi, kad dukra užaugusi taip pat vadovaus jo suburtai gaujai. Mergaitė auga plėšikų pilyje ir neturi nė vieno bendraamžio draugo. Klastingi nykštukai ir mažiukai miško striukumbukai yra jos nuolatiniai palydovai. Ronja tarsi laukinukė auga miškuose, o jos tėvas tikisi, kad ji vieną dieną ims vadovauti plėšikų gaujai.
Netikėtai kitapus tarpeklio apsigyvena nauja plėšikų gauja. Įprastą plėšikavimų, susibūrimų ir dainų pripildytą kasdienybę lyg dar vienas žaibas persmelkia žinia - kitoje pilies pusėje įsikūrė mirtinas Matiso priešas Burka su savo gauja. Žinoma, jie ima konkuruoti tarpusavyje. Kartu su Burkos plėšikais gyvena ir Burkos sūnus Birkas. Pirmą kartą jį pamačiusi Ronja pajunta, kad būtent tokio - panašaus į save mažo žmogaus ji visada ilgėjosi ir laukė. Tačiau Ronjai tai mažai rūpi. Ją kur kas labiau domina priešiškos galvažudžių gaujos sūnus - mergaitė bendraamžis Birkas. Nors iš pradžių vaikai kaip ir jų tėvai konkuruoja bei užsispyrę laikosi savo, pamažu drauge patirdami nuotykius ir išbandymus jie susidraugauja. Vaikai netrunka susidraugauti, kad ir kaip tai nepatinka jų tėvams. Slapta judviejų draugystė tampa iššūkiu ne tik vaikams, bet ir plėšikų gaujoms, o vėliau virsta pabėgimu iš namų į mišką. Maištaujantys bičiuliai net pabėga iš namų, taip priversdami susirūpinusias plėšikų gaujas susivienyti.
Lindgren istorija pasakoja apie vaiko susidūrimą su tėvų lūkesčiais - plėšikų vadas Matisas tikisi, kad jo jaunoji duktė Ronja, kaip ir visi kiti šeimoje, taps plėšike. Neretas vaikas susiduria su tėvų lūkesčiais - juk kiekvienas mūsų, suaugusių, turime draugų, kuriuos pergalėjo tėvų norai: kažkas nuėjo studijuoti teisės, kažkas atsisveikino su trauka menams ar vedė per anksti ir nelabai sėkmingai, o galbūt net patys esame šiais suaugėliais. Tiesa, tai atrodo kaip daug smagesnis kelias negu būti įkalbintam tapti realaus pasaulio teisininku ar IT specialistu, tačiau Ronja savęs plėšike neįsivaizduoja. Galiausiai nepajudinamas Ronjos užsispyrimas ir maištinga drąsa kliautis autentiška savimi baigiasi jos pergale - šeimos susitaiko, Matisas priima Ronjos nenorą būti plėšike, o ši ir Birgas pavasarius laisvai leidžia miškuose. „Ronja plėšiko duktė“ - puiki istorija apie svarbą turėti drąsos būti savimi.
„Ronja atsirado todėl, - prisimena Astrida Lindgren, - kad aš pati, gyvendama mieste, labai ilgėdavausi laukų ir gūdaus miško. Prasidėjo nuo to, kad ėmiau vaizduotis kalną, ant kalno plėšikų pilį, kuri staiga perskilo pusiau. „Kokie ten žmonės gyvena?“ - galvojau. Aha, viena plėšikų šeima turi dukterį, o kita sūnų. Visiškai kaip Romeo ir Džuljeta. Iš pradžių jie pykstasi, erzina kitas kitą, bet pamažu susidraugauja...“
Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025)
Teatrinė Interpretacija
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) režisierė Eglė Švedkauskaitė pastatė spektaklį „Ronja plėšiko duktė“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio šeimai „Ronja plėšiko duktė“ premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 6, 7 d. Kiti rodymai numatyti spalio 18, 19 d.
Eglei Švedkauskaitei neblogai sekasi kurti stebuklingą Ronjos pasaulį, kuriame užsimiršti ir akimirkai nustebti ar pasijuokti priverčia nuostabiai miklūs ir juokingi, lyg iš tikros pasakos nužengę nykštukai, klykaujančios, išties net ir suaugusiojo akimis gana šiurpios skraidūnės, ar savo vaikus sūpuojantys abejingi ir komiškai lėkšti, pagalvėmis apkamšyti striukumbukai. Puikius vaidmenis sukūrė, tarytum savo pačių odoje, o ne aukštais balsais ir šaržuota vaidyba, Ronją ir Birgą suradę Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius. Žvelgiant į juos kartais pamiršti, kad prieš save matai vos dvylikamečius veikėjus, bet kurgi surasi dvylikametį, kuris drįstų apie save galvoti kaip apie mažą vaiką?
Žymioji Lindgren istorija primena „Romeo ir Džuljetą“, jei joje viskas baigtųsi laimingai: priešiškos Matiso ir Burkos šeimos, per pusę skilusi pilis ir kilęs konfliktas, į ją netikėtai atsikrausčius Burkoms. Kol suaugusieji konfliktuoja, jų pasaulio užkulisiuose vystosi visai kita istorija - mažoji Matiso duktė Ronja pamažu susipažįsta ir susidraugauja su bendraamžiu Burkos sūnumi Birgu. Scenoje matome pasaulį vaikų akimis ir į jį taip žvelgti ypač padeda scenografų Jurgio Paškevičiaus ir Monikos Janulevičiūtės vizija į sceną grąžinti dar praėjusio amžiaus pradžią menantį dvimatį, tapytą scenovaizdį. Šiuolaikinėje scenoje jis atrodo stebėtinai magiškai, o kartu ir simboliškai - tarytum pusiau skilusi pilis, gūdūs miškai, upės, olos ir tarpekliai yra pačios mergaitės Ronjos nupiešti vaizduotės pasauliai.
Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025)
Dviejų šeimų skirtumams įprasminti puikiai veikia dailūs Elvitos Brazdylytės sukurti kostiumai. Dvi šeimas, tarytum vaikų pasaulio kapulečius ir montekius, skiria skirtingų stilių rūbai: maištinguosius Matiso šeimos narius puošia pankų subkultūros atributai - spalvotos skiauterės, languotos ir dryžuotos kelnės, sijonai, grandinės, o Burkos šeima apsirengusi nepakenčiamai tvarkingais žąsies kojelės rašto švarkais ir kostiumėliais. Garbingo paminėjimo vertas subtilus spektaklio pasaulio pratęsimas už salės durų - savanorių ir teatro darbuotojų pankiškos liemenės su maištingais užrašais ir antsiuvais.
Režisierė pati parašė ir šio kūrinio adaptaciją scenai. „Dar prieš metus visą žiemą ilgai ieškojau medžiagos, vertos LNDT Didžiosios scenos. Kokie tekstai gali ką nors prasmingo papasakoti karo, visuotinės katastrofos, nevilties laiku? Kokia istorija turi būti Didžiojoje scenoje? Kas tas herojus, herojė? Kildavo minčių ir po savaitės jos nuplaukdavo. Niekada neplanavau statyti vaikams, bet pabendravusi su vaikams kuriančiais žmonėmis pajutau gerą energiją - žmonės tai daro ir jaučia prasmę. Tada sumąsčiau statyti vaikams, sugrįžo prasmės jausmas. O jei vaikams, vadinasi, „Ronja“, - pasakoja E. Švedkauskaitė.
Pasak režisierės, kūrinyje užkoduotas stiprus konfliktas, Montekių ir Kapulečių tipo nesutarimas, vaikų meilė, kai jie vienas kitą atranda kaip draugus. Švedai komentuodami inscenizaciją pabrėžė, kad „Ronja...“ nėra apie romantinę meilę, čia veikia vaikai. To ir laikomės. Šis kūrinys skirtas žengiantiems į paauglystę. Jis skirtas sau pačiai - vienuolikmetei, kai išgyvenau sunkų pereinamą laiką į paauglystę, kai kyla įvairių frustracijų, maišto užuomazgų, bunda pirmoji meilė... Viskas supuola į vieną laiką ir vaikas nežino, ką jam daryti.
Artėjant premjerai režisierę kalbino Daiva Šabasevičienė. Režisierė teigia, jog Astrid Lindgren kūryba moko nejuntamu būdu, neprikišamai. Moralės, etikos pamokos, gėrio ir blogio kova, vaikų ir tėvų santykiai parodyti neprikišamai. Kūrinyje juos jauti, bet niekas tavęs nemoko elgtis vienaip ar kitaip.
Man labai patinka, kad scenoje veiks skirtingos aktorių kartos. Pagrindinius vyrų vaidmenis - Tėvus - vaidins Algirdas Dainavičius ir Arūnas Sakalauskas, Mamą - Airida Gintautaitė, kuri buvo mano dėstytoja, „vaidybos mama“. Išvysime Elzę Gudavičiūtę, su kuria šiame teatre pirmą kartą susidūriau repetuojant „Apreiškimą Marijai“ (2016) ir kitus aktorius. Vien dėl to čia nemažai vidinės simbolikos ir dramaturgijos. Scenoje vyriausia karta susitinka su jauniausia... Neįmanoma paneigti, kad ir pati teatro bendruomenė nuolat verda, sproginėja... Negali nepastebėti jos nepasitenkinimo „vaikų“ elgesiu. Finaliniai „Ronjos...“ tekstai atitinka teatro realybę - du plėšikai pretenduoja į vieną pilį.
E. Švedkauskaitė teigia, jog stengiasi, kad neatsirastų sceninio infantilumo, siekiu keliauti per žaidybišką vaidybą, bet vaiko nelaikau neišmanėliu, bandau nemeluoti apie pasaulį.
Spektaklyje daug muzikos ir ji labai svarbi. Ir aktoriai parinkti muzikalūs. Nuo pat pradžių buvo idėja, kad plėšikai - pankų grupė. Kas yra šiuolaikinis plėšikas? Tai žmogus už visuomenės ribų. Pankai taip ir gyvena. Opozicija - pankavimas - visada išlieka. „Ronjoj...“ plėšikai taip pat elgiasi ne pagal taisykles. Jie ateina į erdvę, į teatro dekoracijas ir jas „užskvotina“, apsigyvena. Tai nėra jų namai. Lindgren kūrinyje muzika užkoduota: labai dažnos scenos pabaigoje parašyta apie šokančius ir dainuojančius plėšikus. Jie dažnai švenčia apiplėšimus, išsisukimą nuo policijos. Dėl to norėjosi gyvos muzikantų grupės, kuri ir auga su kompozitore.
Režisierė taiko į 7-12 metų vaikus ir vis mąsto, kad spektaklis iš tų 12-os išlips, nes atsiranda paaugliškų temų. Personažų elgesys turėtų būti artimas ir paaugliams: nesutarimai šeimoje, jausmai tarp bendraamžių... Taikau į vaikus, kurie išgyvena virsmus ir pereinamus etapus. Taikau ir į tėvus. Manau, šią istoriją verta pamatyti ir vyresniems, nes ji svarbi, ypač šiandien. Ji - apie gebėjimą susikalbėti, sueiti į vieną pilį ir susivienyti. Tą ir daro dvi plėšikų gaujos. Tėvams turėtų būti įdomu, kaip ir vaikams.
Pasak E. Švedkauskaitės, aktoriams sakiau, kad mums reikia galvoti ne apie pastatymą vaikams, o apie komediją. Komedijoje labai svarbus laiko matas: pauzė, veiksmas, atoveiksmis... „Ronjoje...“ to taip pat netrūksta, ir tai juokinga. Manau, tai bus smagus spektaklis, sugrąžinsiantis vaikų šurmulį į LNDT Didžiąją salę. Spektaklis bus dviejų dalių. Antroje dalyje yra labai jautri vieta - jau dabar per repeticijas ašaros rieda, nes kalbama apie laikinumą. Labai gražus epizodas, kai vaikai kalbasi apie vienintelę vasarą, kurią jie turi, - ir tai labai suvirpina širdį. Visi dalykai nutinka tik vieną kartą. Gilūs išgyvenimai būna vieną kartą: pirmas draugas, pirma meilė, pirmas pabėgimas iš namų... Per repeticijas kviečiu aktorius prisiminti savo vaikystę, kalbamės, kurių vaikai augo teatre, kaip tai atrodė. Toli nuo atminties temų nepabėgau, todėl natūraliai leidžiu sau ir aktoriams šiek tiek nostalgijos. O paskui ją išsklaidome trankiai grodami pankišką gabalą.
Švedų autorių teisės turėjo patvirtinti Tavo inscenizaciją. Taip, jie prašė plano ir visos inscenizacijos. Jie komentavo konkrečias vietas, žodžius. Galiausiai leido statyti. Esu laiminga. Sužinojau, kad agentūra akylai prižiūri šios autorės kūrybos palikimą. Egzistuoja pačios Astrid Lindgren patvirtintos trys skirtingos inscenizacijos, kurias galima įsigyti ir pagal jas statyti spektaklius. Tad ypač džiaugiuosi, kad mano rašytai inscenizacijai buvo suteiktas leidimas.
„Ronja plėšiko duktė“ - graži knyga apie vaikystę gamtoje, apie jaudinančią draugystę ir stiprų teisingumo jausmą. Tai pasaka, kurioje gėris privalo nugalėti blogį. Šilta istorija kviečia jaunuosius skaitytojus pasinerti į nuotykį. Astrid Lindgren knygos nenuvilia!
„Ronja plėšiko duktė“ - tai vienas žymiausių garsios švedų rašytojos vaikams Astridos Lindgren (1907-2002) kūrinių. Jos knygos išverstos daugiau nei į 95 kalbas. Astrida Lindgren pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp jų - ir Hanso Kristiano Anderseno medalį - aukščiausią tarptautinį apdovanojimą, skiriamą vaikų rašytojams ir knygų iliustratoriams.
Astridos Lindgren Apdovanojimai ir Pripažinimas
- Hanso Kristiano Anderseno medalis
- Rašytojos atvaizdas ant švediškų kronų banknoto
- Švedų palydovas pavadintas Astrid vardu
Pati autorė pelnė ne vieną premiją, tarp jų gavo ir prestižinį, tarptautinį Hanso Kristiano Anderseno medalį. Taip pat autorė pagerbta ir kitais ypatingais būdais: rašytojos atvaizdą galime pamatyti ant švediškų kronų banknoto, o Astrid vardu pavadintas švedų palydovas.
Astrid Lindgren parašė apie trisdešimt knygų įvairaus amžiaus vaikams. Jos knygos išverstos į beveik šimtą kalbų. 2017-tais metais rašytoja užėmė ketvirtą vietą labiausiai verčiamų vaikų autorių sąraše. Iš viso parduota apie šimtas septyniasdešimt milijonų kopijų jos knygų. Rašytoja pasauliui padovanojo tokius legendinius personažus, kaip Karlsonas, Pepė Ilgakojinė, Emilis iš Lionebergos, broliai Liūtaširdžiai. Daugelis jos istorijų buvo ekranizuotos po kelis kartus, sukurti animaciniai filmai, spektakliai, žaidimai.