Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų, kad suprastų kitus ir jį supančia aplinką. Tačiau viskas nėra labai paprasta. Mes, norėdami gerai išmokti gimtąją ar svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę.
Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose - žodynuose, kur surašoma informacija apie tuos žodžius. Kiekvienas žodis yra reikšmingas ženklas, žmogaus sukurtas išreikšti save vvisuomenėje. Su žodžiais iš kartos į kartą eina sukaupta patirtis, materialinės ir ypač dvasinės kultūros palikimas. Žodis yra tarsi kartų pasiuntinys, tautų praeities, dabarties ir ateities jungiamoji grandis.
Dėl to žodynai turi didelę pažintinę reikšmę: jie surenka ir perduoda ateinančioms kartoms visa tai, ką tautos atskirais savo gyvenimo laikotarpiais išreiškia ir sukuria žodžiais. Žodžiai labai įvairūs. Vieni reiškia vveiksmus, ypatybes, būsenas, kitais vadiname daiktus, asmenis. Treti rodo tik žodžių santykius. Vieni turi daug reikšmių, kiti vienareikšmiai.
Įvairias sąvokas reiškiančius žodžius, vadinamus terminais, kartais nelengva suprasti, reikia plataus paaiškinimo. Todėl ir žodynų yra įvairių tipų, ir žodžiai juose aiškinami nnevienodai. Šiandien bibliotekose, knygynuose ar namuose turime daugybę įvairiausių žodynų. Tačiau kokį ilgą kelią nuėjo žodis, kol jo aiškinimas pagaliau atsirado storoje knygoje, šalia kitų, šimtų tūkstančių žodžių, aiškinimų? Kam reikalingi žodynai? Kokia jų reikšmė šiandieninėje visuomenėje? Ir kas tai yra - leksikografija?
Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai - žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. Pasak J. Palionio, leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai.
Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, bbe to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.
Atsiradus raštui, pradedami rašyti ir žodynai, nes prireikia fiksuoti žodžius, reikalingus ir vartotinus rrašto kalboje, aiškinti jų reikšmę, rašybą. Patys seniausi mums žinomi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto (dabartiniame Irake) griuvėsiuose. XIX a. viduryje anglų archeologas Ostinas Henris Lejardas surado Ašurbanipalo bibliotekos liekanas - apie 25 tūkstančius įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių.
Iššifravus lenteles, daug sužinota apie šio rašto kūrėjų savitą kalbą, literatūrą, religiją ir mokslą. Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo todėl, kad senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama.
Reikėjo aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai - glosos (glosa graikų k. „tarminis arba pasenęs žodis“). Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos. Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas XV a. viduryje pradėjo spausdinti knygas.
Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius. Viduramžiais moksle ir visuomenės gyvenime buvo vartojama lotynų kalba, tačiau Renesanso humanistinės idėjos kėlė ir tautinių kalbų svarbą. Prireikė lotynų ir tautinių kalbų žodynų.
Daugelio Europos tautų leksikografijos pradmenys buvo taip pat glosarijai - paaiškintų nesuprantamų žodžių sąrašai, o vėliau ir žodynai prie rankraštinių Biblijos ar romėnų teisės vertimu į tautines kalbas. Žodžių pateikimo tvarka glosarijuose būdavo įvairi. Kartais jie būdavo sugrupuoti pagal temas, kartais pagal jų pavartotą vietą rankraštyje ir paskiausia abėcėlės tvarka.
XVI a. Iš baltų kalbų pirmasis išlikęs dvikalbis žodynėlis, tiesa, dar rankraštinis, yra vadinamas Elbingo vokiečių - prūsų kalbos žodynėlis, rastas Elbingo mieste Lenkijoje teisinių raštų rinkinyje. XIX amžius žinomas kaip lyginamosios istorinės kalbotyros amžius.
Kalbininkų akys nukrypo į kalbos praeitį, jos istoriją. Buvo pradėti rašyti istoriniai žodynai. Šalia jų, dažnai visuotinių ir kitų mokslo reikalams skirtų žodynų XX amžiaus Europos tautų leksikografai ėmėsi ir išsamių norminamųjų gausiai iliustruotų vartojimo pavyzdžiais dabartinės kalbos žodynų rengimo. Dažniausiai jie apima XIX ir XX a. literatūroje ir gyvenime vartojamą leksiką. Didžiausias yra 17 tomų „Dabartinės rusų literatūrinės kalbos žodynas“. Šiame žodyne per 120 tūkstančių žodžių.
Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (1579 -1631). Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leidinys. Tai - lenkų - lotynų - lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N.Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K.Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos.
Išleidęs žodyną, K.Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III - V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data -1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N.Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G.Knapskio lenkų - lotynų - graikų kalbų žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis - 1677 m., o penktasis -1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus.
K.Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M.Mažvydo), įkvėpimas (M.Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. K.Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ - vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos.
XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įįsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių - lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D.Kleino vokiečių - lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F.Pretorijaus vokiečių - lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674 -1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A.Krauzės vokiečių - lietuvių kalbų žodyno rankraštis.
XVIII aa. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hak o, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F.Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Didesnis už F.Hako buvo dviversinis Pilypo Ruigio žodynas ,,Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexikon“ (1747 m.). P.Ruigys medžiagą savo žodynui rinko iš jam žinomų lietuviškų knygų ir iš liaudies kalbos.
Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno ,,Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum“ jis dirbo apie 30 metų. J.Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdži.us, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos.
1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas. „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch“. Žodyno pagrindu K.Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J.Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J.Brodovskio rankraščių. K.Milkaus žodynas - vertingiausias sspausdintas XVIII a.
XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių - vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis: I d. - 1870, 1874 m., II d. - 1883 m. F.Kuršaitis kruopščiai rinko žodžius iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos. Nors žodynas parašytas, remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką.
XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų - lietuvių kalbų žodynus.
Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų - lietuvių arba lietuvių - lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių - rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių - rusų ir rusų - lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S.Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A.Ugianskis, mokytojas J.Gylius.
Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А.Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d.- 1897 m., I t. 2 d.- 1904 m., II t. l d.- 1922 m. Nors A.Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių.
Latvių - lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A.Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių - latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų.
Iš žymesnių paminėtini šie: J.Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.}, „Kirčiuotas. Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J.Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. - J.Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. - K.Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“.
Paminėtinas ir trijų autorių (A.Kalniaus, Z.Kuzmickio ir J.Talmant o) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z.Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J.Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. Didžiulę vagą lietuvių leksikografijos baruose išvarė kalbininkas Kazimieras Būga (1879 - 1924), sumanęs išleisti visą lietuvių kalbos leksiką apimantį žodyną.
Medžiagą žodynui jis pradėjo rinkti dar ankstyvoje jaunystėje ir rinko ją visą gyvenimą: eidamas vidurinį mokslą, studijuodamas universitete, redaguodamas A.Juškos žodyną. Ypač žodžių rinkimo darbą K.Būga suaktyvino, kai 1920 m. Švietimo ministerija pavedė jam organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. renkami žodžiai iš raštų ir iš gyvosios liaudies kalbos. K.Būga stengėsi užrašyti taip, kaip žmonės šneka, ir kitus taip mokė rašyti.
Mirdamas jis paliko didžiulę žodyno kartoteką (apie 17 pūdų). Kartotekoje daugiausia žodžių iš senųjų raštų ir iš šnekamosios liaudies kalbos, mažiau - iš naujesnės ir naujausios literatūros. Į korteles išrašyti ne tik lietuviški žodžiai, bet ir skoliniai, hibridai. Savo kartotekoje K.Būga paliko ir apie 46 000 tikrinių vardų.
K.Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ I sąsiuvinis išėjo 1924 m. Paties žodyno jame yra 80 puslapių (iki žodžio ančtraukis). Be to, šis sąsiuvinis turi platų įvadą, kurį sudaro 4 skyriai: 1) K.Būgos autobiografija, 2) šaltinių santrumpos, 3} kirčio ir priegaidės mokslas, 4) studijos „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ pirmoji dalis. II sąsiuvinis pasirodė jau po K.Būgos mirties -1925 m. Jame yra 25 puslapiai įvado ir tik 2 puslapiai žodyno.
K.Būgos žodynas - iš dalies aiškinamasis, iš dalies verstinis. Autorius jame stengėsi duoti kuo daugiau žinių apie aprašomą žodį, neretai toli įsileisdamas į gramatikos ir net istorijos dalykus. Vertimai čia pateikti ne viena kalba (yra nurodoma rusų, baltarusių, llenkų, vokiečių, lotynų ir net graikų kalbų atitikmenų).
K.Būga buvo verčiamas kuo greičiau išleisti žodyną, todėl jo darbe yra nemaža metodinių klaidų, sandaros trūkumų. Pasak E. Po K.Būgos mirties penkerius metus niekas nejudino jo kartotekos. Tik 1930 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas buvo pavestas Juozui Balčikoniui.
Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M.Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A.Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“.
Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M.Nydermano, A.Seno, P.Brenderio ir lietuvių kalbininko A.Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis - 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams.
Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Antras panašios paskirties žodynas yyra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių - vokiečių kalbų žodynas“ („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae“). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų.
Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną pareng... Kempbelo markatos komunikuoja tarpusavyje naudodamos viso labo šešis skirtingus garsus, tačiau juos išdėsto tokiomis sekomis, kurios reiškia skirtingus dalykus.
Daugelis žmonių rasės kalbų didelę įvairovę pasiekia jungdamos paprastus žodžius į sudėtinius - vokiečių kalba yra klasikinis to pavyzdys. Mes nesame vienintelė tą daryti sugebanti Žemės gyventojų rūšis. Kempbelo markatos (angl. Campbell’s monkey) turi tik šešis bazinius „žodžius”, tačiau juos sugeba apjungti taip, kad išgaunamas tikriausiai pats sudėtingiausias ir turtingiausias žodynas kitų gyvūnų tarpe (neskaitant, žinoma, žmogaus).
Šiuos kalbinius signalus apjungdamos į sekas beždžionės stipriai keičia šių sekų reikšmę. Jos gali kalbėtis viena su kita apie nugriuvusį medį, konkurentų bendruomenes, pavojaus nekeliančius gyvūnus ir potencialias grėsmes. Jos gali signalizuoti apie galimą grėsmės šaltinį, pavyzdžiui, vaikštinėjanti leopardą arba skraidantį erelį, ir netgi gali išreikšti, kiek neišvengiamas tas pavojus. Iki šiol tai yra pats sudėtingiausias mokslininkų nustatytas gyvūnų „proto-gramatikos” pavyzdys.
Daugelis ankstesnių tyrimų yra parodę, jog beždžionių šūksniai ir klyksmai perduoda turtingą informacinį turinį. Tai buvo pademonstruota dar prieš porą dešimtmečių Dorothy Cheney ir Robert Seyfarth atliktame žaliųjų markatų (angl. vervet monkey) tyrime. Šiuo klausimu Kempbelo markatos taip pat yra nemažai ištirtos.
Anksčiau mokslininkai manė, jog jos naudojasi tik dviejų tipų riksmais. Vėliau buvo nustatyta, jog reikšmės turi iš šių riksmų eiliškumas - pridėjus papildomą signalą prie riksmo, reiškusio grobuonį, frazė įgaudavo visiškai kitą reikšmę. Taip pat paaiškėjo, jog iš viso egzistuoja šeši skirtingi šių beždžionių baziniai „žodžiai”.
Šių frazių prasmei išsiaiškinti gamtininkas Karim Outtara praleido 20 mėnesių Draumblio Kaulo Kranto Respublikos Tai nacionaliniame parke. Visą šį laiką jis stebėjo šešias skirtingas gyvūnų grupeles. Kiekviena jų susidėjo iš vieno suaugusio patino, kelių patelių ir jauniklių. Mokslininkas tyrinėjo būtent patinus. Jis nustatė, jog nesant pavojaus, patinai naudojasi trijomis riksmų sekomis. Pirmoji naudojama tada, kai beždžionė nutola nuo grupės ir jos negali matyti. Tai yra kvietimas grupei ateiti link vado.
Pridėjus papildomą riktelėjimą, frazė „ateikite čia” pavirsta į „saugokitės tos šakos”. Pačios sudėtingiausios sekos yra „rezervuotos” signalizavimui apie grėsmę. Svarbu taip pat tai, jog frazių struktūra yra griežtai nekintama, t.y. sukeitus vietomis porą riktelėjimų, ankstesnės informacijos nelieka.
Norėtųsi manyti, jog beždžionės turi užslėptų lingvistinių gebėjimų, kuriais galėtų prilygti žmogui. Tačiau Ouattara sako: „Ši sistema nublanksta prieš bet kokią gramatinę sistemą. Beždžionių repertuaras gal ir turtingas, tačiau yra palyginti ribotas, nes jos ne visiškai išnaudoja žodyno galimybes. Jos gali sukurti naujos prasmės frazes apjungdamos kartu skirtingus išsireiškimus, tačiau jų eiliškumo niekada negalima keisti”.
Žinoma, nuo kažko reikia pradėti - žmogaus sintaksė tikriausiai taip pat turi panašias šaknis, primenančias tokias pat riksmų sekas. Bet kuriuo atveju, Kempbelo markatų žodynas gerokai lenkia visas kitas rūšis, nors tai gali būti nulemta to, kad kitos beždžionių rūšys paprasčiausiai yra mažiau ištyrinėtos, taip pat visiškai neaišku, ar patelių žodynas yra tokios pat apimties kaip ir patinų.
Ouattara mano, jog miško aplinka ir didelis plėšrūnų kiekis markatoms paprasčiausiai buvo stiprus evoliucinis motyvas kalbiniams įgūdžiams tobulinti.
Kempbelo markatos