Šiame straipsnyje apžvelgsime angliavandenių metabolizmo procesus žmogaus organizme, pradedant nuo maisto virškinimo pradžios iki energijos gavimo būdų ir skaidymo, gaunant galutinius produktus. Aptarsime, kaip temperatūra veikia fermento amilazės aktyvumą, kuris yra svarbus krakmolo skaidymo procese.
Krakmolo molekulės struktūra
Angliavandenių virškinimas
Žarnyno epitelinės ląstelės geba pasisavinti tik monosacharidus, t.y. pačius paprasčiausius angliavandenius. Todėl angliavandenių virškinimo proceso esmė yra fermentinė glikozidinių ryšių hidrolizė. Šis procesas vyksta angliavandeniuose, kurie turi oligo- arba polisacharidinę struktūrą. Aiškumo dėlei - glikozidinis ryšys turi svarbų biologinį vaidmenį, kadangi būtent to ryšio dėka yra vykdomas kovalentinis monosacharidų surišimas į oligo- ir polisacharidų junginius. Įvairūs sudėtingi angliavandeniai yra sudaryti iš paprastų angliavandenių grandžių, t.y. paprastųjų angliavandenių molekulinės grandys yra susijungusios į šiek tiek sudėtingesnius ir labai sudėtingus angliavandenių junginius. Taigi, organizmas negali pasisavinti sudėtingų angliavandenių junginių, todėl tam, kad angliavandeniai organizme būtų pasisavinami juos reikia suskaidyti.
Seilių sudėtis
Virškinimas burnoje ir skrandyje
Žmogaus organizme angliavandenių virškinimas (hidrolizė) prasideda jau burnoje. Čia jie susmulkinami kramtant ir sumaišomi su seilėmis. Seilės, 99 % yra sudarytos iš vandens ir paprastai turi pH 6,8. Burnoje pradedamas pirminis virškinimo procesas ir tai taikoma tik polisacharidams (krakmolas, glikogenas). Prisiminkime, kad krakmolas yra polisacharidas, sudarytas iš gliukozės monomerų, kurie sujungti tam tikrais glikozidiniais ryšiais. Seilėse yra atitinkamo fermento (amilazės), kuris pradeda ardyti krakmolo vidinius glikozidinius ryšius.
Žinoma burnos ertmėje nėra galimas visiškas krakmolo suskaidymas, kadangi čia fermento poveikis ganėtinai trumpas. Beje, seilių amilazės fermentas ne hidrolizuoja (ne skaido) disacharidų glikozidinių ryšių. Seilių amilazės fermento poveikis baigiasi rūgščiose skrandžio sultyse (pH 1,5-2,5), t.y. kai maistas iš burnos ertmės patenka į skrandį. Bet, maisto gumulėlio viduje fermento aktyvumas gali dar kurį laiką išsilaikyti iki to momento, kol pH nepasikeis į rūgštėjimo pusę.
Virškinimas plonojoje žarnoje
Nesuskaidyto arba dalinai suskaidyto krakmolo, taipogi ir kitų maisto angliavandenių sekantys virškinimo etapai vyksta įvairiose plonosios žarnos dalyse, veikiant atitinkamiems virškinimo fermentams. Kasa į dvylikapirštę žarną išskiria sultis su daugybe fermentų, šių sulčių rūgštingumas yra nedidelis, pH 7,5-8,0 ir turi bikarbonatų (hidrokarbonatų) (HCO3-). Jos neutralizuoja rūgščią skrandžio apvirškintą maisto masę ir jau tuomet susidaro palankios sąlygos skaidyti angliavandenius. Sudėtingesni angliavandeniai skaidomi į paprastesnius, susidaro šiek tiek ir gliukozės. Beje, maisto disacharidai kaip ir burnoje, taip ir dvylikapirštėje žarnoje nėra virškinami.
Virškinimo sultys su jame esančiais fermentais tik suvilgo maistą ir pradeda maisto virškinimo procesą. Pvz., plonosios žarnos sienelėse esančios liaukos išskiria virškinimo sultis, kurios į žarnyno spindį nepatenka, bet pasiskirsto žarnos paviršiuje. Virškinimas plonojoje žarnoje vadinamas membraniniu, o fermentai, kurie skaido disacharidus - karbohidrazės (sacharazė, laktazė, glikozidazė ir pan.). Veikiant šiems fermentams angliavandeniai skaidomi į paprastesnius monosacharidus, kurie jau gali būti įsiurbiami į kraują. Beje, membraninis maisto virškinimas yra glaudžiai susijęs su virškinimu žarnyno spindyje, kur maisto masė ruošiama galutiniam suvirškinimui.
Bendras visų fermentinių sistemų ir fermentų poveikis užbaigia virškinti maisto oligo- ir polisacharidus susidarant monosacharidams, iš kurių pagrindinis paprastai yra gliukozė. Celiuliozė pereina pro žarnyną beveik nepakeista. Bet, ji nors ir nesuvirškinta, bet suteikdama maistui papildomą apimtį ir teigiamai veikdama virškinimo procesą vaidiną pakankamai svarbų vaidmenį. Nors, storajame žarnyne celiuliozė gali būti paveikta bakterinių fermentų ir yra dalinai suskaidoma.
Monosacharidų pasisavinimas
Virškinimo metu susidarę monosacharidai yra pasisavinami (rezorbuojami) tuščiosios ir klubinės žarnų (plonosios žarnos dalys) epitelinėmis ląstelėmis, jose veikia tam tikras specialus pernašos pro šių ląstelių membranas mechanizmas. Reikia paminėti, kad gliukozė ir galaktozė yra greičiau pasisavinamos nei kiti monosacharidai. Taigi, angliavandenių rezorbcija iš žarnyno yra pakankamai greita, todėl po valgio gliukozės koncentracija kraujyje gali labai greitai padidėti (kartais iki 240-500 mg/100ml arba 13-27 mmol/l). Žinoma jei nėra jokių pasisavinimo patologijų.
Pasisavinti monosacharidai (pagrinde tai yra gliukozė) ir patekę į kraujotaką, didesniąja dalimi nukeliauja į kepenis, o kita dalis patenka į kitų audinių ląsteles. Į kepenis patenkant per daug gliukozės, pačios kepenys negali to per didelio patekimo sukontroliuoti, todėl, atsiradus už fiziologines normas per didelei gliukozės koncentracijai kraujyje, vystosi hiperglikemija. Jeigu gliukozės kiekis kraujyje pasiekia 160-180 mg/100ml (8-9 mmol/l) koncentraciją, ji išsiskiria su šlapimu (gliukozurija). Bet kaip tai beskambėtų gąsdinančiai, suvalgius gausaus angliavandeniais maisto, hiperglikemija yra trumpalaikė ir nepasižymi patologijomis.
Angliavandenių virškinimo sutrikimai
Angliavandenių virškinimo ir pasisavinimo sutrikimų priežastimi gali būti fermentų, kurie žarnyne dalyvauja angliavandenių hidrolizėje, defektas. T.y. tais įgimtais ar įgytais atvejais, kai žmogaus virškinimo sistema išskiria per mažai tam tikro fermento arba jis yra nepakankamai aktyvus. Kita patologijų priežastimi gali būti sutrikęs suvirškintų angliavandenių pasisavinimas žarnyno ląstelėmis. Abiem šiais atvejais atsiranda osmosinė diarėja arba osmosinis slėgis, ją gali sukelti nesuskaidyti disacharidai arba nepasisavinti monosacharidai. Šie nepanaudoti angliavandeniai patenka į distalines žarnyno dalis, kur ir pakinta slėgis. Be viso to, žarnyno spindyje likę angliavandeniai yra daliniai veikiami žarnyno bakterijomis, susidaro organinės rūgštys ir dujos.
Energijos gavimas iš angliavandenių
Kai maisto angliavandeniai yra suskaidomi iki tinkamų organizmui panaudoti junginių (dažniausiai tai gliukozė), prasideda energijos gavimo procesų reakcijos. Energijos gavimo būdų iš angliavandenių (ir kitų medžiagų) yra keli. Šie procesai yra pakankamai sudėtingi, šiame straipsnyje nėra tikslo išsamiai išdėstyti visų procesų visas biochemines reakcijas, jų seką ar aprašymą. Pagrindinis tikslas yra trumpai ir glaustai išdėstyti pagrindinę kiekvieno cheminio proceso esmę.
Glikolizė
10 nuoseklių fermentinių reakcijų seka susidedanti iš dviejų stadijų. Per pirmąją glikolizės stadiją yra panaudojamos dvi ATP molekulės, o per antrąją jau susidaro keturios ATP molekulės. Taigi, jei viskas gerai su matematika, galutiniame vienos gliukozės molekulės oksidacijos procese mes gauname dvi naujas ATP molekules. Pradžioje dvi sunaudojome, paskui pagaminome keturias, rezultate yra dvi naujos. Kalbant išties, pati gliukozė yra chemiškai mažai aktyvi, todėl jau pirmosios glikolizės stadijos metu ji yra aktyvinama ją fosforilinant iki gliukozės 6-fosfato, o jau šis junginys yra tolimesnių susidarymo produktų pirmtakas (pvz., kitų monosacharidų, oligosacharidų ir polisacharidų pirmtakas).
Apibendrinant - per 10 glikolizės cheminių reakcijų, įvairių fermentų pagalba gliukozė yra perdaroma į vis sekančius junginius, dėl ko susidaro ATP ir piruvatas. Piruvato susidarymas yra galutinė glikolizės stadija. Aerobinėmis sąlygomis piruvatas visiškai oksiduojamas iki CO2 ir H2O, o anaerobinėmis sąlygomis jis gali virsti įvairiais galutiniais produktais. NAD+ - nikotinamido adenino dinukleotido kofermentas, jis dalyvauja daugelyje oksidacijos-redukcijos reakcijų organizme. Ląstelėse NAD+ koncentracija yra maža, bet prie ko čia jis ir glikolizė? Glikolizė vyksta, jei susidaręs NADH regeneruojamas ir NAD+ dalyvauja glikolizidės oksidacijos-redukcijos reakcijose. Deguoninėmis sąlygomis NADH pernešamas į mitochondrijas ir oksidacinio fosforilinimo proceso metu yra oksiduojamas. O anaerobinėmis sąlygomis NADH redukuoja piruvatą.
Rūgimas (fermentacija)
Šio proceso metu susidaro tam tikru produktai, pvz., etanolis, organinės rūgštys, acetonas, butanolis ir kiti produktai. Toks gliukozės skaidymas iki galutinių produktų vadinamas rūgimu (fermentacija). Vienas iš tokių susidariusių produktų yra ir sportininkams girdėta pieno rūgštis.
Jei kalbėti pavyzdžiais, tai pakankamai masyvūs ir raumeningi sprinteriai, bėgantys trumpuosius nuotolius, energiją gauna glikolizės būdu. Jie sugeba greitai nubėgti nedidelius nuotolius panaudodami glikolizinį ATP. Pieno rūgštis yra galutinis anaerobinės gliukozės oksidacijos produktas raumenyse. Padidėjus pieno rūgšties koncentracijai, didėja viduląstelinių protonų koncentracija, greičiau nuvargstama ir atsiranda raumenų skausmai. Raumenų skausmai, po didelio fizinio krūvio, taip pat susiję ir su raumenų skaidulų įtrūkimais. Po tam tikro laiko tose vietose prasideda uždegiminis procesas sukeliantis skausmą.
Sportininkai žino, kad deginantis skausmas raumenyse po intensyvaus fizinio krūvio vėliau atslūgsta. T.y. ramybės būsenoje 70-80 % pieno rūgšties iš raumenų per kraują pernešama į kepenis. Jose dalis pieno rūgšties oksiduojama iki CO2 ir H2O ir įdomu tai, kad kita dalis panaudojama gliukozės resintezei, t.y. gliukoneogenezėje (apie tai pakalbėsime šiek tiek žemiau).
C.G. Kori ciklas
Toks gliukozės ir pieno rūgšties kelias - gliukozė→raumenys →glikolizė→pieno rūgštis→ kraujas→ kepenys→gliukoneogenezė→gliukozė →kraujas→raumenys→energija - vadinamas C.G. Kori (C.G.Cori) ciklu. Kori ciklas labiausiai aktyvus po didelių fizinių krūvių.
Glikogenas
Gliukozė organizme yra pagrindinis energijos šaltinis, tačiau laisvos gliukozės kiekiai organizme yra ganėtinai maži. Aukštesnieji organizmai gliukozės perteklių kaupia polisacharidų pavidalu, pvz., gyvūnai, tame tarpe ir žmogus, kepenyse ir raumenyse kaupia glikogeną, o augalai - krakmolą. Glikogenas yra rezervinis organizmo polisacharidas, jo sankaupų galima aptikti beveik visuose audiniuose. Daugelis audinių sintetina glikogeną kaip gliukozės rezervinę formą. Glikogeno sintezė ir skaidymas padeda aprūpinti gliukozės koncentracijos pastovumą kraujyje, o jo sandėliavimas sudaro audiniams galimybę esant poreikiui juo pasinaudoti.
Glikogeno molekulės modelis
Glikogeno molekulė yra šakota, kurioje gliukozės monomerai sujungti tam tikrais glikozidiniais ryšiais. Glikogeno molekulė - tai šakotas gliukozės liekanų polimeras; šakos, nutolusios maždaug per 10 gliukozės liekanų, sujungtų α-1,4-glikozidiniais ryšiais, šakojasi. Šakotos struktūros glikogenas yra tirpesnis vandenyje, lyginant su taipogi šakota krakmolo struktūra, todėl greičiau panaudojamas. Glikogenas audinių ląstelėse kaupiamas granulėmis, jų dydis gali būti nuo 10 nm iki 40 nm, o jų kiekis priklauso nuo mitybos.
Glikogeno granulėse taipogi yra įterpti glikogeną sintetinantys ir skaidantys fermentai, bei kai kurie jo apykaitą reguliuojantys fermentai. Šie visi fermentai yra svarbūs glikogeno metabolizme. Glikogeno šakota struktūra lemia didelį kiekį galinių monomerų buvimą, dėl ko fermentams tik lengviau atskelti ar prijungti monomerus skaidant arba sintetinant glikogeną. Fermentai gali veikti vienu metu keliose išsišakojusiose molekulės dalyse.
Po valgio, kuriame buvo gausu angliavandenių, kepenų glikogeno atsargos gali sudaryti maždaug 5 % jų masės. Raumenyse šis procentas mažesnis, apie 1 %, bet bendra raumenų audinio masė žymiai didesnė ir todėl bendras glikogeno kiekis raumenyse du kartus didesnis negu kepenyse. Glikogenas gali būti sintetinamas daugelyje ląstelių, pvz., neuronuose, makrofaguose, riebalinio audinio ląstelėse, bet jo kiekis šiose ląstelėse nežymus. Normalaus žmogaus organizme glikogeno gali būti iki 450 g.
Dabar nesigilinant į glikogeno biocheminio metabolizmo nuodugnumus reikia pasakyti, kad glikogeno skilimas kepenyse pagrinde palaiko gliukozės lygį kraujyje postabsorbciniu periodu. Todėl glikogeno kiekis kepenyse kinta priklausomai nuo mitybos ritmo. Ilgai badaujant jis mažėja beveik iki nulio. Raumenų glikogenas naudojamas kaip gliukozės rezervas, t.y. energijos šaltinis raumenų susitraukinėjimams. Raumenų glikogenas nėra naudojamas palaikyti gliukozės lygiui kraujyje. Raumenyse nėra tam tikro fermento ir laisvos gliukozės susidarymas negalimas. Glikogeno eikvojimas raumenyse pagrinde priklauso nuo fizinės apkrovos. Beje, glikogeno skaidymas vadinamas glikogenolize.
Jau minėta glikolizė yra gliukozės skaidymas (skaidymo reakcijos) ir taip gaunama energija. Glikogenolizė yra rezervinių gliukozės atsargų glikogeno skaidymas iki gliukozės su tolimesniu energijos gavimu. Tam, kad rezervas (glikogenas) aplamai kur nors būtų, jį reikia „padaryti” - glikogeno sintezė iš gliukozės vadinama glikogenogenezė. O gliukoneogenezė yra gliukozės sintezė iš kitokių medžiagų, ne angliavandenių.
Glikogeno sintezė vyksta maisto virškinimo metu, maždaug 1-2 val po angliavandenių maisto suvalgymo. Reiktų pažymėti, kad glikogeno sintezė iš gliukozės, kaip ir bet koks anabolinis procesas, reikalauja energijos eikvojimo. Pavalgius, gliukozė yra absorbuojama žarnyne ir krauju patenka į audinius. Gyvūnų organizme glikogenas sintetinamas beveik visuose audiniuose, tačiau aktyviausiai šis procesas vyksta kepenų ir griaučių raumenų ląstelėse.
Kaip minėta, glikogeno struktūra yra išsišakojusi, tokiu būdu, glikogeno sintezės metu atsišakojimų ar atšakų skaičius gali keliskart padidėti. Grandžių galai tarnauja kaip molekulės augimo taškai - esant sintezės procesams, bei pradžia - esant skilimo procesams. Glikogeno skaidymas ir jo sintezė vyksta kaip atsakas į gliukozės poreikį organizme. Biologinė glikolizės ir glikogenolizės reikšmė yra didelė. Anaerobinėmis sąlygomis šie procesai gali gaminti ATP, reikalingą ne tik atskirų ląstelių, bet ir viso organizmo gyvybinėms funkcijoms. Be to, tarpiniai glikolizės produktai (pvz., laktatas), yra panaudojami įvairiems biosintezės procesams.
Beje, gliukozės kaupimo glikogeno pavidalu ir jo skilimo procesai turi būti suderinti su organizmo poreikiais gliukozėje kaip energijos ištekliumi. Glikogeno metabolizme procesų krypties pakitimus nulemia reguliaciniai mechanizmai, kuriuose dalyvauja hormonai.
Amilazės aktyvumo priklausomybė nuo temperatūros
Fermentai (enzimai) - biologinėse sistemose vykstančių reakcijų katalizatoriai. Temperatūra veikia visas chemines reakcijas, nes didina kinetinę molekulių energiją. Savita fermentinių reakcijų greičio priklausomybės nuo temperatūros savybė - didėjant temperatūrai, nuo tam tikros ribos fermentinių reakcijos ima lėtėti. Temperatūra, kuriai esant fermentinės reakcijos greitis didžiausias, vadinama optimalia temperatūra Topt. Viršijus Topt, fermentų aktyvumas staiga mažėja, nes, didėjant temperatūrai, baltymai denatūruoja. Šiltakraujų gyvūnų fermentai dažniausiai netenka aktyvumo viršijus 50-55 °C temperatūrą.
Seilėse yra sacharidų hidrolizę katalizuojantys fermentai a-amilazė ir maltazė (jos seilėse yra labai nedaug). Seilių a-amilazės veikiama medžiaga (substratas) yra krakmolas. Tai polisacharidas, sudarytas iš gliukozės liekanų. Seilių a-amilazė hidrolizuoja cheminius ryšius krakmolo molekulės viduje, todėl tarpiniai hidrolizės produktai yra įvairios molekulinės masės polisacharidai, vadinami dekstrinais. Apie hidrolizės eigą galima spręsti atliekant reakciją su jodo tirpalu. Krakmolas, reaguodamas su jodo tirpalu, sudaro mėlynos spalvos junginius (spalvos intensyvumas priklauso nuo krakmolo koncentracijos). Dekstrinai, priklausomai nuo jų ilgio, su jodo tirpalu sudaro violetinės ar raudonai rudos spalvos junginius.
Darbe nustatoma ir apibendrinama fermento amilazės aktyvumo priklausomybė nuo trijų pagrindinių veiksnių: temperatūros, pH ir fermento koncentracijos. Amilazė yra svarbus fermentas, dalyvaujantis polisacharidų skaidymo procese, kurio rezultatas - disacharidų ir monosacharidų susidarymas. Eksperimentinių tyrimų metu stebimas krakmolo skaidymas amilazės pagalba, naudojant jodo tirpalą kaip indikatorių. Eksperimento rezultatai atskleidžia optimalią temperatūrą (apie 37°C), pH intervalą (6,5-7) ir fermento koncentraciją, kuriose amilazė veikia efektyviausiai. Taip pat įvertinami fermento aktyvumo pokyčiai, esant ekstremalioms sąlygoms. Darbo rezultatai suteikia vertingų žinių apie fermentų kinetiką, jų priklausomybę nuo aplinkos sąlygų ir reikšmę biocheminiuose procesuose, ypač virškinime.
Eksperimentas: amilazės aktyvumo priklausomybės nuo temperatūros nustatymas
Eksperimentams reikalinga a-amilazė bus gaunama iš pačių tyrėjų seilių. Paruošiamas krakmolo tirpalas: 1 g krakmolo suplakama su nedideliu kiekiu (30 ml) šalto distiliuoto vandens. Mišinys plona srovele supilamas į 70 ml karšto distiliuoto vandens, kuriame ištirpinta 0,3 g NaCl, gerai sumaišomas ir 1-2 min. pavirinamas. Tirpalas ataušinamas iki kambario temperatūros. Paruošiamas seilių preparatas: į mažą švarią stiklinę arba mėgintuvėlį surenkama 1 ml seilių (tuo metu galite galvoti apie mėgiamą maistą). Į keturis mėgintuvėlius įpilama po 5 ml 1 % krakmolo tirpalo. Pirmas mėgintuvėlis įdedamas į 37 °C vandens vonią, antras į - kambario temperatūros, trečias į - 70 °C, o ketvirtas - į 0 °C (į ledus). Į kitus keturis švarius mėgintuvėlius įpilama po 5 ml paruošto seilių tirpalo. Šie po vieną įmerkiami į skirtingų temperatūrų vandens vonias ir paliekami, kol tirpalas juose taps vonios temperatūros. Pirmiausiai atliekamas tyrimas, vykdant reakciją 37 °C temperatūroje. Abiejų 37 °C temperatūros vonioje esančių mėgintuvėlių turinys supilamas į vieną, gerai sumaišomas ir vėl įmerkiamas į vandens vonią. Tas pats atliekama ir su 70 °C mėginiais. Tai yra 0 min. procedūra aprašyta 7 punkte pakartojama kas 3 min.
Amilazės aktyvumo priklausomybė nuo fermento kiekio
Daugelis fermentų tirpaluose nustatomi tik pagal jiems būdingą savitą katalizinį poveikį. Bet kurios fermento E katalizuojamos reakcijos greitis vertinamas pagal reakcijoje dalyvaujančios medžiagos sunaudojimo arba reakcijos produktų kaupimosi greitį, kitaip - pagal reakcijoje dalyvaujančios medžiagos ar produkto koncentracijos pokytį per laiko vienetą. Matavimui pasirenkama ta medžiaga, kurios koncentraciją nustatyti lengviausia.
Eksperimentas: fermentinės reakcijos greičio priklausomybės nuo fermento kiekio nustatymas
Paruošiamas seilių preparatas: į mažą švarią stiklinę arba mėgintuvėlį surenkama 1 ml seilių. Mišinys pirmame mėgintuvėlyje sumaišomas (tirpalas keliskart pipete įtraukiamas ir vėl išpilamas). Antro mėgintuvėlio tirpalas taip pat sumaišomas, pipete keliskart įtraukiant ir išpilant tirpalą. 1 ml gauto mišinio ta pačia pipete perpilamas į trečią mėgintuvėlį, iš šio - į ketvirtą ir t.t. Iš septinto mėgintuvėlio 1 ml mišinio išpilamas. Išimti iš vonios, mėgintuvėliai greitai atšaldomi šalto vandens srove. Į kiekvieną mėgintuvėlį įlašinama po 2 lašus jodo tirpalo, sumaišoma ir stebima, kaip keičiasi spalva (nuo geltonos iki mėlynos). Apskaičiuojamas tiriamų seilių aktyvumas. Žinoma, kad mėgintuvėlyje, kuriame esama mėlynos spalvos tirpalo, krakmolas liko nesuskaidytas, o mėgintuvėlyje, kuriame nėra mėlynos spalvos, krakmolas visiškai suskilęs, pavyzdžiui, ketvirtame mėgintuvėlyje (penktame mėgintuvėlyje jau matomas melsvas atspalvis). Ketvirtame mėgintuvėlyje nepraskiestų seilės buvo praskiestos 160 kartų, t. y jame buvo 1/160 ml nepraskiestų seilių). Pagal proporciją apskaičiuojame, kiek 0,1 % krakmolo tirpalo per 30 min.
Taigi 1 ml nepraskiestų seilių per 30 min 37 °C temperatūroje suskaidė 320 ml 0,1 % krakmolo tirpalo.
Fermentacija
Anaerobinis (be deguonies) fermentinis angliavandenių skaidymas vadinamas rūgimu arba fermentacija. Fermentacijos metu gali susidaryti organinės rūgštys, etanolis. Fermentacija naudojama maisto produktų gamybai ir konservavimui, duonos pramonėje, jogurtų, kefyro, sūrių, alkoholinių gėrimų gamybai. Gliukozės virtimas etanoliu, kuris vyksta mielėse yra vadinamas spiritiniu rūgimu.
Mielės yra vienaląsčiai organizmai, priskiriami grybams. Kai tirpalas ir mielės yra gerai sumaišyti, užpildykite mėgintuvėlį gliukozės ar sacharozės tirpalu pilnai iki krašto ir uždėkite filtrinio popieriaus skridinėlį (dėkite atsargiai stumdami iš šono, kad filtrinis popierius „priliptų". Apžiūrėkite mėgintuvėlius po 15 min.
Pieno rūgštis - fermentacijos produktas
Apibendrinimas
Angliavandenių virškinimas ir metabolizmas yra sudėtingas procesas, kurio metu sudėtingi angliavandeniai yra suskaidomi iki paprastesnių junginių, tokių kaip gliukozė, kuri naudojama energijos gamybai. Fermentai, ypač amilazė, atlieka svarbų vaidmenį šiame procese, o jų aktyvumą veikia įvairūs faktoriai, įskaitant temperatūrą, pH ir fermento koncentraciją. Supratimas apie šiuos procesus yra svarbus norint užtikrinti tinkamą mitybą ir išvengti virškinimo sutrikimų.