Gyvenime nuolat turime priimti sprendimus, rinktis kaip pasielgti. Tikriausiai kiekvienam vėliau ar anksčiau kyla klausimas ar einame į priekį arba krentame atgal, sakoma, jog šiame amžiuje stovėjimas vietoje sunkiai įmanomas, kadangi aplinka (materiali gamta ir tris jos gunos) nuolat mus veikia, todėl turime dėti tam tikras pastangas, jog progresuotume. Dažnai susimąstau ar yra kokie kriterijai, kuriuos galėčiau identifikuoti išskirti, jog einu teisingu keliu gyvenime.
Džiaugiuosi, jog supratau, kad kiekvienas turime trūkumų, todėl svarbu tvarkytis su savo paties charakteriu, o ne mėginti pakeisti kitus. Kuo labiau stengiuosi pažinti save, tuo daugiau neigiamų charakterio savybių pastebiu, kurios anksčiau net neužkliūdavo. Nėra paprasta pakeisti kai kuriuos įpročius, tačiau noriu tikėti, jog pavyks.
Rašant mintyse suskamba Чайтанья Чандра Чаран Прабху (Александр Хакимов) atsakymas į vieno vaiшнаво klausymą (kodėl taip sunku atsikratyti tam tikrų charakterio trūkumų, pavyzdžiui pykčio- net kai atrodytų suprantame, jog nenorime pykti). Atsakymas gan paprastas,- jog tam reikia dėti pastangas. Pateikė palyginimą apie už medžio viršūnės matomamas žvaigždes- galima galvoti, jog vos užlipsime į medžio viršūnę ir iš karto pasieksime žvaigždes, tačiau jeigu pradėtume judėti link jų, pastebėtume koks milžiniškas kelias dar laukia.
Vis aiškiau suvokiu, jog tam, kad susitvarkyčiau su kai kurias savo charakterio trūkumais gyvenime reikalingos tiek žinios (šventraščių sudijos „Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą ir kas nėra jo pareiga.
Vedų raštai aprašo veiklos būdus ir metodus, padedančius pasiekti apsivalymo būvį.
Jo Dieviškosios Kilnybės A.C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados KOMENTARAS: Penkiolikto skyriaus pradžioje buvo apibūdintas banjano medis, simbolizuojantis materialųjį pasaulį. Šalutinės jo šaknys lygintos su gyvų esybių veikla, tiek palankia, tiek nepalankia. Devintame skyriuje buvo kalbėta apie dievotas asmenybes (devas) bei apie bedievius, arba demonus (asuras).
Pagal Vedų apeigas, dorybės gunos veikla padeda gyvai esybei žengti į priekį išsivadavimo keliu. Tokia veikla vadinasi daivi prakriti - transcendentinės prigimties. Transcendentinės prigimties žmonės žengia pirmyn išsivadavimo keliu. Kita vertus, tie, kurie veikia valdomi aistros ir neišmanymo gunų, neturi jokios galimybės išsivaduoti. Jie arba liks materialiame pasaulyje žmonėmis, arba eis į gyvūnų rūšis ar dar žemesnes gyvybės formas.
Labai svarbus posmo žodis abhijdtasya. Jis nurodo tą, kuris gimė turėdamas transcendentinių savybių ar dieviškų polinkių. Vaiko pradėjimą dievotoje aplinkoje Vedų raštai vadina „Garbhadha-na-samskara“. Tėvai, norėdami susilaukti vaiko, apdovanoto dieviškomis savybėmis, privalo laikytis dešimties žmonių visuomenės gyvenimo principų.
Iš Bhagavad-gitos mes jau sužinojome, kad lytinis gyvenimas, skirtas doriems vaikams pradėti, yra Patsai Krsna. Lytinis gyvenimas pateisinamas, jei jis grindžiamas Krsnos sąmonės principais. Bent tie, kurie yra Krsnos sąmonėje, neturėtų pradėti vaikų kaip katės ar šunys. Jiems dera vaikus pradėti taip, kad gimę vaikai galėtų išsiugdyti Krsnos sąmonę.
Socialinė institucija, vadinama varndšrama-dharma, kuri dalina visuomenę į keturis socialinio gyvenimo skyrius ir keturis skyrius pagal veiklos pobūdį, ar kastas - nesiekia suskirstyti žmonių visuomenę pagal gimimą. Toks suskirstymas turi atspindėti išsilavinimo lygį ir užtikrinti visuomenei taiką bei gerovę. Šiame posme suminėtos savybės pavadintos transcendentinėmis.
Varnašramos institucijoje sannyasis - žmogus, atsižadėjęs pasaulio, laikomas visų socialinių grupių ir skyrių vadovu arba dvasiniu mokytoju. Brahmanu laikomas likusių trijų socialinių grupių: kšatrijų, vaišyjų ir šūdrų - dvasiniu mokytoju, bet sannyjasis viršiausias šios sistemos narys - yra taip pat ir brahmanų dvasinis mokytojas. Svarbiausia sannyjasio savybė - bebaimiškumas. Jis turi gyventi visiškai vienas, be jokios paramos, ar garantijų ją gauti. Jis turi pasikliauti tik Aukščiausio Dievo Asmens malone. O tas, kuriam kyla mintis: „Kas man padės, jei nutrauksiu visus ryšius su pasauliu” - geriau teneatsižada pasaulio. Nereikia abejoti, kad Krsna, Aukščiausias Dievo Asmuo, lokalizuotos Paramatmos pavidalu visada yra mūsų širdyje, kad jis viską mato ir žino, kas ir ką rengiasi daryti. Todėl reikia tvirtai tikėti, kad Krsna, būdamas Paramatma, pasirūpins Jam atsidavusia siela, ir galvoti: „Aš niekąda nebūsiu vienišas. Net gūdžiausioje miško tankymėje su manimi bus Krsna ir Jis visada saugos mane”. Toks tikėjimas vadinasi abhayam - bebaimiškumas.
Kitas žingsnis - apvalyti savo būtį. Žmogus, atsižadėjęs pasaulio, turi laikytis daugybės taisyklių. Svarbiausia jų - griežtas draudimas artimai bendrauti su moterimi. Nuošalioje vietoje su moterimi sannyjasiui net kalbėti draudžiama. Idealus sannydsis buvo Viešpats Čaitanyja. Kai Jis gyveno Puryje, bhaktės moterys negalėjo prie Jo net prisiartinti, kad išreikštų savo pagarbą. Jos turėjo lenktis iš tolo. Toks elgesys nėra moterų niekinimas - tai tik griežtas priesakas, įpareigojantis sannyjasiui neturėti artimų ryšių su moterimis. Norint apvalyti savo būtį, reikia laikytis taisyklių, atitinkančių tam tikrą gyvenimo statusą. Antai sanyjasiui griežtai draudžiama artimai bendrauti su moterimis ir kaupti turtą juslėms patenkinti. Idealus sanyjasis buvo Pats Viešpats Čaitanyja. Jo gyvenimas rodo, kad Jis griežtai laikėsi įsipareigojimų dėl moterų. Nors Jis laikomas kilniaširdiškiausia Dievo inkarnacija, kuri neatstumia net žemiausiai puolusių sąlygotų sielų, sanyjasio įžadų dėl bendravimo su moterimis Jis laikėsi griežtai. Viešpaties Čaitanyjos asmens palydovas Chota Haridasa buvo vienas artimiausių Jo draugų bei pasekėjų, tačiau kartą jis aistringai pažvelgė į jauną moterį, ir Viešpats Čaitanyja tuoj pat parodė savo griežtumą ir nedelsdamas pašalino jį iš Savo asmens palydovų tarpo. Viešpats Čaitanyja pasakė: „Sannyjasiui ar bet kuriam kitam, kuris bando ištrūkti iš materialios gamtos gniaužtų ir stengiasi pasikelti į dvasiną būtį, t.y. grįžti namo, atgal pas Dievą, dairymasis į materialias vertybes ar moteris geidžiant juslinio pasitenkinimo-jau vien žvilgtelėjimas jų pusėn turint tokių užmačių - toks smerktinas, jog geriau nusižudyti, negu leisti įsiliepsnoti savy nedoram troškimui”.
Kita pozicija - jndna-yoga-vyavasthiti t.y. žinojimo gilinimas. Sanyjasio gyvenimas skirtas skleisti žinojimą šeimos žmonėms ir visiems tiems, kurie užmiršo savo tikrąjį gyvenimą - dvasinį tobulėjimą. Sanyjasis turėtų gyventi iš išmaldos, belsdamas į kiekvienas duris, tačiau tai nereiškia, kad jis - elgeta. Nuolankumas - taip pat viena transcendentinį lygmenį pasiekusio asmens savybių. Nuolankumas, ir tik nuolankumas, verčia sannydsi belsti į kiekvienas duris ne tiek dėl išmaldos, kiek dėl to, kad susitiktų su šeimos žmonėmis ir pabudintų jų Krsnos sąmonę. Tokia sanyjasio pareiga. Jei sanyjasis išties yra padaręs pažangą ir gavęs dvasinio mokytojo paliepimą, vadovaudamasis logika ir išmanymu, jis turi skleisti Krsnos sąmonės mokslą. O jeigu jis nėra labai pažengęs, duoti sanyjasio įžadų neturėtų. Sanyjasio įžadus davęs, bet dar stokojantis reikiamų žinių žmogus privalo atsidėjęs klausytis, ką sako bona fide dvasinis mokytojas, ir gilinti žinojimą.
Kita savybė - labdaringumas. Labdaringa veikla skirta šeimos žmonėms. Jie privalo dorai užsidirbti pragyvenimui ir pusę uždarbio skirti Krsnos sąmonei propaguoti visame pasaulyje. Kitaip sakant, šeimos žmogus turi šelpti šioje srityje besidarbuojančias organizacijas. Labdarą reikia teikti tiems, kurie jos verti. Toliau bus aiškinama, kad labdara yra kelių rūšių: labdara iš dorybės, labdara iš aistros ir labdara iš neišmanymo. Šventraščiai rekomenduoja dorybės gunos labdarą, aistros ir neišmanymo gunų labdara nerekomenduotina, kadangi tai tėra tuščias lėšų švaistymas. Labdara teiktina tiktai Krsnos sąmonės propagavimui visame pasaulyje.
O dama (savitvarda) būtina visiems sluoksniams visuomenės, kuri gyvena religijos principais, tačiau ji ypač svarbi šeimos žmonėms. Nors šeimos žmogus ir turi žmoną, tačiau lytinį gyvenimą jis turėtų riboti. Lytinio gyvenimo, kurio paskirtis - gimdyti vaikus, apribojimai būtini ir šeimos žmogui. Kas nenori turėti vaikų, kartu su žmona privalo susilaikyti nuo lytinių santykių. Šiuolaikinė visuomenė be saiko mėgaujasi lytiniu gyvenimu, saugodamasi nuo pastojimo kontraceptinėmis priemonėmis ar dar bjauresniais būdais - norėdama išvengti atsakomybės už vaikų auklėjimą. Ši savybė ne transcendentinė, o grynai demoniška. Jei žmogus, ir netgi turintis šeimą, nori dvasiškai tobulėti, jis turėtų riboti lytinį gyvenimą ir nepradėti vaikų, jei tuo nebus pasitarnauta Krsnai.
Aukojimas - dar vienas principas, kurio privalo laikytis šeimos žmogus, nes aukom reikia daug lėšų. Kitų gyvenimo skyrių atstovai - brahmačariai, vanaprasthos ir sanyjasiai- pinigų neturi. Jie gyvena išmalda. Taigi aukų atnašavimas - šeimos žmogaus priedermė. Šeimos žmogus privalo aukoti agni-hotros aukas - tai daryti įpareigoja Vedų raštai, tačiau dabar jos atsieina labai brangiai ir vargu ar šeimos žmogui įgyvendinamos.
Pati geriausia auka rekomenduojama šiam amžiui yra sahkirtana-yajna - kartoti Hare Krsna, Hare Krsna, Krsna Krsna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Tai geriausia ir pigiausia auka. Bet kuris gali ją atlikti ir gauti didelę naudą.
Studijuoti Vedas, svddhydya - tai brahmačarių, t.y. mokinių, uždavinys. Brahmačariams draudžiami bet kokie ryšiai su moterimis. Jie turi laikytis celibato ir mintis nukreipti tik į Vedų raštų studijas, gilinti dvasinį žinojimą.
Tapas, asketiškumas, ypač rekomenduojamas tiems, kurie pasitraukė iš šeimos. Neturėtume visą gyvenimą būti šeimos žmonės, reikia nepamiršti, jog yra keturi gyvenimo skyriai: brahmacarya, grihastha, vdnaprastha ir sannydsa. Pasibaigus grhasthos - šeimos žmogaus gyvenimo etapui, reikėtų nutraukti šeiminius ryšius. Jei gyvename šimtą metų, tai dvidešimt penkis metus reikia paskirti studijoms, dvidešimt penkis - šeimos žmogaus gyvenimui, dvidešimt penkis metus gyventi, atsisakius šeiminių ryšių, ir dvidešimt penkis - gyventi, atsižadėjus pasaulio. Tokias regulas numato Vedų religinė disciplina. Šeiminio gyvenimo atsisakęs žmogus turi praktikuoti kūno, proto ir liežuvio askezę. Tai yra tapasya. Visa varndšrama-dharmos visuomenė sumanyta atlikti tapasyą. Nė vienas žmogus neišsivaduos, neatlikdamas askezės, ar tapasyos. Teorija, teigianti, kad askezė gyvenime nebūtina, kad pakanka vien filosofuoti ir viskas bus puiku, nerekomenduojama nei Vedų raštų, nei Bhagavad-gitos. Šias teorijas kuria apsimetėliai spiritualistai, norintys pavilioti kuo daugiau pasekėjų. Apribojimai ir taisyklės žmonių nepatraukia. Todėl tie, kurie dangstydamiesi religija mėgina prisivilioti pasekėjų, sužavėti aplinkinius, nekelia griežtų reikalavimų nei mokiniams, nei sau patiems.
O paprastumo principo, kuris laikomas brahmaniška savybe, turi laikytis ne viena kuri, bet visos ašramos: brahmačariai, grihasthos, varnaprasthos, sannyasiai.
Neprievarta Ahimsa reiškia, kad nevalia atimti gyvybės nė vienai gyvai esybei. Nors dvasinė kibirkštis neužgęsta net sunaikinus kūną, nemanykime, kad juslinio pasitenkinimo tikslu užmušti gyvulį nėra nieko bloga. Mūsų laikais žmonės priprato valgyti gyvulių mėsą, nors turi pakankamai vaisių, grūdų ir pieno. Taigi nėra jokio reikalo žudyti gyvulius. Sis nurodymas skirtas visiems. Žmogus turi teisę užmušti gyvulį tada, kai nelieka kitos išeities, tačiau pirmiausia gyvulys paaukojamas. Ten, kur žmonija turi pakankamai maisto, siekiantieji padaryti pažangą dvasinės realizacijos srityje neturėtų naudoti smurto gyvulių atžvilgiu. Tikroji ahimsa reiškia „nesutrukdyti nė vienai gyvai būtybei gyvenimo evoliucijos”. Gyvūnai taip pat evoliucionuoja, sielai pereinant iš vienos gyvybės rūšies į kitą. Užmušus gyvūną, jo evoliucija sustabdoma. Prieš laiką nužudytas gyvūnas - gyva būtybė, daug dienų ar metų ištūnojusi kuriame nors kūne, vėl turės sugrįžti į tą pačią gyvybės formą, kad nugyvenusi visas skirtas jai dienas pereitų į kitą gyvybės rūšį. Todėl nevalia stabdyti gyvybės evoliuciją, siekiant patenkinti savo liežuvį.
Satyam reiškia, kad negalima iškreipti tiesos dėl asmeni...
Proto būsena. Norai. Kas niekam netrukdo ir kam netrukdo aistringi troškimai, kas vienodai sutinka laimę ir kančią, tas labai brangus Man”. (B.G. Žmogus, kuris nei džiūgauja, nei liūdi, kuris nesisieloja ir neturi norų, kuris atsižada ir palankių, ir nepalankių dalykų, yra labai brangus Man”. (B.G. Kas vienodas draugams ir priešams, kas vienodai sutinka garbę ir negarbę, karštį ir šaltį, laimę ir kančią, šlovę ir panieką, kas nėra užsiteršęs, visada tylus ir patenkintas, kas nesirūpina pastoge, kurio žinojimas tvirtas, ir kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę, tas labai brangus Man”. (B.G.
Gyvenimas pagal gamtos ritmus. Ar sutampa? Kaip lengvai ir džiaugsmingai keliuosi iš lovos? Kiek valandų reikia, jog tinkamai išsimiegočiau?
Reiklumas sau ir atlaidumas kitiems. Ar sugebu priimti visus kokie jie yra? Kur ir kiek nuolaidžiauju sau? Ar net ir žinodamas kaip sunku pakeisti patį save (charakterį, įpročius ir t.t.
Savanorystė. Įstrigo viena Kun. Šiandien esame gundomi klausti, kodėl tiek daug nelaimių, kodėl tiek daug baisybių aplinkui? Jei šis klausmas skamba kaip ragnimas prisidėti prie tų nelaimių mažinimo, prie kito laimės, stengiantis sumažinti vienatvę ar įveikti ligą, karus, negandas,- tai geras klausimas.
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!
Neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.
ies apvalymas, dvasinio žinojimo gilinimas, Iabdaringumas, savitvarda, aukų atnašavimas, Vedų studijavimas, asketiškumas, paprastumas, prievartos nenaudojimas, teisingumas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, ramumas, nenoras ieškoti kito ydų, užuojauta visoms gyvoms esybėms, godumo nebuvimas, geraširdiškumas, kuklumas, nepalaužiamas ryžtas, energingumas, atlaidumas, dvasios stiprybė, švara, pavydo bei šlovės siekimo neturėjimas- Šios transcendentinės savybės, o Bharatos sūnau, būdingos dievotam, dieviška prigimtimi apdovanotam žmogui. „Demonai nežino, kas dera daryti ir kas nedera. Demoniškos savybės augant natūraliai ryškėja, o išvardintas 26 dieviškas, transcendentines žmogus privalo puoselėti atsižvelgdamas į savo visuomenės padėtį ir veiklos pobūdį. Jų ugdymas net ir sunkiomis materialios būties sąlygomis padės visų klasių žmonėms pasiekti aukščiausią transcendentinį pažinimo lygmenį (BG 555pusl. Kyla klausymas kaip tas savybes išsiugdyti? !
Bhagavad Gita
Ši lentelė apibendrina dieviškas ir demoniškas savybes, kurias žmogus gali puoselėti:
| Dieviškos Savybės | Demoniškos Savybės |
|---|---|
| Bebaimiškumas | Neišmanymas |
| Būties apvalymas | Aistra |
| Žinojimo gilinimas | Godumas |
| Labdaringumas | Pavydas |
| Savitvarda | Šlovės siekimas |
| Aukojimas | Pyktis |
| Vedų studijavimas | Prievartos naudojimas |
| Asketizmas | Neteisingumas |
| Paprastumas | Nenoras ieškoti kito ydų |
| Neprievarta | Užuojautos nebuvimas |