Švietimo reformos nuolat kelia vis didesnius reikalavimus ugdymo proceso organizavimui. Mokykla yra erdvė, kurioje vyksta intelektualinė, dvasinė ir kultūrinė veikla, lemianti vaiko asmenybės formavimąsi.
Kiekviena mokykla pasižymi pedagoginiu, socialiniu ir kultūriniu savitumu, turi savo tradicijas ir individualų požiūrį į planavimo veiklą. Tikslingas planavimas turi būti pritaikytas konkrečiam auklėjimui ir konkrečiai ugdytinių bendruomenei.
Individualioji programa yra individualus ir savitas veiklos planavimas, atliepiantis konkrečius auklėtinių poreikius, prigimtines galias, raidos ypatumus ir skirtybes. Ji orientuota į mokyklos ir regiono specifiką bei inicijuoja auklėtinių, klasės auklėtojo, tėvų ir mokyklos bendruomenės sąveiką bei bendradarbiavimą.
Klasės bendruomenės svarba ir klasės auklėtojo vaidmuo
Mokykloje svarbiausia vaikų aplinka tampa jo klasės bendruomenė, kurioje jis praleidžia nemažą savo gyvenimo dalį. Joje jis patiria įvairias emocijas: lyderystę, vienišumą, draugystę, vertinimą ir bendradarbiavimą.
Šiuo gyvenimo tarpsniu vaiko gyvenime svarbus vaidmuo tenka klasės auklėtojui, kuris padeda auklėtiniui išmokti gyventi ir elgtis naujoje socialinėje ir kultūrinėje erdvėje. Ugdytinio ir klasės bendruomenės sąveika yra dinamiška ir nuolat kintanti.
Kuo mažesnis mokinių amžius, tuo asmeniniai vertinimai, požiūriai ir tarpasmeniniai santykiai nepastovesni ir dažnai nemotyvuoti. Moksleiviams socialiai ir intelektualiai bręstant, keičiasi klasės tarpasmeninių santykių pobūdis, jų tarpusavio sąveika ir įtaka.
Draugų, mokinių grupių ir klasės bendruomenės įtaka mokinio asmenybės raidai ir tobulėjimui - mokymuisi, dorovinei ir socialinei brandai, psichinei ir fizinei sveikatai - yra didžiulė. Vadinasi, klasės auklėtojas visų pirma turėtų pažinti mokinį kaip individą, klasės bendruomenę - kaip socialinę grupę, juos lemiančius veiksnius ir kompetentingai valdyti sudėtingus vaiko asmenybės ugdymo ir saviugdos procesus.
Taip klasės auklėtojo veikla tampa organiška ugdymo proceso, kuris turi virsti individo saviugda ir saviaukla, dalimi. Asmenybės auginimo, švietimo, mokymo, lavinimo, auklėjimo ir formavimo - ugdymo - procesas sėkmingas tik tuomet, kai jis vyksta nuosekliai, sistemingai ir organizuotai.
Auklėjimas nėra vien klasės auklėtojo prerogatyva; jis yra sudėtinė kiekvieno pedagogo veiklos dalis. Dorovinio, pilietinio, tautinio ir ekologinio ugdymo uždaviniai yra sprendžiami visų dėstomų dalykų turinyje.
Vaikų auklėjimas yra šeimos funkcija ir pareiga, o įvairias ugdomąsias įtakas auklėtinis patiria už šeimos ir mokyklos ribų. Laisva, iniciatyvi ir kūrybinga asmenybė yra visų mūsų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendri ugdymo ir saviugdos pastangų siekis. Todėl koordinuoti asmens ir mokinių klasės ugdymo procesą yra klasės auklėtojo paskirtis ir pareigybinė nuostata.
Planavimas yra ugdomosios veiklos modeliavimas, kuris atliekamas mąstymo lygmenyje, o po to užrašomas plano, projekto ar programos forma. Planavimo tikslas - garantuoti mokymo ir mokymosi kokybę, įvardijus atitinkamus ugdymo ir organizacinius tikslus bei gerinant vadovavimą veiklai, kad tų tikslų būtų pasiekta.
Auklėtojo asmeninės savybės
Auklėtojas turėtų pasižymėti tam tikromis dorybėmis savo auklėtinių akyse. Svarbus ir tvirtas būdas, nes kol auklėtiniai neturi tvirtų elgesio normų ir nesugeba jų laikytis, auklėtojas turįs jiems vadovauti savo valios galia ir tvirtumu. Tačiau tvirtumas neturėtų reikšti prievartos, bet būti paremtas dideliu kantrumu ir švelnumu. Auklėtojas negali būti bejausmis žmogus.
Svarbiausi veiksniai, susiję su teigiamomis auklėtojo savybėmis, yra amžius, lytis, temperamentas, individualūs gabumai ir asmenybės tipai. Jaunas auklėtojas jau iš prigimties pasižymi dvasios jaunumu, kuris yra privalomas geram pedagogui. Todėl jis geriau supranta jaunimą, lengviau prie jo prisitaiko, turi daugiau džiaugsmingumo ir užsidegimo darbui.
Tačiau tai nereiškia, kad pedagogai privalo būti jauni, bet pedagogas neturi būti per senas. Svarbi ir lyties reikšmė ugdymo procese. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir auklėtojo temperamentas. Kiekvienam amžiui būdingi tam tikri temperamento bruožai: jaunystei - sangviniškas, subrendusiam žmogui - choleriškas, senstančiam - melancholiškas ir senatvei - flegmatiškas.
Auklėtojui reikšmingi ir individualūs gabumai. Pagal S. Šalkauskį, pageidautini mokytojo bruožai - tiesumas, teisingumas sau ir kitiems, reiklumas sau, atvirumas kaitai ir kūrybingumas, gebėjimas natūraliai bendrauti, tam tikras emocionalumas, humoro jausmas, objektyvumas ir taktas.
Jeigu žmogus nori auklėti žmogų visais požiūriais, tai jis turi pirmiausia pažinti jį irgi visais požiūriais. Auklėtojas turi stengtis pažinti žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra, visas jo silpnybes ir visą jo didingumą, visas jo kasdienines smulkmenas ir visus didžiuosius dvasinius poreikius. Auklėtojas turi pažinti savo auklėtinį šeimoje, visuomenėje, tautoje, žmonijoje ir pasilikusį vieną su savo sąžine. Jis turi žinoti bjauriausių ir kilniausių darbų priežastis, nusikaltimų ir taurių minčių gimimo istorijas.
Pagrindiniai klasės auklėtojo veiklos tikslai ir uždaviniai
Klasės auklėtojo veiklos tikslai yra be galo įvairūs ir sudėtingi. Tai skatina apibrėžti pagrindinės veiklos kryptis, numatyti bendrus tikslus ir uždavinius. Kadangi klasės vadovo uždavinys - ugdyti klasės bendruomenę, tai pagrindinis darbo tikslas - mokinių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija.
Socializacija - visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius. Tai apima visą auklėjimo procesą, įskaitant pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį ir estetinį auklėjimą, bei mokinių organizacijų veiklą.
Psichologijos žodyne socializacija apibrėžiama kaip istoriškai sąlygotos socialinės patirties perėjimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas (t.y. tada, kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai.
Pagrindinis klasės auklėtojo darbo tikslas - klasės integravimas į mokyklos bendruomenę ir mokytojų bei mokyklos vadovų darbo, mokyklos, tėvų ir šeimos tikslų koordinavimas bei tiesioginis darbas su mokiniais. Klasės auklėtojo kompetencija apima santykių mokinys-mokinys, mokinys-mokytojas, mokinys-mokykla, klasė-mokytojai, klasė-klasė, klasė-mokykla, tėvai-tėvai, tėvai-mokytojai ir tėvai-mokykla kūrimą ir koordinavimą.
Laiko planavimas ir tęstinumo principas
Šio principo realizavimas labiausiai susijęs su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi - laiku. Mokytojo pamokų krūvis klasėje gali svyruoti nuo 1 iki 6 pamokų per savaitę. Mokytojas gali mokyti visą klasę arba tiktai grupę mokinių. Tęstingumo principas diktuoja reikalavimą kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama realizuoti sudėtingus tikslus ir daryti didesnę įtaką mokiniams.
Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas
Pirmiausia mokykla perima vaikus iš tėvų. Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga efektyviam vaikų ugdymui. Ugdant vaiką labai svarbu visais būdais stiprinti tėvų autoritetą. Kita vertus, labai reikšmingas ir būtinas autoritetų pačioje mokykloje pripažinimas ir subordinacija. Mokykloje turi gyvuoti ir tam tikrais būdais subordinuoti šie autoritetai: mokinys, mokytojas ir kt.
Komunikacijos įvairovė
Šis principas visada buvo labai reikšmingas ir niekas nediskutuoja dėl mokymo ir ugdymo proceso įvairovės būtinumo. Tačiau įvairovė dažniau suprantama kaip turinio ir formos įvairovė, todėl norime atkreipti dėmesį į komunikacijos įvairovę. Pati demokratiškiausia komunikacinė struktūra - ratas, kai visi sėdi ratu, gali puikiausiai matyti daugelį grupės narių, turi galimybę iš eilės pasisakyti ir tęsti savo pasisakymus tiek, kiek reikia. Taip pat galima opozicinė struktūra, ypač tada, kai grupė pasidalija į dalis, jos nariai prieštarauja vieni kitiems.
Informacijos konfidencialumas
Šis principas yra tiesiogiai susijęs su pedagogo etika ir reikalauja atkreipti dėmesį į informaciją, susijusią su konkrečiu asmeniu. Ta informacija iš dalies turi būti išlaikyta paslaptyje. Reikia įsisąmoninti pasikeitimo informacija ribas. Klasės vadovai gali labai daug žinoti apie mokinio ir jo šeimos problemas. Todėl būtina galvoti, kaip apsaugoti visa tai nuo įvairių nereikalingų interpretacijų ir informacijos iškraipymų. Neatsakingas pasikeitimas informacija gali pakenkti mokytojo ir mokyklos reputacijai, sužlugdyti pasitikėjimą, užkirsti kelią atvirumui.
Asmeninis bendravimas
Šis principas realizuojamas bendravimu mokykloje ir reikalauja žvelgti į savo partnerius kaip asmenis. Kiekvienas mokinys, mokytojas ir tėvas yra asmuo. Bendraudami asmeniškai, sugebėsime labiau vienas kitą vertinti, atskleisti gerąsias, o ne blogąsias savybes.
Tradicijų laužymas
Ypač klasės auklėtojo darbe tradicijų laužymas gali tapti ugdymo būdu. Pavyzdžiui, leidimas vadinti save vardu mokiniams, kurie yra pagarbūs ir mandagūs, gali virsti labai stipria auklėjimo priemone.
Vertinimas ir atsakomybė
Šis principas turi labai daug aspektų, o aš norėčiau pabrėžti vertinimą ir atsakomybę. Vertinimas labai reikšmingas mokymo procese ir reikia nuolat tobulinti ir įvairinti vertinimo formas bei kriterijus. Daug problemų iškyla vertinant mokinius pažymiais. Taip yra dėl to, kad pažymys, kaip vertinimo būdas, perdaug sureikšmintas mokykloje.
Vertinimo fenomenas labai susijęs su giliu asmenybės pažinimu. Mokytojai, dirbdami kartu, galėtų sukurti tokias vertinimo mokykloje sistemas, kurios būtų ne tik tradicinės ir universalios, bet ir labai individualizuotos, paliestų kiekvieną mokinį ir būtų orientuotos ne vien į daugumą, bet ir į atskirą mokinį. Kito vertinimas yra labai susijęs su savęs vertinimu.
Atsakomybės ugdymas - viena sudėtingesnių pedagoginio darbo problemų. Atsakomybę galima suprasti dviem aspektais: jausminis aspektas pabrėžia vidinį procesą, kuris gali būti kaip džiaugsmas ir pripažinimas arba kaip našta ir nerimas. Kita vertus, atsakomybės jausmas formuojasi kartu su savo galimybių pažinimu, galimybe laisvai rinktis ir daryti sprendimus. Taigi atsakomybės ugdymas prasideda nuo uždavinių kėlimo sau.
Moksleivių poreikių paisymas
Mokykla turi atsižvelgti į moksleivių poreikius ir negali jų ignoruoti, nes poreikiai yra motyvacijos šaltinis. Kai vaikas skatinamas pažinti savo norus ir poreikius, kai tinkamai su juo elgiamasi, vyksta pozityvus vystymosi procesas. Įprotis nuspręsti viską už vaiką gali duoti neigiamas pasekmes: vaikas bus nepajėgus suprasti savo poreikius ir norus, jis negalės ir nenorės pripažinti kitų žmonių poreikių ir norų.
Reikėtų labiau pasitikėti vaiko sugebėjimais pranešti apie savo vidines intencijas ir derinti savo ir vaiko supratimą apie poreikius, norus ir galimybes juos realizuoti. Bėda, kai mokinių norai ir poreikiai visai nesisieja su mokykla. Taigi ugdymo procese turėtume padėti moksleiviams daryti reikšmingus sprendimus, jeigu norime, kad jie taptų atsakingais žmonėmis.
Galima išskirti penkias pagrindines darbo su klasės bendruomene kryptis:
- Su klase kaip grupe: formuoti klasės grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius. Pagrindinis ugdymo tikslas klasėje turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis.
- Su kolegų, dirbančių toje klasėje, grupe: rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra viena didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Visgi tikslų derinimas ir požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas iš pagrindinių bendro darbo principų.
- Individualus darbas su mokiniais, kolegomis ir tėvais: skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, ypač vaikams, turintiems problemų, padėti spręsti konfliktus, kylančius su atskirais mokytojais.
- Su tėvų grupe: suburti tėvų grupę, kur tėvai gerai vienas kitą pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams.
- Su šeimomis: skirti dėmesį atskiroms šeimoms. Tai pati sudėtingiausia kryptis klasės auklėtojo darbe. Reikia atkreipti dėmesį į pereinamąsias situacijas, į kurias mokykloje atkreipiamas nepakankamas ar pavėluotas dėmesys. Tai yra bendradarbiavimo aspektas.
Pasitarimas ir susitarimai sprendžiant klasėje egzistuojančias problemas yra būtini. Blogiausiu atveju galima visą atsakomybę užkrauti auklėtojui, tačiau toks darbas dažniausiai būna neefektyvus ir baigiasi laikinais auklėtojo „laimėjimais“. Norint daryti ilgalaikį poveikį, būtina dirbti kartu ir koordinuoti darbą.
Savaime suprantama, klasės auklėtojas niekada nesprendžia problemų vienas, tačiau bendradarbiavimas vyksta tik tarp kai kurių kolegų, pokalbiai dažniau būna individualūs, o atsakomybė vis tiek tenka auklėtojui. Ugdant „sunkią“ klasę arba „sunkų“ moksleivį, būtina bendra atsakomybė ir veiksmų koordinacija.
Tai reiškia, kad jeigu turime sunkią klasę, tai susėskime visi kartu: klasės auklėtojas, visi dalykų mokytojai, direktoriaus pavaduotojas, kuruojantis šias klases, direktorius (prireikus), mokyklos psichologas, socialinis pedagogas, gydytojas (prireikus) ir tarkimės, ką visi kartu ir kiekvienas atskirai darysime, ir kaip. Pagrindinis veikėjas šiuo atveju yra klasės auklėtojas. Jis yra tas asmuo, kuris analizuoja problemą, surenka informaciją iš visų šaltinių, ją apibendrina ir formuluoja labai svarbų pageidavimą, nes formali jo atsakomybė yra pati didžiausia.
Visi kiti asmenys turi pateikti reikiamą informaciją ir savo požiūrį, siūlyti tinkamiausius sprendimo būdus, dėl jų susitarti ir vykdyti susitarimą. Klasės auklėtojo atsakomybė - informacijos visybiškumas ir veiklos koordinavimas bei užduoties paskiriems grupėms nariams formulavimas.
| Veiklos kryptis | Tikslas |
|---|---|
| Darbas su klase kaip grupe | Formuoti organizuotą grupę, atstovaujančią savo interesams |
| Bendradarbiavimas su kolegomis | Rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą |
| Individualus darbas | Skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, padėti spręsti konfliktus |
| Darbas su tėvų grupe | Suburti tėvų grupę, atstovaujančią vaikų interesams |
| Darbas su šeimomis | Skirti dėmesį atskiroms šeimoms |
Labai svarbi darbo forma, padedanti mokytojui kaupti informaciją apie mokinį, turint tikslą jį geriau pažinti, - charakteristika. Ji galėtų būti rašoma visų mokinį mokančių mokytojų. Kiekvienas mokytojas pateiktų savo pastebėjimus ir apibūdinimus. Be bendrų tikslų formulavimo ir atsakomybės derinimo gerų ugdymo rezultatų negalima pasiekti. Taigi vienas pagrindinių klasės ugdymo tikslų turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis, skirtomis bendriems klasės ir mokyklos tikslams, „klasės dvasios“ kūrimas.
Klasės vadovas pirmiausia turėtų siekti padėti spręsti mokinių tarpusavio konfliktus, mokyti draugauti ir kolegialiai dirbti. Klasė - kolegų grupė, kurioje asmeninės draugystės netrukdo visiems būti kartu. Mokytojas, norėdamas būti klasės auklėtoju, turėtų pasižymėti bent keletu auklėtojui būtinų savybių.
Klasės auklėtojo veiklai nusakyti galima vartoti įvairius terminus ir žodžius, kitaip tariant, konceptus - skirtingą veiklos pobūdį nusakančius žodžius, kurie geriausiai atskleidžia, kas yra klasės auklėtojas:
- Prižiūrėtojas - tvarkos sergėtojas, elgesio taisyklių laikymosi stebėtojas.
- Vadovas - tai pagal parengtas normas atsakingas asmuo. Nors vadovo ir pedagoginė funkcijos akivaizdžios, vis dėlto dominuoja administracinė paskirtis.
- Globėjas - tai asmuo, kuris rūpinasi kitais asmenimis (mažesniais, jaunesniais) ir atsako už veiklų organizavimą.
- Konsultantas - tai asmuo, kvalifikuotai padedantis ugdytiniams spręsti asmenines problemas.
Pirmasis aspektas remiasi bendrąja ugdymo paradigma. Dž. Pirmiausia, klasės auklėtojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su klasės mokiniais, su kitais mokytojais ir atlikti klasėje auklėjamąjį darbą. Klasės auklėtojas turėtų siekti vieningų reikalavimų tiek mokykloje, tiek šeimoje, t.y. palaikyti ryšį su mokių tėvais.
Prireikus, auklėtojas turėtų mokiniams organizuoti pagalbą mokymosi srityje, taip pat organizuoti veiklą, padedančią stiprinti ugdytinių sveikatą, užkirsti kelią žalingiems įpročiams.
- Mokinių išsiauklėjimo tyrimas.
- Auklėtinių veiklos organizavimas.
Mokiniams ši auklėjamoji veikla turėtų tapti jų gyvenimu, o auklėtojui - ugdymo priemone.
Nors klasės auklėtojo pareigybė Lietuvos mokyklose turi gana gilias šaknis, teorinis jo veiklos pagrindas iki šiol nėra apibrėžtas. Šio straipsnio tikslas - aptarti klasės auklėtojo veiklos teorinę prasmę, panaudojus šią veiklą nusakančius konceptus.
Bendrajame mokyklos pedagogų kontekste klasės auklėtojui tikslinga priskirti papildomo ugdymo funkcijas atliekančio socialinio pedagogo vaidmenį. Taip traktuojant klasės auklėtojo pareigybes, mokytojui nebereikėtų atlikti administratoriaus funkcijų ir tai leistų laisviau interpretuoti pedagogines funkcijas. Kita vertus, klasės auklėtojo veiklos konceptualioji analizė skatina naujai įprasminti mokyklos ugdomąją veiklą, atsisakyti šią veiklą tebesąlygojančių, bet jau atgyvenusių pedagoginių stereotipų.