Ištikus krizei įveikti žmogui tenka sutelkti vidines jėgas. Liga - tai sveikatos, tam tikrų galimybių praradimas, taigi liga, kaip netektis, išgyvenama per laiką tam tikrais etapais, nuo žinios apie diagnozę iki ligos priėmimo. Šiame kelyje dauguma žmonių patiria panašias emocines reakcijas.
„Aplenk ligą“: Klinikiniai tyrimai: gauname geriausią gydymą ar talkiname medicinos progresui?
Emociniai Etapai Išgirdus Diagnozę
Psichologinio Šoko Būsena
Išgirdus ligos diagnozę, pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jos metu žmogus tarsi sustingsta, lyg suvokia, kas vyksta, bet tuo pačiu metu jaučia nerealumo jausmą, lyg tai vyktų ne su juo, kaip sapne. Tokiu būdu žmogaus psichika suteikia apsaugą nuo stipraus emocijų srauto, tačiau tokioje būsenoje žmogui sunku mąstyti, jis nepajėgus vertinti, priimti sprendimus, dažniausiai girdi tik neigiamą informaciją, praleisdamas teigiamus dalykus (kad ligą galima gydyti, su liga galima gyventi), neužfiksuoja detalių ir neretai vėliau negali prisiminti iš gydytojo girdėtos svarbios informacijos.
Kaip padėti sau:
- Priimkite savo jausmus kaip normalią reakciją į žinią apie diagnozę.
- Neslėpkite jų nei nuo savęs, nei nuo kitų, dalinkitės su patikimais žmonėmis.
- Jei vizito pas gydytoją metu jus lydi artimas asmuo, jis gali padėti išbūti emocijas ir prisiminti svarbią informaciją, kurios tuo metu neįsidėmėjote.
- Jei kažką praleidote, vėliau informaciją pasitikslinkite.
Neigimo Etapas
Tai dalinai ar visiškai nesąmoninga apsauginė reakcija, leidžianti išgyventi pirmąsias dienas, blogą žinią suvokiant palaipsniui. Šis etapas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus gali suvokti žinią apie ligą, tačiau tikisi, kad gal tai klaida. Jis gali nepripažinti diagnozės, ieškoti kito gydytojo, kitos nuomonės, vengti pasisakyti artimiesiems.
Jei žmogus užstringa neigimo etape, jis gali sau pakenkti, atsisakydamas skubiai reikalingo gydymo, gyventi kaip anksčiau, vengdamas bet kokio priminimo apie ligą, nesirūpinti savimi, vartoti alkoholį, rūkyti, niekam nepasisakydamas jaustis vienišas, užsisklęsti. Arba švaistyti laiką ir energiją nuolat ieškodamas kito specialisto ir kitokio galimo gydymo varianto.
Kaip padėti sau:
- Sustokite ir paklauskite savęs, nuo ko aš bėgu, ko nenoriu išgirsti, priimti, ko bijau?
- Kaip šioje situacijoje galiu geriausiai savimi pasirūpinti?
- Susirinkite kuo daugiau informacijos apie ligą, jos gydymą - žinojimas suteikia saugumo jausmą.
- Pabendraukite su tokia pat liga sergančiais žmonėmis. Skaitykite sėkmės istorijas.
- Pasirinkite gydytoją ir kurkite tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą ryšį - nei jūs, nei jis po vieną sėkmingo gydymo nepasieksite.
Pykčio Etapas
Pykčio etapas ateina žmogui suvokus savo ligą, kurios jis nesirinko. Žmogus jaučiasi praradęs gyvenimo kontrolę, negalintis nieko pakeisti, kai liga griauna dabarties ir ateities planus, pyksta ant likimo, Dievo, gydytojų ir kitų sveikų žmonių, ieško kaltų, klausia „kodėl aš?“ Negalėdamas rasti atsakymo, žmogus įsitraukia į nuolatinius apmąstymus, palaikančius neigiamas emocijas.
Kaip padėti sau:
- Labai svarbu neslopinti jausmų, išsikalbėti apie jaučiamą pyktį, neteisybę, bejėgiškumą.
- Nustoti kelti neprasmingą klausimą „kodėl?“, nes pasaulyje yra dalykų, kurie nėra žmogaus pasirenkami, kontroliuojami, jie tiesiog nutinka.
- Žmogus neapsaugotas nuo ligų, tačiau pakankamai stiprus prisitaikyti kintančiose gyvenimo sąlygose.
- Užuot įsitraukus į pyktį palaikančias mintis, atjauskite save, įvardinkite savo jausmus, priimkite juos kaip neišvengiamą patirtį šiuo metu, ir pagalvokite, kas dabar palengvintų jūsų pyktį, kas padėtų pasijausti geriau.
Derybų Etapas
Po pykčio ateina derybų etapas, kuomet žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą ir išsiderėti sveikatą. Deramasi su Dievu, likimu, gydytojais ir savimi, žadama pakeisti savo gyvenimo būdą, būti geresniu, atlikti „kažką“, kad tik pasveikti. Stebuklo troškimas rodo, kad realybė vis dar nepriimama, dar ieškoma būdų, kaip išvengti to, kas nutiko, kokių nors saugumo garantų.
Kaip padėti sau:
- Negalvokite apie ligą kaip apie pasekmę, atpildą, bausmę, ką būtų galima stebuklingu būdu ištaisyti.
- Priimkite žmogaus pažeidžiamumą, kaip gyvajai gamtai būdingą savybę.
- Užuot vengę susidurti su liga, verčiau ją pripažinti ir pažinti, kad suprastumėte, kaip įveikti.
- Domėkitės, ieškokite informacijos apie įvairius gydymo būdus kaip pagalbines priemones, tačiau išlaikykite kritišką mąstymą, rinkdamiesi moksliniais tyrimais patvirtintą gydymą ar alternatyvius gydymo metodus, kurių patikimumas ir efektyvumas nėra žinomas.
Depresijos Etapas
Kai suvokiama, kad pasveikimo išsiderėti nepavyks, ateina žinojimas, kad su liga reikia susitaikyti, o su tuo neretai prasideda depresijos etapas. Žmogus liūdi, gailisi žlugusios savo ateities vizijos, jaučiasi prislėgtas, bejėgis prieš ligą. Iki šiol gyvenimas buvęs aiškus, nuspėjamas, o dabar tvyro nežinia, laukimas, nerimas. Baugina naujos patirtys, nepažįstamas medicinos pasaulis su savo taisyklėmis ir įvairiomis procedūromis. Nenorima savo emocijomis apkrauti artimųjų arba jaučiatės nesuprastas, o atsitraukus slegia vienatvė. Dažnai depresijos etapas užtrunka ilgiausiai. Ir jeigu liūdesys šioje situacijoje yra visai natūralus, svarbu pastebėti, ar neįsivyrauja abejingumas ir beviltiškumas, kurie labai trukdo sveikti.
Kaip padėti sau:
- Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais - per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas.
- Netapatinkite ligos su niūria ateitimi: jei sugriuvo jūsų ateities vizija, planai ir lūkesčiai, tai niekaip nereiškia, kad nebebus nieko gero, gražaus ir džiuginančio. Bus visko, tik kitaip nei tikėjotės.
- Jei vienam pačiam tai nepavyksta, neužsisklęskite, pasidalinkite ir priimkite artimųjų, draugų pagalbą, nebijokite kreiptis į specialistus. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad iš to nebus jokios naudos, juk psichologas ar psichoterapeutas ligos neišgydys.
Priėmimo Etapas
Galų gale, ateina susitaikymo priėmimo etapas, kuomet liga iš pagrindinės pozicijos pereina į bendrą gyvenimo suvokimą, kad ji tėra viena dalis šalia kitų. Keičiasi santykis su liga, atsisukama į kitas reikšmingas sritis - tarpusavio santykius, šeimą, darbą, kūrybą, save. Dažnai peržiūrimos vertybės, prioritetai, pasirinkimai, keičiasi svajonės, tikslai. Dažnai kasdieniai dalykai įgauna naują prasmę, daugiau laiko skiriama bendravimui, brangiems žmonėms, daroma tai, kam anksčiau trūko laiko.
Kaip padėti sau:
- Visą savo dėmesį sutekite į priežastis, kodėl norite gyventi. Tai keičia jūsų kryptį nuo ligos sureikšminimo į išties jums svarbių dalykų išpildymą.
- Tai laikas įsiklausyti į save, išgryninti savo poreikius, atsisakyti nemėgiamų, neprasmingų dalykų, nereikšmingų smulkmenų, atsirinkti, ką norite, galite veikti, su kuo norite bendrauti.
- Neužsisklęskite, neatsisakykite, neatstumkite. Atviras bendravimas su šeima, artimaisiais padės geriau suprasti vieni kitus.
- Įsigykite sąsiuvinį gražiais viršeliais ir aprašykite jame savo mintis, jausmus, patyrimus, įvykius, įspūdžius, klausimus, įžvalgas, įkvėpimą, idėjas.
Socialinio Darbuotojo Vaidmuo Asmenų, Turinčių ADS, Adaptacijos Procese
Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau - PSO) šalių ministrų lygio psichikos sveikatai skirtoje konferencijoje Helsinkyje, įvykusioje 2005 m. sausio 12-15 d. buvo paskelbta Psichikos sveikatos deklaracija ir Psichikos sveikatos veiksmų planas Europai. Dokumentus pasirašė 52 Europos regiono valstybės, iškėlusios tikslą remti politiką ir veiklas, skirtas tobulinti psichikos sveikatos informacijos sklaidą, prevenciją, paramą bei gydymą. Minėtame Veiksmų plane konstatuota, kad psichikos sveikata yra esminis socialinės santalkos, produktyvumo, taikos ir stabilumo komponentas gyvenamojoje aplinkoje, kuriantis socialinį kapitalą ir ekonominę plėtrą visuomenėje. PSO dokumentai suteikė impulsą aktyvesniam psichikos sveikatos politikos bei jos priemonių plėtojimui Europoje, taip pat ir mūsų šalyje.
Mūsų šalies psichikos sveikatos srityje įsigalint biopsichosocialiniam žmogaus prigimties suvokimui, palaipsniui įsitvirtino teikiamų paslaugų orientacija į asmens gyvenimo kokybės augimą. Socialiniai darbuotojai - palyginus neseniai mūsų šalyje pradėti rengti specialistai, galintys efektyviai įsijungti į aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių asmenų socialinės adaptacijos procesą, dalyvaudami psichosocialinės edukacijos procese, taikydami įvairius socialinio darbo metodus bei pagalbos būdus.
Aktyvumo Ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas apibūdinamas šiais pagrindiniais požymiais: dėmesio koncentracijos ir jos išlaikymo sunkumais, padidintu aktyvumu ir impulsų kontrolės stoka. ADS priskiriamas prie lėtinių sutrikimų. Jis labiausiai išryškėja mokyklinio amžiaus vaikams, kai reikia susikaupti ir sistemingai dirbti.
Ilgą laiką psichiatrijoje gyvavo mitas, kad šis sutrikimas būdingas tik vaikams ir kad paauglystėje iš jo „išaugama“. Tačiau pastaruoju metu ši nuostata pasikeitė: dabar jau pripažįstama, kad ADS (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) gali tęstis ir suaugusiųjų amžiuje neigiamai paveikdamas socialinę adaptaciją ir gyvenimo kokybę (7). Viena iš priežasčių, kodėl suaugusiems taip ilgai nebuvo diagnozuojamas ADS yra ta, jog vaikams būdingas padidintas motorinis aktyvumas virsta suaugusiųjų vidiniu nerimu, kurį yra žymiai sunkiau atpažinti kaip vieną iš ADS simptomų. Tačiau kiti du pagrindiniai ADS komponentai - dėmesio koncentracijos sunkumai ir impulsyvumas išlieka ir suaugusiems.
ADS paplitimas įvairių epidemiologinių tyrimų duomenimis yra 2-7 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų. (8) Mažiausiai 50 proc. atvejų vaikystėje stebimi simptomai tęsiasi suaugusiems (8,9). Danijos mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog 2-3 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi išreikštų ADS simptomų (9,10). Lietuvos autorių duomenimis aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nustatytas 5,2 proc. tirtų pradinių klasių moksleivių (11). R.A. Barkley nurodo, kad šis sutrikimas diagnozuotas vaikystėje, tęsiasi paauglystėje 50 - 80 proc., o 30 - 50 proc. atvejų stebimas ir suaugusiųjų amžiuje. JAV atliktų epidemiologinių studijų duomenimis, ADS yra būdingas 2 - 4 proc.
Dabartiniu metu Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse naudojamoje Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų TLK-10 klasifikacijoje (toliau - TLK-10) ADS skiriama F 90 hiperkinezinių elgesio sutrikimų diagnostinė kategorija (12). Tačiau atskirose šalyse naudojami TLK - 10 variantai skiriasi sutrikimų diagnostikos detalumu.
Vykdomosios Funkcijos Ir Jų Sutrikimai
ADS turintys asmenys turi žymiai daugiau sunkumų, nei dėmesio sukaupimas. Paprastai būna sutrikusios tokios funkcijos kaip kelių užduočių vienu metu (multitasking) atlikimas, laiko valdymas ir kontrolė (keeping track of time), galvojimas į priekį, numatymas. Moksliniai klinikiniai ADS tyrimai pagrindė, jog asmenys, turintys ADS, turi vykdomųjų funkcijų sutrikimą. Vykdomosios funkcijos- tai kognityvinės smegenų funkcijos, kurios kontroliuoja ir užtikrina tikslinį žmogaus elgesį. Šios funkcijos įgalina asmenis numatyti pasekmes ir prisitaikyti prie situacijos pokyčių. Asmens funkcionavimui svarbu sugebėti sukaupti, išlaikyti ir paskirstyti dėmesį bei atsiriboti nuo nereikšmingų impulsų, dirgiklių ir minčių. Manoma, kad sugebėjimas abstrakčiai mastyti ir suformuluoti koncepciją taip pat yra vykdomosios funkcijos.
Vykdomosios funkcijos - tai aukščiausieji kognityviniai sugebėjimai, kurie daro įtaką dėmesiui, atminčiai ir motoriniams įgūdžiams. Vykdomosios funkcijos valdo žmogaus elgesį priklausomai nuo vidinių ir išorės poreikių. Tai - vėliausiai išsivystančios kognityvinės funkcijos, kurių raida laipsniškai prasideda kūdikystėje ir jos galutinai susiformuoja 20-30 metų amžiuje. Kiekvienas veiksmas, idėja, kurie reikalauja pasirinkimo, įvertinimo norų ir sąlygų, yra valdomi vykdomųjų funkcijų.
Vykdomųjų funkcijų sutrikimas stebimas esant autizmui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, Touretto sindromui, depresijai, šizofrenijai, ADS. Vykdomųjų funkcijų deficitas taip pat stebimas esant asocialiam elgesiui. Asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir psichoaktyviomis medžiagomis taip pat turi pažeistas vykdomąsias funkcijas. Tai gali būti minėtų medžiagų poveikio smegenims rezultatas.
Bendravimo Sunkumai
Suaugę asmenys, turintys ADS, patiria bendravimo sunkumų. Didžiulis praradimas ne tik asmeniui, tačiau ir bendruomenei yra dėl bendravimo sunkumų atsirandanti atskirtis. Socialinių įgūdžių asmuo pradeda mokytis nuo ankstyvos vaikystės, jų išmoksta stebint kitus žmones, kartojant jų elgesį, eksperimentuojant ir gaunant grįžtamąjį ryšį iš kitų. Tai paprastai prasideda vaikystėje ir vystosi su amžiumi. Vaikai pradeda to mokytis žaidimų metu bei per kitokias vaikystės veiklas. ADS vaikai praleidžia ir nepastebi daugelis detalių.
Kad asmuo turėtų stabilius santykius jis turi mokėti parodyti dėmesį, būti atsakingu ir kontroliuoti savo impulsus. Žmonės, kurie turi gerus socialinius įgūdžius yra palankiai priimami kitų, gauna iš aplinkinių daug teigiamų įvertinimų, o tai skatina juos dar labiau tobulinti jų socialinius įgūdžius. Tačiau ADS asmenims, kurie neturi tokių socialinių įgūdžių, viskas vyksta atvirkščiai. Jie neišmoksta socialinių įgūdžių, kurių jų amžiuje reikėtų turėti, tokių, kaip klausymas, mandagus elgesys ir atsakingumas. Dėl nepakankamų socialinių įgūdžių jie yra atstumiami bendraamžių. Tai riboja jų galimybes toliau vystyti socialinius įgūdžius, dėl ko jie yra dar labiau atstumiami. Toks atstūmimas ir jį sekanti izoliacija, juolab, neduoda galimybės išmokti bendrauti su šeimos nariais, draugais ar kitais žmonėmis. Užsiveda ydingas ratas, kuris dar labiau veda į atstūmimą.
Kadangi daugelis žmonių neturi žinių apie šį sutrikimą, dažnai ADS turinčių asmenų socialinio bendravimo problemos gali būti suprantamos, kaip grubumas, egoizmas, neatsakingumas, tingumas, blogas auklėjimas ir pan. Dėl žemos savivertės šie asmenys, dažnai galvoja apie save, kad jie yra nevykėliai.
ADS turintys suaugę asmenys turi socialinio bendravimo sunkumų dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai neurobiologinės priežastys, nes ADS turinčių asmenų smegenys funkcionuoja kitaip. Antra vertus, kadangi ADS jie turi nuo vaikystės, tai reiškia, kad ADS paveikė jų socialinių įgūdžių mokymąsi. ADS turintiems asmenims kyla socialinių signalų ir kūno kalbos supratimo sunkumų. Jiems suprasti ir skaityti kitų asmenų veido išraiškas ir kūno kalbą, o tai komplikuoja jų bendravimą, nes jie praranda dalį informacijos, kurią kiti asmenys pagauna greitai ir beveik instinktyviai ir intuityviai. Taip yra todėl kad ADS turintys asmenys dažnai stokoja empatijos ir situacijos pojūčio. Be to, ADS turintys asmenys dėl dėmesio sutrikimo sunkumų neatkreipia dėmesio į neverbalinius signalus, nes būna išsiblaškę arba fokusuojasi ties kitais dalykais. ADS turintys asmenys dažnai nekontroliuoja savo kūno kalbos, nes jos nesuvokia, pvz., jie gali nesuvokti, kad atrodo piktai ar grėsmingai. Neturėdami asmeninės erdvės pojūčio, jie taip pat gali nesuvokti, kad priėjo per arti kito žmogaus.
ADS turintys asmenys dėl savo nedėmesingumo nesupranta svarbios pokalbio informacijos, kas gali kelti kitų asmenų pasipiktinimą ir frustraciją, nes kiti asmenys gali suvokti, kad ADS turintys asmenys jų neklauso specialiai. Jie taip pat turi dėmesio sukaupimo sunkumų ir jiems yra sunku susikoncentruoti ir suprasti, ką kitas žmogus pasakoja. Jiems yra sunku palaikyti dialogą, tačiau dar sunkiau jiems yra bendrauti grupėje. Bendraudami su kitais, jie gali staiga pradėti kalbėti visai ne esamo pokalbio tema. Tai yra chaotiškų jų minčių išraiška. Staiga pokalbio metu, jiems į galvą ateina visai kas kita, tuo tarpu kitiems pašnekovams būna sunku sekti jų mintis. ADS asmenims turint poreikį nuolat save stimuliuoti, nuobodus pokalbis jiems gali būti sunkus ir nepakeliamas.
Dėl hiperaktyvumo ADS turintiems asmenims gali kilti laisvalaikio praleidimo problemų. ADS turinčių asmenų impulsyvumo bruožai - dažniausiai greitakalbystė ir nepertraukiamas kalbėjimas nepaliekant jokios galimybės įsiterpti kitiems. Iš esmės bendravimas vietoje dialogo virsta monologu ir ADS turintys asmenys dažnai nepalieka kitiems asmenims galimybių gauti grįžtamąjį ryšį apie save. Paprastai ADS turintys asmenys kalba labai daug dėl to, kad jie jaučia vidinį spaudimą visą laiką kalbėti. Jie gali entuziastingai kalbėti kokia nors tema, prarasdami neverbalius kitų žmonių signalus bylojančius, kad kitiems žmonėms tai visai yra neįdomu. ADS asmenys nėra geri klausytojai.
Impulsyvumas, reagavimas ir kalbėjimas nepagalvojus gali sugriauti daug santykių. Kalbėjimas nepagalvojus arba reiškimas savo nuomonės ir minčių neapgalvojus, dažnai gali pasireikšti labai grubia ir nemandagia forma, kas dažnai būna socialiai nepriimtina. Jeigu, be to, pašnekovai yra pertraukiami, tai, juolab, komplikuoja pokalbio situaciją. Reagavimas nepagalvojus irgi gali sukelti problemų. Dėl savo impulsyvumo ADS turintys asmenys, kalbėdami su kitais, gali pasakyti kažką netinkamo, kažką, kas atsitiktinai tuo momentu atėjo į galvą. ADS turintys asmenys dažnai pertraukinėja kitus ir tai gali trikdyti jų pokalbius su kitais. Dažnai dėl impulsyvumo gali kilti neapgalvoti sprendimai.
Impulsyvių veiksmų pavyzdys gali būti rizikingas elgesys, kai šansų išlošti yra labai mažai, nepasiruošimas mokyklai arba darbui, staigūs darbo santykių nutraukimai, daugybiniai romanai, greičio viršijimas, agresyvus veiksmai, tokie kaip daiktų gadinimas ar kitų asmenų fizinių ribų peržengimas. polinkį rizikingam elgesiui. Tai nebūtinai blogai, tačiau tai gali paveikti santykius su draugais ar partneriu. Pavyzdžiui, jie gali būti linkę švęsti per smagiai arba turėti polinkius rizikingiems kaskadiniams triukams. Partneriui arba draugui gali tai būti per sunku ištverti.
Daugelis ADS turinčių asmenų bando funkcionuoti, laikydamiesi savo rutinos, įpročių, taisyklių ir ribų. Tai gana pozityvu tačiau gali turėti ir neigiamą poveikį, nes šie asmenys gali spausti kitus, laikytis jų primestų taisyklių.
Adaptacijos Sunkumai
ADS turintys asmenys - tai kūrybingi ir pilni idėjų žmonės, tačiau dėl adaptacijos sunkumų - nesugebėjimo prisitaikyti aplinkoje (jų prisitaikymo lygis blogesnis negu iš jų tikimasi), šie asmenys gali sunkiai save realizuoti. Kadangi ADS turinčių asmenų laiko pojūtis yra sutrikęs, jiems sunku pradėti ir užbaigti veiklą. Dėl šios priežasties šie asmenys dažnai gali kitiems atrodyti nerealistiškai. Gali susidaryti pirmas įspūdis, kad jie daug ką gali ir sugeba, tačiau labai greitai gali kitus nuvilti, nes jie gali vėluoti, nemokėti tinkamai suplanuoti laiko. Net išeidami laiku šie asmenys gali pavėluoti, nes pakeliui gali būti išblaškomi ko nors kito, nuklysti kitais keliais bei ilgai eiti iki susitikimo vietos. Nors ADS turintys asmenys gali gerai suplanuoti, tačiau jiems patiems sunku įgyvendinti savo planą, pvz., jie gali pakviesti bendradarbius vakarienei, bet nepasirūpinti nupirkti maisto ir paruošti tą vakarienę.
Nepastebint ADS sutrikimų ir ADS turinčius asmenis nukreipiant pas psichiatrus su kitomis diagnozėmis, pablogėja šių asmenų gyvenimo kokybė, jų adaptacija bendruomenėje, susilpnėja integraciniai bendruomenės ryšiai, asmuo toliau kenčia n...
Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 944 459 asmenys (3). Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (toliau - ADS) turintys asmenys sudaro mažiausiai 2 proc. Tokiu būdu, tikėtina, kad mažiausiai apie 58,8 tūkst. asmenų mūsų šalyje turi ADS. Nemažas ADS turinčių asmenų skaičius kelia pagrįstą visuomenės susirūpinimą, kaip padėti asmeniui įveikti sutrikimų padarinius - susilpnėjusius organizacinius, veiklos įgyvendinimo bei kitus gebėjimus ir pagerinti jo gyvenimo kokybę. Iki šiol nereti atvejai, kai pacientai nukreipiami psichiatrams su kitomis diagnozėmis. Taigi gali būti, kad šis sutrikimas „pražiūrimas“, o to pasekmė - nepagerėjusi asmens gyvenimo kokybė, nepakankama asmens socialinė. adaptacija bendruomenėje, patiriami nuostoliai dėl medikamentinio gydymo.
Tai ypač svarbu, kad būtų išvengta nesusipratimų ADS turinčių asmenų atžvilgiu, kurių socialinio bendravimo problemos gali būti suprantamos, kaip grubumas, egoizmas, neatsakingumas, tingumas, blogas auklėjimas ir pan. Dėl tokių negatyvių nuostatų, ADS turintys asmenys dažnai yra atstumiami, sutrinka jų saviirealizacijos procesas. Socialinis atstūmimas gali sąlygoti žemą savivertę, o taip pat gali prisidėti ir prie tokių komorbidinių sutrikimų, kaip depresija ir nerimo sutrikimai, išsivystymo. Konsultuodamas asmenį socialinis darbuotojas turi mokėti atpažinti ADS sutrikimus, kad galėtų taikyti tinkamus socialinio darbo metodus, planuoti veiklą, orientuotą į pokyčius.
Mokslinė problema: kokie sunkumai iškyla asmenų, turinčių ADS adaptacijos procese, kokie socialinio darbo metodai taikytini, kokie lavintini įgūdžiai, siekiant teigiamų pokyčių ADS turinčių asmenų gyvenime.
Šio straipsnio tikslas - atskleisti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, turinčių ADS, adaptacijos procese.