Kokius miškus galima privatizuoti Lietuvoje?

Lietuvoje vieni sako, kad miškų per daug, kiti - juos saugo, kad beatodairiškai nebūtų iškirsti. Gali būti, kad būtent dėl pastarųjų pastangų ir išliko tokie plotai brandaus miško. Tačiau ar ilgam? Didelė dalis privačių miškų jau iškirsta. Dabar Seime svarstoma, kaip privatizuoti ir iškirsti valstybinius miškus.

Miškai Lietuvoje kruopščiai prižiūrimi ir šiandien - šalyje vidutiniškai kiekvienam gyventojui tenka po 0,65 ha miško. Miškas lietuviui brangus ne tik dėl to, kad iš jo gaunama ekonominė nauda, bet ir savo egzistencine verte ar sakraline prasme. Tačiau dėl to paties miško kyla ir ginčų, net konfliktų.

Pastaruoju metu daug kalbama apie interpeliaciją ministrui Kęstučiui Navickui. Net valdantieji jau atvirai sako, kad jie nebepasitiki šiuo Vyriausybės nariu, išsako daug pastabų dėl jo kompetencijos. Apie vykdomą valstybinių miškų reformą kalbėta daug, urėdijos pergyveno įvairius išbandymus, okupacijas, karus, reformas. K. Aukščiausi šalies pareigūnai taip pat aktyviai dalyvavo neregėto miškininkų niekinimo akcijoje.

Nežiūrint to, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nė vienas miškininkas nebuvo nuteistas už korupcinius nusikaltimus, visos urėdijos buvo išvadinamos korupcijos simboliais, klestinčios korupcijos židiniais, korupcijos sinonimais, taip pat sovietinio valdymo reliktais, sovietinio nomenklatūrinio valdymo bastionais, kuriuos būtina sugriauti.

Štai ką kalbėjo prieš rinkimus dabar visus mėgstantis teisti Ramūnas Karbauskis: „LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas - ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų.

Privatizuojami galėtų būti miškai, kurie yra įsiterpę į valstybinės reikšmės miškus arba su jais ribojasi, taip pat kai ribojasi su dirbama žeme arba yra maži, iki 10 hektarų, neturi privažiavimo kelių, ekonomiškai jų valdymas ateityje būtų nenaudingas valstybei, jie neperduodami miškų urėdijai arba ji tokių sklypų atsisako.

Seimas praėjusią savaitę priėmė svarstyti tai numatantį Miškų įstatymo pakeitimą, parengtą Lietuvos regionų frakcijos atstovo Remigijaus Žemaitaičio: už balsavo 61 parlamentaras, prieš - 22, susilaikė 29.

R.Žemaitaitis įsitikinęs, kad pataisos „prisidėtų prie biokuro kainų mažinimo“.„Žmonės, kurie privatizuos tuos miškelius aukciono būdu, galės juos įsigyti, kad į rinką pateikti bevertės medienos, kuri būtent tinkama čipsų gamybai“, - aiškino parlamentaras.

Pasak jo, dabar tokie miškai yra neapskaityti, neapmokestinti, neeksploatuojami. Tokių miškų gali būti apie 100 tūkst. hektarų.

„Aišku, reikėtų daryti platesnę inventorizaciją. Vertinant kovo ir vasario mėnesių skelbtų aukcionų kainas, papildomai į biudžetą gali būti gauta apie 200 mln. eurų pajamų“, - teigė R.Žemaitaitis.

Savo ruožtu Biudžeto ir finansų komitete dirbantis Andrius Palionis priminė, kad daugelis siūlomų išparduoti miškų yra iš tų sklypų, kurie buvo palikti kompensuoti gyventojams už grąžinamą dirbamą žemę tais atvejais, kai buvo atsisakoma mažų piniginių kompensacijų, siūlomų nesant galimybės skirti žemės.

„Natūralu, kad tie miškai nebuvo patraukliausiose vietose ir labai nedidelė dalis buvo pasirinkta“, - tvirtino A.Palionis.

Jo teigimu, žemės reforma jau yra baigta, likusios tik kelios savivaldybės, kur gyventojams neatstatyta nuosavybė, todėl nedidelius miškų plotus jau būtų galima privatizuoti.

Valstiečiui Arvydui Nekrošiui suabejojus, ar atsiras pirkėjas, kuris norėtų tokius nedidelius ir nepatogius ruožus įsigyti, R.Žemaitaitis pabrėžė, kad įsigyti galėtų gretimos dirbamo sklypo savininkas.

„Gali būti toks variantas, kad žmogus, kuris turi šalia miško, irgi yra gal hektaras, ar penki, galėtų nusipirkti. Tai parodys rinka, ar yra poreikis.

Varėnos rajono mero Vido Mikalausko iniciatyva Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstomas Miškų įstatymo projektas. Jame numatoma praplėsti įstatymo 11 straipsnyje numatytų išimtinių atvejų, kai miško žemę galima pakeisti kitomis naudmenomis, sąrašą. Prie išimtinių atvejų norima priskirti ir leidimą eksploatuoti karjerus. Tai daugiausiai pagal Lietuvos geologijos tarnybos išduotus leidimus naudojami žvyro, smėlio ar durpių karjerai, kuriuose baigta išeksploatuoti išteklius ne miško žemėje. Šis papildymas reiškia, kad Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas būtų viršesnis už Miškų įstatymą. Jei būtų priimta, tokia pataisa įpareigotų besąlygiškai vykdyti Geologijos tarnybos potvarkius. Jeigu Geologijos tarnyba išdavė leidimą eksploatuoti miške naudingąsias iškasenas, tai šis papildymas leistų iškirsti nors ir visą mišką, jei tame miške yra naudingųjų iškasenų.

Bet juk leidimas išduotas konkrečiam plotui, ir tą plotą išeksploatavus turi būti sprendžiama, kur toliau bus eksploatuojamos naudingosios iškasenos.

Įstatymo pataisos iniciatoriai aptarimo metu galimybę eksploatuoti karjerus po valstybiniais miškais pagrindė tuo, kad daugelis rajonų neturi smėlio ar žvyro išteklių ne miško žemėje ir jiems tenka vežtis juos dideliais atstumais. Tačiau įstatymo pataisoje nėra aiškaus reglamentavimo, kokie bus tie išimtiniai atvejai, kai nesant kitų galimybių būtinai reikia tęsti eksploataciją miško žemėje.

Geologijos tarnyba lengva ranka išduoda leidimus, o leidimų turėtojai terorizuoja Jonavos miškų urėdiją, kitas valstybės institucijas. Jie kreipiasi į teismus, reikalaudami įteisinti žvyro - smėlio karjerus. Tuo pačiu - naikinti miškus, nors karjerų yra pakankamai. Leidimų turėtojams šis įstatymas leistų ateityje be jokių apribojimų plėsti karjerus gretimuose miškuose.

Panaši problema kyla ir su durpėmis. Siūlomas įstatymo projektas turėtų aiškiai apibrėžti, kada miškuose galima kasti durpes, nes visi durpynai yra išimtinai miškuose. Tačiau 95 % Lietuvos durpių eksportuojama į užsienį. Per metus durpių parduodama už 250 mln. litų, o į biudžetą už gamtinius išteklius sumokama apie 1,5 mln. litų. Durpės gyvybiškai reikalingos Lietuvos žemių gerinimui, bet jos masiškai eksportuojamos, nes kažkam tai labai pelninga. Be to, pelkės yra neįkainojama ekosistema.

Tokia dalia ištiktų Druskininkų, Varėnos, Neringos, Kazlų Rūdos, Rietavo, Visagino ir Švenčionių rajonus. Visiškai arti galimybės paversti miškus gyvenamųjų namų statybos aikštelėmis yra ir Trakų rajonas, kurio 49,7 proc. Šį papildymą galima vertinti vienareikšmiškai kaip korupcinį ir prieštaraujantį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Šiame įstatyme nurodoma, kad miestų miškai priskiriami valstybiniams miškams ir yra valstybės išperkami. Vadinasi, jie negali būti privatizuojami ar grąžinami kaip piliečių turėta nuosavybė. O Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra valstybės išperkama net žemė. Taigi, nei privačios nuosavybės grąžinimas, nei privatizavimas, nei kitoks valstybinių miškų nusavinimas yra negalimas. Jei Varėnos mieste tokie miškai bus išdalinti kaip sklypai statyboms, tai būtina kreiptis į prokuratūrą ir tuos miškuos konfiskuoti, kaip buvo pasielgta Kaune su Romainių mišku.

Iš Lietuvos kasmet emigruoja Kelmės dydžio miestas, todėl kyla pagrįstas klausimas, iš kur toks gyventojų, norinčių įsikurti Varėnos, Druskininkų, Trakų ir kitų miškingų savivaldybių miestų miškuose, „pagausėjimas“?

Kad savivaldybės kreipsis dėl miškų pavertimo statybų aikštelėmis, nekyla nė menkiausia abejonė. Užtenka nuvažiuoti į Nemenčinės miškus, kur jau dabar kertami miškai ir statomi namai. Taip pat verta prisiminti Pilaitės miško istoriją ar „garsiąją“ Trakų rajono miškų schemą, kuria pasinaudodami dabar teisiami Trakų veikėjai buvo numatę užstatyti šimtus hektarų Trakų miškų. Ar tie Varėnos miesto miškuose sklypus gavę žmonės iš tikrųjų yra vargšai, gyvenantys palapinėse ir laukiantys nesulaukiantys, kada galės iškirsti mišką ir pastatyti šeimai namą? Be jokios abejonės, priėmus šį Miškų įstatymo papildymą miestų miškus ištiks Lietuvos paežerių likimas, tuo labiau, kad užtenka vienintelio argumento - „savivaldybės teritorijos miškingumas turi būti daugiau kaip 50 procentų“, ir dėl miškų naikinimo turi kreiptis savivaldybė. Todėl kyla klausimas, kur dingo žadėti saugikliai, kad šia pataisa nebus piktnaudžiaujama, nebus masiškai statomos vilos miškuose? Ir kiek bus tų miestų miškų sunaikinta: visi 50 procentų ar šiek tiek mažiau? Galbūt užstačius visus 50 procentų, prie miestų bus prijungiami vis nauji valstybiniai miškai, kol Varėnos vilų kvartalai susijungs su Druskininkų vilų kvartalais? Manome, kad dėl šio straipsnio pakeitimų gali būti sunaikinta tūkstančiai hektarų miestų miškų, padaryta neatitaisoma žala gamtai, kas sukeltų didelį visuomenės pasipiktinimą ir masinius protestus.

Kol kas Lietuvoje nėra rimtų problemų nei dėl naudingųjų iškasenų karjerų, nei dėl statybų plėtros. Kurioje savivaldybėje dėl žvyro stokos sustojo statybos arba žmonės masiškai emigravo dėl sklypų trūkumo gyvenamųjų namų statybai? Jokio trūkumo nėra, tačiau yra didelis noras karjerus įrenginėti valstybiniuose miškuose, nes taip pigiau, ir privatizuoti valstybinius miškus bei statyti ten vilas ir gyvenamuosius namus, nes gyventi miške gražiau.

Netrūksta „gudruolių“, sugebančių įvairiais kitais būdais apeiti Miškų įstatymą ar kitus teisės aktus.

Šimtai hektarų valstybinio miško patyliukais atmatuota privatininkams, nors šalies Konstitucija, Žemės ir Žemės reformos bei kiti įstatymai pabrėžia, kad valstybiniai miškai negali būti privatizuojami, nuosavybės teisės į juos neatkuriamos.

Dėl žemėtvarkininkų piktnaudžiavimo iškelta vos keletas baudžiamųjų bylų.

Kiek valstybinių miškų žemėtvarkininkai yra atmatavę privatininkams, tikslių duomenų nėra, nes miškų urėdijos valstybinių miškų plotus vis dar tikslina ir nuolat atranda naujų piktnaudžiavimo atvejų ir neatitikimų.

Užgrobtus teks grąžinti

Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktorius Andrius Kuliešis teigia, kad tiksliai pasakyti, kiek dėl piktnaudžiavimo ir netyčinių klaidų sumažėjo valstybinių miškų plotai, sudėtinga. Urėdijos, geodeziniais matavimais patikslinusios ribas, su dokumentais eina į registrų centrus, ir tuomet paaiškėja, kad valstybinio miško nebėra, jis jau atiduotas privatininkams.

Grąžinti valstybinius miškus galima tik per teismus, tad aplinkosaugininkams ir miškininkams belieka kreiptis į prokurorus ir prašyti apginti viešąjį interesą.

Šalies prokuratūros praėjusiais metais gavo net 62 ieškinius ir 32 pareiškimus, kuriuose urėdijos prašė grąžinti neteisėtai užgrobtus miškus valstybei ir visuomenei, panaikinti apskričių viršininkų priimtus sprendimus. Nemažai ieškinių teismuose nagrinėta ir dar laukia eilės ir šiais metais.

Generalinės miškų urėdijos duomenimis, Kupiškio rajone privatizuoti net 54 hektarai valstybinio miško.

Vilniuje išdalytas brandus miškas

Tačiau daugiausia valstybinių miškų privatininkai užgrobė Vilniaus miškų urėdijoje. Verkių, Sudervės ir Panerių girininkijose pernai pasigesta beveik 100 hektarų valstybinio miško. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu jis išdalytas į 120 sklypų. Vilniuje privatizuoti ne krūmokšniai, o subrendę pušynai, eglynai, ąžuolynai ir liepynai.

Dėl dalies užgrobtų valstybinių miškų į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi Aplinkos ministerija. Aplinkosaugininkai prašė apskrities viršininko įsakymus pripažinti negaliojančiais, o privatininkams neatlygintinai atiduotą mišką grąžinti valstybei. Nors privatizuota bemaž 100 hektarų valstybinio miško, Vilniaus apygardos prokuratūra piktnaudžiavimo neįžvelgė ir baudžiamosios bylos nekėlė.

Kad valstybiniai miškai neprivatizuojami, įtvirtinta ir Žemės reformos įstatyme ir šalies konstitucijoje.

Tačiau neteisėtai miškų sklypus gavę privatininkai skuba juos iškirsti ir pasipelnyti, kol piktnaudžiavimas neiškilo į viešumą.

Mūsų duomenimis, 90 proc. miškų yra grąžinta teisėtiems jų savininkams ir tik 10 proc. - persikėlėliams. Neatitikimai tikrai nesiekia tūkstančių hektarų. Mes patys kreipiamės į prokurorus, kad klaidos būtų ištaisytos. Priežastys, kodėl įsibrauta į valstybinius miškus, įvairios, bet piktnaudžiavimo atvejų nustatyta nedaug.

Dėl daugelio priežasčių miškų apsauga pripažįstama viešuoju interesu. Jį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Todėl ir kreipiamės į teismus, kad per žemės reformą išdalyti valstybės miškai būtų grąžinti.

Lietuvos miškai priklauso mums visiems !

Lietuvos miškų plotų pokyčiai (1945-2010 m.)

tags: #kokie #miskai #gali #buti #privatizuojami