Šiaurės Europa, įskaitant Suomiją, yra ledyno kūrinys. Suomija yra viena iš seniausių žemės sausumos dalių, o jos krantai - ledyno palikimas. Vandeniui atsitraukus, liko gilios įlankos.
Didžiausi Europoje Skandinavijos kalnai buvo skaldyti ir zulinti ledynų. Krantai taip pat yra ledyno palikimas. Vandeniui atsitraukus, liko gilios įlankos, kurias norvegai pavadino fiordais. Suomijoje ir Švedijoje fiordų nėra, ten viskas atsidūrė po vandeniu ir susiformavo povandeniniai uolų labirintai - šcherai. Virš vandens kyšančios uolos - tai nuostabios šcherinės salelės.
Šcheriniai krantai supa Botnijos įlanką, yra Pietvakarių Švedijoje, rytinėje Jutlandijos pakrantėje. Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos dalyje ir kai kuriose kitose vietose netoli kranto plyti daugybė didesnių arba mažesnių salelių ir uolų. Dažniausiai tai apsemtų „avinų kaktų“, kartais drumzlinų, ozų ir kitų ledyninių formų landšaftas.
Šcherai Suomijoje
Baltijos jūra yra viduržemyninė jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno Šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose - Jutlandijos pusiasaliai. Baltijoje susikerta 60° š.pl. lygiagretė ir 20° r. ilg. dienovidinis. Išilginė jūros ašis driekiasi dienovidinio kryptimi, todėl nuo šiauriausio Botnijos įlankos taško (65°56′) iki piečiausio taško, esančio Oderio įlankoje, pagal dienovidinį susidaro apie 1300 km.
Iš vakarų į rytus jūra tęsiasi nuo 9°57′ r.ilg., prie Skageno kyšulio iki 30°00′ r. ilg. taško, esančio prie Sankt Peterburgo, taigi pagal lygiagretę išvesta tiesi linija sudarytų apie 1070 km. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, tačiau pagal geografinę platumą ją labiau tiktų skirti prie šiaurinių. Tik apie 80 km Baltiją skiria nuo šiaurės poliarinio rato, o jau minėta 60°š.pl. lygiagretė eina pietiniais Grenlandijos pakraščiais, kerta Hudzono įlanką, Labradoro ir Beringo jūras.
Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J.S.Frolovo duomenimis, Baltijos jūros plotas be salų sudaro 422700 km2. Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis tik 48 m.), ji talpina tik 20300 km3 vandens. Nedidelį plotą užimanti Baltija turi ilgą ir gana sudėtingą kranto liniją.
Giliausia Baltijos vieta yra Landsorto įduboje - 459 m.
Štai Baltijos jūros įlankų palyginimas:
| Jūros rajonas | Plotas (km2) | Didžiausias gylis (m) | Vidutinis gylis (m) |
|---|---|---|---|
| Botnijos įlanka | 117000 | 295 | 55,1 |
| Suomijos įlanka | 30000 | 115 | 38 |
| Rygos įlanka | 18100 | 62 | 26 |
Nepaprastai įvairūs Baltijos jūros krantai. Tose atkarpose, kurios sudarytos iš kristalinių arba kitų bangų poveikiui atsparių uolienų, susidaro fiordiniai arba fiardiniai krantai. Abu šie krantų tipai panašūs savo išvaizda ir geneze, tačiau fiardai daug mažesni už fiordus užutekiai. Nors ir stačiakrančiai, bet jų gylis būna tik nuo kelių iki keliasdešimt metrų. Viršvandeniniai fiardų krantų šlaitai ne tokie aukšti, o ilgis dažniausiai apsiriboja keliais arba keliolika kilometrų.
Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Dažniausiai tai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta, vietomis padumblėjusi priekrantė. Daugelyje vietų tokio kranto atkarpos garsėja puikiais plačiais smėlio paplūdimiais.
Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai, kurie mums geriausiai pažystami. Kuršių ir Aistmarių nerijos yra tipiški išlyginti akumuliaciniai krantai, o tarp jų įsiterpę skardingi Sambijos pusiasalio krantai priklauso jau išlygintų abrazinių tipui. Ten kranto linija sudaro nedideles lanko formos įlankėles, kurias vieną nuo kitos skiria kyšuliai. Tokiems krantams dažnai būdingi aukštesni ar žemesni aktyvūs klifai.
Makrofitų sąžalynai silpnina bangų bei srovių poveikį dugnui, didelis moliuskų kiekis lemia kriauklių ir kriauklinio detrio atsargų susidarymą ir t.t. Baltijos jūros dugno reljefo regioniniai skirtumai pradėjo formuotis dar neogene. Tai susiję su Fenoskandijos masyvo pakilimu ir Lenkijos-Lietuvos sineklizės įlinkimu, kai būsimos Baltijos jūros teritorijoje susidarė pakopinė lyguma. Neotektoniniai judesiai suraukšlėjo peneplenizuotą šiaurinės jūros dalies paviršių ir įlenkė jį būsimų duburių vietose.
Ledyninio reljefo formos išliko duburių ir slenksčių šlaituose, giliau nei 50-60m. Fliuvioglacialainiai srautai duburiuose suformavo lygumas ir pridengė moreninio reljefo nelygumus.
Svarbiausios Baltijos jūros reljefo formos išsidėsčiusios dėsningai: pietinėje dalyje vyrauja subplatuminė jų orientacija, centinėje- nuo Gdansko įlankos iki Alandų salų- submeridianinė, o šiaurės rytuose bei Suomijos įlankoje ji vėl tampa subplatumine.
Baltijos ir Šiaurės jūras skirianti pereinamoji sąsiaurių zona apima Kategato, Zundo, Didžiojo ir Mažojo Beltų sąsiaurius. Didžiausias ir giliausias Kategato sąsiauris, rytinėje pusėje yra lovio pavidalo(iki 124m. gylio), bet jis turi ir negilių slenksčių(iki 7m.). Gana gilus ( 20m.) ir platus (iki 78 km.) Didysis Belto sąsiauris, kuris yra svarbiausias Baltijos ir Šiaurės jūrų vandens apykaitoje.
SKONE-ODERIO slenkstis atskiria į rytus nuo Arkonos esantį panašų, bet gilesnį ( gylis 108 m.) BORNHOLMO duburį. Šį duburį nuo centrinės Baltijos jūros dalies skiria nemaža dugno paaukštėjimų.
Centinėje jūros dalyje dienovidžio kryptimi tęsiasi Gotlando slenkstis- didžiausia teigiama reljefo forma. Šiaurinė slenksčio dalis pylimo pavidalo, turi seklumų (mažiau negu 20m. gylio). Pietų kryptimi slenkstis paltėja, sudarydamas 30-40 m. gylio lygumą su netvarkingai išsidėsčiusiais nedideliais gūbriais ir kalvomis ( hoburgo ir kitos bangos).
Suomijos įlankoje išilgai pietinių krantų nutįsęs status povandeninis skardis- ordoviko glintas, kuris Estijos paktrantėje iškyla virš vandes lygio. Palei skardį driekiasi akumulaicinės lygumos ( 70-80 m. gylio ), kurios Suomijos krantų link, nuosekliai mažėjant gyliui, pereina į priekrantę seklumą.
Baltijos sineklizė, susidariusi Rytų Europos platformos prekambro kristaliniame pamate prieš 300 - 500 mln. metų, vėliau buvo pripildyta paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus nuosėdų, kurios daugiau laiko kaupėsi esant normalioms jūrinėms salygoms ir tik kartais lagūnose ( permas ). Didesnė dabartinės Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai.
Kvartero nuosėdos Baltijos jūroje nedarniai slūgso virš įvairaus amžiaus uolienų. Nuosėdų dangos storis kinta nuo 10m. iki 40 m, dažniausiaiyra Lansorto duburyje ( 160 mm.) Tačiau stačiuose šlaituose, taip pat stiprios erozijos vietose kvartero nuosėdų gali nebūti.