Pasaulyje vis sparčiau vyksta globalizacija: nyksta sienos tarp tautų ir ekonomikų. Valstybės jungiasi į sąjungas, tarptautines organizacijas tam, kad sudarytų sąlygas taikai, stabilumui ir gerovei bei kartu galėtų pasitikti globalinius pasaulio iššūkius. Valstybių integracija reiškia, jog jos susitaria ne tik dėl to, kokie bus tarpusavio santykiai, bet ir nusprendžia kai kuriuos šalių vidaus gyvenimo klausimus ir reikalus tvarkyti bendrai.
Narystė ES yra būdas tapti bendros rinkos dalimi, taip pat dalyvauti bendrojoje teisingumo ir vidaus reikalų sistemoje bei Europos užsienio ir saugumo politikoje. Būdama tokioje politinėje ir ekonominėje tautų bendrijoje, Lietuvos visuomenė galės pasinaudoti naujomis galimybėmis prekiauti, keliauti, dirbti ir studijuoti Europoje, pažangia administravimo, įstatymų leidybos ir valdymo patirtimi, taip pat finansine parama, kurią siūlo ES.
Žinoma, kelias narystės link yra nelengvas ir reikalauja nemažai laiko, žmonių pastangų, pinigų, įvykdyti daug reformų, kad šalyje veiktų ES teisės normos ir kad būtų palankios sąlygos šalies ūkiui modernizuoti. Norint įstoti į ES, reikia sugebėti prisiderinti prie ES teisinės, administracinės ir institucinės sistemos. Visos ES narės valstybės turi tam tikras pareigas ir teises ir kur yra nustatytos konkrečios dalyvavimo taisyklės.
Taigi ES svarbu, kad valstybė taptų pilnaverte nare, gebančia laikytis visų ES narės teisių ir pareigų. Aišku valstybei tai irgi svarbu, tačiau interesas yra susiderėti dėl kuo palankesnių narystės sąlygų, kad nenukentėtų nacionaliniai interesai.
Derybos dėl narystės ES
Derybos dėl narystės ES reikalingos tiek šaliai kandidatei, tiek Europos Sąjungai, nes yra derimasi dėl narystės ES sąlygų. Derybos dėl narystės ES yra unikalios daugeliu atžvilgiu, jos skiriasi nuo kitų tarptautinių ar tarpvalstybinių derybų. Jų išskirtinumą pirmiausia lemia tai, kad šiose derybose valstybė siekia prisijungti prie pasaulyje pavyzdžių neturinčios organizacijos - Europos Sąjungos.
Derybose dėl narystės ES galima išskirti tris pagrindinius klausimus:
- Derybas dėl narystės ES galima suvokti kaip platesnio proceso - šalies pasiregimo narystei ES - sudedamąją dalį, iš esmės kaip galutinį stojimo į ES etapą.
- Šalis turi derėtis dėl būsimos narystės įsipareigojimų perėmimo sąlygų.
- Derybos dėl narystės ES yra galutinis derybų etapas, nuo kurio sėkmės priklauso konkreti šalies įstojimo į ES data ir narystės sąlygos.
Derybose dėl narystės ES nagrinėjama ne vienas ar keli specifiniai klausimai, bet procesas - šalies pasirengimas narystei ES, kuris apima ES teisės aktų nuostatų perėmimą daugelyje sričių, o tai dažniausiai reiškia teisės derinimą ir jos įgyvendinimą bei efektyvesnio šių sričių valdymo užtikrinimą. Derybos vyksta dėl kiekvieno skyriaus atskirai.
Galioja vadinamasis skyrių ‘nepriklausomybės‘ principas, kuris reiškia, kad derybose dalyvaujančių šalių dėl vieno derybinio skyriaus išreikšti požiūriai negali turėti įtakos deryboms dėl kitų skyrių. Papratai tariant, nuolaidų darymas viename iš skyrių negali būti pagrindas prašyti, kad derybų partneris nusileistų dėl ko nors kitame skyriuje.
Pirma, derybose nagrinėjama, kaip šalis rengiasi stojimui į ES - ar ji vykdo duotus įsipareigojimus ir ką planuoja nuveikti, kad laiku baigtų pasirengimą narystei. Antra, deramasi dėl pereinamųjų laikotarpių - ar sugebėsime iš karto įgyvendinti visus ES kriterijus, ar reikia juos atidėti tam tikram laikotarpiui.
Siekiant narystės, būtina šalinti tebeegzistuojančias kliūtis su ES. Tai reiškia pasakyti apie antidempingo muitus, kuriuos ES taiko kai kuriai šalies įmonių produkcijai ir žemės ūkio produktams, kurie riboja įmonių pardavimo galimybes. Taip pat reikia aiškiai atskirti valstybės institucijų ir privačių įmonių funkcijas.
Valstybės jungiasi į sąjungas, tarptautines organizacijas tam, kad sudarytų sąlygas taikai, stabilumui ir gerovei bei kartu galėtų pasitikti globalinius pasaulio iššūkius. Valstybių integracija reiškia, jog jos susitaria ne tik dėl to, kokie bus tarpusavio santykiai, bet ir nusprendžia kai kuriuos šalių vidaus gyvenimo klausimus ir reikalus tvarkyti bendrai.
Narystė ES reiškia ne tik demokratiją ar rinkos ekonomiką. Ji taip pat susijusi su įvairiais reikalavimais prekių ir paslaugų kokybei, darbo įrangos, saugos ir pan. standartais, arba visais reikalavimais, kurie yra įtvirtinti ES teisėje. Kitaip sakant, šalis turi prisiderinti prie ES teisės.
Pereinamieji laikotarpiai
Kai kurių ES teisės nuostatų šalis negali įgyvendinti iki narystės ES datos. Tokių nuostatų perėmimas yra techniškai sudėtingas, brangiai kainuoja, be to, gali šaliai sukelti nepageidaujamų socialinių-ekonominių pasekmių. Tokiu atveju tam tikroms nuostatoms įgyvendinti šaliai gali būti suteiktas pereinamasis laikotarpis. Jo esmė yra ta, kad šaliai apibrėžtą laiką leidžiama taikyti savas, o ne įvardytas tam tikroje ES bendrojoje politikoje ar teisės akte nuostatas. Kitaip sakant, šaliai sudaroma galimybė kurį laiką tvarkytis ne pagal ES taisykles.
Šalies derybos dėl narystės ES yra platesnio - integracijos į ES proceso - dalis. Viskas, ką šalis integracijos klausimu darė iki šiol, galima pavadinti namų darbų ruošimu, kuriuos ji atliko aukštame lygyje, net aplenkiant daugumą ES šalių narių kai kuriais klausimais ar net susiderint geriausiai. Norintieji tapti ES narais turėjo harmonizuoti teisės aktus, pasiruošti atverti sienas kapitalui, prekėms ir žmonėms. ES vidaus taisykles iki narystės datos.
Tapusi ES nare šalis gaus paramą iš ES struktūrinių fondų. Ši parama bus skiriama žemės ūkiui, regionų, infrastruktūros plėtrai. Todėl derybose tariamasi ir dėl finansinių dalyvavimo sąlygų, dėl vadinamojo „finansinio derybų paketo“ deramasi paskutiniame etape. Pagrindiniai klausimai - žemės ūkio produkcijos kvotų nustatymas, išmokų ūkininkams dydžiai, paramos apimtis aplinkos, transporto, infrastruktūros plėtrai. Parama skiriama projektams, juos individualiai suderinus Briuselyje.
Kaip veikia ES (ir kodėl ji tokia sudėtinga)? | DW News
Aišku Lietuvai tai irgi svarbu, tačiau mūsų interesas yra susiderėti dėl kuo palankesnių narystės sąlygų, kad nenukentėtų mūsų nacionaliniai interesai.
Subsidiarumo principas
Vienas iš reikšmingiausių ES veikimo elementų - subsidiarumo principas reiškia, kad ES sprendimai turi būti priimami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu. Kitaip tariant, Sąjunga nesiima priemonių (išskyrus tas sritis, už kurias tik ji atsakinga), jei jos nebūtų veiksmingesnės už nacionalinio, regionų arba vietos lygmens priemones. Šis principas užtikrina laisvą individų, bendruomenių, savivaldybių ir kitų smulkių subjektų veikimą, į kurį aukštesnio lygio valdžia gali įsikišti tik tuomet, jei šie nepajėgia veikti patys. Jis nustato, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi.
Pagal 1992 m. Maastrichto sutartį, Europos Sąjunga subsidiarumo principą taiko išimtinei jos kompetencijai nepriklausančiose srityse tik tada, kai siūlomo veiksmo tikslų Europos Sąjungos valstybės narės negali pasiekti, o Europos Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų veiksmingiau.
Europos Sąjungos valstybės narės skirtingai interpretavo subsidiarumo principą, todėl prie 1997 m. Amsterdamo sutarties buvo pridėtas protokolas dėl proporcingumo ir subsidiarumo principų. Protokole teigiama, kad subsidiarumo principas negali būti pretekstas peržiūrėti visą Europos Sąjungos acquis communautaire, bet į jį turi būti atsižvelgiama svarstant naujus Europos Sąjungos veiksmus.
Europos Sąjungos narėmis jos tapo 2007 01 01. 2007 12 13 Europos Sąjungos 27 valstybių ar vyriausybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį (įsigaliojo 2009 12 01). 2009 12 01 įsigaliojusia Lisabonos sutartimi panaikinta Europos Sąjungos trijų ramsčių struktūra.
Europos Sąjunga tapo vientisu teisiniu dariniu, turinčiu teisinį subjektiškumą, pakeitė Europos Bendriją ir perėmė jos teises bei pareigas. Europos Bendrijos steigimo sutartis pavadinta Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis liko galioti ir jos pavadinimas nebuvo pakeistas. Bendroji užsienio ir saugumo politika ir toliau rėmėsi valstybių narių tarpvyriausybiniu bendradarbiavimo taisyklėmis ir procedūromis, todėl kiekviena valstybė narė išlaikė visišką savarankiškumą. Lisabonos sutartis perėmė daugumą Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties nuostatų.
tags: #kokie #yra #reikalavimaivalstybems #buti #europos #nare