Šiandieniame informacijos ir naujų technologijų pasaulyje žmogus susiduria su įvairiais tekstais: instrukcijomis, publicistika, mokomaisiais tekstais, administraciniais tekstais ir t. t. Tekstai būna ilgi ir trumpi, paprasti ir sudėtingi, sakytiniai ir rašytiniai, nuoseklūs ir nenuoseklūs, dialoginiai ir monologiniai, stilistiškai konotuoti ir neutralūs.
ISO 690:2021 standarto pavyzdys
Kas Yra Pastraipa?
Pastraipa - rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, yra teksto struktūros elementas. Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis.
Pastraipų Rūšys
Yra kelios pastraipų klasifikacijos, priklausomai nuo to, pagal ką jas skirstome.
Pagal Rašymo Stilių:
- Aprašomoji: Detaliai aprašo objektą, vietą ar asmenį.
- Pasakojamoji: Pasakoja istoriją ar įvykį.
- Samprotaujamoji: Pateikia argumentus ir įrodymus, siekiant įtikinti skaitytoją.
Pagal Užimamą Vietą Tekste:
- Įžanginė: Pristato temos esmę, sudomina skaitytoją.
- Dėstymo: Plėtoja pagrindinę mintį, pateikia argumentus ir pavyzdžius.
- Apibendrinanti: Apibendrina temos esmę, pateikia išvadas.
Vidinė Pastraipos Struktūra
Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais.
- Pradžia (Teminis Sakinys): Formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką.
- Dėstymas: Sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai. Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys.
- Apibendrinimas (Išvada): Apibendrina pagrindinę mintį, pateikia išvadas.
Pastraipos gali būti:
- Uždaros: kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis - trinariškumas.
- Mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys.
Pastraipos struktūros schema
Pastraipos Kūrimo Principai
Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį.
Įžanga - pirmoji pastraipa, kurioje dėstoma, kodėl rašomas tekstas, iškeliama pagrindinė mintis, užmezgama intriga. Iš tinkamai sukurtos įžangos sužinome, ko tikėtis iš kuriamo pranešimo. Įžangos tikslai:
- Intelektualiai parengti klausytojus, kad jie suprastų temos esmę, suminėti pagrindinius teiginius.
- Patraukti jų dėmesį, sudominti tema, parodyti jos aktualumą.
- Nuteikti juos emociškai palankiai savo ir temos atžvilgiu, paskatinti veikti.
Gera įžanga turi užmegzti intrigą: iškelti klausimus arba atskleisti problemą taip, kad pažadintų klausytojo ar skaitytojo smalsumą. Dažniausiai pasitaiko šie įžangų tipai:
- Susitapatinimas su auditorija.
- Sąsaja su kalbos situacija.
- Tikslo išdėstymas.
- Temos svarbumo išdėstymas.
- Statistinių duomenų citavimas ir teiginių formulavimas.
- Istorijos pasakojimas.
- Analogija.
- Retorinis klausimas.
- Citavimas.
- Humoras.
Galima sakyti, paskutinė teksto pastraipa yra apibendrinimas. Jame pateikiamos svarbiausios temos mintys. Gero apibendrinimo paslaptis - remiantis dėstymo dalimi, atsakoma į įžangoje iškeltus klausimus.
Siūlomi tokie pabaigų tipai:
- Apibendrinimas.
- Citavimas.
- Asmeninio ryšio kūrimas.
- Iššūkis auditorijai.
- Utopinė vizija.
Vidurinė teksto dalis (dėstymas) gali turėti daug pastraipų, jos vadinamos dėstymo pastraipomis. Tarp jų gali pasitaikyti ir siejimo pastraipų, kurios paprastai būdingos ilgesniems tekstams.
Antraštė - paprastai trumpas vieno sakinio tekstas, kuriuo nusakoma teksto esmė, pagrindinis turinys. Taigi antraštė turėtų būti glaudžiai susijusi su pagrindiniu tekstu, ji gali būti ir svarbiausia teksto idėja, aktualioji žinia, būtinoji informacija, ir pagrindinis teksto argumentas, vėliau pakartotas tekste, ir galutinė išvada ar apibendrinimas.
Individualus stilius geriausiai perteikiamas vykusiai atsirinktomis stiliaus priemonėmis, vadinamuoju RAKTU (Ritmiškumo ir eufonijos figūros; Atbalsio, arba atkartojimo, figūros; Kontrasto kūrimo priemonės; Tropai; Atnaujintoji frazeologija; Sąmojis ir šmaikštumas). Tai galimybė patiems kurti individualius autorinius pasakymus, kuriuos galima vadinti sentencišku kalbėjimu.
Citata - tai geriausiai matoma intertekstualumo forma, kai nesunkiai atskiriamas autoriaus ir svetimas tekstas. Pagal apimtį citatos gali būti neautonomiškos (vieno žodžio, frazės, sakinio dalies) ir autonomiškos (sakinio, kelių sakinių, net ištisos pastraipos). Pagal nuorodų būdus skiriamos klasikinės, nedokumentuotos ir anoniminės citatos.
Nors nėra nustatyta jokių formalių citatų ilgio reikalavimų, pasaulyje dažniausiai laikomasi praktikos, kad citatos, ilgesnės nei 4 eilutės, turėtų būti naudojamos tik išskirtiniais atvejais, o tekste turi būti ypatingai išskirtos (šriftu, kursyvu ar įrėmintos). Nesant nurodymų dėl bibliografinių nuorodų taisyklių, rekomenduojame naudoti tarptautinį standartą LST ISO 690:2021.