Žodis ikona yra graikų kilmės “eikon”, kas reiškia įvaizdį, atvaizdą, paveikslą. Tad paprastai siaurąja prasme ikona laikoma įrėmintas portretas kokio nors šventojo, Kristaus ar Dievo Motinos.
Ikonų klasės skiriamos remiantis tais pačiais kriterijais: žodžio kaip ženklo referencija ir semantine referentų klasifikacija.
Referencijos Skirtumas tarp Vardų ir Ikonų
Pirmiausia nuo vardų ikonos skiriasi ypatinga referencija: (a), (b) ir (c) sakiniuose pavartojamos garsinės išraiškos (ypatingi nekaitomi žodžiai), kuriomis mėgdžiojamas nekalbinės tikrovės garsas (beldimas), sukuriamas nekalbinės tikrovės garsinis vaizdinys (uodegos vizginimas), išreiškiamas tam tikrą akimirką netikėtai pajuntamas jausmas (skausmas). Tai reiškia, kad nustatomas vienoks ar kitoks ryšys tarp žodžio ir nekalbinės tikrovės objekto (referento) - o tai ir yra referencija. Bet čia aptariama referencija yra visiškai kitokia, nei ankstesniame skyrelyje aptartų vardų: vardas pavadina tikrovės objektą (referentą) per tarpininką - sąvoką (raudonos semiotinio trikampio linijos), o ikonos tiesiogiai išreiškia nekalbinės tikrovės objektą (žalios semiotinio trikampio linijos).
Tokia referencijos pobūdžio skirtis yra vardų ir ikonų esminis skiriamasis požymis (klasifikavimo kriterijus): ‘netiesioginis įvardijimas‘ vs ‘tiesioginis išreiškimas‘.
Terminologija
XX-ojo amžiaus antrosios pusės tyrimai leido išskirti dvi žodžių klases - „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ aptariami ir ‘jaustukai’, ir ‘ištiktukai’ kaip ‘raiškiųjų žodžių’ klasės. Užsienio kalbotyroje tik XXI-ame amžiuje randasi poreikis skirti dvi ikonų klases, todėl tuose šaltiniuose, kur jos neskiriamos, visos ikonos vadinamos arba ‘interjekcijomis’, ’emociniais-ekspresiniais žodžiais’ arba ‘raiškiaisiais žodžiais’. O ten, kur skiriamos ikonų rūšys, jaustukams paliekamas ‘interjekcijos’ pavadinimas, o ištiktukai virsta ‘ideofonais’.
Šiame darbe, vadovaujantis tiek kalbos dalių klasifikacijos logika, tiek pagarba tradicijai, tiesioginės referencijos žodžiams vadinti pasirenkamas terminas ‘ikona’ (gr. εiκών ‘atvaizdas’), o jų rūšims - ‘interjekcija’ (lot. inter ‘tarp’, jectio ‘nevalingas įsiterpimas’) ir ‘ideofonas’ (gr.
Peržvelgus ikonų semantiką (tuk-tuk-tuk, ku-kū, mū-ū-ū, vizgu-vizgu, vikst, aj-aj-ai, o-o-o, ciu-ciu-ciu, še), nesunku įsitikinti, kad referentai yra susiję su tokiomis nekalbinės tikrovės sritimis: tikrovės garsų mėgdžiojimas, tikrovės vaizdinių įgarsinimas, nejučia garsu išreiškiamos emocijos ar tiesiogiai garsais išreiškiami valios aktai ir paskatos.
Tai leidžia visus ikonas priskirti vienai iš išreiškiamos tikrovės pusių: ‘jausmų, valios aktų, paskatų raiška’ vs ‘garsų, vaizdinių, potyrių imitavimas ar raiška’.
Ikonų Vartojimo Sfera
Iš pirmo žvilgsnio, ikonų vartojimo sfera gerokai siauresnė už vardų ir tarnybinių žodžių. Tačiau XX-ajame amžiuje išplitusios garso ir vaizdo išsaugojimo ir perdavimo technologijos, informacinių technologijų plėtra iš esmės sugriovė per amžius nusistovėjusią sakytinio/rašytinio teksto dichotomiją. Klasikinė sakytinio/rašytinio teksto skirtis, be to, kad vienas reiškiamas garsu, kitas - grafiniais ženklais, paremta atstumu laike ir erdvėje tarp adresato ir adresanto - sakytinis tekstas randasi ir suvokiamas čia ir dabar, rašytinis tekstas adresatą pasiekia visada gerokai vėliau ir gerokai kitur, nei buvo kuriamas. Šią skirtį pradėjo ardyti garso ir vaizdo įrašymo ir atgaminimo priemonės, kurios leido ir sakytinį tekstą kilnoti per laiką ir erdvę, o informacinių technologijų išplėtoti tekstiniai čatai sukūrė susirašymą čia ir dabar, t.y., pagimdė iš esmės naują reiškinį - kalbėjimą raštu.
Toks kalbėjimo raštu atsiradimas ir paplitimas privertė spręsti sakytinio teksto ypatybių perteikimo grafinėmis priemonėmis problemą. Sakytinė kalba turi visą spektrą ypatumų, be kurių rašytinėje kalboje paprastai arba apsieiname, arba randame ilgesnių aprašomojo pobūdžio raiškos galimybių. Tai mimika, gestai, intonacija, tiesioginės kalbančiojo emocijos ir pan. Dabar prireikė pavaizduoti grafiškai visus tiesioginio kalbėjimo (čia ir dabar) niuansus. Tradiciniai ir rašte pripažinti, bet be galo riboti klausiamosios ar šaukiamosios intonacijos bei nutylėjimų rodikliai (klaustukas/šauktukas/daugtaškis) staiga buvo išplėtoti į begalę jausmaženklių, šypsniukų, patiktukų, ikonyčių ir pan.
Beje, VLKK aprobuotame V. Dagienės, G. Grigo ir T. Jevsikovos „Enciklopediniame kompiuterijos žodyne“ (2008) teigiama, kad lietuviškas angliško emoticon atitikmuo yra jaustukas - simbolis, reiškiantis tam tikrą emociją ir vaizduojamas rašmenų seka arba paveikslėliu.
Aptariant ikonas, nedera pamiršti ir pieštinių pasakojimų - komiksų, kurių genezė tikriausiai siekia senovės Egipto laikus (o gal net ir pirmykščių žmonių priešinius ant olų sienų).
Ikonų Meno Istorija
Seniausios rastos ikonos yra iš 6-to šimtmečio. Būtent iš karaliaus Justino I laikų, kada prasidėjo auksinis Bizantijos amžius. Jos tik praeitam šimtmetyje buvo atrastos Sinajaus kalno Šv. Katarinos vienuolyne. Šio Bizantijos laikotarpio ikonų pagrindinę temą sudaro Kristus. Bet jis ikonose nevaizduojamas pagal helenistinį modelį, o palestiniško tipo su per vidurį perskeltais plaukais, dvišaka barzda ir tiesiu žvilgsniu.
Ikonų menas, žinoma, klestėjo per visą Bizantijos laikotarpį. Dailininkams tada buvo nustatytos griežtos taisyklės, nuo kurių jiems nebuvo leista nukrypti. Tik įsigalėjus ikonoklastams, Bizantijos ikonų menas sustojo, nes ikonoklastai naikino bet kokį bažnytinį meną.
Įvadas į piktogramas
Bizantijos ikonų menas jau 13 šimtm. persikėlė į Viduržiemio jūros salą - Kretą. Nors Kreta jau seniai buvo žinoma, kaip kultūros ir meno centras, bet tuo laiku Bizantija į jos kultūrą turėjo ypatingai didelę įtaką. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų mene Kreta pasiekė 16 amžiuje.
Iš Pietryčių Europos ikonų menas 12 - 13 šimtm. perėjo į Serbiją, Bulgariją ir Rumuniją. Tačiau didelių aukštumų ten nepasiekė. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų menas pasiekė Rusijoj. Žymiausia rusų ikonų meno mokykla buvo įsikūrusi Novgorode. Į Rusijos ikonų meną tada pateko ir daug vakarietiškos įtakos, nes Novgorodas tada turėjo artimus prekybinius ryšius su Vakarais.
Stipria spalvų išraiška vėliau pasižymėjo Pskovo ikonų meno mokykla. Bet kalbant apskritai apie rusų ikonų stilių, reikia pažymėti, kad jie šiame mene išryškino sintezę jų originalaus stiliaus ir bizantinio. Vėliau rusų ikonų menas degradavosi. Ikonų puošnumas rėmėsi tik paauksuotu metalo apvalkalu. Tada išsivystė vadinamoji devocionalinė industrija. Fabrikai šventųjų atvaizdus išspausdavo metalo plokštėse.
Lietuvoje ikonų menas beveik neegzistavo, nes tai buvo grynai Rytų Bažnyčios produktas.
Dievo Motinos Ikonografija
Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai:
- Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a.
- Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis.
- Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save.
- Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija.
- Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą.
| Tipas | Aprašymas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Hodegetrija | Dievo Motina laiko Vaikelį ir rodo į jį | Smolensko Hodegetrija |
| Eleusa | Mergelė su Vaikeliu susiglaudžia skruostais | Vladimiro Dievo Motina |
| Kyriotissa | Mergelė sėdi soste su Vaikeliu ant kelių | - |
| Agiossortissa | Mergelė viena, iš profilio, meldžianti | - |
| Oranta | Mergelė laiko Vaikelį įsčiose | Naugardo Dievo Motina |
Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą.
Yra nemažai versijų, kodėl Aušros Vartų paveikslas unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas".
Ikonų reikšmė Bizantijos mene
Būtent tokioje nesuderinamų kultūrų sintezeje su nauju religingumo supratimu ir su pasikeitusia tiek ekonomine, tiek politine situacija formuojasi visiškai kitoks Bizantijos menas. “…Vakarų ikonografijoj visada akcentuota pedagoginė ir didaktinė pusė, o Bizantijos ikonografija tais pačiais Viduramžiais ieškojo būdų deramai vaizduoti šventus personažus bei Šv. Rašto įvykius , idant išsilaisvinusi nuo menkiausio komentaro priemaišų pateiktų juos tikinčiųjų kontempliacijai”. Būtent dėl tokios išsiskiriančios Bizantijos padėties iki šiol ginčyjama Bizantijos meno pradžios data: kai vieni mokslininkai Bizantijos kūrybą IV ir V amžiuose priskiria antikos menui, kiti čia mato viduramžių užuomazgas.
Bizantijos menas ir jo naujovės reiškiasi įvairiose srityse: architektūroje, taikomojoje ir dekoratyvinėje dailėje, mozaikose, freskose, miniatiūrose, puošiančiose rankraščius, ypač svarbią vietą čia užėmė ikonų tapyba. Tačiau visgi meno paskirtis buvo ne tik estetinė, - menas buvo religijos tarnas. Meno mecenatai buvo dvasininkai ir valdančiųjų sluoksnių nariai, vadinasi, menas turėjo paklusti jų iškeltiems reikalavimams, t.y arba aiškinti bažnyčios dogmas, arba šlovinti imperijos didingumą (tai ypač ryšku Bizantijos įtakoje atsidūrusiuose kraštuose).
Ankstyvosios Ikonos
Pirmosios ikonos aptinkamos VI a. Ankstyvieji krikščionys ikona vadino bet kokį šventojo pavaizdavimą. Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti tik kūrinius tapytus ant lentos, siekiant atskirti nuo freskos ir mozaikos.
Ikonos dažniausiai kildinamos iš egiptietiškų fajumo portretų Egipte nuo IV pr.m.e iki II a. ant mirusiojo veido buvo pritvirtinama lenta su jo portretu. Jis buvo daromas enkaustikos technika, rečiau tempera. Mirusysis vaizduojamas iki krūtinės kai kada iki pusės. Stengiamasi kuo tiksliau perteikti mirusiojo atvaizdą, kad grįžusi dvasia galėtų lengviau surasti kūną.
Pirmosios ikonos artimos Fajumo portretams tiek ta pačia atlikimo technika, tiek paveikslo kompozicija: šventasis vaizduojamas iki pusės arba iki pečių. Tačiau Fajumo portretų ir ikonų paskirtis skiriasi, nes ikona suprantama ne kaip paprastas, o turintis stebuklingų galių atvaizdas, galintis dvasiškai bendrauti su besimeldžiačiuoju, ji suprantama kaip dvasinio grožio idealas.
Pirmųjų VI a. ikonų yra išlikę negaug, nes dauguma buvo sunaikinta ikonoklastų. Ankstyvųjų darbų tepimo maniera išsiskiria daugiasluoksniškumu, bet tuo pačiu lengvumu ir net ekspresija. Pirmosioms Konstantinopolio ikonoms būdingi ryškūs antikiniai bruožai: “tik auksiniai graviruotų ornamentų nimbai priverčia patikėti, kad čia krikščioniškas siužetas.” Ne vien technikos, bet ir paveikslo kompozicijos ir minties atžvilgiu akstyvosios ikonos atliepia vėlyvosios antikos portretų tapybos modelį.
Ankstyvieji ikonų darbai statiški, frontalūs, visi paklūstantys toms pačioms vaizdavimo normoms. Figūros modeliuojamos minkštai, veiduose antikiniai bruožai. VII a. Bizantijos ikonų tapyba pradeda atsiskirti nuo antikinės įtakos: darbuose daugiau grafinės sausumos, dažai be niuansų dedami ant plokštumos. - nebelieka antikinio sensualizmo pėdsakų. Ikonose vaizduojamas šventasis, kurio veide ir laikysenoje nėra žmogiškų ir žemiškų jausmų.
Nuo pat ikonų atsiradimo jos išplito visoj imperijoj, tačiau šventųjų paveikslų kultas buvo lydimas fetišizmo ir kraštutinio prietaringumo. Ikonas pradedama suprasti, kaip miestų saugotojas, jų reikšmė didėja dėl relikvijų kulto plitimo. Didelį vaidmenį vaidina “ nerankų darbo” ikonos atsiradusios, pasak legendų, stebuklingais būdais, tikima, kad jas sukūrė ne žmogaus ranka ir kad jų jėga persiduoda prie ikonos prisilietusiam žmogui. Nuoširdžiai tikėta, kad ikonos gali apginti nelaimėlį, išgydyti ligonį ar netgi prikelti mirusįjį. Imperatoriai imdavo ikonas į mūšį tikėdami, kad jos padės laimėti.
Bažnyčia ne tik rūpinosi ikonų kūrybos kanonų nustatymu, bet ir ikonų laikymu. Sostinėjė, kaip visoje imperijoje buvo daugybė vienuolynų saugančių žymiąsias ikonas, kurių pagarbinti suplūsdavo minios maldininkų. Didelį emocinį krūvį palikdavo vienuolynų rengiamos šventės, kurių metu buvo išnešamos ikonos:Ikoną išnešdavo į didelę aikštę, ir nešantysis turėjo ją apeiti ratu penkiasdešimt kartų. Paskui jį pakeisdavo kiti - ir taip visą dieną…” Vienuoliams, kurie gyveno iš piligrimų aukų, tai buvo dar vienas iš įtakos šaltinių, tačiau tai baugino pasaulietinę valdžią, bijojusią vienuolynų stiprėjimo.
Opozicija ikonoms tapo susikūrusios ikonoklastų partijos, kurios teigė, kad negalima vaizduoti dieviškosios Kristaus esmės materealiajoje formoje. Marijos ir Kristaus atvaizdai - dažniausi ikonų personažai. Šios ikononos labiausiai atspindi to meto religinį meną, teikusiam pirmenybę statiškoms pozoms ir paskiroms figūroms. Ypač Bizantijos gyventojai gerbė dievo motiną.
Mergelė Marija dažniausiai vaizduojama iš priekio arba lengvai palinkusi prie kūdikio. Ji pasirodo kaip žmonijos užtarėja. Dievo Motiną bizantiečiai vaizdavo labiau subrendusią,labiau motinišką ir todėl žmogiškesnę, artimesnę paprastiems mirtingiesiems. Daugelis mokslininkų teigia, kad tokios Marijos vaizdavimo ištakos siekia vėlyvąją Antiką, kur panašiai vaizduojami Romos imperatorienių portretai.
Kristus ikonose sutingęs, tačiaui galingas, kartais net elegantiškas. Jis vaizduojamas stovintis arba sėdintis kaip valdovas. Bizantijos laikotarpiu ir buvo sukurtas specifinis Kristaus veido tipas: “plačiais skruostais, vešlia barzda, ilgais plaukais - formulė, kuria norėta kartu išreikšti ir tėvą ir sūnų. Kūdikėlis Kristus, laikomas Marijos glėbyje, dažnai vaizduojamas neharmoningų, ir visiškai nevaikiškų proporcijų su suaugusio žmogaus bruožais.
Be Kristaus ir Marijos dažni ikonų personažai - šventieji. Jie vaizduojami su Kristaus atvaizdu rankose, kurio vardu jie kovojo ir pasiekė pergalę. Šventųjų paveikslų populiarumą, sąlygojo šių šventųjų užtarimo maldos praktika. Šventieji vaizduojami pagal liturginį rangą.
Didžiausią nuosmukį Bizantijos ikonų tapyba patyrė ikinoklastų sąjūdžio ir jiems pritariančių valdovų valdymo metu. VIII a. - IX a. pradž.laikotarpiu buvo draudžiami ir sistemingai naikinami visi religiniai atvaizdai, dėl perdėto prieš tai buvusio jų garbinimo ir to aliuzijos į pagonybės laikus. Kaip alternatyva ikonoms tuo metu pradėjo atsirasti imperatorių atvaizdai, kurie savo esme buvo tapatūs ikonoms.
Vėl atgimusiu ikonų tapybos laikotarpiu ir stačiatikybės triumfu galime laikyti 843 metus, kai ikonos vėl buvo legalizuotos. IX - X a. laikotarpis dar vadinamas Makedonietišku atgimimu. Šio laikotarpio menas įgauna kompozicijos ramumą. Ornamentai, koloritas - viskas persmelkta ką tik patirto laimėjimo idėja. Įsitvirtina itin griežtos bažnyčios įteisintos taisyklės, kuriomis turėjo sekti menininkas. Apspręsti šventųjų tipai. Sustiprėja ir antikos įtaka ikonoms: ji ryški klasikinėse proporcijose ir beveik skulptūriniame apimties perteikime.
Būdingas atsiradusio judesio lengvumas ir charakteringa drabužių piešinys. Vaizduojamojo išvaizda siekia idealo. Ikonos, kurios turėjo daug šalininkų ir gynėjų buvo restauruotos ir atiduotos Bizantijos gyventojų kulto reikmėms, laikantis Konstantinopolio Bažnyčios paskelbto mokymo.
Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais.
Šiuolaikinė Ikonų Tapyba
Šiuolaikinė ikonų tapyba - tai aktualiu metu (XXI a.) sukurtos ikonos, griežtai laikantis tradicinės ikonų tapybos principų tiek technologijos, tiek ikonografinio kanono prasme. Ikonografiniai siužetai taip pat nėra išgalvojami, tačiau parenkami iš plataus krikščioniškos ikonografijos arsenalo.
Yra nuostabu žinoti, kad beveik du tūkstantmečius skaičiuojanti ikonų tapymo tradicija yra gyva ir aktuali iki šių dienų, ir kad netgi šiame išprotėjusiame XXI-e amžiuje yra žmonės, kurie kantriai ir ištikimai gyvajai tradicijai kuria ikonas taip pat ir dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jas kūrė, tarkim, Bizantijos vienuoliai prieš tūkstantį metų.