Nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, neįmanoma aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip augimo stygį, psichologinį poveikį, klaidą, neišvengiamą socialinės netvarkos pasekmę ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.
Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis.
Nuodėmės apibrėžimas ir esmė
Nuodėmė yra „žodis, veiksmas arba troškimas, priešingas amžinajam Įstatymui“ (šv. Augustinas). Tai Dievo įžeidimas.Nuodėmė yra veiksmas, priešingas protui.
- Sąmoningai padaryta - t. y. žmogui pažįstant savo veiksmą ir žinant, kad jis prieštarauja Dievo valiai ir yra nedoras.
- Laisvai padaryta - vadinasi, einąs ne iš būtinumo ir ne iš prievartos, kuriai vidiniai ir išoriškai priešinamasi, bet iš nevaržomo paties žmogaus pasirinkimo; vienu žodžiu, toks veiksmas, už kurį žmogus yra tikrai atsakingas.
- Priešingas Dievo valiai - tai valiai, kurią Dievas yra pranešęs žmonėms savo įstatymais, įsakymais ir sąžinės balsu.
Nuodėmių klasifikacija
Nuodėmės, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos priešingos perlenkimu arba stygiumi, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes Dievui, artimui ir sau pačiam; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu.
Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19-20).
Nuodėmės vertintinos pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte suvokiamas skirtumas tarp mirtinosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios tradicijoje.
- Gimtoji nuodėmė yra ta, kurią visi žmonės gauna paveldėjimo keliu iš pirmojo tėvo Adomo.
- Nežinojimo nuodėmės yra tos, kurios kyla iš nugalimo, vadinasi, nusikalstamo nežinojimo.
- Silpnybės nuodėmės, kurios kyla iš negerų polinkių, ydų ar aistrų nevaldymo.
- Piktybės nuodėmės, kurių priežastis yra stipriai į blogį palinkusi valia.
Mirtinos ir lengvos nuodėmės
Didelė arba sunki nuodėmė yra ta, kuri visiškai nutraukia mūsų antprigimtinius santykius su Dievu, pašalina iš mūsų sielos pašvenčiamąją malonę ir nupelno amžinąjį pasmerkimą į pragarą. Kadangi pašvenčiamoji malonė yra tikra mūsų sielos antprigimtinė gyvybė, todėl didelė arba sunki nuodėmė, ją pašalindama, mūsų sielą antprigimtiniu atžvilgiu nužudo. Todėl visai pagrįstai ir teisingai ji vadinama mirtina nuodėme.
Mažoji arba lengvoji nuodėmė nenutraukia mūsų antprigimtinio ryšio su Dievu, tik susilpnina mūsų širdyje Dievo meilę ir nupelno mums laikinąsias bausmes šiame pasaulyje ir skaistykloje.
Sunkiai nusidėti reiškia sąmoningai - tą žinant ir to norint - pasirinkti ką nors, kas labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui. Mirtinoji nuodėmė naikina meilės dorybę, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios.
Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti.
Mirtinoji nuodėmė - kaip ir meilė - yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai.
Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga.
Septynios mirtinos nuodėmės
Kartojamos nuodėmės, net lengvosios, virsta ydomis; tarp jų išsiskiria septynios didžiosios nuodėmės.
Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos.
Septynios nuodėmės (kitaip Mirtinosios nuodėmės, Septynios nuodėmės) - mirtinos nuodėmės Romos katalikybėje, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I VI amžiuje.
7 mirtinos nuodėmės (2002 m. skaitmeninis remasteris)
Įsivaizduokit, jog gimstame su puikiais žvilgančiais šarvais, kurie mus saugo nuo labai pavojingo pasaulio aplink. Šalia mūsų verda nesibaigianti Šviesos ir Tamsos kova, o mes tarsi šapeliai vėjyje blaškomi po mūšio lauką. Šarvai mus saugo nuo sužeidimų, o kiekviena mirtina nuodėmė yra įtrūkimas mūsų apsaugoje. Kuo didesnis polinkis kokiai nors ydai, tuo didesnis plyšys ir tuo daugiau priešiškų strėlių sminga į mūsų gležną kūnelį.
Kiekvienas turime visą puokštę nuodėmių. Net šventieji. Jei manote, kad neturite vienos ar kelių ydų, vadinasi nepažįstate savęs, bijote atidžiai save apžiūrėti. Tai blogai, nes tik suvokdamas savo silpnybes gali tobulėti, eiti į priekį.
| Nuodėmė | Apibūdinimas | Poveikis |
|---|---|---|
| Gobšumas | Nenormalus prisirišimas prie materialinių dalykų | Sutrikusi medžiagų apykaita, sumažėjęs imunitetas |
| Puikybė | Aukštinimas savęs ir žeminimas kitų | Nepatikimumas, nepakeliamas troškimas būti pripažintam |
| Nesaikingumas | Persivalgymas ar per didelis gėrimas | Vidinio chaoso, nerimo, įtampos, nepasitenkinimo pasekmė |
| Pavydas | Nepasitenkinimo ar pikto nuliūdimo jausmas dėl artimo pasisekimo | Nesugebėjimas mylėti, nesėkmės |
| Pyktis | Keršto troškimas, neapykanta | Degina iš vidaus ir temdo protą |
Jei kada nors ravėjote daržus, turėjote susidurti su varpučiu. Jo labai ilgos šaknys, ir, jei gerai neišrauni, vėl iš naujo atželia, kaip niekur nieko. Taip ir su ydomis. Siela amžina ir gyvename mes tūkstančius gyvenimų. Jei tiksliau, Vedose rašoma, jog yra 8.400.000 gyvybės formų, o siela per jas visas perkeliauja. 400.000 yra žmogiško tipo gyvybės forma. Tai įsivaizduokite per kiek tūkstančių gyvemimų formavosi jūsų charakterio bruožai, pomėgiai, silpnybės. Ne taip lengva nugalėti savo ydas. Tačiau tą daryti ir reikia, ir verta.
O štai ko nereikia, tai pernelyg stresuoti - juk ryte prabudus neimate rautis nuo galvos plaukų, kad po nakties reikia valyti dantis. Juk nesakot - vakar prieš miega valiau, o ryte ir vėl reikia???! Kada tai baigsis?! Kokia neteisybe! Juk paprasčiausiai nusiprausiate, susišukuojate, apsirengiate ir einate toliau per gyvenimą. Taip ir su nuodėmėmis - reikia akylai stebėti savo reakcijas ir iškar stengti keisti mąstymą.
Iš tikrųjų, milžiniškas žygdarbis savyje pastebėti ydas. Lengviau ydas matyti kituose. Bet tai irgi nėra blogai, nes jei matai kitame nuodėmę, vadinasi pats ją turi. Jei neturėtum nuodėmės savyje, jos neatpažintum ir kitame, nes neturėtum su kuo savyje palyginti.
Mes visą pasaulį sovokiame tik per save, savo pojučius ir patyrimus, savo naudą, pasitenkinimą. Mes negalime pajausti svetimo skausmo, jį galime tik bandyti suvokti, prisimindami save panašioje situacijoje ar įsivaizduodami, kaip mes patys jaustumėmės. Todėl viską, ką matome kituose, suvokiame tik todėl, kad patys taip turime.
Anot Jokūbo: „Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį” (Jok 1, 14-15). Kitaip tariant, visi mes esame gundomi ir tas gundymas mumyse pasėja nuodėmės sėklą.
Ydos yra egoizmo pagimdytos, iš noro ne duoti, bet gauti. Gauti materialinės ar psichologinės naudos, pasitenkinimo. Visos septynios nuodėmės tarpusavyje labai glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo.
Atgaila ir sutaikinimas
Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).
„Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“ Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21).
Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana.
Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė. Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja, dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.
Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su Juo nutraukimas. Kartu ji pažeidžia bendrystę su Bažnyčia. Dėl to atsivertimo vaisius esti ir Dievo atleidimas, ir sutaikinimas su Bažnyčia. Liturgiškai tai išreiškia ir atlieka Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas.
Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui - praradus malonę“.
Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).
Ką turime daryti, kad galėtume priimti Dievo gailestingumą? Turime prisipažinti nusikaltę ir gailėtis dėl savo nuodėmių. Pats Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia apšviečia mūsų nuodėmes, apdovanoja mus teisinga sąžine ir atleidimo viltimi.
Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, būtina suvokti, kad nuodėmės padariniai yra dvejopi. Mirtinąja nuodėme bendrystė su Dievu nutraukiama, todėl esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi atitaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas išskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę.
Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, - sako šv. Augustinas. Jis ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas skirtas sunkioms nuodėmėms atleisti, tačiau tai taip pat proga dvasiniam vadovavimui ir artimam ryšiui su Dievu palaikyti. Net ir neprisimenant sunkių nuodėmių, rekomenduojama atlikti sakramentinę išpažintį maždaug kas mėnesį. Rečiau einantieji šio sakramento dažniausiai visiškai užmiršta savo nuodėmes ir pamažu praranda sąžinės jautrumą.
Sutaikinimo sakramento teikėjai visada turėtų būti įsisąmoninę, kad šis sakramentas įsteigtas vyrams ir moterims, kurie yra nusidėjėliai.