Gintaras - tai mineralas, nors dažnai vadinamas akmeniu. Tai išskirtinis, Baltijos jūroje randamas mineralas, nuo seno naudojamas ne tik papuošalų ar kitų dirbinių gamybai, bet ir garsėjantis savo gydomosiomis bei kosmetinėmis savybėmis. Natūralus gintaras yra ne tik grožio, bet ir retumo simbolis. Šiame straipsnyje panagrinėsime gintaro susidarymo procesą, cheminę sudėtį, spalvas ir jo panaudojimo galimybes.
Kas yra Gintaras?
Paprastai tariant, gintaras yra sustingę ir per milijonus metų fosilizavęsi spygliuočių sakai. Jie skaidrūs, o jų kietumas pagal Moso skalę yra 2-2,5. Juose gali būti saugomi prieš tūkstančius metų išlikę suvenyrai. Gintarai tikriausiai susiformavo paleogene, maždaug prieš 40 mln. metų.
Seniausias šio mineralo pavadinimas - elektronas - kilęs iš graikų kalbos. Šis žodis reiškia „kilęs iš saulės“ ir „akmuo, kuris traukia“. Šis žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio sucus, reiškiančio sultis.
Baltijos gintaras - tai nedaug pakitę spygliuočių sakai. Švieži medžių sakai buvo skaidrūs, šviesiai gelsvos spalvos. Gintaro spalvą keičia į jį patekusios įvairios priemaišos bei pagrindiniai jo struktūros elementai - be galo maži terpeninių dujų burbulėliai.
Schlee ir Glöckner gintarą apibūdino kaip senesnius nei 1 mln. metų medžio sakus. Jaunesnius medžio sakus mokslininkai vadino kopalu. M. Gintarui susiformuoti prireikė 2-10 mln. metų. Nuo medžių nutekėjusius sakus upės nunešdavo į jūrą.
Gintaro Cheminė Sudėtis
Gintaras - senovinių medžių Pinus Succinifer, kurie yra seniai išnykę, sukietėję sakai. Šis mineralas gali būti baltas, geltonas, žalsvas, žydras, raudonas, tačiau dažniausia pasitaikantys yra spindintys saulėje gelsvos aukso spalvos dariniai. Gintaras yra organinių rūgščių junginys, kurį sudaro keli cheminiai elementai. Jo cheminė formulė - C10H16O. Jame yra apie 78% anglies, apie 11% deguonies ir apie 10% vandenilio. Dažnai pasitaiko sieros priemaišos.
Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas, todėl lengvai nusvidinamas. Gintaro kietumo laipsnis pagal Moso skalę svyruoja tarp 2 ir 3. Pagal O. Neskaidriuose gintaro dariniuose anglies mažiau nei geltonos spalvos skaidriuose jo variantuose, kas gali būti įvertinama kaip didesnio sakų kiekio susikaupimas.
Deguonis gintare pasirodo burbuliukų pavidalu, geltonos spalvos skaidriame gintare gali būti priskaičiuojama iki 6000 burbuliukų 1 сm3, neskaidriame - iki 900000. 150° temperatūroje gintaras pradeda minkštėti, o 300° - lydosi. Jis lengvai užsidega, skleisdamas sakų kvapą. Mineralas pasižymi dielektriko savybėmis ir sulaiko šilumą.
Gamtoje sutinkamas gabalų pavidale, kurių diametro dydis nuo 1 iki 10-20 cm ir daugiau, pasitaiko ir labai masyvių gabalų - iki 10 kg. Pasaulyje yra žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių.
Nuo neorganinių mineralų fosiliniai sakai skiriasi tuo, kad juos sudaro tik trys cheminiai elementai: anglis, deguonis ir vandenilis. XVII - XVIII a., pradėjus vystytis kalnakasybai, pirmiausia rusvųjų anglių telkiniuose, o vėliau ir kitokiose nuogulose, buvo randama daug fosilinių sakų rūšių, kurios savo fizinėmis savybėmis labai skyrėsi.
Gintaro Spalvos ir Rūšys
Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių. Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas.
Gintaro spalvą keičia į jį patekusios įvairios priemaišos bei pagrindiniai jo struktūros elementai - be galo maži terpeninių dujų burbulėliai.
Pagrindinės gintaro spalvos ir jų ypatybės:
- Skaidrusis (su gelsvu atspalviu). Ši gintaro spalva galėtų būti pavadinta „pirmine“, tokie yra švieži medžio sakai. Skaidraus gintaro yra apie 10%, tačiau daugiausia tai smulkūs gabaliukai. Didesni skaidraus gintaro gabalai yra ypač reti ir vertingi. Skaidraus gintaro atspalvis gali kisti nuo gelsvo iki tamsiai raudono, nelygu koks yra gintaro oksidacijos laipsnis.
- Raudonasis. Natūraliai raudonas gintaro atspalvis sutinkamas ypač retai. Ši spalva gali būti nuo oranžinio iki tamsiai raudono atspalvio, priklausomai nuo to, kiek ilgai gintaras išbuvo ore: vykstant oksidacijos procesui, veikiant saulės spinduliams ar degant miškui. Raudoną spalvą gintaro meistrai išgauna kaitindami skaidrų gintarą (jį priverstinai oksiduodami). Raudonasis gintaras, pramintas „drakono krauju“, yra plačiai vaizduojamas Shosoin lobiuose, kurie buvo rasti Japonijoje.
- Geltonasis. Tai dažniausia gintaro spalva (apie 70% visų spalvų). Iš medžių sakai tekėjo saulės atokaitoje, todėl garuodami lakieji sakų komponentai sudrumstė sakus, t. y. suformavo juose tūkstančius smulkių dujų burbulėlių. Šie mikroburbulėliai skaido šviesą ir sudaro mūsų matomą geltoną spalvą.
- Baltasis. Tai labai retas gintaras. Paprastai šis gintaras pasižymi tekstūrų, „gamtos piešinių“ įvairove. Jis dar vadinamas „karališkuoju“ arba „kauliniu“ ir dažnai painiojamas su dramblio kaulu. Lakiosios sakų medžiagos saulės atokaitoje garavo itin intensyviai, todėl susiformavo daugybė mikrodujų burbulėlių. Kuo jų daugiau ir kuo jie smulkesni, tuo baltesnis yra gintaras. Baltasis gintaras yra lengvesnis nei kitų spalvų gintaras, todėl jis plaukia net ir gėlame vandenyje.
- Mėlynasis. Tai pats rečiausias gintaro atspalvis. Kadangi gintaro iškasama vis mažiau, tai ši spalva dabar yra beveik išnykusi - iš tūkstančio gintaro gabaliukų gal tik du būna mėlynos spalvos. Melsvas Baltijos gintaras skiriasi nuo mėlynojo Dominikos gintaro.
- Žaliasis. Šis gintaras irgi yra retas. Žalsvą atspalvį ir kartais „kristalų“ („cukrinę”) struktūrą gintaras įgavo sakams nukritus ant augalų ir sureagavus su chlorofilu.
- Juodasis. Tai gana dažna gintaro spalva, įdomi savo natūralumu. Tekantys spygliuočių sakai susimaišė su medžių žievės liekanomis, miško paklotės augaline mase. Kartais juodajame gintare sakų būna tik 10-15%, visa kita sudaro priemaišos.
Taigi, natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė.
Štai keletas kitų gintaro rūšių:
- Putų gintaras - labiausiai savo išvaizda nutolęs nuo gintaro; jo spalva ir struktūra primena sustingusias putas - nepermatomas, balzganas; poringiausias ir dėl to lengviausias.
- Bekeritas - randamas apvaliais gumulais nuo vyšnios iki kiaušinio dydžio. Spalva įvairaus rudo atspalvio.
- Štantinitas - randamas smulkiais (iki 5cm) apvaliais, gauburiuoto paviršiaus, kartais sluoksniuotos struktūros gumulėliais, apsitraukusiais blausiai juoda, suaižėjusia ir trapia dūlos plutele. Neskaidrus, tamsiai rudai juodas, stipraus dervos blizgesio.
- Krancitas - randamas smulkučiais (1-2 cm) apyskaidriais ir skaidriais, žalsvai gelsvos spalvos gabalėliais, apsitraukusiais plonyte rusvai raudona ar rausvai pilka trapia dūlos plutele, šviežiame lūžyje taukų blizgesio.
- Gedanitas - randamas 1-2 cm, rečiau kumščio dydžio apvaliais netaisyklingos formos gumulais. Išvaizda primena kanifoliją: skaidrus, rečiau šiek tiek drumstas, blyškiai geltonas, ryškaus stiklo blizgesio.
- Glesitas - randamas nedideliais 1-5 cm dydžio apvaliais gabalėliais. Dažniausiai būna neskaidrus, kartais šiek tiek persišviečiantis, raudonai rusvos ir juodos spalvos, taukų blizgesio.
- Rumenitas - randamas Karpatų srityje, ypač Rumunijoje. Daugiausia jo randama Buzėjaus upės baseine, įvairaus dydžio (kartais 1-2 kg) gabalais. Paprastai neskaidrus, rusvai geltonas ir tamsiai raudonas, retai šviesiai geltonas.
Štai lentelė, apibendrinanti pagrindines gintaro spalvas ir rūšis:
| Spalva/Rūšis | Apibūdinimas | Retumas |
|---|---|---|
| Skaidrusis | Gelsvas, gali būti tamsiai raudonas | Retas |
| Raudonasis | Nuo oranžinio iki tamsiai raudono | Labai retas |
| Geltonasis | Dažniausia spalva, sudrumstas dėl dujų burbuliukų | Dažnas |
| Baltasis | Primena dramblio kaulą, daug mikrodujų burbuliukų | Labai retas |
| Mėlynasis | Pats rečiausias atspalvis | Beveik išnykęs |
| Žaliasis | Įgavo spalvą dėl chlorofilo | Retas |
| Juodasis | Sumaišytas su medžių žievės liekanomis | Gana dažnas |
| Putų gintaras | Struktūra primena sustingusias putas | - |
Amber rosary - rosary maker
Gintaro Panaudojimas
Jau bronzos amžiuje graikai nešiojo papuošalus su gintaru. Senovės tautos šį „akmenį“ naudojo karoliams, laidotuvių papuošalams, talismanams ir amuletams nuo nelaimių gaminti. Senovės mokslininkai gintarui priskyrė gydomųjų savybių. Ir šiandien natūraliosios medicinos šalininkai šiuos akmenis naudoja skydliaukės, širdies ar astmos ligoms gydyti.
Baltijos šalyse iš šio mineralo buvo gaminami amuletai, relikvijoriai, skulptūros ir muzikos instrumentai. XVIII a. Prūsijos karaliaus prašymu buvo sukurtas Gintaro kambarys - Frydricho Vilhelmo darbo kabineto baldai, pagaminti vien iš gintaro. Tačiau šis valdovas jį paliko kaip dovaną Rusijos carui.
Mineralas taip pat naudojamas pramonėje, kaip dažų ir tirpiklių sudedamoji dalis. Tuo tarpu iš gintaro išgaunama gintaro rūgštis naudojama natūralios kosmetikos gamyboje.
Gintaras vadinamas „amžinuoju akmeniu“, nes veikiamas išorinių veiksnių jis keičia savo spalvą. Per 15-20 metų šviesūs atspalviai tampa vis labiau oranžiniai ir raudoni. Tai vienintelė iškastinė derva, turinti tokį didelį gintaro rūgšties kiekį (3-8 %).
Pakabukai, karoliai ar apyrankės su gintaru - tai papuošalų klasika, kuri tiks kiekvieną dieną. Be to, šiuos papuošalus galima laikyti dvasiniais talismanais, saugančiais nuo nesėkmių.
Gintariniai papuošalai neabejotinai tinkama dovana - jie nepavaldūs laikui, elegantiški ir, kaip manoma, gali apsaugoti savo savininką nuo nelaimių. Dovanodami jį kitam asmeniui dovanojate kažką daugiau nei papuošalą. Tai gražus, originalus suvenyras visam gyvenimui. Todėl žiedas ar vėrinys su gintaru bus puiki dovana gimtadienio, vestuvių metinių bei kitų švenčių proga.
Gintaras Lietuvoje ir Baltijos Šalyse
Lietuvoje ir Rytų Baltijos šalyse gintaro dirbiniai pradėti naudoti ankstyvajame, paplito viduriniame neolite. Nuo vidurinio neolito gintaro žaliava ir ruošiniais prekiauta su Šiaurės rytų Europos miškų zonos gyventojais.
3 a. antroje pusėje-4 a., sumažėjus gintaro prekybai, baltų žemėse vėl imta daugiau naudoti gintaro dirbinius, išplito įvairių formų karoliai ir kirvelio pavidalo kabučiai, verti į karolių vėrinius su stiklo, emalio ir metalo karoliais bei kabučiais.
17-19 a. gintaras buvo apdirbamas Klaipėdoje, Šventojoje ir kitur; iš Lenkijos, Vokietijos buvo įvežami gintaru inkrustuoti baldai, veidrodžiai, dėžutės, indai, įvairūs kulto reikmenys. 19 a. antroje pusėje gintaro dirbinių gamyba išplėtota Palangoje.
Gintaras - tai, kuo gali didžiuotis Baltijos šalys. Daugybę metų žavėjęs žmones gintaras vis dar išlieka populiariu aksesuaru. Gintariniai papuošalai verčia didžiuotis turtinga gintaro istorija.