„Vienybė-Jedinstvo-Jedność“ - tai „Jedinstvo“, Socialstinis judjimas už pérsitvarkymą Lietuvoje, prosovietinė organizacija, veikusi 1988 11-1991 08. Oficialus pavadinimas kurtas pagal Sąjūdžio (iš pradžių - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis) pavadinimą.
Kaip ir kitose Baltijos šalyse, įkurta SSKP ir SSRS išsaugoti siekiančių SSKP Centro komiteto veikėjų iniciatyva. Jedinstvo vienijo SSRS pavaldžių įmonių ir organizacijų (daugiausia Vilniaus) darbuotojus, sovietų kariuomenės kariškius, dažniausia rusakalbius kitų tautų probolševikinių pažiūrų žmones.
Istorikai ir nepriklausomybės pradžią puikiai menantys politikai pasakoja, kad jedinstvininkai buvo „paprasto tarybinio žmogaus“ prototipas, tie, kurie dirbo didelėse gamyklose, dažnai kalbėjo rusiškai ir džiaugėsi gyvendami Sovietų Sąjungoje.
Nacionaliniai judėjimai Baltijos šalyse, lietuvių noras gimtąją kalbą padaryti valstybine, o vėliau ir laisvės siekis juos erzino, kaip erzino ir „Jedinstvos“ lyderius, kurie ne tik nuoširdžiai tikėjo Lenino idealais, bet ir uoliai vykdė Maskvos sumanymus.
Leido jie ir savo laikraštį, atskiri jos nariai dalyvavo rinkimuose į AT, o pati organizacija išnyko tarsi dūmas kartu su paskutiniais Rusijos kariais, palikusiais Lietuvą.
„Jedinstvo“ įsikūrimas ir veikla
Istorikas Marius Emužis pasakoja, kad „Jedinstvo“ įsikūrė 1988 metų lapkritį ir buvo neformali organizacija. Oficialiai jie rėmė perestroiką, bet realiai buvo kur kas konservatyvesni. Susikūrė jie, kaip reakcija į Sąjūdį, kuris įsikūrė vos mėnesį prieš „Jedinstvo“.
„Tos jėgos, kurios sudarė „Jedinstvo“, telkėsi ir anksčiau, bet 1988 metų ruduo buvo kertinis momentas, nes ir Sąjūdžio veikla, matyt, jiems signalizavo tam tikrus dalykus: lietuvių kalbos statuso grąžinimą, vėliavos klausimai ir panašiai. Tai jiems atrodė antisovietinė veikla“, - pasakojo istorikas.
Pirmasis rimtesnis susidūrimas įvyko 1989 vasario 15 dieną, prieš nepriklausomybės minėjimą. Maskva vykdė energingą kompaniją prieš tą minėjimą, o „Jedinstvo“ ėmėsi demonstracijų, streikų. Pasipylė kritika ir daliai Lietuvos Komunistų partijos lyderių, kurie palaikė arba nepasisakė prieš vasario 16-osios šventimą.
„Tai buvo pirmas viešas minėjimas ir buvo susilaukta veiksmų prieš. Tai rodė, kokios buvo „Jedinstvos“ nuostatos, kokie žmonės ją sudaro. Jie visų pirma buvo prosovietikai, nusistatę prieš nepriklausomybę“, - sakė M. Emužis.
Rimčiausias susidūrimas vyko 1991 metais sausio 9 dieną prie tuometės AT, o dabar Seimo, mat išvakarėse buvo pakeltos maisto produktų kainos, situacija kaito, trūko prekių dėl blokados. Ir štai ryte prie rūmų susirinko jedinstvininkai ir reikalavo Vyriausybės atsistatydinimo.
„Jie taip pat bandė veržtis į AT, sunku pasakyti tai buvo spontaniškas ar iš anksto apgalvotas veiksmas. Mitingas vaikytas vandeniu, būta susidūrimų, muštynių. Vytautas Landsbergis tą kartą kreipėsi į minią pro langą, kiek mačiau video įrašų, jis kalbėjo rusiškai, nors gal būta ir lietuviškų paraginimų. Tas kreipimasis parodo, kas buvo adresatas, kas atėjo ir ko norėjo. Tiesa, kainų pakėlimas buvo atšauktas“, - aiškino istorikas.
Manoma, kad tas sausio 9-osios mitingas buvo preliudija, tikėtasi išprovokuoti muštynes ir susidūrimus su nepriklausomybės gynėjais, to tik ir laukė Maskva. Tada turėjo įsikišti armija „gelbėti žmones“.
Buvo skleidžiamos kalbos apie rusakalbių teisių pažeidimus. Taigi buvo bandymų, bet provokacijos nepavyko.
„Labiausiai buvo bijoma, kad „Jedinstvai“ pavyks konsoliduoti rusakalbių jėgas. Jie buvo populiarūs didžiosiose Vilniaus gamyklose, kur kūrėsi darbininkų draugovės, komitetai ir vyko kita organizacija. Ten dirbo daug rusakalbių. Tai buvo gerai organizuota ir greit mobilizuojama jėga, kilo pavojus, kad mušeikų surinkti netruktų.
Bijota, kad ir nacionaliniu pagrindu ims vienytis, nes tai būtų pavojus Lietuvai“, - pasakojo M. Emužis.
Reali „Jedinstvos“ galia ir susitelkė Vilniaus gamyklose.
„Sausio 13-osios naktį veikė „darbininkų draugovės“, šiuos žmones vežė prie Radijo ir televizijos pastato, jie ten ėjo į vidų, o stovintieji lauke mėtė į juos akmenis. Tai nebūtinai buvo „Jedinstvo“ žmonės, bet tikrai darbininkija.
Buvo ir daugiau tokių prosovietinių organizacijų, kaip antai Lietuvos demokratinių jėgų kongresas, net nežinia, kam jis pavaldus buvo. Bet steigtos organizacijos parodyti, kad judėjimas yra masiškas. Nors tai buvo tiesiog manipuliuojami žmonės. Paskui pati „Jedinstvo“ prasiskiedė, atsirado „Gelbėjimo komitetas“ ir kiti“, - sakė istorikas.
Tarybinių žmonių organizacija
Istorikas Kęstutis Antanaitis prisiminė, kad panašios organizacijos kūrėsi ir kitose šalyse. Ten atsirado interfrontai, internacionaliniai frontai. Tiesiogiai jie nebuvo komunistų partijos dalimi, bet vadovai ir veikėjai - komunistai.
„Lietuvos ypatybė buvo ta, kad lenkų daug įtraukta buvo, o kitur - rusai. Tiesa, priklausė „Jedinstvai“ ir lietuvių. Tai tokia sovietinės valdžios atsvara Sąjūdžiui ir kitiems liaudies frontams. Vadovai šios organizacijos buvo smulkūs valdininkai, tie, kas buvo vadinami „tarybiniais žmonėmis“.
Jiems netiko, kad lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, tas konfliktas atėjo dar iš 1987 metų. O kiti buvo tie, kuriems Sovietų Sąjungoje buvo tiesiog gera gyventi, nenorėjo nieko keisti“, - pasakojo K. Antanaitis.
Jedinstvininkai savo veiklą koordinavo su kompartija. Tai buvo priedangos ar skėtinė organizacija. Jų veikla faktiškai buvo mitingai ir laikraščio leidybą, buvo sakoma, kad jie neva atstovauja liaudį, nėra partijos žmonės.
Šiuos žmones naudojo ir sausio 13-osios įvykiuose, bandyta sudaryti vaizdą, kad Lietuvoje yra dvi jėgos, kurios tarpusavyje nesutaria. Jei būtų susipjovę, tai Maskva su tankais nuramintų.
Signataras Eugenijus Gentvilas pasakojo, kad Klaipėdoje jedinstvininkų taip pat netrūko.
„Kai 1988 metais Klaipėdoje su kolegomis pradėjome Sąjūdį, tai greitai gimė ir „Jedinstvos“ būrelis. Pirmiausia tai buvo įvairių tarybinio pavaldumo įmonių darbuotojai ir vadovai. Manau buvo organizuota iš Maskvos, nes judėjo daugiausia Vilniaus ir Klaipėdos sąjunginės įmonės, jų darbuotojai.
Manau juto, kad Sąjūdis nenori leisti rusifikuoti Lietuvos, o jie priešinosi. <...> Tai buvo jėga, kuri ieškojo pretekstų nesutarimams.
Tiesa, pavojingesni už juos buvo lietuviai radikalai, kuriems niežtėjo nagai pamokyti jedinstvininkus. O juk tik to ir trūko, pasidavimas provokacijoms tuomet buvo labai pavojingas. Maskvai to tik ir reikėjo, sakytų, kad štai Lietuvoje imama mušti rusakalbius. Tokia taktika buvo naudota Gruzijoje, Azerbaidžane“, - pasakojo politikas.
E. Gentvilas prisiminė, kad pačiam susidurti su jedinstvininkais taip pat teko, nes kandidatavo į AT, ėjo per visus kolektyvus Klaipėdoje, kurie buvo jo apygardoje, tai kliuvo ir gamyklų.
„Kalbėjau rusiškai ten, nes dalis lietuviškai nesuprato. Tada visur ir mokyklos, ir kolektyvai visi norėjo susitikti. Konkuravom su tokiu KGB darbuotoju per rinkimus, tai abu ėjom per tas gamyklas. Aš vienaip, jis kitaip kalbėjo.
Teko kalbėti su tais žmonėmis, jie sąžiningai bijojo, kad su rusais bus elgiamasi blogai. Bijojo persekiojimo. Rinkimuose jie, matyt, balsavo ne už mane. Nors džiaugiuosi, kad pavyko bent jau nuraminti juos, kad nieko baisaus nenutiks“, - pasakojo E. Gentvilas.
„Jedinstva“ mitinguose
Signataras Rimvydas Valatka mena, kad su kai kuriais jedinstvininkais jam teko bendrauti asmeniškai, net skelbti jų tekstus.
„Aukščiausioje Taryboje dirbo Vladislav Šved, kuris buvo rinktas Naujoje Vilnioje. Jis buvo vienas iš „Jedinstvos“ lyderių. Nemažai jedinstvininkų teko sutikti prie parlamento, kai jie rinkdavosi į mitingus. Dažniausiai tai buvo žmonės suvežti iš gamyklų.
Jei komunistų partijoje dauguma buvo pragmatikai, tai „Jedinstvos“ vadai ir tos naktinės kompartijos, o tiksliau, atskilusios kompartijos vadai buvo fanatikai. O kiti nariai buvo daugiausia rusai ir dalis lenkų, darbininkija. Juos suveždavo į mitingus, jie pabaubdavo. Panašiai, kaip dabar baubia maršininkai per mitingus.
Lozungai buvo tokie pat, AT - šalin, Landsbergį - lauk“, - pasakojo signataras.
Anot jo, „Jedinstvą“ sudarė dvi dalys: vadai, idėjiniai lyderiai, komunistų partijos fanatikai, kurie net 1988 metai dar tikėjo Markso ir Lenino mokymu bei manė, kad jis yra pats teisingiausias.
Na, o eiliniai nariai, nors net formalios narystės ten, matyt, nebuvo - paprasti žmogeliai, atvežti ar atvažiavę į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti. Jei nemokėjo lietuvių kalbos, nenorėjo jos mokytis ir juos baugino, kad į valdžią atėję fašistai juos sunaikins, taps antrarūšiais.
„Jei Lietuva būtų buvusi laisva, be sovietų kariuomenės ir KGB, tai ši organizacija būtų buvusi juokinga, o gal ir nesusikūrusi. Bet Lietuvoje tuo metu stovėjo sovietų armija, veikė KGB, tai ši organizacija buvo kaip sukarinta.
Tai buvo pakankamai didelė masė žmonių, kuriais Maskva, KGB ar vietinė atskilusi kompartija manipuliavo. Jie kėlė realų pavojų, o kartą tik per plauką neįsiveržė į AT. Minia tuomet buvo didelė“, - prisiminė R. Valatka.
„Jedinstvo“ buvo pavojingas reiškinys, bet kai neliko kariuomenės ir KGB, ta organizacija išnyko taip pat tyliai, kaip ir buvo atsiradusi.
Formaliai Jedinstvo buvo įkurta 1988 metų Lapkričio 4 dieną kažkokiame Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute, kuris iš tikro buvo kažkokia grynai karinės paskirties įstaiga, o tie matavimo prietaisai tebuvo visokia įranga, skirta kariniams radarams, taip kad į ten ir darbuotojai buvo atrinkinėjami dar nuo senų laikų pagal aiškų kriterijų: kad arba būtų nelietuviai arba visiškai nupušę komunistai.
Paskui jau šita organizacija ėmė įsisukinėti savo veiklas ir 1989 jau dirbo pilnais pajėgumais, surengė suvažiavimą, kuriame dalyvavo 707 deputatai, daugiausiai iš Vilniaus ir Klaipėdos, kur buvo didžiausi kiekiai komunistinių veikėjų.
Centriniai Jedinstvo padaliniai buvo kažkur Naujojoje Vilnioje, kur anie turėjo netgi įsisteigę kažkokį Naujosios Vilnios banką ir krūvelę kitų įstaigėlių, o vaizdavo kad kovoja už laisvę ir taip toliau.
Tai aišku, Jedinstvo vis rengė kažkokias provokacijas, bandydavo per Sąjūdžio mitingus sukelti muštynes, veržtis į Aukščiausiąją Tarybą ir kitaip visus nervuoti.
O dar Jedinstvo reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvestas SSRS prezidento valdymas, valdžia paleista ir imtasi tvirtos rankos.
Aišku, visą laiką Jedinstvo vaizdavo nepriklausomą darbo žmonių jėgą, tik vat kai 1991 įvyko rugpjūčio pučas Maskvoje, tai kažkodėl visa ta Jedinstvo per vieną dieną dingo ir nustojo veikti.
1989 01-04 vyko Jedinstvo miestų ir rajonų konferencijos, 1989 05 13-14 - steigiamasis suvažiavimas Vilniuje (iš 807 delegatų apie 600 atstovavo Vilniui). Dėl nesutarimų renkant vadovybę iš suvažiavimo išėjo ir iš organizacijos pasitraukė dalis veikėjų - V. Antonovas, S. Juonienė, I. Kučerovas, A. Merkelis ir kiti.
1991 sausio 8, 9 ir 11 d. Jedinstvo kartu su Lietuvos komunistų partija (SSKP platformos) ir Lietuvos demokratinių jėgų kongresu rengė vadinamuosius darbo žmonių protesto mitingus prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, streikus pramonės įmonėse dėl mažmeninių kainų padidinimo, Vilniaus oro uoste, kūrė streikų komitetus, vadinamąsias darbininkų draugoves.
„Jedinstvo“ gyvavo kelis metus ir labiausiai pasižymėjo mitinguose, kuriuos suorganizuodavo greitai ir profesionaliai. Mitinguose, į kuriuos garso aparatūrą padėdavo atsivežti kareiviai, jedinstvininkai mėgo pamojuoti kumščiais ir vėliavomis, bet įsivelti į dideles peštynes su nepriklausomybės šalininkais, o vėliau šauktis tankų pagalbos, jiems nepavyko.
1991 m. Sausio įvykiai Lietuvoje
„Jedinstvo“ ir autonomijos idėjos
1989 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų liaudies deputatų tarybos paskelbė apie lenkų autonomijos Lietuvos TSR sudėtyje sukūrimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Šalčininkų, Vilniaus Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose pradėti rinkti parašai „už autonomiją“.
Net ir labai sudėtingomis 1991 m. rugpjūčio mėnesio sąlygomis, Maskvoje dar nepasibaigus pučui, 1991 m. rugpjūčio 22 d. Negi nematomas panašus autonomininkų tikslas, Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių priimami antikonstituciniai nutarimai, teismų sprendimų nevykdymai?
Šiandien, matydami, kad šios idėjos organizatoriai nelabai ir pasikeitė, tik turi papildomą paramą iš Lenkijos, turėtume ne tik atsiminti istorijos pamokas, bet ir suvokti reiškinių priežastis.
Nesuprantama, kodėl mūsų besikeičiančios valdžios neturi noro ar laiko susipažinti su tarpvalstybine Lietuvos ir Lenkijos sutartimi ir atkreipti Lenkijos pusės dėmesį į ją, šioje sutartyje fiksuotas nuostatas.
Vieši užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimai dvikalbystės klausimais, prieštaraujantys Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimams ir toleruojami užsienio politikai mūsų valstybėje vadovaujančios Prezidentės Dalios Grybauskaitės, ne tik nesiderina su šia tarpvalstybine sutartimi, bet ir reiškia mūsų įstatymų bei įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymą.
Lietuvos etninė sudėtis 1959 m.
tags: #kokiuose #darbartiniuose #rajonuose #turejo #buti #ikurtos