Kokoso pluoštas, dar vadinamas kokoso substratu arba kokosine durpe, išgaunamas iš kokosų riešutų kevalų. Kai naudojame kokosą maistui ar kitoms reikmėms, dažnai lieka tvirtas išorinis apvalkalas - lukštas, padengtas storu plaušų sluoksniu. Būtent šie rudi, šiurkštūs plaušai ir sudaro kokoso pluošto pagrindą.
Tropinių kraštų gyventojai kokosų pluoštą naudoja jau šimtmečius: tradiciškai iš jo pindavo virves, gamindavo šiūrus, kilimėlius, čiužinius, šepečius bei kitus buities reikmenis. Kokoso pluoštas vertintas dėl savo tvirtumo, ilgaamžiškumo ir atsparumo vandeniui - pavyzdžiui, dar Senovės Indijoje bei Polinezijoje iš jo pintos virvės naudotos laivams surišti, nes jos nepūva sūriame vandenyje.
Ilgą laiką kokoso kevalų pluoštas daugiausia tarnavo tekstilės ir buities tikslams, o smulkios skaidulos ir dulkės, likdavusios apdorojus stambesnius pluoštus, buvo laikomos menkaverčiu atliekamu produktu. Tačiau XX amžiaus pabaigoje situacija ėmė keistis - mokslininkai ir augalų augintojai atrado, kad smulkintas kokoso kevalų pluoštas pasižymi puikiomis savybėmis, tinkamomis augalams auginti.
Pirmieji bandymai naudoti kokosų pluoštą kaip auginimo terpę buvo užfiksuoti dar XX a. viduryje (apie 1940-1950 m.), tačiau tuomet tai nepaplito plačiai. Tik 9-ajame dešimtmetyje (XX a. pabaigoje) kokosinis substratas patraukė rimtesnį dėmesį - ypač Nyderlanduose, kur intensyviai ieškota alternatyvų durpėms profesionalioje šiltnamių ūkininkystėje.
Kelios svarbios priežastys lėmė kokoso substrato išpopuliarėjimą žemės ūkyje. Pirmiausia, tai yra atsinaujinantis išteklius. Durpės susidaro per tūkstančius metų pelkėse ir jų ištekliai yra riboti, o durpių kasimas kenkia aplinkai (naikina unikalius pelkių ekosistemų buveines, išskiria sukauptą anglį). Tuo tarpu kokosų pluoštas gaunamas iš kasmet atsinaujinančių kokosų derlių - kokosų palmės (dažniausiai augančios Indijoje, Šri Lankoje, Vietname, Filipinuose ir kt.) kasmet subrandina daugybę riešutų, tad pluošto žaliavos netrūksta.
Antra priežastis - pačios medžiagos savybės: kokosinis substratas pasirodė esąs labai palankus augalų šaknims. Jis prilaiko drėgmę, bet kartu yra laidus orui, neturi patogenų ir piktžolių sėklų. Augintojai pastebėjo, kad sodinukų šaknys kokoso substrate vystosi greitai ir sveikai, o tokiame substrate daigintos sėklos dažnai sudygsta greičiau nei įprastai.
Trečia, kokoso substratas puikiai įsiliejo į populiarėjančias hidroponikos sistemas. 1990-aisiais ir vėliau, plečiantis šiltnaminiam daržovių auginimui be dirvožemio, kokosų pluoštas tapo viena iš pagrindinių terpių pomidorams, agurkams, braškėms, paprikoms ir net gėlėms auginti. Jis sėkmingai konkuruoja su mineraline vata ir kitais sintetiniais substratais, nes yra natūralus, biologiškai skaidus ir pakartotinai naudojamas.
Apibendrinant, kokoso pluošto substratas turi įdomią kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją. Iš paprastos kokosų perdirbimo atliekos jis virto vertingu ištekliumi augalininkystėje. Jo kelias į daržininkų lysves ir namų palanges buvo sąlygotas poreikio rasti tvaresnes ir augalams palankesnes auginimo terpes.
Norint suprasti, kodėl kokoso pluoštas toks tinkamas augalų - ypač mikrožalumynų - auginimui, verta apžvelgti jo savybių visumą.
Kokoso pluošto savybės
- Didelė vandens talpa ir sulaikymas. Kokoso pluošto substratas pasižymi ypatingu gebėjimu sugerti ir išlaikyti vandenį. Smulkios pluošto dalelės veikia tarsi mažytės kempinėlės - jos gali sugerti vandens kiekį, net kelis kartus viršijantį jų pačių svorį (skaičiuojama, kad sausas kokoso pluoštas gali išlaikyti apie 6-8 kartus daugiau vandens nei pats sveria). Tai reiškia, kad gerai sudrėkintas kokoso substratas ilgam išlieka drėgnas.
- Puikus aeravimas ir poringumas. Nors kokoso pluoštas sugeria daug vandens, jis tuo pačiu metu išlieka purus ir laidus orui. Substrate gausu smulkių oro tarpelių tarp pluošto dalelių. Dėl to, net būdamas drėgnas, kokoso substratas neužanka - šaknys gali lengvai gauti deguonies. Tai svarbu siekiant išvengti šaknų puvinių ir „dusimo“, kas neretai nutinka perlaistytame dirvožemyje ar pernelyg tankiame substrate.
- Struktūrinis stabilumas ir mažas suslūgimas. Kokoso pluoštas turi gana tvirtą struktūrą - jame nemažai standžių skaidulų. Net ir išdžiūvęs, šis substratas išlaiko savo tūrį ir nesukrenta į kietą gumulą. Palyginimui, durpinė žemė visiškai išdžiūvusi neretai susitraukia, tampa kieta ir sunkiai vėl sudrėkinama. Kokoso substratas yra lengvai sudrėkinamas net po išdžiūvimo - užtenka vėl palaistyti, ir pluoštas greitai sugeria vandenį atgal. Taip pat jis nesuspaudžia augalų šaknų; priešingai, sudaro joms vienodas sąlygas skverbtis per visą terpę. Mikrožalumynų šaknys, augdamos kokoso pluošte, gali lengvai įsiskverbti tarp dalelių ir suformuoti platų, tankų šaknų „kilimėlį“.
- Lengvumas ir patogumas. Sausas kokoso pluošto substratas yra labai lengvas. Net jį sudrėkinus, bendras svoris išlieka mažesnis nei analogiško tūrio drėgnos žemės. Tai patogu dirbant - padėklai su mikrožalumynais bus lengvesni, juos perkelti ar pakreipti laistant yra paprasčiau, sumažėja lentynų ar palangių apkrova. Be to, substratas neturi stambių akmenų ar kitų kietų dalelių, todėl jį lengva paskleisti tolygiai plonu sluoksniu (kas svarbu mikrožalumynų sėjai).
- Neutralaus pH terpė. Kokoso pluošto substrato natūralus rūgštingumas paprastai svyruoja tarp ~5,5 ir 6,5 pH. Tai yra silpnai rūgšti-artima neutraliai aplinka, ideali daugumos augalų sėklų dygimui ir augimui. Palyginimui, natūralios durpės būna gerokai rūgštesnės (pH ~3,5-4,5), todėl jas tenka kalkinti norint pakelti pH iki augalams tinkamo lygio. Su kokoso substratu to daryti nereikia - jis iškart paruoštas naudoti, o mikrožalumynai jame puikiai jaučiasi. Neutralus pH reiškia, kad maisto medžiagos (mineralai) substrato aplinkoje yra augalams lengvai prieinamos, jų absorbcija nėra trikdoma rūgštinės ar šarminės terpės disbalanso.
- Mažas maistinių medžiagų kiekis. Svarbu suprasti, kad kokoso pluoštas savaime nėra nei trąši žemė, nei kompostas - tai veikiau inertiška terpė. Jame nėra gausu augalams reikalingų maistinių elementų (azoto, fosforo, kalio ir kt.), nes tai tiesiog kokosų kevalo plaušai. Nedideli kiekiai mineralų visgi gali būti: pavyzdžiui, kokoso audinyje aptinkama šiek tiek kalio ir fosforo, taip pat mikroelementų, kurie lieka iš kokosų sultčių. Tačiau lyginant su derlingu dirvožemiu ar kompostu, šių maisto medžiagų kiekiai minimalūs. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad augalai kokoso substrate negauna papildomos mitybos - ilgiau augindami turėtume papildomai tręšti. Tačiau mikrožalumynų atveju tai nėra trūkumas, nes jie didžiąją dalį reikalingų medžiagų turi sukaupę pačiose sėklose ir spėja jas sunaudoti per trumpą augimo laikotarpį. O inertiška terpė leidžia visiškai kontroliuoti, kokias ir kiek trąšų naudoti (jei apskritai reikia).
- Druskų kiekis ir „buferiavimas“. Natūralus kokoso pluoštas gali turėti padidintą druskų (natrio, kalio chloridų) koncentraciją. Taip yra todėl, kad kokosų riešutai neretai mirkomi vandenyje (kartais net jūros vandenyje) tam, kad pluoštas būtų lengviau atskiriamas - šis procesas vadinamas retinimu. Jei substratas blogai išplautas gamybos metu, jame likusios druskos gali kelti pavojų jautriems daigams, trukdyti vandeniui įsigerti ar net „nudeginti“ augalų šaknis. Dėl šios priežasties geresnės kokybės kokoso pluošto produktai būna gamykloje išplauti ir buferizuoti. Išplovimas reiškia, kad pluoštas praskalaujamas gėlu vandeniu, pašalinant kuo daugiau tirpių druskų. Buferizavimas - tai specialus apdorojimas, dažniausiai mirkant pluoštą kalcio turinčiame tirpale (pvz., kalcio nitrato tirpale). Kalcis pakeičia kokosų pluošte natūraliai prisijungusius natrio ir kalio jonus. Tokiu būdu paruoštas substratas nebeišskiria perteklinio kalio į augalų aplinką ir „neatima“ kalcio bei magnio iš tirpalo.
- Didelė katijonų apykaita. Kokoso pluoštas pasižymi nemažu katijonų sorbcijos pajėgumu (dar vadinama katijonų mainų talpa). Tai reiškia, kad jo dalelės geba pritraukti ir laikinai sulaikyti teigiamai įkrautus jonus - tokius kaip kalis, kalcis, magnis ir kt. Ši savybė naudinga, nes substratas gali veikti kaip savotiška maistinių medžiagų „sandėliavimo“ sistema: patręšus, dalis trąšų nesuskubs išsiplauti, o bus absorbuota pluošto ir vėliau po truputį atiduodama augalams. Visgi, kaip minėta aukščiau, su katijonų apykaita susijęs ir tam tikras iššūkis - neapdorotas pluoštas pritraukia per daug kalio ir natrio, atiduodamas kalcį bei magnį. Tai gali sukelti šių elementų trūkumą auginimo metu.
- Lėtai yranti organika. Kokoso pluoštas yra augalinės kilmės medžiaga, tačiau jis skyla žymiai lėčiau nei, tarkime, durpės ar kompostas. Taip yra dėl didelės lignino koncentracijos kokosų plaušuose. Ligninas - tai organinis polimeras, kuris suteikia augalo audiniams tvirtumo ir atsparumo puvimui. Kokoso kevale lignino daug, todėl susmulkintas pluoštas gali ilgai nesuirti net šiltoje ir drėgnoje terpėje. Ką tai reiškia praktiškai? Ogi tai, kad kokosinis substratas nesugenda greitai: jis neišskiria staiga didelio kiekio azoto rišimui reikalingų medžiagų (kas nutinka kompostui yrant), netampa dvokiančia mase. Mikrožalumynų auginimo ciklas trumpas, tad per tas 1-2 savaites kokoso pluoštas faktiškai nepatiria jokio irimo - jis išlieka stabilus viso auginimo metu. Dėl šios priežasties teoriškai tokį substratą galima bandyti panaudoti ne vieną kartą (nors praktiškai geriau naudoti naują dėl higienos sumetimų, apie tai kalbėsime vėliau).
- Švarus ir sterilus (be patogenų). Kokoso pluošto produktai dažnai būna gamybos metu apdorojami termiškai arba chemiškai taip, kad juose neliktų kenksmingų organizmų - sporų, bakterijų, kenkėjų kiaušinėlių. Geros reputacijos gamintojų kokosų substratas būna sterilus arba beveik sterilus iš karto atidarius pakuotę. Tai reiškia, kad jame nėra ligų užkratų, kurie galėtų pulti jaunus daigelius. Priešingai, imant paprastą sodo žemę, visada egzistuoja rizika, jog joje glūdi pelėsių sporos ar kenkėjai (pvz., sėklagraužiai, šlužiai, grybiniai uodeliai), galintys paskui kenkti mikrožalumynams. Kokoso substratas šios rizikos neturi - tad daigai startuoja švarioje terpėje.
- Natūralus atsparumas ligoms. Mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį - atrodo, kad kokoso pluošto terpėje vystosi tam tikra palanki mikroflora, kuri gali stabdyti kai kurių augalų ligų sukėlėjus. Ligninu mintantys mikroorganizmai, apsigyvenantys drėgname kokoso substrate, dažnai konkuruoja su patogeniniais grybais ir neleidžia jiems įsigalėti. Tyrimai in vitro (laboratorinėmis sąlygomis) parodė, kad neautoklavuotas, „gyvas“ kokoso pluoštas gali slopinti tokių ligų sukėlėjų kaip Fusarium ar Pythium augimą. Kitaip tariant, kokosų pluošto terpė pasižymi savotiškomis biologinio atsparumo savybėmis. Namuose augindami mikrožalumynus to galime nepastebėti, nes jų auginimo periodas trumpas, tačiau ilgesnio ciklo augaluose augalai kokoso substrate kartais būna atsparesni šaknų ligoms.
- Biologiškai skaidomas ir kompostuojamas. Nors kokoso pluoštas suyra lėtai, galų gale tai yra organinė medžiaga, kurią po naudojimo galima kompostuoti. Panaudotą kokoso substratą, likusį nuėmus mikrožalumynus, galima drąsiai berti į komposto krūvą ar biologiškai skaidžių atliekų konteinerį. Ten jis palaipsniui suirs ir pavirs vertinga humusinga medžiaga, tinkama dirvai pagerinti.
Kokoso pluošto panaudojimo galimybės
Kokoso pluoštas pasižymi plačiomis panaudojimo galimybėmis lauke. Štai keletas pavyzdžių:
- Šlaitų tvirtinimas. Daugeliui šlaito tvirtinimas atrodo beprasmis darbas, tačiau tik iki tol, kol šlaitas nepradeda slinkti, keldamas pavojų pažeisti pastatus, kelių infrastruktūrą ir t.t. Šlaitų apsaugojimas nuo erozijos galimas juos sutvirtinant tinklu ir apželdinant. Norint sutvirtinti šlaitą rekomenduojame naudoti kokoso pluošto priešerozinį tinklą sustiprintą polipropileno (PP) tinkleliais. Tai yra natūrali, draugiška aplinkai medžiaga, kuri suira 3-5 metų bėgyje, priklausomai nuo atmosferos poveikių.
- Šlaito paruošimas. Šlaito paviršiaus išlyginimas ir reikiamo grunto sluoksnio užpylimas. Paviršiaus paruošimas svarbus dėl dviejų priežasčių - ant lygaus šlaito paviršiaus lengviau montuoti paklotą, o palikus nelygų paviršių ir jau suvešėjus augmenijai, gali matytis įdubimai ir prieš tai buvusios šlaito išgraužos. Šlaitą rekomenduojama padengti 10 cm juodžemio sluoksniu, kuriame augmenija galės lengvai suvešėti.
- Augalų auginimas. Naudodami kokoso pluošto blokus, kurie skatina augalų šaknų vystymąsi, suteikite savo augalams tvirtą pagrindą augti. Natūralios ir organiškos: šios kokoso pluošto plytos yra pagamintos iš kokoso lukšto bei yra 100% natūrali ekologiška auginimo terpė. Jos maitina augalų šaknis ir skatina sėklų, sodinukų ir auginių augimą.
- Dirvožemio gerinimas. Kokoso durpėmis galima tiesiogiai papildyti sodo dirvožemį, taip pagerinant vandens sulaikymą, aeraciją ir sumažinant dirvožemio grybelio ir šaknų ligų riziką.
- Mulčiavimas. Kokoso plaušą galima lygiomis dalimis sumaišyti su sodo dirvožemiu ir naudoti augalų bei krūmų mulčiavimui.
Lengvai naudojami: šie kokoso pluošto blokai gali būti lengvai transportuojami, laikomi ir naudojami, tad jie bus patogiu sprendimu tiek sodininkams, tiek augalams.
Daugiafunkcis panaudojimas: šie kokoso komposto blokai gali būti naudojami atskirai arba jais, kaip sudedamąja dalimi, galima papildyti dirvožemį. Jie tinka įvairiems augalams ir puikiai tinka pradėjus sėti, vazonų mišiniams, hidroponikai ir dirvožemio pagerinimui.
Skirtas sėkloms sėti, kambariniams augalams, gėlėms, svogūninėms gėlėms sodinti ir persodinti.
- 100 % natūrali, ekologiška (pagaminta iš kokoso pluošto)
- Be pridėtinių trąšų
- Ilgiau išlaiko drėgmę
- Purus, lengvos tekstūros
- Augalai lengviau pasisavina deguonį
- Greičiau vystosi šaknys
- Neužmirksta.
Kokoso lukšto substratas gali būti naudojamas ne tik kaip auginimo terpė, o kaip roplių, kačių kraikas, substratas sliekams, sraigėms ar grybams auginti.
Kokoso pluoštas mikrožalumynų auginimui
Mikrožalumynai - tai smulkūs, vos kelių savaičių amžiaus valgomieji augalų daigai, kurie pastaruoju metu itin išpopuliarėjo sveikos mitybos ir namų daržininkystės entuziastų gretose. Šie maži žalumynai, užauginami iš įvairių daržovių, žolelių ar net grūdinių kultūrų sėklų, išsiskiria ne tik intensyviu skoniu, bet ir didele maistine verte. Nors dydžiu jie vos pranoksta daigus (dažniausiai užauga iki 5-10 cm aukščio), mikrožalumynuose sukaupiama neįtikėtinai daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų, dažnai daugiau nei subrendusiuose augaluose. Būtent todėl jie vertinami kaip supermaistas - natūralus būdas praturtinti racioną gausybe naudingųjų medžiagų.
Nepaisant savo mažo dydžio, mikrožalumynai pasižymi didžiule maistine koncentracija - tyrimai rodo, kad kai kuriuose mikrožalumynuose (pavyzdžiui, brokolių, kopūstų daiguose) vitaminų ir antioksidantų kiekis gali būti net keliolika kartų didesnis nei subrendusiuose tų augalų lapuose.
Mikrožalumynų populiarumą lemia keletas svarbių priežasčių. Visų pirma, juos auginti - labai paprasta ir greita. Tam nereikia nei specialios įrangos, nei sudėtingų technologijų: užtenka indelio su auginimo terpe, šviesos ir vandens. Vos per 1-2 savaites galima sulaukti pirmojo derliaus - tai daug greičiau, palyginti su įprastomis daržovėmis ar žalumynais. Antra, mikrožalumynus galima auginti bet kuriuo metų laiku ir beveik bet kur: tiek nuosavame name, tiek miesto bute, ant palangės ar net virtuvės spintelėje. Jiems auginti nebūtina turėti sodo - užtenka nedidelės erdvės namuose. Trečia, ši veikla nereikalauja didelių investicijų: sėklos ir paprastos priemonės (indeliai, substratas) dažnai jau yra po ranka arba lengvai prieinami.
Kitas svarbus mikrožalumynų privalumas - jų universalumas ir įvairovė. Auginti galima daugybę rūšių: nuo įprastų ridikėlių, saulėgrąžų, gražgarščių ar brokolių iki kviečių želmenų, žirnių, bazilikų ar net valgomųjų gėlių (pvz., nasturtų) daigų. Kiekviena rūšis suteikia savitą skonį, spalvą ir tekstūrą, todėl virtuvėje atsiveria galimybė eksperimentuoti - mikrožalumynai naudojami salotoms, sumuštiniams, kokteiliams, garnyrams ar patiekalų papuošimui.
Taigi mikrožalumynai pelnytai vadinami šiuolaikine “mini daržininkystės” tendencija. Vis daugiau žmonių išbando juos auginti namuose, siekdami šviežių, maistingų žalumynų visus metus. Šiame straipsnyje aptarsime vieną populiariausių mikrožalumynų auginimo būdų - naudojant kokoso pluošto substratą. Sužinosite, kas yra šis substratas, kokia jo kilmė ir savybės, kodėl jis laikomas puikia terpe mikrožalumynams, kaip jį teisingai naudoti bei į ką atkreipti dėmesį, renkantis ir ruošiant kokoso pluoštą. Straipsnis skirtas plačiai auditorijai - tiek pradedantiesiems, ieškantiems aiškių nurodymų, tiek pažengusiems augintojams, norintiems pagilinti žinias apie šią terpę.
Kokosų pluošto kilimėliai mikrožalumynams 10×12 cm.
Mini dydžio daiginimo padėklas 10×12 cm.
Mini dydžio daiginimo padėklas 10×12 cm.
Kaip užsiauginti mikrožalumynus namuose? Lengva, greita ir visus metus
Patarimai: įdėkite briketą į indą ir užpilkite 20-25 litrais švaraus vandens, palaukite apie 30 minučių.