Koks būna vėjas?

Atmosfera niekada nebūna sustingusi. Vėjas - tai oro judėjimas Žemės paviršiaus atžvilgiu, vykstantis iš aukšto atmosferos slėgio srities į žemo slėgio sritį. Dažniausiai vertinama vėjo greitis (stiprumas) ir kryptis.

Vėju dažniausiai vadinami horizontalieji oro judesiai. Vertikaliojo judėjimo greitis taip pat vertinamas, tačiau tik stiprios atmosferos konvekcijos metu jis siekia kelis ar keliolika metrų per sekundę; dažniausiai būna šimtus kartų mažesnis už horizontalųjį oro judėjimą.

Vėjo greitis (oro tūrio nueitas kelias Žemės paviršiaus atžvilgiu per laiko vienetą) matuojamas metrais per sekundę, kilometrais per valandą, mazgais arba balais (pagal Beauforto skalę). Dažniausiai matuojamas vėjo vidutinis greitis (greičio vidutinė reikšmė per tam tikrą laiko tarpą, dažniausiai 10 minučių) ir momentinis greitis (vėjo stiprumas tam tikru laiko momentu).

Vėjo vidutinis greitis prie Žemės paviršiaus (10 m aukštyje) dažniausiai yra 3-7 m/s ir nedaug kur viršija 10 m/s. Tačiau oro judėjimas yra labai netolygus ir vėjo greitis stipriai svyruoja apie vidutinę reikšmę.

Staigus vėjo greičio padidėjimas 8 m/s ir daugiau per trumpą laiko tarpą vadinamas škvalu (vėjo greitis viršija 11 m/s ir gali siekti 25 m/s ar daugiau). Pučiant uraganiniam vėjui, greitis viršija 33 m/s, o vėjo gūsiai gali siekti net 100 m/s.

Kaip susidaro vėjas?

Paviršiuje yra plotų, kuriuos įšildo Saulės spinduliai; skirtingai įšildytas ir oras viršum šiltu plotų. įšilęs oras, kaip ir visi kūnai, plečiasi, darosi retesnis, vadinasi, lengvesnis. Tie patys reiškiniai, tik kitokiu mastu, vyksta atmosferoje.

Karščiausiai Saulė šviečia ties pusiauju. Čia įšildytas oras pakyla i aukštesniuosius troposferos sluoksnius ir iš ten veržliais srautais išsisklaido šiaurę ir pietus. Tačiau dėl Žemės sukimosi bet kuris tiesiaeigis judėjimas palengva keičia savo kryptį, pasuka dešinę Šiaurės pusrutulyje ir į kairę Pietų pusrutulyje. Pagal šį dėsnį oro masės, sklindančios nuo pusiaujo ašigalius, palengva keičia savo kryptį. Pasiekdamos 30-35° platumos, jos juda jau ne statmenai, bet lygiagrečiai pusiaujui.

Tačiau čia susidaro didesnio slėgio sritis, ir oro masės veržliai leidžiasi žemyn, prie Žemės paviršiaus. Todėl iš 30-35″ šiaurės ir pietų platumos rajonų oras ištisus metus slenka pusiaujo kryptimi.

Oro temperatūra priklauso ne tik nuo Saulės spinduliavimo (Saulės radiacijos) intensyvumo, bet ir nuo to, į kokį paviršių krinta Saulės spinduliai. Vasarą saulė labai smarkiai įšildo sausumą, o viršum jūros visada vėsiau. Todėl virš žemynų, ypač subtropikuose, kur saulė šviečia labai ryškiai, vasarą susidaro mažesnio slėgio sritys.

Kaip tik vasarą, kai derlingą Indijos, Indokinijos, Indonezijos žemę kamuoja kaitra, ten musonas atneša gaivinančią drėgmę, kuri palengvina gyvenimą pusei žmonijos. Žiemą sausuma greitai atšąla, o jūra dar ilgai išlaiko šilumą, sukauptą per vasarą.

Didelius Žemės paviršiaus plotus apimančios oro tėkmės (tarp jų - musonai, pasatai) sudaro bendrąją atmosferos cirkuliaciją.

Jeigu žiemą atidarysime duris iš lauko ir leisime į gerai prikūrentą kambarį, tai pajusime, kaip iš apačios veržiasi šaltas oras, o viršuje oras išeina iš kambario į gatvę. Tai lengva įrodyti, įžiebus degtuką.

Vietiniai vėjai

Jų pasitaiko net ežerų ir vandens saugyklų pakrantėse. Dieną šie vėjai pučia iš vandens j sausumą, o naktį iš sausumos į vandenį. Juos sukelia taip pat virš vandens ir sausumos esančio oro temperatūros skirtumas, bet kryptis pasikeičia ne pavasarį ir rudenį, o kas rytą ir kas vakarą.

Be to, vėjai atsiranda prie kalnu masyvų ir dykumų pakraščiuose. Vasarą oro masės slenka iš šaltosios Arktikos arba iš Atlanto vandenyno ir giliai prasiskverbia I žemynus. Žiemą iš Rytų Sibiro šaltos oro masės sklinda į visas puses. Oro srautai susiduria tarpusavyje, susimaišo.

Vėjai Lietuvoje

Ar atmosferos oro masių judėjime yra koks nors dėsningumas? Žinoma, yra. Šio dėsningumo mokslininkai ieško jau seniai, nuo seniausių laikų ligi šios dienos. Daugelis tūkstančių specialių radijo stočių pranešinėja centriniams institutams apie oro masių judėjimą. Visi Žemės rutulio oro pakitimai pažymių specialiuose žemėlapiuose.

Lietuvoje stipriausi vėjai pučia pajūryje ir Kuršių nerijoje (Baltijos jūros įtaka jaučiama 20-25 km ruože), silpniausi - Pietryčių lygumoje; tolstant nuo jūros vėjo greitis palaipsniui mažėja dėl didėjančio paklotinio paviršiaus šiurkštumo.

Vyrauja vakarinių ir pietinių krypčių vėjai. Pavasarį pietų vėjų mažėja, šiaurės - daugėja. Pavasario pabaigoje ir vasarą dažniau pučia šiaurės ir vakarų vėjai, rudenį - pietvakarių ir pietryčių, žiemą - pietų ir pietvakarių.

Vidutinis vėjo greitis pajūryje 4,5-5,5 m/s, Pietryčių Lietuvoje - apie 2,5-3,5 m/s.

Klaipėdoje vidutiniškai per metus smarkesni nei 15 m/s vėjai pučia apie 60 d. (smarkesni nei 20 m/s - 15-20 d.), Nidoje ir Šilutėje - apie 40 d., Vidurio ir Rytų Lietuvoje - 5-10 dienų.

Stipriausi vėjai pučia lapkritį-sausį, silpniausi gegužę-rugsėjį.

Dėl klimato pokyčių Lietuvoje vis dažniau pasitaiko audrų (dažnesnės pajūryje, ypač rudenį ir žiemą), škvalų. Vėjo greitis gūsiuose gali siekti 27-30 m/s.

Uraganai (vėjo greitis didesnis nei 33 m/s) kartojasi vidutiniškai kas 7-10 metų. Jie prasideda pajūryje, vėliau išplinta; žymiausi: Anatolijus (1999 12 04), Ervinas (2005 01 09).

Didžiausias vėjo greitis Lietuvoje - 40 m/s - užregistruotas 1967 10 18 Nidoje ir Klaipėdoje, 1970 10 30 Klaipėdoje, 1986 06 13 Utenoje, 1999 12 04 Nidoje (uraganas Anatolijus), 2012 06 25 Šilutėje (vėjo gūsių greitis škvalo metu).

Vėjo greičio palyginimas skirtinguose regionuose

tags: #koks #gali #buti #vejas