Dirvožemis yra gyvybiškai svarbus žemės ūkio elementas, esantis mitybos grandinės pagrinde. Tai sudėtingas organinių medžiagų, mineralų, dujų, skysčių ir gyvybę palaikančių organizmų mišinys. Sveikas dirvožemis ne tik maitina pasėlius, bet ir aprūpina mus antibiotikais bei padeda sušvelninti klimato kaitą, veikdamas kaip anglies dioksido sugėriklis.
Siekiant ilgalaikės sėkmės ūkininkaujant privaloma skirti didesnį dėmesį dirvožemio išsaugojimui. Kviečiame susipažinti, kaip mikroorganizmų pagalba galime to išvengti.
Dirvožemio profilis
Dirvožemio susidarymas ir sudėtis
Dirvožemis susidaro iš paviršinio uolienų sluoksnio, vadinamo dirvodarine uoliena. Nuo dirvodarinės uolienos priklauso dirvožemio sudėtis, storis, struktūra, laidumas vandeniui, spalva, organinių medžiagų kiekis. Lietuvoje beveik visos dirvodarinės uolienos yra ledyninės kilmės.
Dirvožemis susidaro ir storėja ne tik dėl uolienų dūlėjimo, bet ir dėl jų kaupimosi. Dirvožemį nuolat veikia įvairūs klimato veiksniai. Šiltesnis ir drėgnesnis klimatas spartina dirvodarą, o sausesnis ir šaltesnis - atvirkščiai, lėtina. Nuo klimato veiksnių priklauso dirvožemio susiformavimo laikas ir humuso kiekis dirvožemyje. Nuo temperatūros priklauso dirvožemio organizmų gausa bei veikla, drėgmės garavimo intensyvumas. Nuo kritulių priklauso dirvožemio drėgmės rėžimas, paviršinio sluoksnio nuplovimas, humuso išplovimas, druskėjimas. Lietuvoje svarbiausias klimato veiksnys yra krituliai.
Pagrindiniai dirvožemio sluoksniai:
- Viršutinis dirvožemio sluoksnis (humuso sluoksnis): gausu organinių medžiagų, susideda iš suirusių ir organinių medžiagų. Šis sluoksnis yra minkštas ir porėtas, todėl gerai išlaiko oro ir vandens atsargas.
- Podirvis: kietesnis ir kompaktiškesnis nei viršutinis sluoksnis, jame gausu mineralų, kurie ateina iš viršutinio dirvožemio sluoksnio.
- Pamatinė uoliena: sluoksnis, esantis po podirvio sluoksniu.
Dirvožemio erozija ir jos mažinimo būdai
Paviršinio dirvos sluoksnio ardymas yra vadinamas dirvožemio erozija. Purų ir augalų nesutvirtintą paviršinį dirvos sluoksnį gali nupustyti vėjas, nuplauti lietaus ar sniego tirpsmo vanduo, paveikti žemės ūkio mašinos.
Lietuvoje pagrindiniai eroziją lemiantys veiksniai yra drėgmės perteklius ir reljefas. Aukštumų šlaituose eroduotas paviršius sudaro apie 20-30 % visų dirvožemių.
Norint sumažinti eroziją, rekomenduojama:
- Tręšti dirvą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
- Kalkinti rūgščias dirvas.
- Melioruoti užpelkėjusias žemes.
- Laikytis sėjomainos principų.
- Naudoti neariminį įdirbimą.
Dirvožemio rūgštingumas ir jo įtaka
Dirvožemio rūgštingumas yra viena iš svarbių dirvožemio savybių, turinti įtakos cheminėms reakcijoms ir procesams dirvožemyje. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, rūgščios dirvos sudaro apie 18,7 proc. žemės ūkio naudmenų. Rūgštingoje dirvoje sumažėja bakterijų veikla, negyvena sliekai, blogėja dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui.
Siekiant pagerinti dirvožemį ir sumažinti jo rūgštingumą, rekomenduojama naudoti mikrobiologinius produktus, kurie gali padėti atstatyti tinkamą pH.
Mikroorganizmai dirvožemyje
Kiekviename grame dirvos yra milijardai bakterijų, nuo kurių priklauso čia vykstantys svarbiausi procesai. Jos turi įtakos augalų gebėjimui iš dirvožemių pasisavinti mineralines maisto medžiagas ir sėkmingai augti bei vystytis. Jų dėka vyksta organinių medžiagų mineralizacija, humuso formavimasis, įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, fermentų, hormonų, stimuliatorių gamyba simbiozėje su augalų šaknimis, taip pat antibiotikų ir kitų fermentų, slopinančių patogenų veiklą, išskyrimas.
Bakterijos yra dirvožemio gyvybės šaltinis, sukuriantis palankią aplinką gyventi stambesniems mikroorganizmams ir augalams. Nualintame dirvožemyje mažėja bakterijų aktyvumas - tai apsunkina augimo sąlygas augalams.
Norint to išvengti, pasitelkiami mikrobiologiniai (bakterijų) produktai, kurie stiprina augalų imunitetą, didina šaknų masę, leidžia geriau pasisavinti maisto medžiagas ir suaktyvina fotosintezę.
Naudingosios bakterijos:
- GROW sudėtyje esančios bakterijos Priestia megaterium BVO1 ir Bacillus subtilis BVO2 veikdamos šaknų zonoje fiksuoja atmosferinį azotą bei kartu atpalaiduoja fosforą ir kalį iš dirvožemyje esančių netirpių junginių.
- PROTECT sudėtyje esantys mikroorganizmai Bacillus amyloliquefaciens BVO3, Paenibacillus polymyxa BVO4 ir Bacillus velezensis BVO9, stimuliuoja natūralų augalų imunitetą, šaknų zonoje sukuria apsauginį barjerą, kuris dirvožemyje slopina grybinės kilmės patogenus.
Humusas ir jo svarba
Organinės medžiagos dirvožemyje, veikiamos gyvūnų, mikroorganizmų, deguonies ir vandens, virsta humusu. Humusas yra sudėtingas kompleksinis junginys, glaudžiai susijungęs su dirvožemio mineraline dalimi.
Humuso kiekis priklauso nuo žemės dirbimo sistemos, augalijos, sėjomainos, tręšimo, mikroorganizmų, dirvožemio fizinių, cheminių ir biologinių savybių. Mūsų velėniniuose ir jauriniuose dirvožemiuose humuso kiekis svyruoja nuo 1,5 iki 4,0 proc., tačiau velėniniuose jauriniuose lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose jo kiekis siekia vos 0,5-1,5 proc. Palyginimui: juodžemio dirvožemiuose jo kiekis būna nuo 7,0 iki 10,0 procentų.
Padidėjus humuso kiekiui nuo 1 iki 3 proc., dirvoje sukaupiama apie 60 mm/m² augalams naudingo ir prieinamo vandens, kurį sugeria ir ilgiau išlaiko būtent humusas. Tai labai svarbu laidesnėse dirvose, kur tik humusas gali išlaikyti ir augalams tiekti būtiną drėgmę.
Kaip jau minėta, humuso kiekis dirvožemyje priklauso nuo daugelio faktorių, vienas iš jų - tręšimas.
Mineralinių ir organinių trąšų įtaka humuso kiekiui dirvožemyje
Vokietijoje vykdyto lauko bandymo duomenimis, pastovus tręšimas mėšlu, nors ir nedideliu kiekiu, teigiamai veikia humuso susidarymą ir išsilaikymą dirvožemyje. Per 20 metų mėšlu tręšiamuose laukuose humuso kiekis padidėjo beveik 1,5 karto.
Be tręšimo organinėmis ir mineralinėmis trąšomis humuso lygį palaiko dirvoje esančios augalų liekanos, daugiausia šiaudai, pelai, ražienos ir augalų šaknys.
Humuso susidarymas
Žemės dirbimas ir humuso kiekis
Bet koks dirvos dirbimas daugiau ar mažiau skatina dirvožemio vandens ar vėjo eroziją ir kartu mažina humuso kiekį. Nuo seno galioja taisyklė, kad kuo dažniau dirbama dirva, tuo daugiau prarandama humuso.
Pastaraisiais metais Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, pradėjo plisti beplūgė (neariamoji) dirvos dirbimo sistema. Pagrindinė šios sistemos esmė yra minimalus dirvos dirbimas arba sėja į visiškai nedirbtą dirvą.
Augalų kaitaliojimas ir humuso kiekis
Pats pigiausias humuso kiekį didinantis faktorius yra teisingas augalų kaitaliojimas. Visus žemės ūkio augalus galima suskirstyti į dvi grupes: humuso gamybą skatinančius ir humuso kiekį mažinančius augalus.
Augalų grupės pagal poveikį humuso kiekiui:
- Humuso gamybą skatinantys augalai: daugiamečiai augalai (žolės, ganyklos, pievos), ankštiniai augalai.
- Humuso kiekį mažinantys augalai: varpiniai javai (jei šiaudai išvežami iš lauko), kaupiamieji augalai (bulvės, cukriniai runkeliai, kukurūzai).
Teisingai kaitaliojant augalus, galima be jokių papildomų sąnaudų palaikyti dirvoje esamą humuso kiekį arba jį net padidinti, o tai turi tiesioginį poveikį dirvos derlumui ir augalų derliui.
3 būdai, kaip pagerinti dirvožemio sveikatą💛
Pagrindiniai cheminiai elementai ir jų šaltiniai
Visiems augalams reikia 17 esminių elementų, kad jie užaugtų iki visiško genetinio potencialo. Pagrindinės maistinės medžiagos, arba vadinamasis „Didysis trejetas“ yra azotas, fosforas ir kalis.
Azotas (N)
Azotas yra laikomas svarbiausia maistine medžiaga, o augalai pasisavina daugiau azoto nei bet kurio kito elemento. Azotas yra būtinas norint užtikrinti, kad augalai būtų sveiki ir maistingi.
Azoto trąšos išgaunamos ne tik pramoniniu būdu, bet ir iš organinių medžiagų. Azoto trąšos yra reikalingos augalo vystymuisi, todėl yra svarbu palaikyti normalų azoto kiekį dirvožemyje. Augalas azoto elementą gali pasisavinti per vandenį ir orą.
Naudojant mineralines azoto trąšas reikia atkreipti dėmesį į naudojamą normą, jog nebūtų per didelis jų perteklius, nes per didelis azoto trąšų kiekis daro neigiamą poveikį aplinkai.
Fosforas (P)
Fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą.
Kalis (K)
Pagrindinis kalio trąšų šaltinis - gamtinių kalio druskų telkiniai. Mineralinės medžiagos, vartojamos augalų maitinimui kaliu gerinti. Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui.
Kalio trąšos tinka visiems augalams ir visuose dirvožemiuose, tačiau itin veiksmingos jauriniuose dirvožemiuose ir durpynuose.
Organinės trąšos
Ekologinės gamybos ūkiuose leidžiamų naudoti trąšų sąraše yra daugiau kaip 100 pavadinimų. Didžioji dalis minėtame sąraše esančių produktų yra organinės (54,9 proc.) ir mineralinės (30,1 proc.) kilmės trąšos.
Didžiausią įtaką dirvožemio kokybei gerinti, t. y. humuso kiekiui didinti, turi ekologiniuose ūkiuose leidžiamos naudoti organinės dirvožemio gerinimo priemonės: mėšlas, neutralizuotos durpės, natūralios durpės, įvairūs kompostai, durpių substratai ir kt.