Ar žmogus gali būti laimingas nekuriant laimės pačiam? Tai klausimas, kuris jaudina daugelį ir skatina gilesnius apmąstymus apie gyvenimą, laimę ir vertybes. Pabandykime panagrinėti šią temą psichologiniu aspektu.
Turbūt kiekvienas žmogus nori būti laimingas, tačiau ne visi suvokia, kas iš tiesų yra laimė ir kaip ją pasiekti. Dažnai laimė yra personifikuojama arba materializuojama, o tai gali būti klaidingas kelias.
Laimė - vidinė būsena, kurią reikia ne sukurti, o leisti jai triumfuoti pačiai savaime. Prisiminkime Platono filosofiją, pagal kurią žmogus gimsta turėdamas tris siekius: grožį, gėrį ir tiesą. Žmogus laimingas jaučiasi tik tuomet, kai gyvena vadovaudamasis visomis trimis vertybėmis.
Tačiau ar laimė gali būti paviršutiniška? Ar įmanoma apsimesti laimingu ir ar toks žmogus iš tiesų jaučia laimę? Bet kokia apsimestinė maniera dvelkia paviršutiniškumu. Galima užmaskuoti skonį, bet kaip su tam tikra būsena, kokybine žmogaus savybe, emocine išraiška? Nemanau, kad įmanoma taip meistriškai apsimetinėti, nebent retais atvejais. O ar veikia saviįtaiga tokiems dalykams kaip meilė, laimė ir panašiai?
Štai įdomi tema: ar laimės paviršutiniškumas nepriklauso nuo "sėkmės tendencijos"? Kiekvienas laikmetis turi savo tendencijas, fenomenus: patriotizmą, vakarejimą, populizmą ir t.t. Panašu, kad gyvename "sėkmės fenomeno" laikmečiu, kai individo vertė grindžiama jo sėkme darbe, santykiuose, visuomenėje. Sėkmė neteko savo spontaniškos prigimties, ji tarsi užtarnauta, pelnyta, juolab kad niekas nesigilina, kaip jos pasiekiama. Tikslas būti sėkmingam pateisina priemones. Būti nelaimingam/nesėkmingam reiškia būti nelaimėliui, niekam tikusiam.
Pasak Schopenhauerio, kūnas - valios produktas. Joga, neolingvistinė psichologija moko "auklėti" savo sąmonę. Jei įmanoma valdyti kūną, instinktus, kodėl nederėtų mokytis valdyti emocijas? Jei įmanoma išmokti kontroliuoti paniką, jaudulį, vadinasi, įmanoma tvardytis ir su kitomis emocijomis. Lieka tik vienas klausimas: ar laimė yra emocija?
Kaip kartą sakė draugas: "Tikiu, kad tylėdami žmonės tampa gražesni". Išmintinga... Tamsta sako, kad laimė yra vidinė būsena, kurią reikia ne sukurti, o leisti jai triumfuoti pačiai savaime. Prisiminiau Platono filosofiją. Pagal ją, žmogus gimsta turėdamas tris siekius: grožį, gėrį ir tiesą. Tuo būdu žmogus laimingas jaučiasi tik tuomet, kai gyvena vadovaudamasis visomis trimis vertybėmis.
Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad žmogų nuo tobulejimo stabdo tik vidiniai varžtai - baimės būti užgautam, rizika kažkam nepasiteisinti. Neatiduodant savęs, nerizikuoji būti nereikalingas. Bet aš už tai, kad jei mylėti, tai nezaidžiant, nekuriant strategijų. Nuoširdžiai. Jei neapkęsti, tai tai daryti į akis. Jei džiaugtis, tai pasispiriant metra nuo žemės. Liūdėti, tai vienam, niekam nematant, liūdėti sau. Jei nusivilti kažkuo, tai išverkti tą žmogų iš širdies. "Išgyventi savo legenda". Iš esmės, iš pagrindų. Kiekvieną iššūkį, emociją, tragediją pasitinkant su drąsia šypsena ir tikint savimi. Jei sutikau kokį nors žmogų, vadinasi, ne veltui. Matyt, jame yra kažkas, kas mane erzina, bet būtent dėl tos priežasties aš tą žmogų sutikau, jis turi mane kažko išmokyti. Jei tenka išsiskirti, vadinasi, manęs laukia kažkas didingesnio.
Platono filosofija
Štai keletas minčių apie laimę, kurios galbūt padės jums susimąstyti ir atrasti savo kelią į ją:
- Gyvenimas yra gražiausia (ir baisiausia). Reikia įsiklausyti į Balso Šauksmą.
- Gamta nepadeda ir neužjaučia, bet ji gali būti didžiausias etinės atskaitos taškas.
- Poezija (arba kūryba apskritai) gali būti veiksmo iliuzija tuštumoje.
- Svarbu nebijoti prieštaravimų ir bandyti suprasti kitų žmonių galvoseną.
- Reikia mažiau egoizmo ir išdidumo.
Apibendrinant galima teigti, kad laimė yra kompleksinė būsena, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai nėra kažkas, ką galima tiesiog sukurti ar pasiekti, bet veikiau kažkas, ką reikia atrasti savyje ir leisti jai skleistis. Svarbu gyventi vadovaujantis savo vertybėmis, būti nuoširdžiam su savimi ir kitais, nebijoti iššūkių ir nuolat tobulėti.
Žmogus gali jaustis laimingas net ir nekuriant laimės "dirbtinai", jei jis gyvena autentiškai, siekia dvasinio tobulėjimo ir yra atviras pasauliui bei naujoms patirtims. Laimė - tai kelionė, o ne tikslas.