Tai Vainagių kaimas, tiksliau - kelios jo sodybos, nutolusios kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo plento, vedančio pro Kurtuvėnus. Vainagių pavadinimas čia dominuojantis, juo pavadintas ne tik kaimas, miškas, ežeras ir pažintinis takas, tačiau ir ežero pakrantėje stūksantis piliakalnis, kuris einančius taku pasitinka jau už keleto šimtų metrų. Taip piliakalnis vadinamas oficialiai, nes vietiniams jis tiesiog Piliukas, pagal legendą kadaise rankomis supiltas.
Tarpukariu vietos gyventojai ant jo pasilinksminimus rengdavo ir net teatro vaidinimus rodė. Šalimais gimusios ir augusios literatūros kritikės ir prozininkės Barboros Mejerytės iniciatyva ant piliakalnio buvo pastatytas ir rodomas spektaklis pagal V.
Iš pietvakarių pusės tyvuliuoja ežeras, iš šiaurės ir pietų piliakalnį juosia šlapvietės, kurios būdavo natūralia gamtos kliūtimi puolantiems priešams. Per pelkėtas vietas paklotu medinių lentelių taku toliau ir veda pažintinio tako maršrutas, kol priekyje tarp medžių pasirodo nedidelis apžvalgos bokštelis. Jei lipti, tai tik atsargiai, nes avarinės būklės statinio laipteliai ir grindys bet kuriuo momentu gali įlūžti.
Pelkė ilgai nesitęsia ir malonus pasivaikščiojimas medinių lentelių takeliu baigiasi. Tarsi bandydamas nustebinti lankytojus įdomybėmis ir iš karto parodęs gražiausias vietas, toliau Vainagių miško pažintinis takas tampa šiek tiek nuobodesnis. Informaciniai stendai niekur nedingsta, jie ir toliau pasakoja apie kerpes, samanas, pievas ir lazdynus, o teisingą kryptį rodo atnaujintas ženklinimas.
Tako pusiaukelę žymi Juodupio upelis, aplink kurį auga šlapias eglynas. Persiritęs per Juodupį Vainagių pažintinis takas atveda prie medžių milžinų. Čia auga dvi senos, 200 metų senumo pušys, saugomos Šiaulių miškų urėdijos.
Niūrią dieną vaikščioti po tokius eglynus gali būti kiek nesmagu, tačiau pro debesis vis išlendant saulei šis pažintinis takas visai smagi vieta pabėgti nuo žmonių šurmulio. Einant link tako pabaigos miškas pradeda šviesėti, prasideda aukštapelkė su kiminų kilimais bei iš jų styrančiais beržais ir pušelėmis. O dar po kurio laiko pro medžių kamienus prasišviečia ir pats Vainagių ežeras.
Nors dėl kritulių trūkumo hidrometeorologai kalba apie meteorologinę sausrą, visi bandymai prieiti arčiau ežero baigėsi nesėkme. Paskutinė pažintinio tako atkarpa veda žvyrkeliu, kur pora pravažiuojančių automobilių apdovanoja dulkių debesimis. Pabaiga jau netoli.
Kai ką nors valgau paprastai pasilieku vieną nedidelį skanų kąsnelį pabaigai. Tiesiog geras skonis išlieka ilgiau. Kažkokios skanesnės pabaigos norėjosi ir čia. Visa kas gražiausia ir įdomiausia parodęs pradžioje, Vainagių miško pažintinis takas pabaigoje tiesiog statistiškai parveda į pradžią.
Jei maršrutas eitų priešinga kryptimi, gal piliakalnis su vaizdu į ežerą ir per pelkę vedantis medinių lentelių takas galėtų tapti tuo paskutiniu skaniu kąsniu? Galų gale tai tik detalės, kurias mes šiandieniniame gyvenime labai sureikšminame.
Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū! Perskaitei? Įvertink kaip patiko! Įvertink tinklaraščio įrašą.
Lietuvos kelių tinklas