Draugystė - tai ryšys tarp žmonių, kai jie rūpinasi, gerbia, išklauso ir padeda vieni kitiems. Draugai praleidžia laiką kartu, kas jiems suteikia džiaugsmą ir laimę gyvenime. Draugystė yra labai svarbi gyvenime, nes žmogui yra reikalingi draugai, su kuriais žmogus gali bendrauti ir kalbėti, išsakyti savo emocijas ar išgyvenimus draugui, kuriuo žmogus pasitiki.
Tačiau surasti tikrus draugus nėra lengva, o šiuolaikinis pasaulis yra labai sudėtingas, todėl jame ieškoti draugų būna sunku. Žmonėms yra vis sunkiau užmegzti ryšius su žmonėmis, tad draugystė pamažu nyksta. Šiame straipsnyje nagrinėjama, koks pasaulis būtų be draugystės.
Klasikiniai autoriai - Aristotelis, Ciceronas - labino draugystę kaip vieną didžiausių žmogiškųjų vertybių. Nuo Michelio Montaignio gilesnės refleksijos lygmeniu iki "Trijų muškietininkų" bei "Trijų draugų" autorių grožinio žanro pavidalais požiūris į draugystę kaip nelygstamai svarbų santykį tarp žmonių būdingas moderniajai Vakarų kultūrai. Mūsų dienų viešoji erdvė šiam santykiui iš esmės abejinga arba net priešiška.
Draugystės užmaršties šiuolaikinėje visuomenėje problemą subtiliai išryškino Antoine de Saint Exupéry per savo garsiosios knygos herojaus Mažojo princo ir lapės pokalbį. "Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi", - sako lapė Mažajam princui.
Draugystės užmaršties reiškinį nagrinėjančio sociologo Digby Andersono knygos "Losing Friends" viršelyje - tuščias kavinės baras su paliktu alaus bokalu. Visi išsiskirstę kas sau: "darboholikai" - rūpintis karjera, kiti - po namus, pas šeimas. Draugystę išstumia kiti laisvalaikio užsiėmimų prioritetai: pabūti su namiškiais, su televizoriumi, uždirbti papildomų pinigų, pasivaikščioti su šunimi. Skiriantys laiką ir dėmesį draugui atrodo įtartini, vertybiškai ir dalykiškai destruktyvūs, tarp eilučių - šiek tiek iškrypę (draugystės ir meilės artumo dėka).
Kaip sako Andersonas, šiuolaikinės visuomenės institucijos - šeima, įmonė, komanda, valstybė - yra linkusios į draugystę žvelgti nepatikliai kaip į potencialią varžovę. Liberalioji kairė draugystę niekina ir įtarinėja dėl savojo egalitarizmo: grįsti santykius draugyste - vadinasi, rinktis, vertinamai rūšiuoti, teikti pirmumą ir būti šališkam. Konservatyvioji dešinė savo ruožtu linkusi taip sureikšminti vadinamąsias šeimos vertybes, kad tolygiam draugystės pripažinimui nelieka vietos.
Perdėtai ir klaidingai idealizuota šeima, anot Andersono, tampa pavydžia draugystės varžove dėl artimųjų santykiams skiriamo laiko ir dalijimosi jausmais. Tačiau santuoka ir draugystė, jo požiūriu, gali ir turi būti ne tik varžovės, bet ir sąjungininkės. Jos grindžiamos tomis pačiomis savybėmis: atsidavimu, garbe, pasiaukojimu, pastovumu ir meile. Nepajėgus tikrai draugystei žmogus vargu ar yra pasirengęs santuokai. Santuoka ir draugystė glaudžiai susijusios: pastarosios nuvertinimas praktiškai jas abi pažeidžia.
Antai noras kuo vėliau tuoktis, būdingas mūsų dienų visuomenei, kyla iš siekio nebūti varžomam privačiame ir profesiniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu, pasak Andersono, santuoka suvokiama kaip žabangos, pinklės, kliūtis ir nelaisvė; skyrybos atitinkamai žada išsivadavimą. Draugystės elemento stoka daro santuokos sampratą egoistinę ir vartotojišką.
Tačiau sutuoktinių meilė nėra nei vienintelė, nei savaime aukščiausia draugystės pakopa. Keliantieji santuokos ar šeimos institutą aukščiau už kitas ryšių tarp žmonių vertybes kaip nelygstamo svarbumo savitikslį daro tą pačią klaidą, kaip ir individualistinio atomizmo skleidėjai. Kad ir koks visapusiškai svarbus yra šeimos vertybių pasaulis, užsisklendimas jame pamynus ryšius su draugais galiausiai kenkia ir šeimai, ir asmeniui, ir visuomenei.
"Artimųjų" sąvoka šiandien aprėpia kone vien sutuoktinį ir artimiausius gimines. Senovės graikų vartotas ir Aristotelio minimas, apibūdinantis draugystę "žengimo dviese išvien" frazeologizmas - prancūzų "pas de deux" - dabar veik nemąstomas kaip nuoroda į vieną didžiausių vertybių ir doro žmogaus laimės prielaidų. Tarp karjeros, šeimos ir nereflektuojamo egoizmo užspaustą draugystės vertybę ištiko šiandienės viešosios filosofijos pavaizdžiai liudijama koma.
Apie tai, kaip gimsta draugystės ir kad jas tinkamai auginant, galima užaugti pačiam, pasakoja Viktorija L. knygoje Natalie Jenner „Džeinės Osten draugija“: "Jeigu jau jiems skirta pasirūpinti tuo, kas pranoksta juos pačius, vadinasi, jie turi perlipti per savo asmeninius interesus - to nepaneigsi."
Ši knyga - apie meilę literatūrai ir literatūros nutiestus kelius į tikrąją meilę, apie gyvenimo pokyčius, jų įkvėptus sprendimus ir kaip jie, galiausiai, vėl užsuka naujų pokyčių ratą, apie siekius, tikslus, svajones ir bendrystę.
Autorė REKOMENDUOJA, jei esate skaitę bent vieną Džeinės Osten knygą ir glaudėte istoriją prie širdies - ši knyginė jos knygų draugija laukia jūsų! Anglijos kaimo dvasia, rašytojos gyvenimo detalės, bendro tikslo vienybė ir draugiška atmosfera. Siūlo pasiilgusiems ramaus gyvenimo tėkmės ritmo - čia bus ir skaudulių, ir nušvitimų, bet visi jie neužaštrinti sintetinės dramos prieskoniais.
NEREKOMENDUOJA, norintiems kažko „vau“, bet dar nespėjusiems susipažinti su Džeinės Osten kūryba - knyga gali pasirodyti nuobodoka. Čia daug herojų dialogų nukreiptų į autorės kūrybą, jos romanų detales. Čia išties nemažai užslėptų knyginių pasierzinimų, kurie ne tik liks paslaptingi, bet rizikuoja ir suerzinti, jei nė nenutuoksite, apie ką čia tauškia.
O štai kaip draugystė atsispindi Elizabeth Gilbert romane „Merginų miestas“: "Sakoma, kad istorija turi pulsą, bet jo iš esmės niekada nejutau, net kai man prie ausies jis trinksėjo kaip būgnai." Knyga - apie prabangų ir varguolišką Niujorką, apie prašmatnų Brodvėjų ir pigų teatriūkštį, apie bohemišką jaunystę ir aristokratiškus suvaržymus, apie karo metus ir gyvenimą, tarsi karas būtų tik niekeno neskaitomo laikraščio antraštė.
Apie šeimą, meilę ir draugystes, apie šventą naivumą ir patirtis bei klaidas, kainuojančias akiplėšiškai daug, bet kurias verta įsigyti it kokį ilgaamžį, gero sukirpimo aprėdą. Kad prisimintum ir, galiausiai, kad papuoštum save. Knyga apie laisvę, poreikį gyventi savaip bei žygį į svajones, kuomet maršrutą tenka pakeisti ne kartą. Ir, žinoma, apie tai, kad jei negirdi ir nepataikai į ritmą mušančius būgnus, nereiškia, kad tavęs nepasivys jų melodijos aidas.
Autorė rekomenduoja norintiems pašėlioti Amerikoje, kol tuo metu Europoje jau šėliojo karas, norintiems pasivaikščioti žeme karo metais ir neužiminti ant jokios granatos, kurios ištaškytas paslaptis kažkam po kažkiek metų teks susirinkti, norintiems jausmo, kad, vis tik, karas palietė visus, bet ne būtinai kiekvieną asmeniškai. Istorija ieškantiems tuštokos, pasimetusios, bet pasiutusios jaunystės, kuri sugebėjo užaugti į tvirtą, bet tolerantišką, žinančią, ko nori, bet tuo pačiu ir atvirą gyvenimui brandą. Norintiems įkvėpti laisvės, bohemos, moterų draugystės ir kitoniškumo. Visokiais kampais.
Kita vertus, autorė nerekomenduoja, jei kūniški malonumai, jūsų nuomone, galimi tik po vestuvių ir tai, būtų gerai tik giminei pratęsti - ne, neimkite, pasirodys kažkoks "kūrveškų" šou, o kur dar nesibaigiančios puotos "maro metu". Jei nė karto savęs nepaklausėte, tai kas yra ta laisvė gyventi, su kuo turėčiau dalintis savu gyvenimu, kodėl ar kas už jį atsakingas - ne, gali būti, kas taip pat nerasite jokio grožio. Jei nemėgstat senučių jaunystės prisiminimų, kad ir kokių šmaikščių, atvirų, drąsių ar net įkvepiančių - turiu jus įspėti, visa ši knyga, tai tarsi laiškas kitai moteriai, kuriai norisi teisingai perteikti vieną motyvą.
Autorė teigia, jog skaitydama suprato, kaip įdomiai susukta knyga, jog net pavadinimas jai tapo daugiakampis: nežino ar buvo tokia užmačia, bet sau išsikapsčiau ne vieną reikšmę. Nemėgstu, kai knygose pažodžiui aprašomi vakarėliai, kas ką veikia ir kaip ūliavoja, tad labai nustebau, kad nors pačių vakarėlių čia tiek, kad nė nebesuskaičiuosi (juk kasdien!), o pusė veikėjų didžiąją knygos dalį laksto apgirtę, bet tai nė kiek neerzino. Tarsi uodi alkoholio tvaiką, tarsi junti sopančią galvą, tarsi yra ir išsamesnių detalių, bet jos tokios, kurios tiesiog "pakabina" bohemišką aurą sklandyti virš žodžių ir tiek. Be bandymo įtikinti.
Taigi, draugystė yra labai svarbi žmogaus gyvenime, ir pasaulis be jos būtų daug skurdesnis. Draugystė padeda žmogui jaustis laimingesniam, bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti savo emocijas ir išgyvenimus, bei sulaukti palaikymo ir pagalbos.
Argumentai, kodėl draugystė yra svarbi
- Emocinis palaikymas: Draugai padeda įveikti sunkumus, išgyventi netektis ir džiaugtis pasiekimais.
- Socialinė integracija: Draugystė padeda jaustis bendruomenės dalimi, nesijauti vienišam ir izoliuotam.
- Asmeninis augimas: Draugai padeda tobulėti, mokytis naujų dalykų ir atrasti save.
- Sveikata: Tyrimai rodo, kad draugystė teigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą.
Pasaulis be draugystės
- Vienišumas ir izoliacija: Žmonės jaustųsi vieniši, nesuprasti ir atstumti.
- Depresija ir nerimas: Emocinio palaikymo stoka didintų depresijos ir nerimo riziką.
- Socialinė fragmentacija: Visuomenė taptų susiskaldžiusi, žmonės nepasitikėtų vieni kitais.
- Asmeninio augimo stoka: Be draugų būtų sunkiau tobulėti, mokytis naujų dalykų ir atrasti save.
Literatūros kūriniai apie draugystę
Literatūroje apstu pavyzdžių, iliustruojančių draugystės svarbą. Štai keletas jų:
- "Trys muškietininkai" Alexandre Dumas: Kūrinys apie keturių draugų ištikimybę ir pasiaukojimą vienas kitam.
- "Mažasis princas" Antoine de Saint-Exupéry: Knyga apie draugystės svarbą ir gebėjimą matyti pasaulį kitomis akimis.
- "Hario Poterio" serija J. K. Rowling: Istorija apie trijų draugų nuotykius ir kovą su blogiu.
Šie ir daugelis kitų kūrinių parodo, kad draugystė yra viena svarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių, padedanti įveikti sunkumus, džiaugtis pasiekimais ir tiesiog būti laimingesniu.
Apibendrinant, galima teigti, kad pasaulis be draugystės būtų daug skurdesnis, vienišesnis ir liūdnesnis. Draugystė yra būtina žmogaus gerovei ir laimei.
Draugystės rūšys pagal Aristotelį
Aristotelis skiria tris draugystės rūšis, kurios atitinka tris rūšis to, ką verta mylėti. Šios rūšys skiriasi viena nuo kitos rūšimi, panašiai skiriasi draugiškumas ir draugystė:
- Draugystė dėl naudos: Užmezgama siekiant gauti naudos iš draugo.
- Draugystė dėl malonumo: Užmezgama siekiant patirti malonumą bendraujant su draugu.
- Tobula draugystė: Būna tarp dorų ir savo dorybėmis panašių žmonių, kurie vieni kitiems linki gero, nes yra geri iš esmės.
Draugų svarba, toksiški draugai | D. Ražauskas apie tikrą draugystę
Štai lentelė, apibendrinanti Aristotelio draugystės rūšis:
| Draugystės rūšis | Pagrindinis motyvas | Tvarumas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|---|
| Dėl naudos | Siekis gauti naudos | Nepatvari | Verslo partneriai, kolegos |
| Dėl malonumo | Siekis patirti malonumą | Vidutinė | Bendraminčiai, hobio draugai |
| Tobula | Abipusis gerumas ir dorybė | Tvari | Artimi draugai, šeimos nariai |
